Julijonas Lindė-Dobilas priklauso tai gausiai ir tragiškai XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios mūsų kultūros darbuotojų grupei, kurie ne viską atidavė menui, mokslui ir švietimui, ką galėjo ir privalėjo atiduoti, bet dideles savo dvasines vertybes, savo talentus per anksti nusinešė į kapus.
Nors atsikūrusios Lietuvos kultūroje būtą ir daugiau spalvingų, daugialypių, neretai iš savamokslių rimtais profesionalais tapusių asmenybių, tačiau be galo maža tokių laisvo, kritiško, nepartinio mąstymo reiškėjų, koks buvo „Blūdo“ autorius. Lindė-Dobilas buvo nestereotipiška asmenybė – kunigas, pedagogas, prozininkas, dramaturgas, kritikas, publicistas, ne itin dažno tipo intelektualas, pasireiškęs fundamentalia kultūros kritika tuomet, kai visuomeniniai elitai Lietuvoje skelbė daugiausia kultūros ideologiją.
Gilindamasis į praeitį, lietuvių tautos istoriją, didžiąsias vakarų kultūros epochas, rašytojas stengėsi suvokti lietuvių kultūros brandą stabdžiusius veiksnius.
Jo mintys apie tautiškumą, nacionalinį charakterį, amžiną moteriškumą aktualios ir šiandien.
Tad pasekime jo gyvenimo ir darbų pėdsakais.
Julijonas Lindė-Dobilas gimė 1872 m. lapkričio 17 d. Dovydų kaime – Joniškėlio parapijoje ir valsčiuje, Biržų apskrityje (dabartiniame Pasvalio rajone) pasiturinčių Dovydų ūkininkų šeimoje. Turėjo du brolius ir seserį. Tėvai, Juozapas Linda ir Ona Bukauskaitė buvo vidutiniokai, bet gana pasiturintys ūkininkai. Jie turėjo 23 ha žemės kartu su ganyklomis ir gabalu miško.
Tėvas buvo darbštus ir kietas. Pats dirbo kaip jautis ir kitus spausdavo prie darbo, negailėdamas nei silpnos žmonos, nei mažų vaikų. Bet šiaip labai doras, teisingas žmogus, šiek tiek ir apsišvietęs. Kurį laiką jis rinktas kaimo seniūnu ir valsčiaus teisėju. Teisėjavo labai sąžiningai, niekad nebuvo papirktas ir tokiose pareigose neišmoko nei girtauti, nei rūkyti. Buvo labai pamaldus. Niekad šventadieniais pamaldų nepraleidęs. Nekentęs jaunimo vakaronių ir bet kokių išdaigų.
Visai kitokio būdo buvo jo motina, kilusi iš švelnesnių, šviesesnių namų. Ji buvo rami, tyli lyg koks angelas sargas. Globojo šeimyną, bet dar daugiau rūpinos savo vaikais ir juos be galo mylėjo.
Nestiprios sveikatos ir ūkio darbams nelabai tinkamą sūnų tėvai nutarė leisti mokytis kunigu. Julius pradėjo lankyti Joniškėlio, jau tada garsią, dvarininkų Karpių įkurtą mokyklą. Neilgai pasimokęs apsirgo ir toliau tėvai samdė privatų mokytoją. Vėliau Lindžių giminaitis, Kuldygos kunigas T.Paltarokas „įtaisė“ berniuką į tenykštę vokiečių gimnaziją , kur jis mokėsi 4 metus. Čia jau buvo domėtasi lietuvybės klausimais : patekdavo slaptų lietuviškų knygelių ir laikraščių, lankėsi „karštieji“ lietuvybės gynėjai. Lietuvybės idėjomis J. Lindė gyveno ir per atostogas – bendraudavo su joniškėliečių Petkevičių šeima, kuri talkino tuo metu Joniškėlyje klebonaujančiam, daug tautiniam atgimimui nusipelniusiam kunigui A. Bortkevičiui . Tačiau norint įstoti į kunigų seminariją reikėjo išmokti rusų (lotynų) kalbą. Jos mokėsi Panevėžyje kartu su iš gretimo kaimo kilusiu M. Šeižu.
1893 m. abu įstojo į Kauno kunigų seminariją. Į ją lietuvybės idėjos sunkiai prasiskverbdavo, bet ir čia veikė susipratusių lietuvių klierikų būrelis, kuriam priklausė ir J.Lindė. Seminarijoje jis buvo laikomas pamaldžiu ir tvarkingu klieriku, nors gilai viduje jau tada juto pasipriešinimą aklam dogmatizmui. Atrodo, kad seminarijoje jis nė nebandęs ką nors spaudoj parašyti ir paskelbti, nors grožinę literatūrą lenkiškai ir rusiškai skaitęs.
Dobilas ir savo elgesiu, ir išore buvęs „filosofas“ : mėgęs vienatvę, būdavęs dažniausia nekalbus, užsidaręs; dažnai jį matydavę vieną kur nuošaliai seminarijos kieme susimąsčiusį bevaikštant ir rankomis beskeryčiojant; nesirūpinęs tvarkingesne ir puošnesne savo išvaizda.
Seminariją baigė 1898 m. ir tų pačių metų gegužės 30 d. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Raseinius. Čia neilgai teišbuvo, bet spėjo labai susidraugauti su ten kunigavusiu A. Juozapavičiumi. Dar tais pačiais metais iškeliamas į Jelgavą Lenkijoje ,o 1899 m. rugpjūčio 15 d. perkeliamas – į Šėnbergą.
Tuo laiku itin daug skaitė, dvasiškai turtėjo bendraudamas su įvairių tautybių ir tikybų žmonėmis, jo pažiūros vis labiau liberalėjo. Kai kam tai nepatiko, ir kunigas Lindė buvo įskųstas vyskupui, paskui už bausmę nukeltas į Pilbergą. Tai buvo mažas pajūrio žvejų kaimelis, kurio gyventojai nuo daugumos savo brolių lenkų skyrėsi savitais papročiais ir tikėjimu- buvo katalikai.