Jungo ir froido teorijų palyginimas
5 (100%) 1 vote

Jungo ir froido teorijų palyginimas

1121

Karlas Gustavas Jungas

Carl Gustav Jung

(1875 – 1961)



Karlas Gustavas Jungas, psicho-analitinės asmenybės teorijos atstovas, gimė 1875 metais šiaurės Šveicarijoje. Jo senelis iš tėvo pusės buvo žymus XIX amžiaus gydytojas – kūrybiška, plačių interesų, bei stipri asmenybė, todėl Karlas Gustavas pavadintas jo vardu. Pasak Jungo, vaikystėje jis buvo tipiška intravertiška asmenybė, toks išliko ir visą gyvenimą. Jungas, kaip ir kiti analitinės psichologijos atstovai, analizuodamas savo gyvenimo istoriją, daug dėmesio skiria savo vaikystei. 1900 metais baigęs mediciną Bazelio universitete, Jungas toliau mokėsi ir dirbo asistentu Burgholzi klinikoje Ciūriche. Dirbdamas klinikoje, 1904 – 1905 metais Jungas įsteigė tyrimų laboratoriją. Psichikos ligonių mąstymo procesus, su jais susijusias emocines ir fiziologines reakcijas Jungas tyrinėjo asociacijų testu ir kitais metodais. Vėliau apibendrinęs savo tyrimus, jis nustatė svarbius asociacijų tėkmės dėsnius, bet ir pradėjo kurti kompleksų teoriją, atsižvelgdamas į emocinių veiksmų svarbą. Nuo 1905 iki 1913 metų Karlas Gustavas Jungas dėstė Ciūricho universitete. Akademinė karjera, praktinis darbas su pacientais bei pirmieji moksliniai tyrimai rodo didelį Jungo produktyvumą ir kūrybingumą, ieškant netradicinių psichikos tyrimų ir terapijos būdų. Kūrybinė Jungo krizė truko trejus metus. Jis ją pavadino konfrontacijos su pasąmone laikotarpiu. Tuomet daugiausia laiko jis skyrė savo sapnų ir vizijų analizei. Ši krizė vadinama kūrybine, nes jos metu kristalizavosi savarankiška Jungo analitinės psichologijos koncepcija. Kūrybinę krizę Jungui padėjo išgyventi draugai, bendraminčiai ir šeima.

Jungas visą savo gyvenimą dirbo praktinį psichoterapeuto darbą, kuris ir buvo jo sudėtingos teorijos, jo hipotezių apie psichikos struktūrą ir dinamiką pagrindinis šaltinis. Karlas Gustavas Jungas dažnai kritikuojamas dėl to, kad domėjosi tokiais nemoksliniais dalykais, kaip vizijos, sapnai, alchemija, skraidančios lėkštės, astrologija ir pan. Pasak paties Jungo, jei žmogus apie šiuos dalykus galvoja, jei šie dalykai yra jo patyrimo dalis, tai taip pat gali būti psichologijos objektu. Taipogi Jungas yra kritikuojamas dėl jo prieštaringos teorijos ir Jungas su šia kritika sutinka teikdamas, kad žmogaus patirtis irgi tokia pat – prieštaringa.

Jungas vedė 1903 metais, užaugino 5 vaikus ir visad pabrėždavo, kad sunkiausiais gyvenimo etapais jam padėdavo išgyventi šeima ir profesija. Mirė 1961 metais.

Zigmundas Froidas

Sigmund Freud

(1856 – 1939)



Zigmundas Froidas gimė 1856 metais Austrijoje, žydų šeimoje. Jis laikomas psicho- analitinės asmenybės teorijos pagrindėju. Šeimoje buvo vyriausias vaikas, labai stipri ir ambicinga asmenybė. Gyveno ir dirbo Vienoje. Buvo medikas, psichiniams ligoniams gydyti naudojo laisvųjų asociacijų metodą. Ši technika suvaidino labai svarbų vaidmenį psichoanalizės raidoje, nes leido Froidui panaudoti sapnus kaip išeities tašką, kuriuo remiantis galima pradėti tirti paciento pasąmoninę problemą. Mirė nuo vėžio. Jis asmenybę tapatino su žmogaus psichika, kuri susidedanti iš trijų lygių – pasąmonės, prieš sąmonės ir sąmonės.

Z. Froido, kaip mokslininko, principingumas, kruopštumas, hipotezių tikrinimas, empatiškumas ir pasiaukojimas (net 40 metų skirta vien klinikinei praktikai ir moksliniams darbams – tyrinėjimams ir rašymui) tiesiog stulbina. Net ir “vienas eidamas savo keliu, jis pasiekdavo gyvenimo esmę”.

Froido darbai, kurių ištakos yra neurologijoje, biologijoje ir psichiatrijoje, pakeitė savo laikmečiui naują asmenybės supratimą, sukrėtusį Viktorijos laikų normas ir padariusį didžiulę įtaką vakarų kultūrai. Froido teorija yra pirmoji visapusiška asmenybės teorija. Šios teorijos pagrindas – pasąmonėje glūdintys seksualiniai bei agresyvūs instinktai.

Viena iš svarbiausių Froido loginių išvadų: aktyvumas seksualinėje ir neseksualinėje sferoje yra reiškiniai viena kitam atvirkščiai proporcingi. Todėl esą dažnėjant lytiniams aktams ar kitoms orgazmo pasiekimo formoms, mažėja darbingumas, produktyvumas kitose gyvenimo sferose.

Zigmundas Froidas buvo pionierius, pirmasis bandęs empiriškai tirti pasąmoninį sąmonės pagrindą. Jis dirbo, remdamasis bendra prielaida, kad sapnai nėra atsitiktiniai, bet yra susiję su sąmoningomis mintimis ir problemomis.

Zigmundas Froidas mirė 1939 metais.

Karlo Gustavo Jungo ir Zigmundo Froido

teorijų palyginimas

“Jungo analitinės psichologijos koncepcija skyrėsi nuo Froido ne tik turiniu, bet ir metodologiniais principais. Froidas rėmėsi gamtamoksliniais pagrindais ir priežastingumo principais, o Jungo darbai labiau pagrįsti filosofinėmis prielaidomis, tikslingumo ir sinkroniškumo principais. Froido teorijai ir praktikai svarbu praeities patyrimo analizė ir tuo metu susiklosčiusių santykių supratimas, Jungui svarbiau gyvenimo visuma, savo paskirties ir prasmės įsisąmoninimas, savo savasties realizavimas. Svarbu ne tik asmens praeitis ir jos analizė, bet visybiškas į žmogų ir jo dabartis, kuri vienaip ar kitaip struktūruoja pasąmonę.”

Laisvė – determinizmas teorijose

Pasak Froido elgesio motyvacijoje nėra jokių atsitiktinumų, visa, kas vyksta, yra susieta su seksualumu.

Froido pasąmonės reiškinių analizė
yra pagrįsta teze, kad subjektas – tai kažkas neapibrėžiamo. Tiksliai nenusakomas “ aš ” tvyro tarp daiktinės ir antžmogio būsenos, tarp to, kas įvardijama beasmeniu įvardžiu “ tai ” , ir to, kas yra super ego. Dar kūdikystėje ir vėliau vaikystėje susiformavo įvairūs mūsų asmenybės klodai, buvo įspaustas “kodas”, pagal kurį funkcionuoja tasai aš. Kaip tik šią mintį turėjo galvoje Froidas, rašydamas:

“<…> tai, ką mes vadiname savo “aš”, gyvenime iš tikrųjų būna labai pasyvus padaras; ne mes gyvename, o mus <…> “nugyvena “ nežinomos ir nesuvaldomos jėgos”.

Froidas nuosekliai laikėsi psichinio determinizmo principų, pagal kuriuos jis teigė, kad joks psichikos įvykis nėra atsitiktinis, o kiekvienas psichinis reiškinys yra priklausomas nuo visų kitų asmenybėje pasireiškusių ir besireiškiančių, ankstesnių ir dabartinių psichinių reiškinių ir procesų sąveikos ir yra jos padarinys. Visa, kas vyko anksčiau, nulemia tai, kas vyksta dabar, o tai, savo ruožtu, nulemia ateities įvykius.

“Psichoanalizės įvade” Froidas rašė :”Pirmasis nepatrauklusis psichoanalizės teiginys skelbia, kad psichiniai procesai savaime yra nesąmoningi, o sąmoningi tėra tik paskiri psichikos gyvenimo aktai ir momentai.” Psichoanalizė “privalo pripažinti, kad esama nesąmoningo mąstymo ir nesąmoningo noro”.

Karlas Gustavas Jungas teigė, kad žmogus vystosi visą gyvenimą ir, kad asmenybė yra dinamiška. Jis daug dėmesio skyrė perkėlimo į kontraperkėlimo fenomeno analizei, nes tai yra kelia į ankstyvąją vaikystę. Ankstyvoji patirtis yra kompleksu formavimosi pagrindas, tad eidami šiuo keliu galime geriau suprasti pačius kompleksus bei atitinkamų archetipų poveikį. Vienas iš esminių Jungo teorijos teiginių yra hipotezė apie kolektyvinę pasąmonę. Žmogus gimsta ne tobulas, bet atsineša su savimi protėvių patirtį, kaip kad kūnas atsineša savyje evoliucijos atspindžius. Asmenybė turi ne tik savo asmeninę patirtį bei istoriją, jo gyvenime dalyvauja ir protėvių patirtis, ir istorija. Anot Jungo, žmogus gimsta jau kaip užbaigta visuma, turinti savyje ne tik fiziologinės, bet ir psichologinės savireguliacijos funkciją. Žmogus gimsta ne tuščias, bet su tam tikra parengtimi, kai jis turi elgtis, ką jausti, suvokti ir galvoti. Iš protėvių asmenybė yra paveldėjusi tam tikras psichines konstitucijas, kurios yra suformuotos besikartojant tipiškiausioms gyvenimo situacijoms. Žmogus tarsi paveldi universalius psichinius motyvus, kurie buvo būdingi jo protėviams. Archetipų paveldėjimas nereiškia, kad žmogus elgiasi, kaip jo protėviai. Tai yra prielaida, kurios konkreti išraiška priklauso nuo patyrimo, kultūros ir tradicijos. Jungo teigimu, žmogus pradeda savo gyvenimą kaip nediferencijuota visuma, turinti savyje užkoduotą ateities perspektyvą. Žmogų didesnė diferenciacija veda į sudėtingesnę asmenybės struktūrą. Struktūros išsivystymas reiškia, kad ji gali pasireikšti įvairiais būdais.

Racionalumas – Iracionalumas teorijose

Zigmundas Froidas teigė, kad asmenybė savo mąstymu neįtakoja savo elgesio. Tai liudijo jo teorijoje teigimas, kad kiekvienas žmogus turi savo gynybinių mechanizmų rinkinį: “išstūmimą” (iš sąmonės pašalinamos kankinančios mintys ir jausmai), “projekciją” (savo negatyvių minčių, jausmų ir elgesio priskyrimas kitiems žmonėms ir aplinkai), “perkėlimą” (neigiamų emocijų, kurių nėra galimybės išreikšti, nukreipimas į kitą, dažnai mažiau pavojingą žmogų, daiktą ar į save), “racionalizaciją” (neteisinga argumentacija, kuri leidžia iracionalius poelgius gana logiškai paaiškinti ir tuo pačiu pasiteisinti prieš kitus ir save), “reakcijos darinius” (nepriimtinas impulsas išstumiamas, o jo vietoje sąmonėje atsiranda kitas, visiškai priešingas pirminiam), “regresiją” (grįžimas prie vaikystėje buvusio elgesio modelio), “sublimaciją” (savo id impulsų pakeitimas taip, kad juos būtų galima išreikšti socialiniu būdu) ir “neigimas” (atsisakymas pripažinti tai, kad įvyko nemalonus įvykis). Froidas teigė, kad viskas yra nulemta ir tai, kas vyksta dabar yra vaikystėje patirtos traumos. Savo knygoje jis rašė, kad jeigu žmogus elgtųsi pagal id principus (patenkintų savo instinktus čia ir dabar), tai sukeltų daug trikdymų visuomenėje, nes tai yra nepriimtinas elgesys, nusistovėjusioms visuomenės dogmoms: “Visuomenė neįsivaizduoja didesnės grėsmės savo kultūrai už tą, kuri kiltų išlaisvinus seksualinius potraukius ir sugrįžus prie pirminių tikslų”. Froidas teikdamas, kad žmogus savo mąstymu neįtakoja savo elgesio, dar paminėjo, kad asmenybė, kai kuriais atvejais priešingybę nepasako tiesiai, tačiau ji vis tiek šnekos riktu atsiskleidžia priešinga reikšme.

Jungas teigia, “kad žmogaus patirtis <…> – prieštaringa iracionali ir netelpanti į struktūras. “ “Anot Jungo, sąmoningas žinojimas yra galimas dėl keturių pagrindinių psichikos funkcijų: pojūčių, jausmų, intuicijos ir mąstymo. Paprastai viena iš šių funkcijų dominuoja, ir dėl to asmens sąmonėje gali atsispindėti jutiminis, jausminis patyrimas, intuityvus ar racionalus žinojimas” rašoma “Įvadas į analitinę psichologiją”. Kitas svarbus aspektas – labiausiai nuslopintos funkcijos išskyrimas, nes ten kaip tik
slypi daugiausia asmens problemų ir nerealizuotų galimybių. Funkcijos išsidėsto pagal kompensacijos principą. Yra dominuojanti funkcija ir labiau nuslopinta funkcija, kuri žmogui sukelia daugiausia problemų, tačiau joje slypi didžiausias pokyčių potencialas, jei jos turinys bus iškeltas į sąmonę. Sąmonės turinys priklauso nuo: asmenybės funkcijų, kurias galima suskirstyti į racionalias(mąstymas, jausmai), nes ir jausmų ir mąstymo rezultatai yra konkretus sprendimas, ir iracionalias(pojūtis, intuicija), kurios neapsiriboja konkrečiu sprendimu ar rezultatu; asmenybės orientacijos krypties – ekstraversijos arba intraversijos.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 1661 žodžiai iš 3025 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.