Jungtinės karalystės rinka
5 (100%) 1 vote

Jungtinės karalystės rinka

JUNGTINĖS KARALYSTĖS RINKA

Referatas

TURINYS

1. Įvadas 2

2. Geografinė ir geopolitinė padėtis 2

3. Britanijos imperija 3

4. Ekonominės prielaidos ūkio išvystymui ir išdėstymui 5

5. Pramonės raidos bruožai 6

6. Žemės ūkio raidos bruožai 7

7. Gamybinė ir socialinė infrastruktūra 8

8. Kapitalo judėjimas ir bankai 9

9. Tarptautinė prekyba ir jos raidos bruožai 10

10. Tarptautinė prekyba su Lietuva 11

11. Sandrauga 12

12. Jungtinės Karalystės vieta ir vaidmuo ES ūkyje 12

13. Naudotos literatūros sąrašas 13

1. ĮVADAS

Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystė (toliau – Jungtinė karalystė) – tai buvusi didžiausia pasaulio kolonijinė valstybė. Didžioji Britanija 1914 m. valdė imperiją, kurios plotas buvo 33,5 mln. kvadratinių kilometrų, o gyventojų skaičius – 400 mln. žmonių

Nuo XIX a. vidurio Didžiosios Britanijos ekonominiam vystymuisi buvo būdingi du bruožai: didžiulės kolonijinės valdos ir monopolinė padėtis pasaulinėje rinkoje. Valstybė pavirto didžiuoju kreditoriumi – lupikautoju ir kolonijų išnaudotoju.

1905 -1907 m. Rusijos revoliucijos įtakoje Britanijos imperijoje įsiliepsnojo nacionalinio išsivadavimo kovos židiniai. 1914 -1918 m. karas susilpnino Didžiosios Britanijos imperializmą.

Tačiau XX a. pradžioje Didžioji Britanija dar buvo galingiausia pasaulio imperija. Tai buvo vienintelė didžioji Europos valstybė, Antrojo pasaulinio karo metais išvengusi vokiečių okupacijos ir Antantės koalicijoje veiksmingai atsvėrusi dviejų valstybių – JAV ir SSSR – dominavimą.

Praradusi garantuotas rinkas ir išeikvojusi finansinius išteklius, Jungtinė Karalystė pradėjo ieškoti naujų galimybių, įsijungė į tarptautines organizacijas, tokias, kaip JTO, Europos Tarybą, NATO, OECD, EFTA., Vakarų Europos Sąjungą, Europos Sąjungą, Saugumo tarybą, Sandraugą.

Jungtinė Karalystė yra vienintelė Europos valstybė, kuri, išsaugojusi glaudžius ryšius su buvusiomis kolonijomis turi platesnių negu regioniniai, interesų ir siekia aktyviai dalyvauti pasaulinėje politikoje.

Šiandieną Jungtinė karalystė – viena iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių valstybių, viena iš stambiausių pasaulio finansinių centrų ir tarptautinės prekybos dalyvių.

Pagrindiniai šalies ekonomikos augimo veiksniai: gamybos ir eksporto didėjimas. stipriausiai išvystytos mašinų ir įrengimų gamybos, elektrinių prietaisų, įrangos gamybos, geležinkelių įrangos gamybos, laivų statybos, aviacijos, elektronikos ir komunikacijos pramonės šakos. Paslaugos, daugiausia bankininkystė, draudimas ir verslo paslaugos, sudaro didžiausią dalį bendro nacionalinio produkto. Londonas buvo ir iki šiol lieka pasaulinės prekybos ir finansų centras. Jungtinės Karalystės valiuta – svaras sterlingų – vaidino tarptautinių pinigų vaidmenį, buvo tarptautinių prekybinių sandėrių atsiskaitymo vienetas. Itin svarbus vaidmuo šalies kredito sistemoje priklauso Anglijos bankui.

Pagal Europos standartus Jungtinės Karalystės žemės ūkio sektorius yra pakankamai aukšto lygio.

Šiuo metu Jungtinė Karalystė turi vieną iš liberaliausių darbo rinkų. Sparčią šalies ūkio plėtrą lemia sėkmingai spendžiami vyriausybės uždaviniai – ekonomikos stabilumas, pagrįstas žema infliacija ir atsargia valstybės skolinimosi politika, užimtumo didėjimas, paremtas ilgalaikėmis investicijomis į švietimą ir profesinį mokymą.

Pagal ekonomikos išsivystymo lygį Jungtinė Karalystė tarp Vakarų Europos šalių patenka į pirmą ketvertuką.

2. GEOGRAFINĖ IR GEOPOLITINĖ PADĖTIS

Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystė yra vienas iš stambiausių pasaulio finansinių centrų ir tarptautinės prekybos dalyvių. Jungtinės Karalystės plotas – 244,820 km2. Gyventojų skaičius – beveik 58.5 milijono. Jungtinė karalystė išsidėsčiusi Britų salyno salose Atlanto vandenyne. Valstybę rytuose skalauja Šiaurės jūra, vakaruose nuo Airijos salos skiria Airijos jūra. Didžiosios Britanijos salos ilgis iš šiaurės į pietus 950 km, plotis iš vakarų į rytus 480 km. Nėra nė vieno sausumos taško, nutolusio nuo jūros daugiau kaip 120 km. Jungtinė Karalystė dažniausiai priskiriama Šiaurės arba Vakarų Europai. Valstybės plotas – 244103 kv. kilometrų.

Anglija plyti Midlando lygumos viduryje, pietuose ir rytuose: molingi Temzės ir Trento slėniai, klintinės Kotsvoldo ir Klivlando aukštumos viduryje, Jorkšyro ir Linkolnšyro žemumos, pelkėti Fenai rytuose, Lankašyro ir Češyro pakrančių lygumos šiaurės vakaruose, Solsberio lyguma, Eksmūro ir Dartmūro dykynės, Devono ir Kornvalio pusiasalio granitinės kalvos pietvakariuose, kreidinės Šiaurės ir Pietų Daunso aukštumos pietryčiuose, klintiniai Peninų ir ežeringi Kamberlando kalnai šiaurėje.

Škotija – Šiaurės Škotijos kalnynas šiaurėje, Grampiano kalnai ir Vidurio žemumos su Klaido ir Forto upių slėniais viduryje, Pietų Škotijos kalvos pietuose; pakrantės raižytos, daug įlankų ir užutekių.

Velsas – Snoudonijos kalnuose šiaurėje, Bervyno plynaukštė viduryje, Juodieji, Juodojo Miško ir Brekono švyturių kalnai pietryčiuose, Glamorgano slėnis pietuose.

Olsteris-
ežeringos kalvos viduryje, Sperino, Morno kalnai ir Antrimo aukštumos pakraščiuose.

Šalies klimatas – Atlanto jūrinis, veikiamas šiltos Golfo srovės, vyraujant šiltiems vakarų vėjams.

Jungtinė Karalystė – parlamentinė demokratinė konstitucinė monarchija. Šalyje nėra vieningos rašytinės konstitucijos, veikia parlamento aktų, konstitucinių papročių ir nusistatymų, teismo sprendimų visuma. Valstybės vadovas – monarchas ( nuo 1952 m. šalį valdo karalienė Elžbieta II ).

3. BRITANIJOS IMPERIJA

Jau 1876 m. Anglijos kolonijų plotas siekė 22,5 mln. kvadratinių kilometrų, o gyventojų skaičius – 250 mln. žmonių. XIX a. pabaigoje Anglija gerokai išplėtė savo kolonijinę imperiją.

Didžiausia pasaulio kolonijinė valstybė – Anglija – 1914 m. valdė imperiją, kurios plotas buvo 33,5 mln. kvadratinių kilometrų, o gyventojų skaičius – 400 mln. žmonių. Svarbiausia kolonija buvo Indija. Joje gyveno 70 procentų visų Britų imperijos gyventojų, ir ji kasmet Anglijos imperializmui duodavo 150- 160 mln. svarų sterlingų pajamų.

Ypatingą vietą Britanijos imperijoje užėmė kolonijos, kuriose gyventojų daugumą sudarė Anglijos išeiviai. XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje jos gavo savivaldos (dominijų) teises. Anksčiausiai dominija tapo Kanada (1867 m.), vėliau, XX a. pr., – Australija, Naujoji Zelandija, Pietų Afrikos Sąjunga. XIX a., vykstant emigracijai iš Anglijos ir Airijos, Anglijos buržuazija atsikratė gyventojų “pertekliaus”. Emigracija pradėjo mažėti tiktai nuo XIX a. 9 dešimtmečio. Anglijos kolonijinė imperija daugiau negu bet kuri kita vystėsi kapitalizmo keliu. Dominijos tapo agrariniais – žaliaviniais Anglijos priedėliais. Australija ir Naujoji Zelandija, kurių ūkio pagrindą sudarė žemės ūkis, ypač gyvulininkystė, beveik visiškai priklausė nuo Anglijos rinkos.

Pietų Afrikoje sėkmingai plėtėsi iškasenų pramonė. Tačiau ją visiškai kontroliavo Anglijos kapitalas. Kanadoje sparčiai vystėsi fermerinis žemės ūkis, miškų ūkis, taip pat iškasenų pramonė. Ir šios kolonijos ekonomikoje viešpataujančią padėtį užėmė Anglijos kapitalas.

Stiprėjant Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos ekonomikai, didėjo prieštaravimai tarp šių kolonijų ir metropolijos. Bijodama, kad jos nepasektų JAV pavyzdžiu ir neatsiskirtų, Anglija buvo priversta daryti nuolaidų ir suteikti šiems imperijos nariams savivaldą.

1905 -1907 m. Rusijos revoliucijos įtakoje Britanijos imperijoje įsiliepsnojo nacionalinio išsivadavimo kovos židiniai. Afrikos kolonijose Anglijos kolonizatoriai vykdė rasinį diskriminavimą, steigė rezervatus, naudojo ikikapitalistinio išnaudojimo formas, prievartinį darbą ir tuo kėlė prieš save didžiulę išnaudojamųjų tautų neapykantą.

Vis dėlto, veikiant kapitalistinių šalių netolygaus ekonominio vystymosi dėsniui, 1914 -1918 m. karas susilpnino Anglijos imperializmą. Ypač skaudų smūgį sudavė nacionalinio išsivadavimo judėjimo pakilimas Britanijos imperijos šalyse. Jau pirmaisiais pokario metais išsivadavo grupė Anglijos kolonijų – Indija, Birma, Ceilonas – ir iškovojo nacionalinę nepriklausomybę.

Antrojo pasaulinio karo traumos ir žlugusi imperinė galybė privertė britus peržiūrėti savo saugumo doktriną, kurioje po kelių šimtmečių vėl ėmė dominuoti Europos reikalai. Praradusi garantuotas rinkas ir išeikvojusi finansinius išteklius, Jungtinė Karalystė turėjo ieškoti galimybių pašonėje, t.y. senajame žemyne, kurio pokarinę raidą lydėjo ekonominis augimas ir gilėjanti valstybių integracija. Dėl savo tradiciškai atsargaus požiūrio britai nesugebėjo išsyk įsilieti į besiformuojančią Europos ekonominę bendriją, ir ši nesėkmė iki šiol turi reikšmės Jungtinės Karalystės europinei politikai. Jausdamiesi esą svečiai, o ne šeimininkai, t.y. turintys prisitaikyti, o ne kuriantys, britai skeptiškai vertina naujas iniciatyvas ir kol kas atsisako prisijungti prie Europos valiutų sąjungos.

Dar XI a., kovodami dėl valdų Prancūzijoje, britai aktyviai įsitraukė į Europos reikalus ir nuo tada tiesiogiai arba diplomatinėmis priemonėmis dalyvavo visuose svarbiausiuose Europos procesuose.

Didžioji Britanija dar XX a. pradžioje buvo galingiausia pasaulio imperija; 1945 m. ji tapo viena iš karo laimėtojų. Karas traumavo britus fiziškai, bet vis dėlto jie nugalėjo. Didžioji Britanija buvo vienintelė didžioji Europos valstybė, Antrojo pasaulinio karo metais išvengusi vokiečių okupacijos ir Antantės koalicijoje veiksmingai atsvėrusi dviejų valstybių – JAV ir SSSR – dominavimą.

Pirmoji pasaulyje išgyvenusi industrinę revoliuciją, Britanija visuomet daug dėmesio skyrė rinkoms, kurių paieška ir apsauga davė pradžią XIX amžiaus pabaigos Britų imperijai, kontroliavusiai pasaulio jūras ir ketvirtadalį pasaulio žmogiškųjų ir teritorinių išteklių. Vis dėlto britai negalėjo ilgai likti nuošalyje nuo Europos Bendrijų. Antraip būtų nukentėjusi jų šalies ekonomika ir smukusi politinė įtaka.

Galiausiai 1973 m. Anglija įstoja į Bendrijas. Britanija importavo tradiciškai daug prekių iš daugelio pasaulio kraštų, todėl pagal Bendrijų taisykles ji turėjo įnešti santykinai didelę sumą į Bendrijų biudžetą importo muitais. Tuo tarpu šio biudžeto didžioji dalis atitekdavo Bendrijų šalių žemės
ūkiui, o tai netiko Britanijai, turinčiai mažą žemės ūkio sektorių. Tačiau Bendrijų šalys sutiko sumažinti Londono įnašą į bendrąjį biudžetą.

Didžioji Britanija ir toliau atsargiai vertina siūlymus spartinti Europos vienijimąsi.

Šiandien Londonas išlieka vienas svarbiausių pasaulio finansinių centrų, o Jungtinės Karalystės, G – 7 grupės narės, prekyba kasmet viršija 900 mlrd. JAV dolerių.

4. EKONOMINĖS PRIELAIDOS ŪKIO IŠVYSTYMUI IR IŠDĖSTYMUI

Viduramžiais Anglijos vaidmuo Europos ekonomikoje buvo kuklus. Anglijos ūkinį iškilimo pagrindą sudarė feodalizmo irimas ir spartus kapitalistinių santykių vystymasis. Spartaus kapitalistinių santykių vystymosi sąlyga buvo pradinis kapitalo kaupimas. Smulkieji gamintojai nuskursdavo ir virsdavo samdomaisiais darbininkais, kurie yra būtini kapitalistinio gamybos būdo gyvavimo sąlyga. XVI a. pradžioje Anglija buvo nedidelė agrarinė šalis, turėjusi 3 mln. gyventojų. Baudžiava Anglijoje išnyko jau XVI a. pabaigoje, tačiau žemė, kaip ir anksčiau, priklausė bajorams.

XVI a. agrarinis perversmas sudarė sąlygas spartesniam gelumbių pramonės vystymuisi. Vilnonių audinių gamyba buvo svarbiausia Anglijos pramonės šaka. Vėliau pradėjo plėtotis ir kitos pramonės šakos: šilko, drobės, laivų statybos, metalurgijos, stiklo, popieriaus, alaus, anglių pramonė, mezginių, kojinių, geležies dirbinių gamyba.

Pramonės augimas ir nežemdirbinių gyventojų skaičiaus didėjimas spartino vidaus rinkos formavimąsi. Tačiau ją ribojo maža moki darbo žmonių paklausa.

Didelė pramonės produkcijos dalis buvo skirta užsienio rinkai. Vykdydama merkantilizmo politiką, Anglijos vyriausybė visokeriopai rėmė užsienio prekybą ir laivininkystę. XVII a. beveik 90 procentų Anglijos eksporto sudarė gelumbė ir vilna. Ypač svarbi importo prekė buvo statybinė miško medžiaga, be kurios negalėjo apsieiti Anglijos laivų statyklos.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1752 žodžiai iš 5702 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.