Jungtinės karalystės rinka
5 (100%) 1 vote

Jungtinės karalystės rinka

1121314151

JUNGTINĖS KARALYSTĖS RINKA

Referatas

TURINYS

1. Įvadas 2

2. Geografinė ir geopolitinė padėtis 2

3. Britanijos imperija 3

4. Ekonominės prielaidos ūkio išvystymui ir išdėstymui 5

5. Pramonės raidos bruožai 6

6. Žemės ūkio raidos bruožai 7

7. Gamybinė ir socialinė infrastruktūra 8

8. Kapitalo judėjimas ir bankai 9

9. Tarptautinė prekyba ir jos raidos bruožai 10

10. Tarptautinė prekyba su Lietuva 11

11. Sandrauga 12

12. Jungtinės Karalystės vieta ir vaidmuo ES ūkyje 12

13. Naudotos literatūros sąrašas 13

1. ĮVADAS

Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystė (toliau – Jungtinė karalystė) – tai buvusi didžiausia pasaulio kolonijinė valstybė. Didžioji Britanija 1914 m. valdė imperiją, kurios plotas buvo 33,5 mln. kvadratinių kilometrų, o gyventojų skaičius – 400 mln. žmonių

Nuo XIX a. vidurio Didžiosios Britanijos ekonominiam vystymuisi buvo būdingi du bruožai: didžiulės kolonijinės valdos ir monopolinė padėtis pasaulinėje rinkoje. Valstybė pavirto didžiuoju kreditoriumi – lupikautoju ir kolonijų išnaudotoju.

1905 -1907 m. Rusijos revoliucijos įtakoje Britanijos imperijoje įsiliepsnojo nacionalinio išsivadavimo kovos židiniai. 1914 -1918 m. karas susilpnino Didžiosios Britanijos imperializmą.

Tačiau XX a. pradžioje Didžioji Britanija dar buvo galingiausia pasaulio imperija. Tai buvo vienintelė didžioji Europos valstybė, Antrojo pasaulinio karo metais išvengusi vokiečių okupacijos ir Antantės koalicijoje veiksmingai atsvėrusi dviejų valstybių – JAV ir SSSR – dominavimą.

Praradusi garantuotas rinkas ir išeikvojusi finansinius išteklius, Jungtinė Karalystė pradėjo ieškoti naujų galimybių, įsijungė į tarptautines organizacijas, tokias, kaip JTO, Europos Tarybą, NATO, OECD, EFTA., Vakarų Europos Sąjungą, Europos Sąjungą, Saugumo tarybą, Sandraugą.

Jungtinė Karalystė yra vienintelė Europos valstybė, kuri, išsaugojusi glaudžius ryšius su buvusiomis kolonijomis turi platesnių negu regioniniai, interesų ir siekia aktyviai dalyvauti pasaulinėje politikoje.

Šiandieną Jungtinė karalystė – viena iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių valstybių, viena iš stambiausių pasaulio finansinių centrų ir tarptautinės prekybos dalyvių.

Pagrindiniai šalies ekonomikos augimo veiksniai: gamybos ir eksporto didėjimas. stipriausiai išvystytos mašinų ir įrengimų gamybos, elektrinių prietaisų, įrangos gamybos, geležinkelių įrangos gamybos, laivų statybos, aviacijos, elektronikos ir komunikacijos pramonės šakos. Paslaugos, daugiausia bankininkystė, draudimas ir verslo paslaugos, sudaro didžiausią dalį bendro nacionalinio produkto. Londonas buvo ir iki šiol lieka pasaulinės prekybos ir finansų centras. Jungtinės Karalystės valiuta – svaras sterlingų – vaidino tarptautinių pinigų vaidmenį, buvo tarptautinių prekybinių sandėrių atsiskaitymo vienetas. Itin svarbus vaidmuo šalies kredito sistemoje priklauso Anglijos bankui.

Pagal Europos standartus Jungtinės Karalystės žemės ūkio sektorius yra pakankamai aukšto lygio.

Šiuo metu Jungtinė Karalystė turi vieną iš liberaliausių darbo rinkų. Sparčią šalies ūkio plėtrą lemia sėkmingai spendžiami vyriausybės uždaviniai – ekonomikos stabilumas, pagrįstas žema infliacija ir atsargia valstybės skolinimosi politika, užimtumo didėjimas, paremtas ilgalaikėmis investicijomis į švietimą ir profesinį mokymą.

Pagal ekonomikos išsivystymo lygį Jungtinė Karalystė tarp Vakarų Europos šalių patenka į pirmą ketvertuką.

2. GEOGRAFINĖ IR GEOPOLITINĖ PADĖTIS

Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystė yra vienas iš stambiausių pasaulio finansinių centrų ir tarptautinės prekybos dalyvių. Jungtinės Karalystės plotas – 244,820 km2. Gyventojų skaičius – beveik 58.5 milijono. Jungtinė karalystė išsidėsčiusi Britų salyno salose Atlanto vandenyne. Valstybę rytuose skalauja Šiaurės jūra, vakaruose nuo Airijos salos skiria Airijos jūra. Didžiosios Britanijos salos ilgis iš šiaurės į pietus 950 km, plotis iš vakarų į rytus 480 km. Nėra nė vieno sausumos taško, nutolusio nuo jūros daugiau kaip 120 km. Jungtinė Karalystė dažniausiai priskiriama Šiaurės arba Vakarų Europai. Valstybės plotas – 244103 kv. kilometrų.

Anglija plyti Midlando lygumos viduryje, pietuose ir rytuose: molingi Temzės ir Trento slėniai, klintinės Kotsvoldo ir Klivlando aukštumos viduryje, Jorkšyro ir Linkolnšyro žemumos, pelkėti Fenai rytuose, Lankašyro ir Češyro pakrančių lygumos šiaurės vakaruose, Solsberio lyguma, Eksmūro ir Dartmūro dykynės, Devono ir Kornvalio pusiasalio granitinės kalvos pietvakariuose, kreidinės Šiaurės ir Pietų Daunso aukštumos pietryčiuose, klintiniai Peninų ir ežeringi Kamberlando kalnai šiaurėje.

Škotija – Šiaurės Škotijos kalnynas šiaurėje, Grampiano kalnai ir Vidurio žemumos su Klaido ir Forto upių slėniais viduryje, Pietų Škotijos kalvos pietuose; pakrantės raižytos, daug įlankų ir užutekių.

Velsas – Snoudonijos kalnuose šiaurėje, Bervyno plynaukštė viduryje, Juodieji, Juodojo Miško ir Brekono švyturių kalnai pietryčiuose, Glamorgano slėnis pietuose.

Olsteris-
ežeringos kalvos viduryje, Sperino, Morno kalnai ir Antrimo aukštumos pakraščiuose.

Šalies klimatas – Atlanto jūrinis, veikiamas šiltos Golfo srovės, vyraujant šiltiems vakarų vėjams.

Jungtinė Karalystė – parlamentinė demokratinė konstitucinė monarchija. Šalyje nėra vieningos rašytinės konstitucijos, veikia parlamento aktų, konstitucinių papročių ir nusistatymų, teismo sprendimų visuma. Valstybės vadovas – monarchas ( nuo 1952 m. šalį valdo karalienė Elžbieta II ).

3. BRITANIJOS IMPERIJA

Jau 1876 m. Anglijos kolonijų plotas siekė 22,5 mln. kvadratinių kilometrų, o gyventojų skaičius – 250 mln. žmonių. XIX a. pabaigoje Anglija gerokai išplėtė savo kolonijinę imperiją.

Didžiausia pasaulio kolonijinė valstybė – Anglija – 1914 m. valdė imperiją, kurios plotas buvo 33,5 mln. kvadratinių kilometrų, o gyventojų skaičius – 400 mln. žmonių. Svarbiausia kolonija buvo Indija. Joje gyveno 70 procentų visų Britų imperijos gyventojų, ir ji kasmet Anglijos imperializmui duodavo 150- 160 mln. svarų sterlingų pajamų.

Ypatingą vietą Britanijos imperijoje užėmė kolonijos, kuriose gyventojų daugumą sudarė Anglijos išeiviai. XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje jos gavo savivaldos (dominijų) teises. Anksčiausiai dominija tapo Kanada (1867 m.), vėliau, XX a. pr., – Australija, Naujoji Zelandija, Pietų Afrikos Sąjunga. XIX a., vykstant emigracijai iš Anglijos ir Airijos, Anglijos buržuazija atsikratė gyventojų “pertekliaus”. Emigracija pradėjo mažėti tiktai nuo XIX a. 9 dešimtmečio. Anglijos kolonijinė imperija daugiau negu bet kuri kita vystėsi kapitalizmo keliu. Dominijos tapo agrariniais – žaliaviniais Anglijos priedėliais. Australija ir Naujoji Zelandija, kurių ūkio pagrindą sudarė žemės ūkis, ypač gyvulininkystė, beveik visiškai priklausė nuo Anglijos rinkos.

Pietų Afrikoje sėkmingai plėtėsi iškasenų pramonė. Tačiau ją visiškai kontroliavo Anglijos kapitalas. Kanadoje sparčiai vystėsi fermerinis žemės ūkis, miškų ūkis, taip pat iškasenų pramonė. Ir šios kolonijos ekonomikoje viešpataujančią padėtį užėmė Anglijos kapitalas.

Stiprėjant Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos ekonomikai, didėjo prieštaravimai tarp šių kolonijų ir metropolijos. Bijodama, kad jos nepasektų JAV pavyzdžiu ir neatsiskirtų, Anglija buvo priversta daryti nuolaidų ir suteikti šiems imperijos nariams savivaldą.

1905 -1907 m. Rusijos revoliucijos įtakoje Britanijos imperijoje įsiliepsnojo nacionalinio išsivadavimo kovos židiniai. Afrikos kolonijose Anglijos kolonizatoriai vykdė rasinį diskriminavimą, steigė rezervatus, naudojo ikikapitalistinio išnaudojimo formas, prievartinį darbą ir tuo kėlė prieš save didžiulę išnaudojamųjų tautų neapykantą.

Vis dėlto, veikiant kapitalistinių šalių netolygaus ekonominio vystymosi dėsniui, 1914 -1918 m. karas susilpnino Anglijos imperializmą. Ypač skaudų smūgį sudavė nacionalinio išsivadavimo judėjimo pakilimas Britanijos imperijos šalyse. Jau pirmaisiais pokario metais išsivadavo grupė Anglijos kolonijų – Indija, Birma, Ceilonas – ir iškovojo nacionalinę nepriklausomybę.

Antrojo pasaulinio karo traumos ir žlugusi imperinė galybė privertė britus peržiūrėti savo saugumo doktriną, kurioje po kelių šimtmečių vėl ėmė dominuoti Europos reikalai. Praradusi garantuotas rinkas ir išeikvojusi finansinius išteklius, Jungtinė Karalystė turėjo ieškoti galimybių pašonėje, t.y. senajame žemyne, kurio pokarinę raidą lydėjo ekonominis augimas ir gilėjanti valstybių integracija. Dėl savo tradiciškai atsargaus požiūrio britai nesugebėjo išsyk įsilieti į besiformuojančią Europos ekonominę bendriją, ir ši nesėkmė iki šiol turi reikšmės Jungtinės Karalystės europinei politikai. Jausdamiesi esą svečiai, o ne šeimininkai, t.y. turintys prisitaikyti, o ne kuriantys, britai skeptiškai vertina naujas iniciatyvas ir kol kas atsisako prisijungti prie Europos valiutų sąjungos.

Dar XI a., kovodami dėl valdų Prancūzijoje, britai aktyviai įsitraukė į Europos reikalus ir nuo tada tiesiogiai arba diplomatinėmis priemonėmis dalyvavo visuose svarbiausiuose Europos procesuose.

Didžioji Britanija dar XX a. pradžioje buvo galingiausia pasaulio imperija; 1945 m. ji tapo viena iš karo laimėtojų. Karas traumavo britus fiziškai, bet vis dėlto jie nugalėjo. Didžioji Britanija buvo vienintelė didžioji Europos valstybė, Antrojo pasaulinio karo metais išvengusi vokiečių okupacijos ir Antantės koalicijoje veiksmingai atsvėrusi dviejų valstybių – JAV ir SSSR – dominavimą.

Pirmoji pasaulyje išgyvenusi industrinę revoliuciją, Britanija visuomet daug dėmesio skyrė rinkoms, kurių paieška ir apsauga davė pradžią XIX amžiaus pabaigos Britų imperijai, kontroliavusiai pasaulio jūras ir ketvirtadalį pasaulio žmogiškųjų ir teritorinių išteklių. Vis dėlto britai negalėjo ilgai likti nuošalyje nuo Europos Bendrijų. Antraip būtų nukentėjusi jų šalies ekonomika ir smukusi politinė įtaka.

Galiausiai 1973 m. Anglija įstoja į Bendrijas. Britanija importavo tradiciškai daug prekių iš daugelio pasaulio kraštų, todėl pagal Bendrijų taisykles ji turėjo įnešti santykinai didelę sumą į Bendrijų biudžetą importo muitais. Tuo tarpu šio biudžeto didžioji dalis atitekdavo Bendrijų šalių žemės
ūkiui, o tai netiko Britanijai, turinčiai mažą žemės ūkio sektorių. Tačiau Bendrijų šalys sutiko sumažinti Londono įnašą į bendrąjį biudžetą.

Didžioji Britanija ir toliau atsargiai vertina siūlymus spartinti Europos vienijimąsi.

Šiandien Londonas išlieka vienas svarbiausių pasaulio finansinių centrų, o Jungtinės Karalystės, G – 7 grupės narės, prekyba kasmet viršija 900 mlrd. JAV dolerių.

4. EKONOMINĖS PRIELAIDOS ŪKIO IŠVYSTYMUI IR IŠDĖSTYMUI

Viduramžiais Anglijos vaidmuo Europos ekonomikoje buvo kuklus. Anglijos ūkinį iškilimo pagrindą sudarė feodalizmo irimas ir spartus kapitalistinių santykių vystymasis. Spartaus kapitalistinių santykių vystymosi sąlyga buvo pradinis kapitalo kaupimas. Smulkieji gamintojai nuskursdavo ir virsdavo samdomaisiais darbininkais, kurie yra būtini kapitalistinio gamybos būdo gyvavimo sąlyga. XVI a. pradžioje Anglija buvo nedidelė agrarinė šalis, turėjusi 3 mln. gyventojų. Baudžiava Anglijoje išnyko jau XVI a. pabaigoje, tačiau žemė, kaip ir anksčiau, priklausė bajorams.

XVI a. agrarinis perversmas sudarė sąlygas spartesniam gelumbių pramonės vystymuisi. Vilnonių audinių gamyba buvo svarbiausia Anglijos pramonės šaka. Vėliau pradėjo plėtotis ir kitos pramonės šakos: šilko, drobės, laivų statybos, metalurgijos, stiklo, popieriaus, alaus, anglių pramonė, mezginių, kojinių, geležies dirbinių gamyba.

Pramonės augimas ir nežemdirbinių gyventojų skaičiaus didėjimas spartino vidaus rinkos formavimąsi. Tačiau ją ribojo maža moki darbo žmonių paklausa.

Didelė pramonės produkcijos dalis buvo skirta užsienio rinkai. Vykdydama merkantilizmo politiką, Anglijos vyriausybė visokeriopai rėmė užsienio prekybą ir laivininkystę. XVII a. beveik 90 procentų Anglijos eksporto sudarė gelumbė ir vilna. Ypač svarbi importo prekė buvo statybinė miško medžiaga, be kurios negalėjo apsieiti Anglijos laivų statyklos.

Anglija pradėjo intensyviai ieškoti naujų rinkų ir todėl įsijungė į kovą dėl kolonijų. XVI a. Anglija atsisakė Hanzos bei Italijos pirklių tarpininkavimo ir pati pradėjo prekiauti su užsieniu. Buvo steigiamos pirklių bendrovės, kurios gaudavo iš vyriausybės subsidijas ir prekybos su užsienio šalimis monopolį. Kai kurios jų kūrėsi, sujungusios pirklių kapitalą. Tokios bendrovės vadinosi akcinėmis ir skirstė pirkliams gautą pelną pagal įdėtą kapitalą.

XVII a. buržuazinės revoliucijos laikotarpiu ir XVIII a. pirmojoje pusėje, tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje sparčiai plito kapitalistiniai santykiai. Tačiau augančią buržuaziją varžė viešpataujantis bajorijos sluoksnis. Todėl ji pakilo į kovą prieš feodalinę santvarką. Revoliucija prasidėjo XVII a. viduryje. 1649 m. buvo nuo sosto nuverstas karalius ir paskelbta respublika, kuriai vadovavo O. Kromvelis. Buržuazija, įbauginta revoliucijos mąsto, išdavė liaudį ir sudarė kompromisą su bajorais. 1660 m. buvo atkurta ir karaliaus valdžia, tačiau smarkiai apribota. Anglijos buržuazinė revoliucija užbaigė viduramžių, t.y. feodalizmo, epochą ir pradėjo “naujosios istorijos” – kapitalizmo – epochą.

Ekonominė revoliucijos politika skatino pramonės ir prekybos vystymąsi. Navigacinio akto pagrindu, 1652-1674 m. vykę “prekybiniai karai” baigėsi visiška Anglijos pergale. Anglija tapo stambiausia jūrų ir prekybos valstybe. Nors Anglija ir toliau liko žemės ūkio šalis, agrariniai santykiai joje darėsi vis labiau kapitalistiniai. Smulkieji nuomininkai buvo nuvaromi nuo žemės arba nuskurdinami, žemė verčiama ganyklomis ir kuriamos stambios kapitalistinės fermos, tiekusios produkciją besiplečiančiai miesto rinkai.

Padidėjo žemės ūkio prekingumas, atsirado laisvos darbo jėgos rezervas. Po buržuazinės revoliucijos pramonėje įsiviešpatavo manufaktūros. Pamažu gerėjo transportas, buvo kasami kanalai ir tiesiami plentai. Stiprėjo kapitalistinė kredito sistema. Svarbiausias vaidmuo joje teko Anglijos bankui, įsteigtam 1694 m. ir turėjusiam pinigų leidimo monopolį. Londonas buvo didžiausias pasaulio miestas, kur gyveno daugiau kaip pusė milijono gyventojų, dirbusių daugiausiai pramonėje, prekyboje ir laivyboje.

Prie užsienio rinkų plėtimo ir kapitalų telkimo prisidėjo aktyvi Anglijos kolonijinė politika. XVIII a. Anglija tapo didžiausia pasaulyje kolonijine valstybe, svarbiausia kapitalistine šalimi, turėjusia visas sąlygas pereiti į naują visuomenės raidos etapą – stambiąją mašininę gamybą.

5. PRAMONĖS RAIDOS BRUOŽAI

Kapitalistinį Anglijos pertvarkymą užbaigė pramonės perversmas, įvykęs XVIII a. paskutiniame trečdalyje ir XIX a. pirmame ketvirtyje. Pramonės perversmas – tai perėjimas nuo manufaktūrų, kuriose viešpatavo rankų darbas, prie fabrikų, kuriems būdingos mašinos.

Pramonės perversmas buvo pasaulinio mąsto reiškinys ir įvyko visose kapitalistinėse šalyse. Tačiau Anglijoje įvykęs anksčiau negu kitose šalyse todėl, kad ten anksčiausiai atsirado sąlygos mašininei gamybai. Vystantis šalyje kapitalistiniams santykiams, lendlordai vis didesniu mastu grobė valstiečių bendruomenių žemes. Netekę gamybos priemonių, smulkieji gamintojai virto proletarais, priverstais parduoti savo darbo jėgą kapitalistiniams fermeriams ir ypač pramonininkams. Dėl to kaimo gyventojai plūdo į miestus, sudarydami
laisvos darbo jėgos rezervą tolesniam kapitalizmo vystymuisi.

Viena pramonės perversmo sąlygų buvo manufaktūrų – kapitalistinio fabriko istorinio pirmtako – paplitimas. XVIII a. viduryje manufaktūros jau nebepajėgė patenkinti rinkos paklausos prekėms. Šis ekonominis manufaktūrinės pramonės prieštaravimas galėjo būti išspręstas tik pakeitus mažai našų rankų darbą mašinų gamyba. Taigi XVIII a. viduryje jau buvo pribrendusios visos sąlygos, būtinos pramoniniam perversmui: sukaupti kapitalai, reikalingi fabrikinės gamybos vystymui, pakankamai laisvos darbo jėgos, susikūrusi talpi vidaus rinka, techninės prielaidos.

Pramonės perversmas prasidėjo medvilnės audinių gamyboje. Įmonininkai stengėsi patenkinti medvilnės audinių paklausą ir todėl ieškojo priemonių, kaip padidinti įmonėse darbo našumą. Štai kodėl kapitalistai aktyviai parėmė techninius išradimus, įgalinusius mechanizuoti medvilnės verpimą ir audimą. XVIII a. 7 – jame ir 8 – jame dešimtmetyje medvilnės pramonėje pradėta naudoti verpimo mašinas. Mechanizavus gamybą, medvilnės audinių produkcija 1780 – 1820 m. išaugo daugiau kaip 16 kartų. Tekstilinės pramonės mašinizavimas sudarė kapitalistinio šalies industrializavimo pagrindą. Lengvojoje pramonėje sukauptos lėšos vėliau buvo naudojamos sunkiosios pramonės mašinizavimui.

Techniniam pramonės pertvarkymui ypač didelę reikšmę turėjo garo variklių panaudojimas. Dž. Vato variklis – tai buvo universali dviejų taktų garo mašina, kurios stūmoklį varinėjo suslėgtas garas.

Iš pradžių mašinos buvo daromos manufaktūrose rankomis. Vėliau mašinas pradėta gaminti mašinomis. Susikūrė pramonės šaka – mašinų gamyba. Buvo išrastos metalų apdirbimo staklės (tekinimo, frezavimo, gręžimo), mechaniniai garo kūjai, presai. XIX a. pradžioje buvo mašinizuotas ir transportas. Įvykus pramonės perversmui, Anglija virto iš agrarinės šalies “pasaulio fabriku” – pagrindine industrine valstybe, tiekusia pramonės gaminius kone visam pasauliui.

Stambioji mašininė gamyba išstūmė smulkiaprekes įmones ir manufaktūras, kurioms buvo būdingas žemas darbo našumas ir sustingusi technika. Sparčiai vykstant urbanizacijai, miestuose susitelkė 86% šalies gyventojų. Svarbiausioji pramonės šaka buvo tekstilės. Medvilnės audinių gamyba 1800 -1870 m. padidėjo 19 kartų. Sparčiai vystėsi ir sunkioji pramonė. Ketaus išlydymas per tą patį laiką išaugo 38 kartus. Akmens anglių gavyba padidėjo nuo 10 mln. tonų 1800 m. iki 112 mln. tonų 1870 m., t.y. daugiau negu 11 kartų. Metalo apdirbimo pramonės produkcija padidėjo 28 kartus.

Pramonės prekių gamyba žymiai viršijo vidaus rinkos reikmes. Todėl Anglija vis daugiau prekių eksportavo. Tačiau pramonė ne visada vystėsi sklandžiai, nepatirdama jokių sunkumų ar prieštaravimų. Įsigalėjus kapitalistiniam gamybos būdui, 1825 m. krizė pirmą kartą palietė visą Anglijos ūkį. Paskui ją sekė 1836 ir 1837, 1847, 1857, 1866 m. krizės. Visų jų požymiai buvo vienodi: prekių realizavimo sunkumai, gamybos sumažėjimas, nedarbas ir darbo žmonių padėties pablogėjimas.

1870 m. palyginti nedidelėje Anglijos teritorijoje buvo 25 tūkst. km geležinkelių. Pagal geležinkelių tinklo tankumą Anglija užėmė pirmąją vietą pasaulyje. Būdama saloje, Anglija turėjo rūpintis laivų statyba ir laivyba. Tapusi “pasaulio vežiku”, Anglija turėjo daug pelno iš kitų šalių prekių pervežimo.

1870 m. Anglija dar buvo “pasaulio fabrikas”, “kapitalo metropolija”. Jai dar teko trečdalis pasaulinės pramonės bendrosios produkcijos ir daugiau kaip pusė akmens anglių gavybos bei ketaus išlydymo. Tačiau kaip tik XIX a. aštuntajame dešimtmetyje Anglija ėmė netekti pramonės, o vėliau ir prekybos monopolio vaidmens. Veikiant ekonominio ir politinio vystymosi netolygumo dėsniui, paspartėjo ūkinis jaunų kapitalistinių valstybių, Anglijos konkurenčių, ypač JAV ir Vokietijos, vystymasis. Pramonės perversmas šiose šalyse įvyko kur kas vėliau ir todėl jų įmonės buvo aprūpintos naujausia technika. Kol konkurentai dar nepajėgė varžytis su Anglija pasaulinėje rinkoje, jie pasistengė išstumti Anglijos prekes iš savo vidaus rinkų. Užsienio konkurenciją anksčiausiai pajuto metalurgija ir kitos Anglijos sunkiosios pramonės šakos.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2896 žodžiai iš 5702 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.