Baltasis Gandras
Retai kuris paukštis yra taip gerai žinomas mūsų krašte, kaip baltasis gandras. Jį pažysta ne tik kaimiečiai, bet ir miestiečiai, ir ne tik tie, kurie jį matė, bet ir daug tokių, kuriems neteko jo gyvo matyti. Gandro populiarumas, vienur labai didelis, kitu mažesnis, priklauso nuo nuostabaus jo palinkimo artintis prie žmogaus ir juo pasitikėti.
Balta, juoda, raudona-štai trys gandro spalvos.
Užaugusio ūgis-apie 1050 mm, sparnų tarpugalis-2000 mm, patino suglausto sparno ilgis-600-620 mm, patelės-560-580 mm. Sveria nuo 3 iki 4 kg. Pūkuotų jauniklių snapas juosvos spalvos su gelsvu galu, kojos balzganos, o visas kūnas apaugęs tankiais pūkais, iš pradžių melsvai baltais arba pilkai balsvais, vėliau grynai baltais.
Tiktai nedraugiškuose kraštuose gandras nepasitiki žmogumi ir vengia jo ištoli. Atvirkščiai, ten, kur žmogus jį globoja, jis atsilygina paitikėjimu. Čia tarp žmogaus ir gandro yra sudaryta lyg sutartis, o šios sutarties ženklu eina senas vežimo ratas arba akėčios, įkeltos į meedį arba uždėtos ant stogo. Tad mūsų paukštis, pamatęs tą ženklą, tikrai žino, kad čia jam nieko blogo neatsitiks, ir, nutūpęs į lizdavietę, ramiai žiūri į triūssiančius po ja žmones. Jis žino taip pat, kad jam nepavojingi lauko darbiningai, ypač moterys, artojas, ariantis dirvą,pjovėjai, šienaujantys pievą, todėl vos tepasitraukia jiems iš kelio.
Atrodo, kad gandras ir žmogus sugyventi pradėjo labai seniai: to priežastis gali būti tai, kad artima žmogaus kaimynystė užtikrina paukščiui saugumą. Žmogaus gyvenamoji vieta turi tokį pat vaidmenį, kaip erelio ar kito didelio plėšraus paukščio lizdas, kurio rezginyje apsigyvena smulkūs paukščiukai, nes jie čia jaučiasi gerai apsaugoti nuo įvairių priešų. Net ir paties gandro lizde neretai peri žvirbliai, kielės ir kiti paukščiai.
Bevei šventu paukščiu gandras laikomas, gali būti, dėl to, kad jis lesa kenksmingus žmogui vabzdžius, gyvates ir kitus roplius. Jį gerbia turkai, bulgarai, arabai, ukrainiečiai, baltarusiai, lietuviai. Kai kur pagarba gandrui yra net prietaringo pobūdžio, ir vargas tam, kuris išdrįstų šį paukštį užmušti ar nuskriausti-jis būtu smarkiai nubaustas, net ir jo gyvybei grėstu pavojus. Taip yra Lietuvoje, ypač Vilniaus krašte, ir artimoje mums Baltarusijoje. Ne tik mūsų, bet ir kitos tautos apie gandrą yra susikūrusios daugybe prietarų, patarlių, dainų ar pasakų, kuriose šis paukštis neretai l.aikomas nepaprasta būtybe, antgamtine išmintimi apdovanota. Gandras numatantis sausą vasarą, bvadą ir tuomet išmetantis vieną vaiką iš lizdo; gandras nujaučiantis perkūną trenksiant į namus ir prieš tai nuskrendantis nuo stogo; gandras keršijantis savo skriaudėjui, atnešdamas snape žarijų ir padegdamas stogą-štai keletas iš daugybės pasakų apie gandro išmintį.
Pažymėtin, kad gandras beveik neturi balso. Tik jauni, dar pūkuoti gandriukai turi nežymų, panašų į kačiukų kniaukimą galsą, kuris vėliau išnyksta, ir suaugęs paukštis vien tik šnypščia, kaip žąsis. Gandras balso stoką išlygin akalenimu. Šis garsas sudaromas, suduodant viena snapo puse į kitą, ir to garso tonas, stiprumas ir dažnumas gali būti įvairus, pagal paukščio nuotaiką.
Gandras yra labai ėdrus, todėl visą dieną su mažomis pertraukomis ieško maisto. Šis maistas yra grynai gyvūninis, ir tik atsitiktinai gandras praryja kokią nors augalo dalį. Koks pagrindinis gandro maistas, pasakyti sunku jau vien dėl to, kad įvairiose vietose jis esti kitoks, taip pat nevienodas ir skirtingais metų laikais. Pats esu ištyręs nemažai gandrų skilvių ir išvamų ir, remdamasis tuo, susidarau nuomonę, kad šie paukščiai daugiausia minta vabzdžiais, iš kurių bene pirmą vietą užima žiogai ir mėšlavabaliai, grambuoliai, įvairių drugių vikšrai. Baraidžiodamas vandenyje, gandras sulesa daug ne tik subrendusių dusių, bet ir jų lervų. Masinio grambuolių pasirodymo metais gandras bent tam tikrą laikotarpį beveik tik jais ir minta.
Iš stumbrinių gyvūnų gandrai sulesa nemažai žuvų, bet šis maistas yra daugiau atsitiktinis, nes ne visur jie lengvai gali jų pagauti.Varlių gandras taip pat daug suryja, bet ne visas jų rūšis jie mėgsta: mažiau žaliąsias, bet mielai lesa abiejų rūšių rusvąsias.
Gandrai mūsų šalyje pasirodo pavasarį maždaug balandžio mėnesio 1 dieną, kartais anksčiau, kartais vėliau. Anksčiausiai esu pastebėjęs gandrą jau kovo mėnesio 24 dieną. Jų pasirodymo datą nesunku nustatyti, nes, vos atskridę, jie tuoj susiranda pernykščius lizdus. Niekuomet nesu matęs, kad porelės nariai drauge pasirodytu lizde: visuomet atskrenda vienas paukštis,tur būt, patinas, o po kelių dienų antras. Atvykęs teisėtas lizdo savininkas ryžtingau ginasi nuo svetimų gandrų,besikesinančių jį užvaldyti, kol pagaliau atvyksta jo patelė, ir tuomet abu paukščiai bendromis jėgomis gina savo teises. Bet ir tada byla nesti visiškai išspręsta, ir jie aršiai kovoja su svetimomis poromis. Tiesa, šios kovos nesiliauja ir vėliau,net tuomet, kai lizde jau būna kiaušinių ir jauniklių. Į užimtą lizdą kėsinasi ne tik kitos poros, bet ir vieniši gandrai, kurie norėtų čia įsitaisyti poilsio vietą.Įsibrovėliai kartais būna labai atkaklūs, ir, jei teisietieji lizdo savininkai yra tokie pat
ryžtingi, kova esti ilga ir krūvina.
Mūsų krašte gandrai peri beveik tik žmogaus įrengtose lizdavietėse-sename į medį įkeltame ar ant stogo uždėtame rate ar akėčiose. Tačiau, reikia manyti, kad tolimoje praeityje gandrai kraudavo lizdus medžiuose. Tokių lizdų dabar retai pasitaiko.
Gandras savo lizdui papildyti kasmet suneša naujos medžiagos. Pažymėtina, kad jis tai daro ne tik pavasarį, prieš dėdamas kiaušinius, bet ir vėliau, net tuomet, kai jau esti paaugusių vaikų. Nuolat papildomi seni gandrų lizdai virsta didžiuliais griozdiškais statiniais, kasmet aukštesniais. Jie ilgainiui pakrypsta ant šono ir griūva. Iš išgriuvusio didelio gandro lizdo galima prikrauti gerą vežimą.