Vilniaus Žirmūnų gimnazija
Teatro meno teorijos ir istorijos kursas
Juozas Miltinis
DALYKO RAŠTO DARBAS
Vilnius, 2006
TURINYS
1. Juozas Miltinis ___________________________________________________________3psl.
2. J.Miltinis Panevėžio kultūroje _______________________________________________4psl.
3. Juozo Miltinio dramos teatras _______________________________________________5 psl.
4. Donato Banionio mintys apie Miltinį _________________________________________9 psl.
5. Literatūros sąrašas _______________________________________________________10psl.
JUOZAS MILTINIS
Juozas Miltinis pasaulį išvydo 1907 metų rugsėjo 3 dieną akmenės geležinkelio stoties sargo namelyje. Mirė 1994 metų liepos 13 dieną Panevėžyje.
Juozukas buvo trečias vaikas. Paskui atsirado dar šeši. Naujo vaiko atėjimą į pasaulį juto kiekvienas šeimos narys: jis negalėjo gyventi, nepažeisdamas kito interesų. Tačiau iš pradžių naujas žmogus dar nežino pinigų vertė ir duonos kainos. Kol kas prieš jį veriasi pasaulis – didelis, pilnas paslapčių ir gąsdinantis.
Knygos jam buvo smėlio maišai apsiginti nuo pasaulio smūgių; apkasai iš kurių, paskui pakilus, reikės pulti į nežinomybę. Žinios, kurias įgydavo skaitydamas knygas, buvo didžiausias ir vienintelis turtas, kurio niekas negalėjo atimti. Mokslo alkis – neišpasakytas ir nepasotinamas. Mintis be paliovos kyla nuo žemės.
Kartą šis kaimo vaikas už namo sąsparos užkiša raštelį, kuriame pasižadąs išmokti italų, prancūzų, ispanų, vokiečių ir anglų kalbas… Juozas Miltinis galėtų pasakyti, kad jo teatras formavosi iš vaikystės konfliktų. Vaikystės dramos, dėl jų niekada nepraeinantis vidinis nerimas, neišsenkantis konfliktas su savimi, nuolatinis neatitikimas tarp to, kuo esi iš tikrųjų, kuo tariesi esąs, ir to, kuo norėtum būti, pagimdė teatrą. Vaikas su pasauliu susipažįsta pamažu, pakopomis… „Nežinau, kuo mane traukė teatras – ir neapvylė. Gal, kad ten galima viską atrasti, ten – metaforiškai – galima viskuo būti, – ir šventuoju, ir karaliumi, gali su Dievu kalbėtis ir velnią apgauti… Gali, kaip su keltu, ir į dangų pakilti, ir į pragarą nusileisti, kaip Edipas, kad patiria žmogaus galios viršūnes ir kančias, vienišumo bedugnę, kaip Makbetas, kurio visos ląstelės prisodrintos dramatizmo – menkiausias suaidūrimas tuoj jį veda į konfliktą, – čia su aplinka, čia su savim… Man teatras – kaip tarpininkas tyrinėti, pažinti žmogų… Būdas susikalbėti su savimi…Kai vietos karininkai Naujųjų metų proga įsigeidžia, kad aktoriai jiems surengtų „Kapustniką“, J. Miltinis atsisako dalyvauti, sakydamas, kad teatras ne pramoga, ne pasilinksminimas, ne taikomasis menas, o aktorius – ne klounas.
Režisierius. 1931 baigė Kauno valstybinę teatro vaidybos mokyklą. 1931–1932 Šiaulių dramos teatro aktorius. 1937 baigė Šarlio Diuleno vaidybos studiją Paryžiuje.( „…Ėjau per pasaulį, galvodamas apie tą magišką jėgą, kuri gimdo troškimus… Visa laimė, kad smalsumo patenkinimo neieškojau praktinėje naudoje… Esu švilpautojas. Paryžiuje lankau vokiečių kalbos ir piešimo kursus, domiuosi visokiais kultais, religijomis, sektomis, noriu patirti žmonių vidaus būklę, dvasinę bazę – kodėl taip yra; noriu gauti atramos žmonių įvairovėje… Įdomiausia man knygos: enciklopedijos, žodynai (su išsamiais paaiškinimais, plačia frazeologija): skaitant man išnašos įdomesnis negu tekstas, – jos lyg langą pradaro – nuveda už įprastų ribų. Jei kas būtų davęs rinktis: „knygą ar duoną?“, akyčiau: “ knygą!“ Tai toji pirminė apsivalymo studija, kai nėra pavydo, ambicijų, o tik nerimas. Žaidimas su pasauliu mylint, nesusižadėjant, kaip vaikas, kuris žaidžia su stiklo šuke, gaudo spektrą – ir nesusižaloji, nes ne naudos ieško.“) 1937–1938 studijavo Londone. 1938–1940 vadovavo Kauno Darbo rūmų teatro studijai.
J. Miltinis nevengia nuotykių, avantiūrų, eina į jas, kad daugiau patirtų… Mokosi įvairiose mokyklose ir niekur „neprieina iki diplomo“, rūpi žinios, mokymosi procesas, „pats ėjimas į atradimus…“ Susipažįsta su įvairiomis įžymybėmis, bet iš šių susitikimų nelieka jokių žymių – autografų, laiškų: ima, kas nepraeina, ko negali atiduoti kitam, kas savy lieka.
1940–1980 (su pertrauka) Panevėžio dramos teatro meno vadovas, vyriausias režisierius, vaidybos studijos vadovas. Režisavo apie 70 spektaklių.
J. MILTINIS PANEVĖŽIO KULTŪROJE
Labiausiai pasižymėjęs ir išgarsinęs Panevėžio kultūrą yra Juozas Miltinis. Įkūręs čia savo teatrą „Juozo Miltinio teatrą“. Šis miesto teatras yra žinomas ne tik Panevėžyje, visoje Lietuvoje, o netgi visoje Europoje.
Sakoma, kad žmogaus likimą daugiausia nužymi jo charakteris. Mūsų gyvenimas – subtiliausio sąveikavimo tarp to, kas mes esame, ir to, kas mus ištinka, ką kalbame ir ką gebame padaryti, rezultatas. Mūsų daliai tenkančius atsitiktinumus ženkliname savo ženklu. Režisieriui Juozui Miltiniui – tai konflikto ženklas. Jis lydi jį nuo pat vaikystės, nuo tada, kai jis save prisimena. Tai bene svarbiausias jo dinamiško, judraus dvasinio gyvenimo impulsas ir ramstis. Aktorius,
režisierius – tai buvo jo pašaukimas. Siekimas tobulėti: „Tuo metu, kai dirbu, – esu laimingas, nes galiu užmiršti nesėkmes. Nesvarbu, kad ko nors trūksta buityje, bet užtat yra repeticija“. Juozas Miltinis daug išgyveno: skurdą, patyčias, bet tuo pačiu būta ir linksmų akimirkų – pabuvojo užsienyje, kur išmoko kitų garsių aktorių vaidybos bruožų. Nors šio garsaus žmogaus jau nebėra, jį galima surasti teatro statytuose spektakliuose, kuriuose dar tegyvuoja jo gyvenimo darbas, paieškos. Galima teigti mūsų mieste, Juozas Miltinis paliko neįvertinama dovaną.