Panevėžio Juozo Miltinio vidurinės mokyklos
Xe klasės mokinio
ARNO MAZĖČIO
Juozas Miltinis – pedagogas
REFERATAS
2007 m.
PANEVĖŽYS
Turinys
Įvadas ………………………………………………………………………………………………………………… 3
Juozas Miltinis pedagogas, kuris išugdė išskirtinę žmonių kartą ……………………………….. 4
Išvados ………………………………………………………………………………………………………………. 9
Literatūros šaltiniai ……………………………………………………………………………………………. 10
Įvadas
Juozas Miltinis – žinomas žmogus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Dauguma Maestro žinome kaip garsų režisierių. Jis yra režisavęs daug spektaklių, kurie tapo pavyzdžiu daugeliui šių dienų aktorių. Tačiau Juozas Miltinis – ne tik režisierius. Jis buvo aktorius, poliglotas, dailininkas, pedagogas.
Šiais metais bus minimos Maestro 100 – sios gimimo metinės. Joms paminėti mieste bus daug renginių, kurie vyks visus metus. Kiekvienas galime prisidėti mažesniu ar didesniu darbu prie šios gražios šventės.
Mes, dešimtokai, nutarėme pažiūrėti į Juozo Miltinio gyvenimą kitu kampu. Mano pasirinkta tema: Juozas Miltinis – pedagogas. Problema: Dažnas žmogus net nežino, kad Juozas Miltinis buvo pedagogas ir kaip jis mokė savo mokinius. Referato tikslas: supažindinti šiuolaikinį žmogų su praeito amžiaus mokytoju, kuris dar ir dabar yra daugeliui tapęs pavyzdžiu, išsiaiškinti koks mokytojas buvo Juozas Miltinis ir kaip jis mokė savo mokinius. Adresatas: Bendraamžiai, draugai, kuriems įdomus teatras.
Rašant referatą man padėjo Juozo Miltinio palikimo studijų centras, Tomo Sakalausko knygos ir buvę Juozo Miltinio mokiniai. Iš buvusių mokinių: Romualdo Urvinio ir Juliaus Tamošiūno – man pavyko sužinoti, kaip Maestro mokė teatro meno subtilybių, kaip vykdavo pamokos, kokie buvo reikalavimai aktoriams. Iš knygų ir palikimo studijų centro darbuotojų pasakojimų man pavyko susidaryti bendrą vaizdą apie Maestro, kaip asmenybę, mokytoją.
Juozas Miltinis pedagogas, kuris išugdė išskirtinę žmonių kartą
Juozas Miltinis buvo pedagogas, tačiau ne bendrojo lavinimo mokykloje, o visai kitame „pasaulyje“ – teatre. „Sakoma, kad pirmykštis teatras yra prasidėjęs nuo laužo, nuo liepsnos judesio. Žmogus, išvydęs liepsną, paukštį, panoro juos imituoti, bandė skristi, kaip Ikaras. Ir iškart pajuto konfliktą, nes neturi sparnų. O jeigu užliptum ant kalno? Man taip buvo vaikystėje, – prisirišęs vantas prie rankų, norėjau nuo medžio nuskristi… Pliumptelėjau… Žmogus, pajutęs su savim konfliktą, buvo pirmasis aktorius. Nuo jo prasideda pirmykštis teatras…“ (T. Sakalauskas „Monologai“, 1981, p. 63)
„Aktoriui nepakanka pasikliauti vien tik savo talentu ir intuicija. Jis turi būti filosofas ir poetas, akrobatas ir mimas, tobulai valdantis savo balsą ir kūną – savotiškas intelekto ir jausmo lydinys. Tačiau ir puikiausiai įvaldęs savo amatą, aktorius nepajėgs savo „meistryste“ paslėpti minčių ir jausmų skurdumo, dvasinio tuštumo.“ (T. Sakalauskas „Monologai“, 1981, p. 62) Juozas Miltinis savo mokinius mokė meno istorijos, psichologijos, filosofijos, įvairių teatro dalykų. Jis suteikdavo jauniems žmonėms įvairių žinių, tiek praktinių tiek teorinių, kurių dėka jie tapo asmenybėmis.
Vaidyba – tai kūryba: gyvo žmogaus kūrimas iš gyvo žmogaus. Kaip teigė Juozas Miltinis: „Aktoriaus asmenybė turi būti tokia turtinga, kad iš jo dvasinių išteklių susimodeliuotų dramaturgo mąstytojo sukurtas personažas, galįs polemizuoti su šiandieniniu žiūrovu… Tačiau nemokytas aktorius neimprovizuos nė menkiausios scenos, nesukurs nė vieno gyvo charakterio, taip kaip neįmanoma išmokti skambinti fortepijonu be instrumento.“ (T. Sakalauskas „Monologai“, 1981, p. 65) Visi Maestro mokiniai turtingos asmenybės, nors jie paprasti žmonės, atėję iš mokyklų, fabrikų ar net gatvių. Norint patekti į teatro studiją, reikėjo atitikti atrankos kriterijus, kas ne visiems pavykdavo. Reikėdavo padeklamuoti eilėraštį, pasakyti pasakėčią, taip pat didelis dėmesys buvo skiriamas laikysenai.
Daugelis baigusių aktorių dabar yra profesionalai. Tačiau kaip iš profesionalo tapti menininku? Kaip sakė pats Maestro: „…Amato pas mus mokoma, ir mokoma gan iš esmės neblogai. Bet amato išmokimas – pradinė teatrinio darbo stadija, – kai kuriems tampa ir baigiamąja…“ Juozo Miltinio dramos studijoje išlikdavo tik stipriausi, atkakliausiai, galintys atsisakyti malonumų ir, žinoma, talentingiausi, nes įgimtas talentas be žinių ir pastangų yra niekas. Vertybė sukuriama.
„Aktorius – tai žmogus, kuris gali ir moka konfliktuoti pats su savimi, kai iš savęs padaro kitą žmogų ir, ant kito pečių užlipęs, eina toliau, kabinasi į visatą…“ Mokytojas savo mokiniams sakė, kad reikia stengtis save pakeisti, nes užtenka žinoti, kad nuo savęs nepabėgsi, savęs nepamirši. Nėra galutinių atradimų – yra nuolatinis judėjimas. Aktorius turi išmokti pats, bet ne parodyti, ką moka. Tada jis nieko nebegali duoti, jo tada nedomina tokia veikla – ir jis tampa
nebeįdomus… Juk kūryba – procesas.
„Kai viena sena dama paklausė Hakslį, kas yra poezija, jis atsakė: „Nuolatinis siurbimas (kaip kad cukrinis runkelis šaknimis į save siurbia žemės sultis) ir kristalizavimasis.“ Pasitenkinimas, užbaigtumo mintys – blogai; tai aktoriaus mirtis… Išmintis nepasimeta, – visada ją atrasime – archyvuose, knygose, ore, gamtoje… Kaip sakė Miltinis: „Dažnai aktoriai rūpinasi ne tuo, kuo reikia, juos domina pasiplepėjimas, konkurencija, demonstravimas, kas centimetru didesnis. Jie pasidaro savimi patenkinti, pasitikintys, pradeda vienas kitam pavyduliauti, prasideda verbavimas daiktams, vaikymasis pigaus populiarumo, efemeriškos šlovės… Eina uždarbiauti. Pasidaro neveiklūs. O juk reikia išrasti, sužinoti.“ (T. Sakalauskas „Monologai“, 1981, p. 66) Todėl Maestro neleisdavo nė vienam savo mokiniui „iškilti“ aukščiau kitų, o jei tokių būdavo, tai labai greitai juos „nuleisdavo“.
Aktorius turi būti ir fiziškai labai sveikas, ir dvasiškai susikaupęs. Dinamiškas. Kad kiekvieną vakarą pakeltų nepaprastai didelį emocinį ir intelektualinį krūvį, turi būti stiprus. Miltinis savo mokinius mokė pagal asketišką gyvenimą: savidrausmė, nustatytas dienos režimas, fizinis grūdinimasis, įvairūs pratimai, tvarkingumas, punktualumas, saikingas mėgavimasis žemiškais džiaugsmais. Aktoriui pravartu daug skaityti, daug mąstyti, branginti vienatvę. Mokytojui rodės, kad žmogus, bijantis vienatvės, nenori galvoti, vengia bendrauti su pačiu savimi, jis nenuoširdus, nepažįsta nevilties skausmo. O kad patirtum džiaugsmą, reikia patirti ir skausmą. Taip pat Juozas Miltinis mokė savo mokinius, kad reikia vengti daug kalbėti kasdieniniame gyvenime, kad nesutrikdytų intonacinės kalbos sandaros. Intonacija – didžiulė jėga.