Juozas Tumas – Vaižgantas
,, R i m a i i r N e r i m a i ’’
,,Rimai ir Nerimai’’ geriausiai reprezentuoja Vaižganto sintezės idėjines ir setetines ištakas. Visų pirma, šiuo kūriniu Vaižgantas tarsi apibendrina buitinius žmogaus traktavimo principus, dominavusius ankstesnėje lietuvių prozoje, pabrėždamas juos, net sušaržuodamas, sukarikatūrindamas.
,,Rimų ir Nerimų’’ centre yra kaimynystės problema, dviejų valstiečių šeimų savitarpio santykių vaizdai.
Pirmiausia charakterizuojamas Rimų ir Nerimų ūkis: autorius glaustai išdėsto, kiek jie turėjo žemės ir kokios, kiek arklių, karvių, avių, kaip jiems sekėsi šeimininkauti. Socialinė jų padėtis kūrinyje neliečiama. Buitinė kaimynų charakteristika leidžiatik nujausti tam tikrą potekstę, bylojančią, kad Rimai ir Nerimai- pasiturintys valstiečiai, kylančios kaimo buržuazijos atstovai.
Papročiai, tradicijos, žmonių įpročiai ,,Rimuose ir Nerimuose’’ taip pat traktuojami buitiškai.
,,Rimuose ir Nerimuose’’ plėtojamas ir kitas ankstesnei lietuvių prozai būdingas aspektas- etinis, moralinis žmogaus suvokimas, į pirmą vietą iškyląa antroje Vaižganto kūrinio pusėje, kur rašytoją visų pirma domina herojų žmogiškosios esmės, vidinio asmenybės turinio, jos tikrosios vertės klausimai.
,,Rimuose ir Nerimuose’’ yra jaunųjų herojų broliški jausmai, kurie atskleidžia platesnius žmogaus prigimties klodus, netelpančius šeimyniškų jausmų, giminystės ryšių rėmuose. Rimų ir Nerimų vaikų,- tiek išėjusių į karą, tiek likusių pas tėvus,- broliški jausmai perauga į bičiulystę ir draugystę. Kaip svarbiausia dvasinė jaunųjų Rimų ir Nerimų ypatybė iškeliamas jų betarpiškumas, gaivališkumas.
Buitinių ir etinių traktavimo principų konfrontavimą ,,Rimuose ir Nerimuose’’ sąlygojo vėlyvajai švietėjiškai literatūrai būdingas mąstymas.
Visa kūrinio vaizdų logika rašytojas sąmoningai siekia parodyti ir įrodyti, kad kiekvieną žmogų sudaro du klodai- išorinis, buitinis, atsitiktinis, kurį žmogus vilki lyg kokį drabužį ir kuris gali būti labai įvairus, bet nesunkiai pakeičiamas, ir vidinis, esminis, pastovus, bendras visiems žmonėms. Šią piešiamų veikėjų paveikslų prasmę rašytojas neretai akcentuoja ir tiesiogiai apibendrina.