Jurginės ir oninės
5 (100%) 1 vote

Jurginės ir oninės

Įvadas

Jurginės

Pirmąjį arimą mūsų senoliai pradėdavo su ypatingomis apeigomis, burtais, aukomis, skirtomis žemei ir jos deivei. Arti lietuviai žemdirbiai pradėdavo tam tikru laiku, pagal nusistovėjusius papročius. Arimui rengdavosi tarytum kokiai šventei. Sėja taip pat buvo nepaprastas lietuvių žemdirbių gyvenimo įvykis. Todėl sėjai žemdirbys ruošėsi ypatingai. Lietuviai per ilgus amžius sukaupė nemažą patirtį, kada sėti javus, kokioje žemėje ir pan. Sėjos pradžia buvo siejama su gamtos reiškiniais.

Vardas Jurgis (rusiškai Georgas, angliškai Džordžas), kilęs iš žydų kalbos ir reiškia „žemdirbys“. Jo šventė – pavasarį, kai atgimsta žemdirbystė. Tai pavasario žalumos, jaunimo pavasario, žemdirbių ir arkliaganių šventė, nuo seno ypač populiari Rytų Lietuvoje. Seniau ją dar vadindavo žemdirbių Naujaisiais metais.

Anot senolių, Jorė arba Joris – pavasario Perkūnas. Jis vaizduojamas kaip raitelis, valdantis žemės raktus, prikeliantis augmeniją. Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę, pasiunčia į ją lietų. Ši dievybė tai ir naminių gyvulių, ypač žirgų, žvėrelių globėja.

Oninės

Prapjovos – pirmos rugių saujos ar pėdo supjovimas – nuo pirmykštės žemdirbystės laikų laikytas labai svarbiu žingsniu, pradedant rugiapjūtę. Gaudami derlių labai sunkiai, žmonės šiam momentui ruošėsi rimtai, atlikdavo tam tikras apeigas bei magiškus veiksmus. Tai, jų manymu, turėjo, padėti ne tik sėkmingai sudoroti javus, bet ir garantuoti gerą būsimą metų derlių.



Jurginių švevtės. Per Jurgines žmonės pirmą kartą išgena gyvulius į lauką. Genant gyvulius iš tvarto tarpduryje reikia padėti du kiaušinius. Pervaryti per kiaušinius gyvuliai turėtų būti riebūs, sveiki.Pirmą kartą genant gyvulius reikia juos varyti verbos šakele. Tada gyvuliai bus gražūs, visi pareis namo, niekas jų neužkerės. Šv. Jurgio dieną anksčiau žmonės į bažnyčią nešdavo kiaušinių, sūrio, sviesto, pinigų ir dėdavo ant altoriaus. Kunigas laikydavo pamaldas už gyvulių sveikatą. O Jurginių vakarą sodžiaus merginos lipdavo ant tvoros ir dainuodavo: „Jurgi, geras vakaras!/Jurgi, paimk raktus,/Jurgi, atrakink žemę,/Jurgi, išleisk žolelę,/ Žolelę šilkinę/Raselę meduota, -/Žolelė bus dėl arklelio,/ Raselė dėl veršelių. „

Jurginių šventės buvo skirtos atlikti apeigoms , susijusioms su pirmaisiais žemės ūkio darbais, ypač su gyvulių išgynimu į laukus. Katalikų bažnyčia tas šventes sutapatino su Šv. Jurgio, gyvulių globėjo, slibino nugalėtojo diena (balandžio 23 d.). Šios šventės senovėje truko keliolika dienų. Tą senovinį apeigų atlikimo laiką, t. y. laiką nuo katalikiškųjų iki provoslaviškųjų Jurginių, vadino tarpjurginėmis. Nepaisant katalikiškojo šventės pobūdžio, mūsų protėviai išlaikė daugelį pagoniškosios religijos elementų.

Per Jurgines žemdirbiai garbindavo atėjusį pavasarį. Medinių. Strėvininkų apylinkėse (dab. Kaišiadorių raj.) dar XX a. pradžioje Jurginių dieną senis užlipdavo ant kalnelio ir visiems garsiai pranešdavo, kad pavasaris jau atėjo. Senovėje žmonės kreipdavosi į didžiąją gimdytoją Ladą, vėliau – į Šv. Jurgį, prašydami, kad kuo greičiau atrakintų žemę, išleistų sidabro rasą, augintų šilkinę žolę ir kitus augalus, duotų šiltą lietų. Paprastai šį prašymą išreikšdavo vakarinėmis giesmėmis. Pvz., Tveriačiaus apylinkių moterys dar XX a. pradžioje susėdusios ant tvorų lyg paukštės giedodavo giesmę, prašydamos gero oro, derliaus ir sėkmės su gyvuliais.

Jurginių apeigų papročiai (tai žymi ir rašytiniai šaltiniai) susiję su apeiginės duonos kepimu jos aukojimu ir ritualiniu valgymu. Apeiginės duonos kepimas dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo nešama apie laukus ir užkasama dirvoje. Pavyzdžiui, Gervėčių apylinkėse anksti rytą šeimininkas vieną ar du duonos kepaliukus, kuriuose buvo įkepta po penkis kiaušinius, apnešdavo aplink lauką tris, o kartais net dvylika kartų. Paskiau vieną kepaliuką užkasdavo į žemę, prašydamas dievų gero derliaus, saugoti gyvulius nuo vilkų ir ligų, o kitą, parsinešęs namo, sulaužydavo į tiek gabalų, kiek šeimoje narių, ir visiems iškilmingai išdalydavo. Tai turėjo suteikti šeimai laimę, santarvę bei vienybę. Kitur prieš Jurgines iškepdavo nedidelį kepaliuką duonos ir į jį įkepdavo kiaušinį. Jurginių rytą šeimininkas, įdėjęs tą kepaliuką į maišelį, apeidavo aplink savo rugių rėžius. Grįžęs namo ir įėjęs pirkion, kreipdavosi į vaikus: „Aikšit vaikeliai, padabokit, ką davė rugeliai“. Tada išimdavo iš maišelio duoną, sulaužydavo gabalais, paskiau nulupdavo kiaušinį, jį taip pat susmulkindavo į gabalėlius ir išdalydavo visiem šeimos nariams. Sarių, Sudotos (abu dab. Švenčionių raj) apylinkėse, Jurginių išvakarėse šeimininkas su duona ir druska apeidavo tris sykius aplink laukus, o paskiau – ir aplink trobesius. Tveriačiaus apylinkėse, kepant „ubagų duoną“ būdavo iškepama nedidelė bandelė. Ją šeimininkas anksti rytą apnešdavo aplink laukus ir grįžęs padalydavo visiems šeimos nariams, kad rugiai gerai derėtų. Apie Ignaliną šeimininkas, vaikščiodamas po laukus, prašydavo Šv. Jurgį, kad apsaugotų javus nuo ledų,
sakydamas : „Šventas Jurgi, šventas dieve, apsaugok javus nuo ledų“. Žmonės tikėjo, kad Šv. Jurgis gali nukreipti ir audros debesis, todėl jį garbino ne tik artojai, bet ir žvejai. Žemdirbystės darbų pradžios apeiginei duonai buvo priskiriama ypatinga reikšmė. Per ją žemdirbys galėjo sueiti į artimą kontaktą su žeme maitintoja ir su ja susikalbėti. Antai Dieveniškių apylinkėse per Jurgines šeimininkas su apeigine duonos bandele nueidavo prie rugių, pasidėdavo ją ant žemės, o pats pridėdavo ausį prie žemės ir klausydavo, ką „kalba“ rugiai. Jei būsimasis rugių derlius žadėjo būti geras, tai besiklausančiam pasigirsdavęs iš žemės balsas: „Slinkis toliau, aš čia sėsiu“. Jei tais metais turėjo būti prastas derlius, rugiai tylėdavę. Paskiau jis apnešdavo bandelę aplink lauką, vėliau nunešdavo į bažnyčią ir padėdavo prie Šv. Jurgio altoriaus.

Per Jurgines žmonės lankydavo laukus, ten kėlė vaišes, voliojosi po rugių lauką, šaukdami: „Augink Dieve! Augink Dieve!“ Tai buvo prosenovinė malda, susieta su magija, kur besivoliojančio žmogaus gyvybingumas turėjęs pereiti į rugius, kad jie pradėtų gyventi, augti. Onuškio apylinkėse (dab. Trakų raj.) vyrai lankydavo rugius iš ryto, moterys – po pietų. Vaikščiodami parugėmis, prosenoviniu papročiu prašė dievų, kad augintų didelius rugius, vaišindamiesi maistą aukojo dievams, užkasdami jį į žemę. Marcinkonių apylinkių moterys, lankydamos žiemkenčių laukus – „junginėdamos“, giedodavo apeigines giesmes, tariamai turinčias pagreitinti rugių augimą. Jose buvo tartum paliepiama rugiams augti ir žaliuoti.

. Žemdirbiai magija siekė ne tik gero javų, bet ir sodų derliaus. Sodo augimą bei vaisingumą turėjo pažadinti per Jurgines, ypač tos dienos saulėtekyje, gimęs berniukas ir pakrikštytas Jurgiu.

Pagal seną paprotį per Jurgines šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti. Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali gyvate pavirsti ir užtraukti nelaimę visiems ten esantiems

Apie Raseinius dar XIX a. pabaigoje, sprogstant sodams ir mezgant pumpurus, tokį vaiką vaišindavo skanumynais, o saulei nusileidus ir sutemus, nuogą vežiodavo aplink sodą, visko žadėdami. Kai vaikas paaugdavo, nustodavo vežioti, nes nuogas jis pradėdavo gėdytis. Nuogumas magijoje turėjo ypatingą reikšmę; jis nušalindavęs demonus, galinčius pakenkti derliui.

Per Jurgines kai kas nevalgė mėsos ir taukų, tik žuvį. Žuvis ir duona tą dieną buvo laikomi šventu valgiu. Melagėnų apylinkėse neleisti kurti ugnies.

Jurginių apeigose didelis dėmesys buvo kreipiamas į gyvulininkystę. Dažniausiai Jurginių dieną pirmą kartą būdavo išgenami gyvuliai. Nuorėdami juos apsaugoti nuo visokių blogybių, nelaimių ir suteikti visokią gerovę, žmonės meldėsi, atlikinėjo apeigas, magiškus veiksmus bei burtus, aukojo dievams aukas.

Iš rašytinių šaltinių žinome, kad lietuviai garbino gyvulių ir gynimo dievaitį Ganiklį. Pasak M. Pretorijaus, XVII a. šeimininkas, išvaręs iš tvartų gyvulius, apeidavo juos tris kartus, meldėsi, kad dievas saugotų juos, dėkojo, kad iki šiol laikė sveikus. Toliau prašė Šv. Jurgį (buvusį Ganiklį), vilkams, lokiams ir lapėms gyvuliams kenkti. Išginus visą dieną pasninkavo, kol pargindavo namo.

Parginus vakare šeimininkė ruošė vaišes, kurių metu prašė dievų gero oro, lietaus, žolės ir t. t. Pasimeldę pradėdavo linksmintis ir linkėti gyvuliams geros nuotaikos, sveikatos.

Pirmojo išginimo apeigose mūsų proseneliai meldėsi ir aukojo ne tik dievui Gavikliui, bet ir deivei Ladai bei Žemynėlei ir dievaičiui Žemininkui. M. Pretorijaus rašo, kad lietuviai per arklių šventinimo apeigas deivei Žemynėliai aukojo gaidį. Valgydami jo išvirtą mėsą ir liedami ant žolės alų, kalbėdavo: „Žemenėle, būk linksma ant mūsų ir mano arklių“. Baigęs apeigas šeimininkas užkasdavo gaidžio kojas tvarte, sakydamas: „Iš šitų kojų ir kaulų bus man puikių kumeliukų“.

Gyvulių aukojimo bei jų kraujo šlakstymo kai kuriose Lietuvos vietose išliko net XIX a. Pavyzdžiui, Antalieptės apylinkėse buvo paprotys prieš Jurgines pjauti juodą gaidį, vištą ar veršiuką ir jų krauju apšlakstyti gyvulius, tvartus, ėdžias.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1504 žodžiai iš 4891 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.