Jurgis Savickis
– lietuvių ekspresionistas. Jo novelių pasaulis. Žmogaus samprata.
Rašytojas pagrįstai laikomas ekspresionistu: tyrinėjo gyvenimą iš tolo, fiksavo stambiais, anot kritikos, grafiškais brūkšniais, jaudindamasis dėl grožio, meilės bei kitų amžinųjų vertybių likimo sumaterialėjusiame pasaulyje. Nuolatos ironizavo, net pabrėžtinai, su iššūkiu, ne gūždamasis prieš blogį, jo išsigandęs, o įveikęs jį dvasios giedra. Ekspresionizmo derinys, sąlygojamas temos, iš dalies chronologijos, – tai ir yra tikrasis J. Savickis. Jo intelektualioji proza moko gyventi per daug nesusikremtant dėl klaidų, nes jos, kaip ir gėris, neišvengiamos. Svarbu pakilti virš dramatizmo. Visa kita išsispręs be ypatingos subjekto valios. Gyvenimo dėsniai tokie pastovūs, klostęsi šimtmečiais, individą valdą metafiziškai, kad juos telieka pripažinti arba atmesti. J. Savickis, regis, propagavo taikymąsi su neišvengiamybe. Iš tikrųjų ne visai taip. Atkakliai ilgėjosi gėrio, apvalyto nuo iracionalumo, paprastų žmogiškų jausmų pergalės prieš negarbingus materialinius sandėrius. “Lovoje, kad ir per karštį,- skaitome dienoraštyje “Žemė dega”, – iš knygų aš žinau, kad Lombrozo teorija apie “įgimtą nusidėjėlį” jau daugiau neegzistuojanti.
Gražuolė, moteriškumo įsikūnijimas, myli ir yra mylima. “Nežinoma ranka nuolat judina stygas ir supina baisią Meilės rapsodų nežinomą gaidą”, – šaiposi autorius, kaip jam įprasta, iš perdėto pakilumo, tačiau neneigia jausmų to, kuris liūdi ir kenčia neveidmainiaudamas. “Ilgą vlandą stovėjau šalimais, savo minčių negalėdamas sugaudyti, net jų nustatyti. Upelio vanduo garsiai gurgėjo ir pavasaringai čiurleno taip pat dabar, kaip ir tūkstantį metų atgal”. Suvokiama, kad pasaulis nesikeičia, kad nuteikia kontempliacijai, tačiau tik mąsliai jį stebinčiuosius. Prigimtys, gyvenančios momentu, verda ir kunkuliuoja nuo tariamai lemtingų aistrų. “Suprask mane ir atleisk – kitaip negalėjo būti. Aš būsiu labai nelaiminga dėl Tavo kančios. Vienok taip turėjo būti”, – skaito mylimasis laišką, jam paliktą kartu su materialinėmis gėrybėmis iš nuvalkioto miesčionijos repertuaro (“Elegantiška lazda su parašu “Flirt” ir čekolados apypilnė dėžė”). Psichologiškumas – kaip praregėjimas, kad mylimosios rankasi ne gilų, pastovų jausmą, o turtus bei kūno geidulius, taip ir šviečia iš optiškai apgaulaus teksto. Autorius tartum nesigilina nei į žmogų, nei į aplinkybes, nei į jį formavusią aplinką, o iš tiesų tipizuoja žinoviškai, liūdėdamas, kad neatsparios iliuzijoms prigimtys skaudina kitus ir pačios galų gale nepasiekia ar per brangiai pasiekia tai, į ką beatodairiškai veržiasi, “… savo apysakas rašau taip lėtai, ganėtinai atsidėjęs, tat ir atlyginimo atžvilgiu jos būtų nepigios, bent pretenduoju tiek, kiek mokama pas mus už eiles”, – derėjosi su “Kultūros” redakcija 1925.07.16 laiške, pagrįstai savo produkcijos nešliedamas prie standartinės beletristikos, kurioje daug aprašymų bei konstatavimų iš šalies, o ne kalbėjimo stilizuotais, kartu tiksliais, lakiais, nepastebimai psichologinančiais sakiniais.
J. Savickio žmogus – savo iracionalumo auka. Iš vienos kitos užuominos darosi akivaizdu, kad neatsparias pagundoms būtybes valdo arba kūno geiduliai, arba blizgantis metalas, arba viskas drauge: “Kojos jos buvo apautos vien tik kojinėmis, o kūnas per liemenįbuvo sujuostas vien tik juodu diržu. Vyriška ranka gulėjo ant jos liemens”. Rafinuotas begėdiškumas – esanti ar greit būsianti prostitucija. Rašytojas ją dar komponuoja kaip materialinę, lūkesčius pateisinusią sėkmę. (“ Ilgai dar buvo matyti vieškeliu du bejudą širmiai, blizgantis fajetonas. Dabi moteriškė, besėdinti jame su botagu rankoje…ji skaitanti Platono “Dialogus apie meilę”.) Pasiektas intelektualės kurtizanės lygis. Bet nusikaltimas – išdavystė prieš meilę – turi būti nubaustas. Heroję išvystame su visais “profesijos” atributais: “Plaukai, nepaprastai gelsvi, “lininiai”, žėrėjo rausvais kaspinėliais rūpestingai sumegzti. Kaklas buvo taip pat sujuostas rausvu kaspinėliu. Ant lūpų, paakių ir skruostų matės kosmetikos ir dažų gausios žymės. Vienok tas įstabusis menas – malda, kvepalai ir kosmetika, – dar ne visų pripažintas, nieko negalėjo pagelbėti, tik dar labiau pabrėžė šio sutvėrimo koktumą, senumą”. Bausdamas autorius net kiek be reikalo įsikarščiuoja – kuria perdėm anormalią būtybę. Susiduriame su bene keisčiausia J. Savickio, šmaikštaus ironizuotojo, nuostata: teisybė turi triumfuoti. Įskaudinęs kitą, pats nusiskriaus, o tas kitas, su laiku užgydęs žaizdas, triumfuos. “Kuomet ši moteriškė pamėgino sukreipti lūpas į malonų nusišypsojimą, mano širdis, gyvenimo įgadinta, ko tik nestraksėjo, bet, suėmęs teniso muštuvą, skubinau į žaislo aikštę, kur buvau numalšintas skaidrių balsų”. Lemtis, sakytume, Apvaizda, atsilygino nedorybei ir ištvermei, – mistina autorius situaciją. Kad ir kaip puoselėjęs formą, rašytojas buvo patriarchališkas, garbino tai, ką nuo amžių brangino lietuviai: gerumą, paprastumą, įgimtą išmintį, o labiausiai – darbą, palaikantį gyvybę žemėje (“Karnoms geležies pirkau! Žydas nulupo, bet
ką padarysi, reikalinga! – turėtų sakyti jis. Pagaliau nesvarbu pati kalbos forma, svarbu tas amžinas gyvybės pradas, veiklumas ir rūpinimasis”). Nė per sprindį nepranoko ideologijos, pagal kurią miestas ir dvaras įtakoja blogį, o kaimas – fizinę ir dvasinę sveikatą. Apsakyme “Kova” motina būtų nebloga savo vaikui, bet ji neatsispiria dvaro faktoriaus vaišinama, “su pusbuteliu geros maderos” kurdama iliuzijų psaulį, kuriame “sukos krinolinuotos moterys ir jaukūs kavalieriai, elegantiškai darydami tylaus šokio pas”. Autorius žino, kad dvaras ir miestas žaloja sveiką valstiečio psichiką vos ne mirtinai (,,jis buvo smarkiai rato parblokštas ir gulėjo dabar karčemos kieme“), bet pakvailiojęs kaimas vėl atgaus tik jam vienam būdingą tikrumą: ,,Ūkininko šeimynos nariai turės vėl visi greitai susirinkti į krūvą“. Idealizuodamas valstietiją, beletristas kartkartėm lyg tyčiojasi iš tradicinio moralumo, įtikinėja, kad nėra klaidos ir net nusikaltimo, kurio kaimas geravališkai nepaverstų priešybe. Prostitutė, vagies bendrininkė, nusigyvenusi iki visiško fiasko, grįžta į tėvų jau apleistą vietą, ilgai serga, bet pagaliau išgyja, kad šviesiai ir ramiai gyventų iš rankų darbo. Apsakyme ,,Ūkininkai” nedidelis būrys bendraminčių kaip vienas gina savo gražiausią narę, kai ši suklumpa nuo miesto nedorybės, tikėjimo meile kaip pasaka, o ne, kaip ūkininkei derėtų, laiko išbandytu prieraišumu savo socialinei padėčiai.