ĮVADAS
Temos aktualumas – juridinės veiklos psicholiogija svarbi
kiekvienos srities teisininko veikloje. Teisininkas ne tik privalo valdyti
svo emocijas, nuotaikas, jausmus, bet ir mokėti jas identifikuoti, bei
suprasti jų poveikį kitam žmogui, bei jo poelgiams. Kiekvieno teisininko
darbinė veikla daugiau ar mažiau susijusi su asmenybės vertinimu, o tam,
kad teisingai įvertinti asmenybę, jos emocinę būklę, būtina žinoti žmogaus
psichologiją, jo sąmonėje bei pasamonėje vykstančius procesus, mokėti
atlikti asmenybės charakteristiką, žinoti asmenybės psichologinę struktūrą.
Darbo tikslas. Išanalizuoti juridinės veiklos psichologijos
ypatumus ir jos vaidmenį juristo darbe.
Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti socialinę – psichologinę
asmenyės charakteristiką.
2. Išanalizuoti asmenybės
psichologinę struktūūrą.
3.Išanalizoti socialinius –
psichoploginius juridinės veiklos aspektus.
4.Susipažinti su psichologiniu
pasiruošimu juridinei veiklai.
Darbo struktūra. Pirmoje dalyje aptariame juridinės psichologijos
uždaviniai ir metodai, kadangi, prieš gilinantis į temą, būtina
išsiaiškinti kokus uždavinius su kelia juridinė psichologija, bei kokius
metodus ji naudoja savo tyrimuose.
Antroje dalyje analizuojama socialinė – psichologinė asmenybės
charakteristika, bei psichologinė asmenybės struktūra. Juristas savo
praktikoje dažnai privalo vertinti žmones, o asmenybės vertinimas, nežinant
šios struktūros bei charakteristikos dėsnių, pagrindinių aspektų, kuriais
reikėtų vadovautis, gali būti klaidingas.
Trečioje dalyje analizuojami socialiniai – psichologiniai veiklos
aspektai.
Ketvirtoje dalyje aptariamas psichologinis
pasiruošimas juridinei veiklai. Analizuojami vykstantys vykstantys
psichiniai procesasi, emocijų bei jausmų vaidmuo, jų įtaka juridinėje
veikloje.
I. JURIDINĖS PSICHOLOGIJOS DALYKAS, UŽDAVINIAI IR METODAI
Juridinė psichologija – psichologijos šaka, nagrinėjanti asmens
psichikos, psichologijos santykį su tese, teisės normų poveikį asmens
psichikai.[1]
Paskutiniu metu pirmenybė buvo teikiama teisinės psichologijos
problemų tyrimui. Tačiau visos teisės šakos, kaip ir pati teisės teorija
remiasi žmogiškuoju faktoriumi, bet yra susijusios su žmogaus psichika.
Juridinės psichologijos uždavinys yra teisinių ir psihologinių
žinių mokslinė sintezė, psichologinės – teisinės fundamentalių teisės
kategorijų esmės atskleidimas, įvairių teisinių santykių subjektų
psichologinių ypatumų atskleidimas, jų psichologinės būklės skirtingose
teisinėse situacijose atskleidimas, o taip pat padėti teisininkams suprasti
jų veiklos objekto esmę – žmogaus elgseną.
Įgyvendinant juridinės psichologijos uždavinius, naudojami visi
psichologijos metodai. Šalia ypač plačiai taikomi šie metodai:
• Stebėjimo metodas
• Pokalbio metodas
• Testavimas
• Anketos
• Biografinis metodas
• Faktoriaus analizės metodas
• Statistikos metodas.
Empirine tyrimo baze yra įstatymų leidimo, įstatymo taikymo ir
įstatymo apsaugos veiklos praktika, civilinės ir baudžiamosios bylos
arbitražinių teismų, notariato ir advokatūros praktika.
II. ASMENYBĖ IR JURIDINĖ VEIKLA
1. Socialinė – psichologinė asmenybės charakteristika
Kiekvienas konkretus žmogus – tai net tik individas su savo
ypatybėmis, individualiomis savybėmis, o asmenybė, apimanti socialinius –
tipinius klasės, etninės bendruomenės, grupės bruožus. Kad suprasti
konkretų individą, reikia pažinti jį kaip asmenybę.
Senovės Graikijoje žodis “asmenybė” reiškė kaukę, kurią aktorius
užsidėdavo teatre, o vėliau – patį aktorių ir jo vaidmenį (rolę). Romėnai
šį žodį naudojo nurodyti amsens socialinę funkciją: tėvo asmenybė
(funkcija), kaltintojo asmenybė (funkcija), teisėjo asmenybė (funkcija) ir
t.t. Vėliau vartojant žodį “asmenybė” buvo turimas galvoje žmogaus vaidmuo
visuomenėje.
Skiriamos vaidmens rūšys:
❖ konvencinis
❖ tarpasmenybinis.
Konvenciniai vaidmenys – tai standartinės teisės ir pareigos –
tėvas, motina, sūnus, viršininkas, vadovas ir pan. Šiuose vaidmenyse
santykiai tarp žmonių yra paviršutiniški, ir nėra nieko paprasčiau kaip
apsirikti aiškinantis juose slypintį tikrąjį mus dominuojančios asmenybės
turinį.[2] Regis, jei prieš mus stovi viršininkas, kuriam paklūsta
pavaldiniai, tai atrodo, jog jis turi turėti tokių savybių, kurios daro jį
lyderiu. Tačiau toli gražu yra ne tai. Pvz. dažnai vyras yra laikomas
šeimos galva, kas regis turi jį scharakterizuoti atitinkamai.
Tačiau
gyvenimiška patirtis rodo, kad tėvas gali turėti daugelį vaidmenų:
keliantis pasitikėjimą, garbėtroška, darbštuolis, neatsakingas ir t.t. Čia
pastebima kita vaidmens rūšis – tarpasmenybinis vaidmuo.
Tarpasmenybinis vaidmuo apima teises ir pareigas, kurių vykdymas
reikalauja grupės narių (individualių svybių) ypatumų. Čia pasireiškia
asmenybės socialinis statutas t.y. socialinė padėtis visuomenėje.[3]
Kiekvienai asmenybei labai svarbus yra savigarbos jausmas,
teigiamas savęs vertinimas. Žmonės su išvystytu savigarbos jausmu skiriasi
veiksmų nuoseklumu. Jie įveikia savo vidinius konfliktus, polinkius, kurie
suteikia jiems nepatogumų, demonstruoja aukštą savikontrolę. Tai faktiški,
ramūs, nepriklausomi, susivaldantys žmonės. Žmonės su žemu savigarbos
jausmo išvystymo lygiu pasižymi periešingomis savybėmis. Ir pas vienus, ir
pas kitus ryšiu su tuo formuojasi specifinės sąmonės savybės.
Sąmonė – tai visų pirma savęs pažinimas, kaip pastovios, daugiau
ar mažiau apsisprendusio vieneto, saugančios savo nepriklausomybę ir
tikslingumą skirtingose situacijose. Kiekvienas žmogus, jei jo sąmonė
funkcionuoja normaliai, tam tikram lygmenyje suvokia savo privalumus ir
ydas, pripažįsta savo klaidas. Jei jis visiškai ar bent dalinai atsisako,
astsiriboja nuo to, tai tam kad palaikyti savo sąmonės lygį, panaudoja
psichologinės gynybos mechanizmą.
V. F. Basinas rašo, jog psichologinės gynybos idėja atskleidė
visiškai realią ir svarbią psichinės veiklos pusę. Psichologinė gynyba yra
normalus, pastoviai naudojamas pscihologinis mechanizmas.[4]
Asmenybės formavimuisi turi įtakos tiek dalykiniai, tiek ir
asmeniniai santykiai.
Konkreti socialinė visuma, kurios ribose žmonės beprotiškai
kontaktuoja tarpusavyje (šeima, katedros bendradarbiai ir pan.), vadinasi
maža grupe. Labiau išvystyta socialinė grupė – kolektyvas.
Pagrindinė socialinės grupės paskirtis – grupės interesų
realizacijos tikslingai nukreiptas tarpasmenybių santykių reguliavimas.
Socialinėje grupėje individas sąveikauja, palaiko ryšius ne tik su kitu
individu, bet ir dauguma grupės narių.
Žmogaus padėtis, grupėje, jo teisės ir pareigos parodo asmenybės
statusą. Asmenybės elgesys atitinkantis jo visuomeninį statusą vadinasi
socialiniu vaidmeniu.
Grupės savo reikalavimais gali sustiprinti arba susilpninti
astskiras asmenybės savybes. Žmogus perima tą elgesį, kurį palaiko,
pateisina jam artimą aplinką, su kuria jis kontaktuoja. Ir jei žmoguje
įsitvirtina, jį užvaldo prieštaringos teisės ir moralės normoms, nuomonėms,
pozocijos požiūriai tai juos palaikydamas individas pradeda konfliktuoti
su visuomene ir įstatymais. Tokiu būdu, paauglių bendra nusikalstama veikla
daro žymiai didesnį poveikį veiklos dalyviams nei nusikaltimas padarytas
pavieniui. Paauglys, papuolęs į nusikalstamos grupės atmosferą, patiria
greitą desochalizaciją.
Socialinės normos yra svarbiausia socialinio poveikio individui
priemonė. Socialines normas naudoja visuommenė ir atskiros grupės būtino
elgesio tipo ir asmenybės savybių formavimui.
2. ASMENYBĖS PSICHOLOGINĖ STRUKTŪRA
Asmenybės psichologija sudaro pasąmonė, sąmonė, pažinimas. S. L.
Rubinšteinas pažymi, jog žmogui fundamentalią reikšmę turi pažinimas. Be
pažinimo, be galimybės sąmoningai užimti tam tikrą poziciją, nėra
asmenybės.[5]
K. K. Platonavas mano, jog asmenybės struktūrą sudaro 4 sudėtiniai
elementai: biologiškai nulemiantys ypatumai, atskirų psichinių proocesų
ypatumai, asmenybės patirtis, socialiai nulemtos savybės.[6]
A. G. Kavalevas teigia, jog asmenybės struktūra susiformuoja
sąveikaujant psichiniams procesams, psichinėms būklėms ir psichinėms
asmenybės sąvybėms. Išanalizavus įvairių psichologų požiūrius, galima
daryti išvadą, jog asmenybės psichologinėje struktūroje vis dėl to reikėtų
išskirti temperamentą, charakterį ir sugebėjimus.
Temperametras charakterizuoja žmogaus nervinės sitemos tipą. Jis
išreiškia indiviualius – psichologinius asmenybės ypatumus, kuriuose
pasireiškia jėga, susilaikymas ir nervinių procesų dinamiškumas.
Kaip pažymi K. K. Platonovas, įprastomis sąlygomis kiekvienas
temperametras turi savų privalumų ir trūkumų. Paprastai sangvinikui
būdingos komunikabilumas, polinkis bendravimui, flegmatikui – ištvermė ir
valdymasis, cholerikui – aistringumas, aktyvumas, polinkis į darboholizmą,
melanholikui – gilūs pergyvenimai. Negatyvios temperamentų pusės:
sangvinikui būdingos paviršutiniškumas, nepastovumas, išsiblaškymas,
flegmatikui –“storos odos” sindromas, abejingumas žmonėms, Cholerikui –
impulsyvumas, neišbaigtumas pradėtų darbų, melancholikui – uždarumas ir
nedrąsumas.
Charakterį galima įsivaizduoti kaip bendrą asmenybės savybė,
pasireiškiančią santykiuose su žmonėmis, darbo, daiktais ir
savimi.
Egzistuoja trys sudėtinės charakterio dalys: žmogaus vertybinės
savybės, emocionalios savybės ir valinės savybės. Visos trys sudėtinės
dalys suformuoja santykių su žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi sistemą.
Sugebėjimai – tai psichinės amenybės savybės, bruožai,
užtikrinantys sėkmingą kokios nors veiklos įvaldymą. Bendri sugebėjimai
būtini sėkmės siekimui, bet kokioje veikloje. Specialūs sugebėjimai
reikalingi sėklmingam darbui tam tikroj veiklos srtity. Tarp jų reikėtų
išskirti pedagoginius, valdymo, lingvistyinius, organizacinius sugebėjimus.
Prie specialių sugebėjimų priskirtini ir pažynimo, kūrybinius diagnostinius
sugebėjimus.
Vertinant žmones svarbu nustatyti jų savybių išsivystymo lygį.
Aukščiausiais savybių išsivystymo lygis vadinamas talentu.
SOCIALINIAI – PSICHOLOGINIAI JURIDINĖS VEIKLOS ASPEKTAI
Juridinė veikla – tai pertraukiamas bendravimo procesas. Šiame
procese pstoviai vertinami žmonės: liudytojai, įtariamieji, kaltinamieji,
teisiamieji, praeivių ir taip toliau. Juridinėje veikloje vartojami
formalūs ir neformalūs vetinimo metodai. Formaliems metodams priklauso
tikslingas stebėjimas ir pokalbis, dokumentų analizė, biografijos analizė,
įvairūs testai. Neformaliems metodams priklauso įvairūs intuityvūs,
susiklostę viuomenės istoriniame vystymąsi. Jei pirmuoju atveju, juridinės
veiklos darbuotojas vertinimo procesą kontroliuoja, kadangi jis vyksta
pažinimo lygyje, tai antruoju atveju – šis procesas vyksta pasąmonės
lygyje. Kaip jau buvo minėta, temperametras, charakteris ir sugebėjimai
sudaro psichologinį asmenybės pagrindą. Būtent todėl šie struktūriniai
asmenybės elementai yra pagrindiniai visose amsneybės pažinimo schemose.
Kita vertus, šios scemos nukreipia tyrinėtojus asmenybės kaip
socialinio fenomeno pažinimo link ir labnai mažai atsižvelgia į veiklos,
kurią užsiima asmenybės aspektą.
Tokių schemų naudojamas profesionalioje veikloje, tame tarpe ir
juridinėje neduoda pakankamų rezultatų.
J. B. Cucharovskis pateikia specialią asmenybės analizės shemą,
kurią jo nuomone, turėtų naudoti savo veikloje visų sričių teisininkai.
Asmenybės analizės schema:
1. Bendri duomenys: gimimo data ir vieta, tautybė, išsilavinimas,
profesija, darbovietė, pareigos, šeimyninė padėtis, gyvenamoji vieta,
priklausymas politinėms partijoms;
2. Išoriniai požymiai: veidas (trumpas žodinis portretas), ūgis
(žemas, aukštas, vidutinis, ūgio anomalijos), svoris ir kūno sudėjimas,
apranga, manieros, balsas.
3. Gyvenimo kelias: tėvai (gimimo datos ir vietos, tautybės,
gyvenamosios vietos, socialinės padėtys, išsilavinimai, profesijos,
priklausymas politinėms partijoms, pastovus užsiėmimas, jų hobiai);
vaikystė (gyvenimas šeimoje, kelintas vaikas šeimoj, broliai ir seserys, jų
tarpusavio santykiai, pastovus užsiėmimas ir t.t.); mokykla (mokyklos
specializacija, mėgstami dalykai, santykliai su bendradmžiais, mokyklos
disciplinos, pažeidimai, pasiekimai, pažymiai); šveitimo įstaigos (stojimo
priežastys, pasiekimai, gautos žinios); darbinė veikla ir tarnyba armijoje
(požiūris į darbą ir armiją, padėtį tarp kitų, darbinės veiklos poveikis
asmenybei); šeimyninis gyvenimas (vaikų gimimai, su kuo gyvena dabartiniu
metu).
4. Gyvenimo sferos: šeima (santykiai tarp sutuoktinių, santykiai
su vaikais, santykiai su tėvais); profesija ir specializacija (profesijos
ir darbo pairinkimo motyvai, pasitenkinimas darbu, socialinis statutas
darbe, karjera ir t.t.); politinis ir visuomeninis aktyvumas (aktyvus –
neaktyvus, kiek laiko skiria visuoeminei veiklai); laisvalaiko praleidimas
(sportas, azartiniai žaisdimai, kinas tetras, bendravimas su draugais ir
t.t.); Materialinės gyvenimo sąlygos (butas, apstatymas, šeimos biudžetas
ir t.t.); sveikata (bendra sveikatos būklė, požiūris į savo sveikatą,
ligos).
5. Elgesys: vyraujanti nuotaika; emocijų ir jausmų pasireiškimo
ypatumai (lengvai susijaudina, vidutiniškai, sunkiai sujaudinamas, įveikęs
lengvai susijaudinimą, sunkiai pergyvena nesėkmes ilgas – neilgas,
prisimena nuoskaudas ilgai – neilgai, nusimena dėl smulkmenų, nenusimena
dėl smulkmenų), valios pasireiškimas (savanoriškas – nesavanoriškas,
diciplinuotas – nedisciplinuotas, ryštingas – neryžtingas, drąsus – bailus
ir t.t.); elgesys sudėtingoje situacijoje (išlaiko ramybę – pasimeta,
išlaiko logišką mąstymą ar pasimeta); Elgesys apsvaigimo nuo alkocholio
būsenoje (ramus, agresyvus, praranda kontrolę, užsidaro savyje, tampa
linkusiu bendrauti, linkęs į vienatvę, geria daug, vidutiniškai, geria
daug, bet neapsvaigsta); moralinių normų laikymasis požiūris į moteris,
sąžiningumas ir teisingumas, stiprybės pasireiškimas, sudėtinguose
santykiuose su vyresniais bendraamžiais.
6. Temperametras ir charakteris:
a) temperametras: polinkis bendravimui,
emocialumas (ramus,
susierzinantis, susilaikantis, pesimistas, optimistas),
b) charakteris (jo savybės, požiūris ir santykiai su
žmonėmis, santykis su darbu, daiktais, savimi, dominuojančios charaktertio
savybės).
7. Elgesio motyvai: dominuojantys poveikiai (fiziologiniai
poveikiai, priklausymo socialinei grupei poreikis, saviraiškos poreikis ir
pan.); vertybės ir nusistatymas (asmeninės vertybės, socialinės vertybės,
materialinės vertybės, politinės vertybės, idėjinės vertybės (pasaulėžiūra,
tikėjimas Dievu, požiūris į kitas religijas ir t.t.); interesai; idealai.
8. Socialinė adaptacija: socialinė aplinka (santykis su
pažįstamais ir draugais, santykiai su giminėmis); elgesys socialinėje
situacijoje; savęs vertinimas (realus ar nerealus savo socialinio vaidmens
vertinimas, pasitikintis ar nepasitikintis savimi ir pan.).
9. Sugebėjimai: bendrieji sugebėjimai, specialieji sugebėjimai
(pedagoginiai, organizaciniai ir t.t.) sugebėjimas daryti įtaką kitiems,
sugebėjimas užmegzti santykius. Ši schema įgyvendinama bendravimo procese.
Asmenybės vertinimas bendraujant paprastai vyksta eksektacijos ir empatijos
pagrindu.
Eksektacija – yra procesas, kai pasąmonėje formuojasi vertiniai
apmąstymai apie žmogų.
Empatija – tai sugebėjimas pajausti kito žmogaus pergyvenimu.[7]
Asmenybės vertinimo procesas prasideda nuo pirmojo įspūdžio.
Pirmas įspūdis yra bendras objekto įvertinimas. Žmonės pirminio kontakto
metu stengiasi priskirti tą žmogų vienam ar kitam žinomam žmonių tipui.
Kiti susidaro bendrą emocionalų įspūdį; treti susikuria savo požiūrį apie
kito vidinį pasaulį pagal išorinį asmenybė pasireiškimą.
Vertindamas asmenybę pagal išorinius požiūris – juristas praktikas
turi suprasti veido, kūno, rankų, balso ir kalbos gestus, reakcijas.
Objektyvūs asmenybės vertinimo metodai:[8]
1. Stebėjimas. Profesionalioje veikloje stebėjimas kaip asmenybės
vertinimo metodas suprantamas kaip mokslinis stebėjimas.
Praktikoje naudojamas “įjungiamas stebėjimas ir distancinis
stebėjimas. “Įjungiamas” stebėjimas pasireiškia stebėjimu socialinės grupės
viduje, kai stebėtojas tampa pilnateisės grupės nariu. “Įjungiamas”
stebėjimas pasižymi daugelio privalumų. Jis suteikia galimybę pažvelgti į
pačias slapčiausias tyrinėjimo žmogaus gyvenimo puses. Tačiau toks
stebėjimas ne visuomet yra įmanomas, todėl tuomet yra naudingas distancinis
stebėjimas.
Distancinio stebėjimo metu svarbiausia ko reikalaujama iš
stebėtojo, tai likti nepastebimam bei tyrinėjamo žmogaus, nei aplinkinių.
Distancinis stebėjimas aktyviai naudojamas juridinėje veikloje.
Objekto stebėjimas – tai objekto būklės ir veiksmų supratimas,
suvokimas.
2. Pokalbis. Jo pagalba užpildoma informacijos gautos stebėjimo
metu, spraga, jos trūkumas. Pokalbis leidžia gauti duomenis apie asmenybės
motyvacinius aspektus.
Asmenybės vertinimą vyksta iš anksto suplanuoto pokalbio metu su
išplėstu tikslu gauti būtiną informaciją. Tuo tikslu iš anksto sudaromas
klausimų sąrašas. Į šį sąrašą įtraukiami klausimai, aprašantys
psichologinius, socialinius – psichologinius asmenybės ypatumus, asmenybės
elgesio motyvaciją ir t.t.
Pokalbis naudojamas asmenybės vertinimui susideda iš 5 etapų:
pasiruošimo pokalbiui, pokalbio pradžios, duomenų gavimo etapo, pokalbio
užbaigimo, pokalbio rezultato vertinimo.
Pagrindiniu pokalbio plano turiniu turi būti pokalbio klausimai,
kurių nepavyko išsiaiškinti stebėjimu. Klausimai pokalbyje išdėstomi taip,
kad sudarytų natūralaus pokalbio įvaizdį.
3. Dokumentų analizė. Informacija apie tyrinėjimą žmogui gaunama
ir dokumentų (laiškų, dienoraščių, raštelių ataskaitų, konspektų,
straipsnių, literatūrinių kūrinių ir pan.) analizės metu.
Egzistuoja keletas skirtingų dokumentų klasifikacijų, kurias
galima savo ruoštu klasifikuoti pagal tris pagrindus: pagal ingromacijos
fiksavimo būdą (rankraštiniai ir spausdinimo dokumento, filmavimo juostos,
magnetofoninės juostos); pagal dokumento statusą (asmeniniai dokumentai:
laiškai, dienoraščiai; kūrybos dariniai: knygos, brošiūros, straipsniai);
pagal dokumento charakterį.
Vertinant asmenybę pagal dokumentus svarbu atkreipti dėmesį ne tik
į tas, apie ką juose kalbama, bet ir į tas, kaip apie tai kalbama. Būtina
žinoti, kad vertinant asmenybę, svarbi yra ne tik informacija apie įvykius,
bet psichologinis informacijos aspektas.
Dokumentų analizės metodai skirstomi į tradicinius ir
formalizuotus. Prie tradicinių priskiriama teksto prasmės analizė, o prie
formalizuotų – informacijos vieneto analizė išsiskyrimas ir apdirbimas.
4.Biografinis metodas. Šis metodas pasireiškia tiriamo objekto
asmenybės formavimas tam tikros epochos, klasės, tautos, socialinio