Juridinės psichologijos metodai
5 (100%) 1 vote

Juridinės psichologijos metodai

1121314151

ĮVADAS

Temos aktualumas – juridinės veiklos psicholiogija svarbi

kiekvienos srities teisininko veikloje. Teisininkas ne tik privalo valdyti

svo emocijas, nuotaikas, jausmus, bet ir mokėti jas identifikuoti, bei

suprasti jų poveikį kitam žmogui, bei jo poelgiams. Kiekvieno teisininko

darbinė veikla daugiau ar mažiau susijusi su asmenybės vertinimu, o tam,

kad teisingai įvertinti asmenybę, jos emocinę būklę, būtina žinoti žmogaus

psichologiją, jo sąmonėje bei pasamonėje vykstančius procesus, mokėti

atlikti asmenybės charakteristiką, žinoti asmenybės psichologinę struktūrą.

Darbo tikslas. Išanalizuoti juridinės veiklos psichologijos

ypatumus ir jos vaidmenį juristo darbe.

Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti socialinę – psichologinę

asmenyės charakteristiką.

2. Išanalizuoti asmenybės

psichologinę struktūūrą.

3.Išanalizoti socialinius –

psichoploginius juridinės veiklos aspektus.

4.Susipažinti su psichologiniu

pasiruošimu juridinei veiklai.

Darbo struktūra. Pirmoje dalyje aptariame juridinės psichologijos

uždaviniai ir metodai, kadangi, prieš gilinantis į temą, būtina

išsiaiškinti kokus uždavinius su kelia juridinė psichologija, bei kokius

metodus ji naudoja savo tyrimuose.

Antroje dalyje analizuojama socialinė – psichologinė asmenybės

charakteristika, bei psichologinė asmenybės struktūra. Juristas savo

praktikoje dažnai privalo vertinti žmones, o asmenybės vertinimas, nežinant

šios struktūros bei charakteristikos dėsnių, pagrindinių aspektų, kuriais

reikėtų vadovautis, gali būti klaidingas.

Trečioje dalyje analizuojami socialiniai – psichologiniai veiklos

aspektai.

Ketvirtoje dalyje aptariamas psichologinis

pasiruošimas juridinei veiklai. Analizuojami vykstantys vykstantys

psichiniai procesasi, emocijų bei jausmų vaidmuo, jų įtaka juridinėje

veikloje.

I. JURIDINĖS PSICHOLOGIJOS DALYKAS, UŽDAVINIAI IR METODAI

Juridinė psichologija – psichologijos šaka, nagrinėjanti asmens

psichikos, psichologijos santykį su tese, teisės normų poveikį asmens

psichikai.[1]

Paskutiniu metu pirmenybė buvo teikiama teisinės psichologijos

problemų tyrimui. Tačiau visos teisės šakos, kaip ir pati teisės teorija

remiasi žmogiškuoju faktoriumi, bet yra susijusios su žmogaus psichika.

Juridinės psichologijos uždavinys yra teisinių ir psihologinių

žinių mokslinė sintezė, psichologinės – teisinės fundamentalių teisės

kategorijų esmės atskleidimas, įvairių teisinių santykių subjektų

psichologinių ypatumų atskleidimas, jų psichologinės būklės skirtingose

teisinėse situacijose atskleidimas, o taip pat padėti teisininkams suprasti

jų veiklos objekto esmę – žmogaus elgseną.

Įgyvendinant juridinės psichologijos uždavinius, naudojami visi

psichologijos metodai. Šalia ypač plačiai taikomi šie metodai:

• Stebėjimo metodas

• Pokalbio metodas

• Testavimas

• Anketos

• Biografinis metodas

• Faktoriaus analizės metodas

• Statistikos metodas.

Empirine tyrimo baze yra įstatymų leidimo, įstatymo taikymo ir

įstatymo apsaugos veiklos praktika, civilinės ir baudžiamosios bylos

arbitražinių teismų, notariato ir advokatūros praktika.

II. ASMENYBĖ IR JURIDINĖ VEIKLA

1. Socialinė – psichologinė asmenybės charakteristika

Kiekvienas konkretus žmogus – tai net tik individas su savo

ypatybėmis, individualiomis savybėmis, o asmenybė, apimanti socialinius –

tipinius klasės, etninės bendruomenės, grupės bruožus. Kad suprasti

konkretų individą, reikia pažinti jį kaip asmenybę.

Senovės Graikijoje žodis “asmenybė” reiškė kaukę, kurią aktorius

užsidėdavo teatre, o vėliau – patį aktorių ir jo vaidmenį (rolę). Romėnai

šį žodį naudojo nurodyti amsens socialinę funkciją: tėvo asmenybė

(funkcija), kaltintojo asmenybė (funkcija), teisėjo asmenybė (funkcija) ir

t.t. Vėliau vartojant žodį “asmenybė” buvo turimas galvoje žmogaus vaidmuo

visuomenėje.

Skiriamos vaidmens rūšys:

❖ konvencinis

❖ tarpasmenybinis.

Konvenciniai vaidmenys – tai standartinės teisės ir pareigos –

tėvas, motina, sūnus, viršininkas, vadovas ir pan. Šiuose vaidmenyse

santykiai tarp žmonių yra paviršutiniški, ir nėra nieko paprasčiau kaip

apsirikti aiškinantis juose slypintį tikrąjį mus dominuojančios asmenybės

turinį.[2] Regis, jei prieš mus stovi viršininkas, kuriam paklūsta

pavaldiniai, tai atrodo, jog jis turi turėti tokių savybių, kurios daro jį

lyderiu. Tačiau toli gražu yra ne tai. Pvz. dažnai vyras yra laikomas

šeimos galva, kas regis turi jį scharakterizuoti atitinkamai.
Tačiau

gyvenimiška patirtis rodo, kad tėvas gali turėti daugelį vaidmenų:

keliantis pasitikėjimą, garbėtroška, darbštuolis, neatsakingas ir t.t. Čia

pastebima kita vaidmens rūšis – tarpasmenybinis vaidmuo.

Tarpasmenybinis vaidmuo apima teises ir pareigas, kurių vykdymas

reikalauja grupės narių (individualių svybių) ypatumų. Čia pasireiškia

asmenybės socialinis statutas t.y. socialinė padėtis visuomenėje.[3]

Kiekvienai asmenybei labai svarbus yra savigarbos jausmas,

teigiamas savęs vertinimas. Žmonės su išvystytu savigarbos jausmu skiriasi

veiksmų nuoseklumu. Jie įveikia savo vidinius konfliktus, polinkius, kurie

suteikia jiems nepatogumų, demonstruoja aukštą savikontrolę. Tai faktiški,

ramūs, nepriklausomi, susivaldantys žmonės. Žmonės su žemu savigarbos

jausmo išvystymo lygiu pasižymi periešingomis savybėmis. Ir pas vienus, ir

pas kitus ryšiu su tuo formuojasi specifinės sąmonės savybės.

Sąmonė – tai visų pirma savęs pažinimas, kaip pastovios, daugiau

ar mažiau apsisprendusio vieneto, saugančios savo nepriklausomybę ir

tikslingumą skirtingose situacijose. Kiekvienas žmogus, jei jo sąmonė

funkcionuoja normaliai, tam tikram lygmenyje suvokia savo privalumus ir

ydas, pripažįsta savo klaidas. Jei jis visiškai ar bent dalinai atsisako,

astsiriboja nuo to, tai tam kad palaikyti savo sąmonės lygį, panaudoja

psichologinės gynybos mechanizmą.

V. F. Basinas rašo, jog psichologinės gynybos idėja atskleidė

visiškai realią ir svarbią psichinės veiklos pusę. Psichologinė gynyba yra

normalus, pastoviai naudojamas pscihologinis mechanizmas.[4]

Asmenybės formavimuisi turi įtakos tiek dalykiniai, tiek ir

asmeniniai santykiai.

Konkreti socialinė visuma, kurios ribose žmonės beprotiškai

kontaktuoja tarpusavyje (šeima, katedros bendradarbiai ir pan.), vadinasi

maža grupe. Labiau išvystyta socialinė grupė – kolektyvas.

Pagrindinė socialinės grupės paskirtis – grupės interesų

realizacijos tikslingai nukreiptas tarpasmenybių santykių reguliavimas.

Socialinėje grupėje individas sąveikauja, palaiko ryšius ne tik su kitu

individu, bet ir dauguma grupės narių.

Žmogaus padėtis, grupėje, jo teisės ir pareigos parodo asmenybės

statusą. Asmenybės elgesys atitinkantis jo visuomeninį statusą vadinasi

socialiniu vaidmeniu.

Grupės savo reikalavimais gali sustiprinti arba susilpninti

astskiras asmenybės savybes. Žmogus perima tą elgesį, kurį palaiko,

pateisina jam artimą aplinką, su kuria jis kontaktuoja. Ir jei žmoguje

įsitvirtina, jį užvaldo prieštaringos teisės ir moralės normoms, nuomonėms,

pozocijos požiūriai tai juos palaikydamas individas pradeda konfliktuoti

su visuomene ir įstatymais. Tokiu būdu, paauglių bendra nusikalstama veikla

daro žymiai didesnį poveikį veiklos dalyviams nei nusikaltimas padarytas

pavieniui. Paauglys, papuolęs į nusikalstamos grupės atmosferą, patiria

greitą desochalizaciją.

Socialinės normos yra svarbiausia socialinio poveikio individui

priemonė. Socialines normas naudoja visuommenė ir atskiros grupės būtino

elgesio tipo ir asmenybės savybių formavimui.

2. ASMENYBĖS PSICHOLOGINĖ STRUKTŪRA

Asmenybės psichologija sudaro pasąmonė, sąmonė, pažinimas. S. L.

Rubinšteinas pažymi, jog žmogui fundamentalią reikšmę turi pažinimas. Be

pažinimo, be galimybės sąmoningai užimti tam tikrą poziciją, nėra

asmenybės.[5]

K. K. Platonavas mano, jog asmenybės struktūrą sudaro 4 sudėtiniai

elementai: biologiškai nulemiantys ypatumai, atskirų psichinių proocesų

ypatumai, asmenybės patirtis, socialiai nulemtos savybės.[6]

A. G. Kavalevas teigia, jog asmenybės struktūra susiformuoja

sąveikaujant psichiniams procesams, psichinėms būklėms ir psichinėms

asmenybės sąvybėms. Išanalizavus įvairių psichologų požiūrius, galima

daryti išvadą, jog asmenybės psichologinėje struktūroje vis dėl to reikėtų

išskirti temperamentą, charakterį ir sugebėjimus.

Temperametras charakterizuoja žmogaus nervinės sitemos tipą. Jis

išreiškia indiviualius – psichologinius asmenybės ypatumus, kuriuose

pasireiškia jėga, susilaikymas ir nervinių procesų dinamiškumas.

Kaip pažymi K. K. Platonovas, įprastomis sąlygomis kiekvienas

temperametras turi savų privalumų ir trūkumų. Paprastai sangvinikui

būdingos komunikabilumas, polinkis bendravimui, flegmatikui – ištvermė ir

valdymasis, cholerikui – aistringumas, aktyvumas, polinkis į darboholizmą,

melanholikui – gilūs pergyvenimai. Negatyvios temperamentų pusės:

sangvinikui būdingos paviršutiniškumas, nepastovumas, išsiblaškymas,

flegmatikui –“storos odos” sindromas, abejingumas žmonėms, Cholerikui –

impulsyvumas, neišbaigtumas pradėtų darbų, melancholikui – uždarumas ir

nedrąsumas.

Charakterį galima įsivaizduoti kaip bendrą asmenybės savybė,

pasireiškiančią santykiuose su žmonėmis, darbo, daiktais ir
savimi.

Egzistuoja trys sudėtinės charakterio dalys: žmogaus vertybinės

savybės, emocionalios savybės ir valinės savybės. Visos trys sudėtinės

dalys suformuoja santykių su žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi sistemą.

Sugebėjimai – tai psichinės amenybės savybės, bruožai,

užtikrinantys sėkmingą kokios nors veiklos įvaldymą. Bendri sugebėjimai

būtini sėkmės siekimui, bet kokioje veikloje. Specialūs sugebėjimai

reikalingi sėklmingam darbui tam tikroj veiklos srtity. Tarp jų reikėtų

išskirti pedagoginius, valdymo, lingvistyinius, organizacinius sugebėjimus.

Prie specialių sugebėjimų priskirtini ir pažynimo, kūrybinius diagnostinius

sugebėjimus.

Vertinant žmones svarbu nustatyti jų savybių išsivystymo lygį.

Aukščiausiais savybių išsivystymo lygis vadinamas talentu.

SOCIALINIAI – PSICHOLOGINIAI JURIDINĖS VEIKLOS ASPEKTAI

Juridinė veikla – tai pertraukiamas bendravimo procesas. Šiame

procese pstoviai vertinami žmonės: liudytojai, įtariamieji, kaltinamieji,

teisiamieji, praeivių ir taip toliau. Juridinėje veikloje vartojami

formalūs ir neformalūs vetinimo metodai. Formaliems metodams priklauso

tikslingas stebėjimas ir pokalbis, dokumentų analizė, biografijos analizė,

įvairūs testai. Neformaliems metodams priklauso įvairūs intuityvūs,

susiklostę viuomenės istoriniame vystymąsi. Jei pirmuoju atveju, juridinės

veiklos darbuotojas vertinimo procesą kontroliuoja, kadangi jis vyksta

pažinimo lygyje, tai antruoju atveju – šis procesas vyksta pasąmonės

lygyje. Kaip jau buvo minėta, temperametras, charakteris ir sugebėjimai

sudaro psichologinį asmenybės pagrindą. Būtent todėl šie struktūriniai

asmenybės elementai yra pagrindiniai visose amsneybės pažinimo schemose.

Kita vertus, šios scemos nukreipia tyrinėtojus asmenybės kaip

socialinio fenomeno pažinimo link ir labnai mažai atsižvelgia į veiklos,

kurią užsiima asmenybės aspektą.

Tokių schemų naudojamas profesionalioje veikloje, tame tarpe ir

juridinėje neduoda pakankamų rezultatų.

J. B. Cucharovskis pateikia specialią asmenybės analizės shemą,

kurią jo nuomone, turėtų naudoti savo veikloje visų sričių teisininkai.

Asmenybės analizės schema:

1. Bendri duomenys: gimimo data ir vieta, tautybė, išsilavinimas,

profesija, darbovietė, pareigos, šeimyninė padėtis, gyvenamoji vieta,

priklausymas politinėms partijoms;

2. Išoriniai požymiai: veidas (trumpas žodinis portretas), ūgis

(žemas, aukštas, vidutinis, ūgio anomalijos), svoris ir kūno sudėjimas,

apranga, manieros, balsas.

3. Gyvenimo kelias: tėvai (gimimo datos ir vietos, tautybės,

gyvenamosios vietos, socialinės padėtys, išsilavinimai, profesijos,

priklausymas politinėms partijoms, pastovus užsiėmimas, jų hobiai);

vaikystė (gyvenimas šeimoje, kelintas vaikas šeimoj, broliai ir seserys, jų

tarpusavio santykiai, pastovus užsiėmimas ir t.t.); mokykla (mokyklos

specializacija, mėgstami dalykai, santykliai su bendradmžiais, mokyklos

disciplinos, pažeidimai, pasiekimai, pažymiai); šveitimo įstaigos (stojimo

priežastys, pasiekimai, gautos žinios); darbinė veikla ir tarnyba armijoje

(požiūris į darbą ir armiją, padėtį tarp kitų, darbinės veiklos poveikis

asmenybei); šeimyninis gyvenimas (vaikų gimimai, su kuo gyvena dabartiniu

metu).

4. Gyvenimo sferos: šeima (santykiai tarp sutuoktinių, santykiai

su vaikais, santykiai su tėvais); profesija ir specializacija (profesijos

ir darbo pairinkimo motyvai, pasitenkinimas darbu, socialinis statutas

darbe, karjera ir t.t.); politinis ir visuomeninis aktyvumas (aktyvus –

neaktyvus, kiek laiko skiria visuoeminei veiklai); laisvalaiko praleidimas

(sportas, azartiniai žaisdimai, kinas tetras, bendravimas su draugais ir

t.t.); Materialinės gyvenimo sąlygos (butas, apstatymas, šeimos biudžetas

ir t.t.); sveikata (bendra sveikatos būklė, požiūris į savo sveikatą,

ligos).

5. Elgesys: vyraujanti nuotaika; emocijų ir jausmų pasireiškimo

ypatumai (lengvai susijaudina, vidutiniškai, sunkiai sujaudinamas, įveikęs

lengvai susijaudinimą, sunkiai pergyvena nesėkmes ilgas – neilgas,

prisimena nuoskaudas ilgai – neilgai, nusimena dėl smulkmenų, nenusimena

dėl smulkmenų), valios pasireiškimas (savanoriškas – nesavanoriškas,

diciplinuotas – nedisciplinuotas, ryštingas – neryžtingas, drąsus – bailus

ir t.t.); elgesys sudėtingoje situacijoje (išlaiko ramybę – pasimeta,

išlaiko logišką mąstymą ar pasimeta); Elgesys apsvaigimo nuo alkocholio

būsenoje (ramus, agresyvus, praranda kontrolę, užsidaro savyje, tampa

linkusiu bendrauti, linkęs į vienatvę, geria daug, vidutiniškai, geria

daug, bet neapsvaigsta); moralinių normų laikymasis požiūris į moteris,

sąžiningumas ir teisingumas, stiprybės pasireiškimas, sudėtinguose

santykiuose su vyresniais bendraamžiais.

6. Temperametras ir charakteris:

a) temperametras: polinkis bendravimui,
emocialumas (ramus,

susierzinantis, susilaikantis, pesimistas, optimistas),

b) charakteris (jo savybės, požiūris ir santykiai su

žmonėmis, santykis su darbu, daiktais, savimi, dominuojančios charaktertio

savybės).

7. Elgesio motyvai: dominuojantys poveikiai (fiziologiniai

poveikiai, priklausymo socialinei grupei poreikis, saviraiškos poreikis ir

pan.); vertybės ir nusistatymas (asmeninės vertybės, socialinės vertybės,

materialinės vertybės, politinės vertybės, idėjinės vertybės (pasaulėžiūra,

tikėjimas Dievu, požiūris į kitas religijas ir t.t.); interesai; idealai.

8. Socialinė adaptacija: socialinė aplinka (santykis su

pažįstamais ir draugais, santykiai su giminėmis); elgesys socialinėje

situacijoje; savęs vertinimas (realus ar nerealus savo socialinio vaidmens

vertinimas, pasitikintis ar nepasitikintis savimi ir pan.).

9. Sugebėjimai: bendrieji sugebėjimai, specialieji sugebėjimai

(pedagoginiai, organizaciniai ir t.t.) sugebėjimas daryti įtaką kitiems,

sugebėjimas užmegzti santykius. Ši schema įgyvendinama bendravimo procese.

Asmenybės vertinimas bendraujant paprastai vyksta eksektacijos ir empatijos

pagrindu.

Eksektacija – yra procesas, kai pasąmonėje formuojasi vertiniai

apmąstymai apie žmogų.

Empatija – tai sugebėjimas pajausti kito žmogaus pergyvenimu.[7]

Asmenybės vertinimo procesas prasideda nuo pirmojo įspūdžio.

Pirmas įspūdis yra bendras objekto įvertinimas. Žmonės pirminio kontakto

metu stengiasi priskirti tą žmogų vienam ar kitam žinomam žmonių tipui.

Kiti susidaro bendrą emocionalų įspūdį; treti susikuria savo požiūrį apie

kito vidinį pasaulį pagal išorinį asmenybė pasireiškimą.

Vertindamas asmenybę pagal išorinius požiūris – juristas praktikas

turi suprasti veido, kūno, rankų, balso ir kalbos gestus, reakcijas.

Objektyvūs asmenybės vertinimo metodai:[8]

1. Stebėjimas. Profesionalioje veikloje stebėjimas kaip asmenybės

vertinimo metodas suprantamas kaip mokslinis stebėjimas.

Praktikoje naudojamas “įjungiamas stebėjimas ir distancinis

stebėjimas. “Įjungiamas” stebėjimas pasireiškia stebėjimu socialinės grupės

viduje, kai stebėtojas tampa pilnateisės grupės nariu. “Įjungiamas”

stebėjimas pasižymi daugelio privalumų. Jis suteikia galimybę pažvelgti į

pačias slapčiausias tyrinėjimo žmogaus gyvenimo puses. Tačiau toks

stebėjimas ne visuomet yra įmanomas, todėl tuomet yra naudingas distancinis

stebėjimas.

Distancinio stebėjimo metu svarbiausia ko reikalaujama iš

stebėtojo, tai likti nepastebimam bei tyrinėjamo žmogaus, nei aplinkinių.

Distancinis stebėjimas aktyviai naudojamas juridinėje veikloje.

Objekto stebėjimas – tai objekto būklės ir veiksmų supratimas,

suvokimas.

2. Pokalbis. Jo pagalba užpildoma informacijos gautos stebėjimo

metu, spraga, jos trūkumas. Pokalbis leidžia gauti duomenis apie asmenybės

motyvacinius aspektus.

Asmenybės vertinimą vyksta iš anksto suplanuoto pokalbio metu su

išplėstu tikslu gauti būtiną informaciją. Tuo tikslu iš anksto sudaromas

klausimų sąrašas. Į šį sąrašą įtraukiami klausimai, aprašantys

psichologinius, socialinius – psichologinius asmenybės ypatumus, asmenybės

elgesio motyvaciją ir t.t.

Pokalbis naudojamas asmenybės vertinimui susideda iš 5 etapų:

pasiruošimo pokalbiui, pokalbio pradžios, duomenų gavimo etapo, pokalbio

užbaigimo, pokalbio rezultato vertinimo.

Pagrindiniu pokalbio plano turiniu turi būti pokalbio klausimai,

kurių nepavyko išsiaiškinti stebėjimu. Klausimai pokalbyje išdėstomi taip,

kad sudarytų natūralaus pokalbio įvaizdį.

3. Dokumentų analizė. Informacija apie tyrinėjimą žmogui gaunama

ir dokumentų (laiškų, dienoraščių, raštelių ataskaitų, konspektų,

straipsnių, literatūrinių kūrinių ir pan.) analizės metu.

Egzistuoja keletas skirtingų dokumentų klasifikacijų, kurias

galima savo ruoštu klasifikuoti pagal tris pagrindus: pagal ingromacijos

fiksavimo būdą (rankraštiniai ir spausdinimo dokumento, filmavimo juostos,

magnetofoninės juostos); pagal dokumento statusą (asmeniniai dokumentai:

laiškai, dienoraščiai; kūrybos dariniai: knygos, brošiūros, straipsniai);

pagal dokumento charakterį.

Vertinant asmenybę pagal dokumentus svarbu atkreipti dėmesį ne tik

į tas, apie ką juose kalbama, bet ir į tas, kaip apie tai kalbama. Būtina

žinoti, kad vertinant asmenybę, svarbi yra ne tik informacija apie įvykius,

bet psichologinis informacijos aspektas.

Dokumentų analizės metodai skirstomi į tradicinius ir

formalizuotus. Prie tradicinių priskiriama teksto prasmės analizė, o prie

formalizuotų – informacijos vieneto analizė išsiskyrimas ir apdirbimas.

4.Biografinis metodas. Šis metodas pasireiškia tiriamo objekto

asmenybės formavimas tam tikros epochos, klasės, tautos, socialinio

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2648 žodžiai iš 5280 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.