Justino Marcinkevičiaus talento žvaigždė kyla vis aukštyn. Kiekvienoje savo knygoje jis poetizuoja tai, kas brangiausia visiems – gimtuosius namus, žemę ir tėvynę, duoną, vandenį ir ugnį, dvasinį bei išorinį tautos patyrimą. Justino Marcinkevičiaus talentas pirmiausia reiškiasi kaip lietuvių tautos dvasinio gyvenimo, jos sąmoningumo veiksnys.
Yra sakoma, kad tikroji poeto biografija – tai jo kūryba. Ir Just. Marcinkevičiaus gyvenimas švieste šviečiasi jo paties kūriniuose. Kita vertus, meno kūriniai pasako kur kas daugiau, ne vien apie autorių. Įžvalgiu poeto pastebėjimu, „kūryba – tai toks klausimas apie gyvenimą, kurį išgirdęs savyje žmogus visam gyvenimui susimasto“. Poetinė kūryba ir sudaro jog gyvenimo prasmę bei turinį.
Nežinia, kur tikroji poeto pradžia. Gal kūdikystes sapnuose, kai akimirkai tarsi nušvinta ir išsisklaido žmogaus buvimo prasmė. J. Marcinkevičiaus įsitikinimu, „poetas prasideda ne eilėraščiu ir ne knyga, o žeme, saule, motinos rankomis, paukščio čiulbesiu, duonos skoniu, ašara ir kalba, pirmąja skriauda ir neteisybe, – visais tais įspūdžiais, kuriuose pro kasdieniškos buities luobą pirma kart šmėkšteli tamsios, bauginančios, viliojančios gyvenimo akys“.
Poeto reikšmingiausias gyvenimo laikotarpis – vaikystė ir ankstyvoji jaunystė. Tie metai J. Marcinkevičių glaudžiai sieja su prieškarinio Lietuvos kaimo tradicijomis, socialiniais sukrėtimais, revoliuciniais pasikeitimais. Tai jo talento ir priežiūrų lopšys, būsimos kūrybos neišsenkama motyvų bei įvaizdžių versmė.
J. Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Prienų rajono Važatkiemio kaimo valstiečio šeimoje. Tėvas – Motiejus Marcinkevičius apylinkėje žinomas kaip mąslus guvaus proto, sąmojingas žmogus. Poeto motina Ieva Kvainauskaitė, atitekėjus į marčias pas Marcinkevičių, be Justino, augino dar tris vaikus.
Būsimojo poeto kūdikystė – šviesi, harmoninga. Nuo mažens jį supo graži sūduvių gamta – „…Nemuno vingis, tie kloniai ir kalneliai, karpyta miško linija horizonte – visas tas lyriškai uždaras ir jaukus peizažas…“. Šitokioje aplinkoje Nemunas savaip įėjo į gimtojo kaimo buitį ir dvasinę apyvartą ir vėliau poetą daugiausia trauks intymus slėnių ir ežerų, kalnelių ir girių peizažas, skaidrinantis sielą. Poetas čia „Brolis viskam“, apglėbiantis banguojančią žemę ir jos apglėbtas.
Tai gražiai mane augino
Laukas, pieva, kelias, upė,
Tai gražiai už rankos vedė
Vasaros diena ilga.
Tai gražiai lingavo girios,
Uogų ir gegučių pilnos,
Tai gražiai saulutė leidos,
Atilsėlį nešdama.
Tai gražiai skambėjo žodžiai:
Laukas, pieva kelias, upė…
Visam gyvenimui poetas – gamtos vaikas. Metams bėgant, mintys vis glaudžiau siejasi su kūdikystės žeme, „kur aukšta, šviesu ir tyra“, „kur šviečia motinos graži galva“.
Talentingą prigimtį labai paveikė ir patys žmonės: nuo mažens visa aplinka kupina iškalbingo jų buvimo ir patirties. Būsimojo poeto sąmonėje gilius pėdsakus paliko per kelias kartas susigulėję gimtųjų namų sienojai, šventinės iškilos į netolimą miestelį, kur taip pat kvepėdavo arklių mėšlu, šienu, tingiau gausdavo vargonai. Šventinę nuotaiką pakurstydavo sekmadieniais apsilankančios tetos: jų „prijuostėj tarsi pievoj/ilgam saugus įsitaisau, /tikrai žinodamas: be Dievo, daugiau jau nieko nėr baisaus“. Kaip rodo eilėraščiai „Žvaigždė“, „Truputis autobiografijos“, „Dalgis“, jautrios, godžiai viskuo besidominčios, fantazuojančios prigimties vaikas nuo mažens neretai atsitrenkdavo ir į aštresnį kampą, patekdavo į keblias situacijas ir patirdavo bauginančių įspūdžių; kartais tiesiog atrodydavo sau ir kitiems juokingas.
Jau nuo pat pirmų savo kūrybos žingsnių J. Marcinkevičius atrodo „lyg vyresnis už daugelį savo bendraamžių, tartum būtų ne vienos epochos žmogus, o ateivis iš kažkur toliau“. Ir tikrai net savo autobiografija jis rašo tartum epą, kuriame laikas matuojamas gamtos ciklais: „vasarą pakeisdavo žiema, žiemą – vasara“. Kaip ir mūsų literatūros klasiku, jo vidinį pasaulį ir etinių bei estetinių vertybių sistemą daugiausia paveikė ilgaamžės kaimo gyvenimo tradicijos, „žemdirbio profesija.“ vaiko sąmonę ypač paveikė valstietiškas „mitas“ apie grūdą, tarsi žūvantį ir vėl atgimstantį. Ilgais žiemos vakarais kartu su tėvu, broliu ir seserimis giedamos giesmės įskėlė pirmąsias kūrybos kibirkštis.
Epinės pasaulėjautos pradas ir poetinės kalbos pajautimą toliau skatino liaudies daina. O juk vis dainingi – poetas ir jo brolis ir dvi seserys.