Jutimai ir suvokimas
5 (100%) 1 vote

Jutimai ir suvokimas

112131

Turinys:

1. Įvadas 2psl.

2. Teorinė apžvalga 3psl

3. Išvados 10psl

4. Naudota literatūra 11psl

ĮVADAS

JUTIMAI IR SUVOKIMAS

SUVOKIMAS-tai aplinkos, pasaulio, bei savęs pažinimas jutimo organais. Tai yra tiesioginis pažinimas.

JUTIMAI – kai gimstame mūsų jutimai jau būna susiformavę. Tačiau kai augame, jutimai formuoja mus pačius. Jutimai yra mūsų antenos, suvokimas, mūsų instinktai, tai nuo jų priklauso, kaip mes pažįstame pasaulį ir kaip pasaulis pažįsta mus.

POJŪČIAI– daiktų ir reiškinių įvairių savybių vaizdai mumyse. Pojūčiais vadiname jutiminio pažinimo procesus, kuriais pažįstamos tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus.

OBJEKTŲ JUDĖJIMAS

Suvokiame objektų judėjimą, nes jų atvaizdai tinklainėje juda. Tačiau sugebame suvokti objektų judėjimą ir kai jų atvaizdai tinklainėje nejuda, tai – stroboskopinis judėjimas.

SPALVŲ SUVOKIMAS

Spalva – subjektyvus šviesos sukeltas pojūtis, kurį apibūdiname šviesos ryškumu, sodrumu, skaistumu, spalviniu tonu.

Spalva padeda atpažinti ir klasifikuoti objektus

SENSORIKA– iracionali komponentė, orientuota į tikėtinus įvykius ir dominuojančius poreikius

TIKSLAS – formuoti analitinius mikro ir makro aplinkos gebėjimus tarpdisciplininiame vartotojų elgsenos ir vartojimo teorijų diskurse. Uždavinys : įgyti teorinias žinias apie vartotojų ir organizacijų elgseną, jų sprendimo priėmimo modelius. Susipažinti su galimais vartotojų elgesio tyrimo metodais ir modeliais.

TEORINĖ APŽVALGA

XIX a. vid. atsirado psichologijos šaka, kurioje buvo siekiama išmatuoti jutimus, santykį tarp stimulo ir jutimo. Atstovai: Frechner ir Weber.

Freechner – vokiečių mokslininkas, nustatęs, kad pojūtis stiprėja proporcingai stimulo intensyvumo logaritmui. Tarp stimulo intensyvumo ir pojūčio nėra tiesinės priklausomybės.

Weber – nustatė, kad kuo stipresnis stimulas, tuo daugiau jo stiprumo turi pasireikšti, kad pokytis būtų pastebėtas.

Buvo suformuluotas Frecner-Weber dėsnis, kuris laikomas pagrindiniu psichologijos dėsniu: stimulas turi judėti su tam tikra proporcija, kad sukeltų tiesinį atsako padidėjimą.

Jaučiame ne visus išorės dirgiklius, mūsų jutimo organai jautrūs tik tam tikro intensyvumo dirgikliams.

Suvokimas

Tai juntamosios informacijos tvarkymas ir interpretavimas, leidžiantis atpažinti prasmingus objektus ar įvykius.

Jutimai – žinių apie pasaulį šaltinis. Jais gauname informaciją apie daiktų savybes.

Aristotelis aprašė penkis pagrindinius jutimus:

– Lytėjimą.

– Regą.

– Klausą.

– Uoslę.

– Skonį.

Suvokimas atsako į klausimus:

– Kas tai yra? (Koks yra objektas, kurį aš matau?)

– Kur tai yra?

Atsakydami į pirmąjį klausimą atpažįstame objektą, o į antrąjį – nustatome jo lokaciją.

Dėl suvokimo mes matome konkrečius objektus (ne tai, kas suprojektuota tiklainėje). Informacija gauta iš išorės analizuojama.

Objektų judėjimas

Suvokiame objektų judėjimą, nes jų atvaizdai tinklainėje juda. Tačiau sugebame suvokti objektų judėjimą ir kai jų atvaizdai tinklainėje nejuda, tai – stroboskopinis judėjimas.

T. Wertheimer tai pademonstravo (eksperimentas su dviem švieselėm – abi nejudėjo, bet stebėtojui atrodė kitaip).

Sukeltas judėjimas – kai didesnis objektas, kurį supa mažesni, juda, atrodo, kad ir maži juda.

Tyrė K. Duncker – buvo stebimas nedidelis šviečiantis ratas, kuris buvo kvadrato viduje. Kai kvadratas judėjo į kairę, atrodė, kad apskritimas juda į dešinę ir atvirkščiai.

Realus judėjimas – atvaizdas tinklainėje juda.

Geriausiai suvokiame objekto judėjimą, kai galime palyginti jo judėjimą su kitais objektais (santykinis judėjimas fone, matomas judėjimams).

Spalvų suvokimas

Spalva – subjektyvus šviesos sukeltas pojūtis, kurį apibūdiname šviesos ryškumu, sodrumu, skaistumu, spalviniu tonu.

Spalva padeda atpažinti ir klasifikuoti objektus

Suvokimas

a) bendrasis apibūdinimas – suvokimas- daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Suvokimas yra procesas, suvokinys – rezultatas. Suvokimai priskiriami jutiminiam pažeidimui. Reikšmingą suvokimo dalį sudaro vadinamieji percipciniai judesiai (akių judesiai, suvokiant regimus daiktus ir kita).

b) jutimo ir suvokimo skirtumas

Receptoriuose įvairių poveikių energija paverčiama nerviniu impulsu, kuris toliau keliauja į smegenis ir virsta psichiniu procesu – jutimu. Suvokimai yra priskiriami jutiminiam pažinimui, nes visuminiai daiktų bei reiškinių vaizdai gaunami tiesiogiai jutimo organais ir jiems priklausančiomis įcentrinių nervų ir atitinkamų smegenų centrų sistemomis (pvz.: juntame atskirus muzikinius tonus su jų aukštumo ir slinkties santykiais, gaunamos melodijos suvokimas).

c) pagrindiniai
suvokimų ypatumai (pastabumas, adaptacija)

Suvokimai yra įsisąmoninti jutiminiai vaizdai.

Judėjimo suvokimu vadiname objektų padėties pasikeitimų per tam tikrus laiko raupus atspindėjimą. Jutimo organai nepadeda suvokti nei labai lėto, nei labai greito judėjimo. Priklausomai nuo asmenybės suvokimų saviorganizacijos lygio yra skiriamos nenumatyto (nevalingo) ir numatyto (valingo) suvokimo rūšys. Iš anksto numatytas, planingas suvokimas vadinamas stebėjimu.

Gebėjimas daugiau ir greičiau surasti ieškomų objektų yra vadinamas pastabumu.

b) suvokimo rūšys (formos, gylio, laiko, erdvės).

Suvokimai į rūšis skirstomi pagal jutimo organus, kuriais jie gaunami, pagal suvokimais pažįstamus objektus ir pagal asmenybės suvokimų saviorganizacijos lygius.

Laiko suvokimas yra reiškinių trukmės ir nuoseklumo atspindėjimas. Laiko trukmės suvokimui turi reikšmės susidomėjimas darbu, interesai. Žmogus erdvės santykius pradeda suvokti ėmęs žiūrėti, girdėti, lytėti, judėti. Erdvė nėra koks nors atskiras objektas, tačiau visi daiktai ir reiškiniai turi erdvinių savybių: dydį, formą, apimtį ir atstumą tarp jų. Šiems suvokimams svarbią reikšmę turi binokuliarinis. (abiem akim) regėjimas.

Formų ir atstumų suvokimui reikšminga yra lytėjimo ir judėjimo patirtis.

e) suvokimo iliuzijos

Neteisingi, iškreipti suvokimai yra vadinami iliuzijomis. Jos kyla dėl fizinių, fiziologinių ir psichinių priežasčių. Dėl fiziologinių priežasčių atsiranda kontrasto, vertikalių linijų pervertinimo, lyginant su horizontaliomis ir kitomis iliuzijos.

Ketvirtosios funkcijos sensorika

Sensorika – iracionali komponentė, orientuota į tikėtinus įvykius ir dominuojančius poreikius. Komponentės iracionalumas ir suges¬tyvus ketvirtosios funkcijos pobūdis lemia tai, kad suvokti šio turinio praktiškai neįmanoma. Ko trūksta iki visiškos ramybės? Kas vyksta organizme? – atsakyti į šiuos klausimus gali tik aplinkiniai. Nepatenkinti dominuojantys poreikiai, susiję su vidine organizmo būkle arba ypatingu jėgų poreikiu, gali sąlygoti rimtas problemas.

Objektinė sensorika (Balzakas, Jeseninas)

Šių IM tipų žmonėms būtina tokia teritorija, tokia vieta, kurioje „Balzakas“ ir „Jeseninas“ galėtų intuityviai įsitikinti, kad čia jie viską gali, nes visiškai atitinka šios aplinkos reikalavimus: išorė (įvaizdis), jėga, gebėjimai, finansinės galimybės ir t.t.

Miglotas nerimas, pasimetimas ir blaškymasis, įtampa, kartais net persitempimas – nelaimės signalai. Suinteresuoti žmonės turi arba ne¬delsdami įtikinti „Balzaką“ ir „Jeseniną“, kad jie visiškai atitinka situaciją, arba autoritetingai priminti, kad išorė, įvaizdį galima pakeisti, kad galima nesiplėšyti iki visiško jėgų netekimo, o pasitreniruoti ir dar kartą pabandyti padaryti tai, kas nepavyko, kad trūkstamą pinigų sumą galima pasiskolinti nerizikuojant, kad jų negrąžinsite, kad noras „atitikti“ negali kelti pavojaus gyvybei ir t.t.

Ketvirtosios funkcijos turinio ryšys su dominuojančiais poreikiais ir ekstravagantiška intuityvi samprata apie kokybinį situacijos ati¬ti¬kimą reikalauja didesnės dėmesio koncentracijos ir didžiulės įtai¬gos iš šalies, kad pradėtų formuotis bent menkiausi įprastų reakcijų pokyčiai.

„Balzakui” ir „Jeseninui” idealus variantas – bet kokios situacijos ati¬tiktis pagal „gimimo teisė“, tai reiškia, kad tik gimtajame socialiniame-psichologiniame pasaulyje galimas ramybės, „namų“ jausmas, priešingu atveju reikia ropštis į socialinės piramidės viršūnė, kad būtų galima pasiekti atitiktį pagal valdžios teisė. Arba pagal buvimo „prie valdžios vairo“ teisė.

Ideali vieta – tai aplinkos ir migloto savo galimybių suvokimo atitikties vieta.

Subjektinė sensorika (Don Kichotas, Hekslis)

Pagrindinė problema – nėra galimybės suvokti neigiamos savijautos priežastis. „Don Kichotas“ ir „Hekslis“ gali pamiršti laiku pavalgyti, nekreipti dėmesio į netinkamą temperatūros režimą ir kitus būtinus (kiekvienam žmogui skirtingus) aplinkos parametrus, užtikrinančius normalų organizmo funkcionavimą. Be to, nei „Don Kichotas“, nei „Hekslis“ patys tų parametrų gerai nežino. Todėl jiems „idealios vie¬tos“ vaizdinys – sensorinių pojūčių patenkinimas „liukso“ kla¬sės lygiu, ką materialiu požiūriu pasiekti gali ne kiekvienas.

Negalėdami rasti arba sukurti tokios aplinkos, šie žmonės kitų akyse atrodo kaip kaprizingi išlepėliai, panikos kėlėjai, nežinantys, ko patys nori. Tačiau jie iš tikrųjų nežino, ko netrukus gali užsinorėti! Jei to, ko nori, nėra, žmogus blogai jaučiasi, pasidaro irzlus, pradeda abe¬joti savo sveikata ir pan.

Tik mylintys ir rūpestingi draugai gali prisiimti nešti tokią „Don Ki¬choto“ ir „Hekslio“ „kaprizų“ tenkinimo „naštą“. Priešingu atveju galime sulaukti daugybės „man blogai!“: bado priepuoliai (užmiršo laiku pavalgyti), nudegimai saulėje ir saulės „smūgiai“ (pamiršo pavojų perkaisti), ligos priepuoliai (pamiršo laiku išgerti vaistų) ir t.t.

Adaptacija ir pripratimas

Nors mūsų pojūčių organai ir yra riboti signalų įvairovės atžvilgiu, vis vien juos nuolat veikia įvairūs dirgikliai. Smegenims gresia perkrovimas informacija. Taip ir atsitiktų, jei nebūtų reguliacinių
mechanizmų, palaikančių informacinių srautų reikiamą intensyvumą. Vienas iš tų reguliacinių mechanizmų yra pačiuose receptoriuose. Tai sensorinė adaptacija, pasireiškianti sensorinių organų receptorinėse ląstelėse. Sensorinės adaptacijos metu sumažėja ląstelių dirglumas pasikartojantiems ar ilgalaikiams stimulams. Iliustracija – išėjus iš kino salės į lauką, ryški šviesą kurį laiką trukdo mums įžiūrėti aplinkos detales. Bet po kurio laiko akys adaptuojasi šiam šviesos kiekiui. Lygiai taip pat darbuotojo, atėjusio į gamyklą ausys po trumpo laiko pradeda “negirdėti” mašinų keliamo triukšmo. Taip pat yra ir su kvapais aplinkoje, o oda greitai pripranta prie rūbų kontakto, akinių ant nosies ar žiedo ant piršto.

Taigi, esant pastoviam dirgikliui, receptoriai nustoja į jį reaguoti: kuo silpnesnis stimulas, tuo greičiau atsiranda adaptacija ir atvirkščiai. Labai stipri šviesa, šaltis ar karštis, bjaurus kvapas ar triukšmas prailgina atitinkamų receptorių sudirginimo laiką ir organizmas turi imtis kokių nors priemonių.

Kitas reguliacinis mechanizmas yra retikuliniame darinyje. Jis įsijungia sudėtingos stimuliacijos metu, kai stimulą receptoriai pajunta, bet tai organizmo išgyvenamumui nėra svarbu. Tai pripratimas – stimulams tapus įprastiems ir nesvarbiems, retikulinė formacija juos blokuoja, tuo užkirsdama smegenų perkrovimo galimybę. Pavyzdys: pavasarį prasikalę lapai atrodo tokie gaiviai žali ir įdomūs, bet po kurio laiko jų žaluma tarsi nublanksta. Panaši situacija stebima ir pas žmones, gyvenančius prie kelių ar oro uostų. Triukšmo jie negirdi. Taip ir su miestiečiais, kurie nejaučia chloro savo geriamame vandenyje, užteršto oro ir negirdi automobilių triukšmo.

ŠEŠTASIS POJŪTIS

Mūsų pasaulyje mes viską galime paragauti (patirti), pajausti savo penkiomis juslėmis. Per jas mes gauname informaciją. Akys – rega, ausys – klausa, nosis – uoslė, pirštai – lytėjimas, liežuvis – skonis. Ir tai viskas.

Taip mes jaučiame pasaulį. Tačiau yra dar vienas jutimo organas, vadinamas kli (indas) arba siela. Ji jaučia taip pat, kaip ir mūsų penki įgimti jutimo organai.

Mūsų juslės tokios, kad jų vidinių virpesių dažniai sutampa su išorinių virpesių dažniais ir todėl jos jaučia išorę. Pavyzdžiui, reaguojama į tam tikro dažnio regimąsias, girdimąsias bangas, uoslės, lytėjimo, skonio receptoriai reaguoja į tam tikrą dažnį.

Šie dažniai ir mano juslės sutvarkyti taip, kad būtų galima suderinti vidinį pojūtį, t.y. vidinį dažnį, savo vidinę savybę su išoriniais parametrais.

Tas pats ir sieloje: jeigu ji savo savybes, savo vidinį dažnį sulygina su išorės dažniu, tai pajaučia, kas vyksta išorėje, ir tai perduodama į žmogaus „projektorių“, kuris jam nupiešia tam tikrą vaizdą.

Visiškai tas pats ir dvasiniuose pasauliuose: aš nepajusiu jokios kitos pasaulėdaros dalies, o tik tą, prie kurios galėsiu priderinti savo šeštąjį jutimo organą.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1927 žodžiai iš 3721 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.