Jutimai pojūčiai jų rūšys adaptacija
5 (100%) 1 vote

Jutimai pojūčiai jų rūšys adaptacija

112131

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………..4

1. Pojūčiai…………………………………………………………………………………………………………………..5

2. Pojūčių klasifikacija………………………………………………………………………………………………..7

2.1. Bendrieji jutimo dėsniai…………………………………………………………………………………….11

2.2. Slenksčiai………………………………………………………………………………………………………..11

3. Adaptacija ir sensibilitacija…………………………………………………………………………………….13

4. Išvados…………………………………………………………………………………………………………………..14

5. Literatūra……………………………………………………………………………………………………………….15

ĮVADAS

Tyliame, uždarame visiškos tamsos vidiniame pasaulyje tūno mūsų smegenys. Kūną veikia gausybė išorinio pasaulio dirgiklių. Žinant šiuos du faktus, iškyla labai svarbus klausimas, tūkstantmečius egzistavęs prieš psichologijos mokslą ir maždaug prieš šimtą metų padėjęs jai atsirasti: kaip išorinis pasaulis patenka į vidų?

Šiuolaikiškai galima būtų paklausti: „Kaip mes sukuriame išorinio pasaulio pateiktį?“, „Kaip mes gebame patirti šio pasaulio formą ir sandarą, judėjimą ir temperatūrą, jo kvapus ir grožį?“. Kad suprastume, kaip kuriama pasaulio, esančio už mūsų, patirtis mūsų galvose, rašome šį referatą.

1. POJŪČIAI

Žmogus senai domisi tikrovės pažinimu. Antikos filosofai teigė, kad žinias apie išorinį pasaulį žmogus pasiekia pro „juslių vartus“ (jutimu). Gyvas organizmas gali sėkmingai orientuotis aplinkoje ir prisitaikyti, kai nuolat gauna informacijos apie joje vykstančius kitimus. Paprasčiausias gyvo organizmo ryšys su išorine aplinka ir jo paties vidinais būviais palaikomas jutimu. Jutimą sukelia išorinės aplinkos daiktų bei vidinių organinių procesų siunčiami energijos srautai, netarpiškai veikiantys juntamąsias (sensorines) nervines ląsteles. Jas dirginant, išorinė energija paverčiama nerviniu fiziologiniu procesu (nerviniu impulsu). Jaudinimas, prasidėjęs periferinėse nervinėse ląstelėse, pasiekia smegenis ir čia iškoduojamas į psichinį procesą (sąmonės faktą).

Pirminis pažinimo šaltinis žmogui yra pojūčiai. Pojūčiais pažįstamos tokios daiktų savybės, kaip kietumas ir minkštumas, grublėtumas ir lygumas, sunkumas, temperatūra, kvapas skonis, šviesumas ir spalva, garsai. Pojūčių dėka mes turime žinių apie kitimus mūsų kūne: apie kūno padėtį ir judesius, vidaus organų būseną. Jutimas yra ilgiau ar trumpiau trunkantis psichinis procesas, objekto savybės vaizdo – pojūčio – formavimąsis. Pojūčio fizinė priežastis – materialūs daiktai ir reiškiniai, betarpiškai veikiantys jutimo organus. Tie daiktai ar reiškiniai vadinami dirgikliais, o dirgiklio veikimo procesas – dirginimu. Pojūtis – adekvatus dirgiklio, arba stimulo, vaizdas smegenyse. Pojūtis yra daiktų bei reiškinių savybių ir organizmo vidinių būvių, tiesiogiai veikiančių atitinkamus jutimo organus, psichinis atspindys. Pojūtis signalizuoja organizmui apie aplinkos įvykius, padeda susiorientuoti juose ir priderinti prie jų savo judesius bei veiksmus. Pojūčiai atspindi tik atskiras objektų savybes, todėl orientavimasis aplinkoje vien pagal pojūčius yra netobulas. Daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus, vadinamas suvokimu. Suvokimas yra psichinis, daikto ar reiškinio vaizdo formavimasis. Sąmonėje susiformavęs daiko, reiškinio ar įvykio visumos atspindys vadinamas suvokiniu. Suvokimo negali būti be jutimo. Pojūčiai ir suvokiniai yra sensoriniai – percepciniai vaizdai. Tai pirminiai vaizdai, susidarę esant tiesioginei subjekto sąveikai su tikrove. Vaizdai, kurie tikrovę reprezentuoja be tiesioginio kontakto su ja, t.y. kuriuos sudaro atsiminti pojūčiai bei suvokiniai, vadinami vaizdiniais, arba antriniais vaizdais. Vaizdiniai yra ne tik atkurti, bet ir perkurti tikrovės vaizdai.

Suvokimas padeda organizmui orientuotis sudėtingomis jo gyvenimo ir veiklos sąlygomis. Apie aplinką žmogų gali informuoti ir jo paties sukurti daiktai ir jų savybės. Daug informacijos jis gauna suvokdamas įvairius atvaizdus, garsinius signalus.

Tikrovės vaizdai ir atitinkami išgyvenimai formuojasi patyrimo įtakoje. Patyrimo įtaka suvokimui vadinama apercepcija. Ikipercepcinė parengtis – patirtis, nusistatymai, poreikiai, veiklos uždaviniai – padidina jautrumą laukiamam suvokimo objektui, sutelkia sąmonėje ankstesniuosius vaizdinius, sukoncentruoja dėmesį į tam tikras suvokiamo objekto savybes. Taigi apercepcija susijusi su buvusia ir esama žmogaus veikla ir asmenybės kryptingumu.

Organizmui gyvybiškai svarbus orientavimasis aplinkoje galimas dėl to, kad pojūčiai yra realių objektų ir reiškinių savybių, egzistuojančių nepriklausomai nuo jas
juntančio individo, adekvatūs atspindžiai. „Mūsų pojūčiai atspindi objektyvią realybę, tai, kas egzistuoja nepriklausomai nuo žmonijos ir nuo žmogiškų pojūčių“. Objektyvios tikrovės atspindys nėra veidrodiškas, bet juntančiojo subjektyviai perkurtas vaizdas: „Pojūtis yra objektyvaus pasaulio subjektyvus vaizdas“.

Jeigu pojūčiais žmogus negalėtų susidaryti adekvataus aplinkos vaizdo, jo sąmonė negalėtų normaliai funkcionuoti. Kai žmogus netenka normalaus kontakto su aplinka per receptorius, jame ima vyrauti vidiniai dirginimai ir jų sukelti vaizdai, pasitaiko įvairių sutrikimų, panašių į psichinių ligų simptomus. Nuolatinė informacija per jutimo organus apie psichiką padeda žmogui palaikyti pusiausvyrą su ja.

2. POJŪČIŲ KLASIFIKACIJA

Nuo Aristotelio laikų pojūčiai skirstomi į penkias rūšis: lytos, uoslės, skonio, regos, klausos. Ilgainiui buvo išaiškinta ir apibūdinta daugiau pojūčių. Dabar labiausiai paplitęs pojūčių rūšiavimas pagal receptorius.

1 lentelė

Pojūčių rūšys pagal receptorius

Vyraujantys receptoriai Pojūčiai

1.Interoceptoriai (receptoriai esantys organizmo vidaus gleivėse bei audiniuose, skrandyje, žarnyne. Dažniausiai jų dirginimas pojūčių nesukelia, bet palaiko pusiausvyrą tarp organizmo vidaus procesų). Organiniai pojūčiai: alkis, troškulys, sotumas, persisotinimas, šleikštumas ir kt.

2. Propriceptoriai (receptoriai esantys raumenyse, sąnarių raiščiuose (sausgyslėse), vidinėje ausyje ir kt. Jie dirginami judinant kūno dalis, nugalint fizinį pasipriešinimą, keičiant kūno padėtį erdvėje). Kinesteziniai, pusiausvyros pojūčiai.

3. Eksteroceptoriai (receptoriai, esantys kūno paviršiuje arba arti jo (todėl juos greitai veikia išoriniai dirgikliai): juntamosios regos, klausos, nervinės ląstelės, odoje esančios ląstelės, taip pat burnos ir nosies gleivinėse esantieji jutimo įtaisai). Regos, klausos, odos (lytos, temperatūros, skausmo), uoslės, skonio (rūgštumo, kartumo, saldumo, sūrumo, „metalo“, „šarmo“) pojūčiai.

Yra pojūčių, kurių pagrindinio receptoriaus beveik neįmanoma nurodyti. Pvz., vibracija juntama keliais receptoriais, todėl šis jutimas vadinamas intermodaliniu. Vibracijos pojūtis padeda orientuotis palinkoje, ypač kurtiesiems. Žinomas ir šeštasis, arba aklųjų, pojūtis, iš dalies atstojantis regą. Tai stipresnis jutimas veido oda, klausos ir k.t. organais. Nesenai atskleistas ir vadinamasis nespecifinis jautrumas – odos jautrumas šviesos bangomis. Aklųjų „šeštojo“ pojūčio ir nespecifinio jautrumo mechanizmai dar nėra visiškai išaiškinti.

Bet kurioje suvokimo rūšyje dalyvauja judėjimo analizatorius. Pvz., suvokiant lytėjimu, be taktilinio (lytėjimo) analizatoriaus, dalyvauja ir kinestezinis (judėjimo).

Suvokiant objektą, keletas analizatorių susijungia į funkcinę sistemą, kuri įgalina suformuoti kuo išsamesnę suvokiamo objekto vaizdui, bet priklausomai nuo objekto, visados vienas kuris analizatorius yra vadovaujantis. Taigi suvokinius galima skirstyti į rūšis pagal vadovaujantį analizatorių (regos, girdos, uoslės, skonio, lytos). Juos galima rūšiuoti ir pagal suvokiamus objektus ir vyksmus (organiniai, pusiausvyros, judėjimo ir pan.).

Pojūčiai skristomi į dvi pagrindines grupes priklausomai nuo to, su kokių analizatorių veikimu jie susiję.

1. Išoriniai pojūčiai, kurių dėka pažįstamos daiktų ir reiškinių, esančių už mūsų organizmo ribų, savybės. Tų pojūčių receptoriai yra kūno paviršiuje arba arti jo.

2. Vidiniai pojūčiai, kurių dėka betarpiškai pažįstami kūno dalių judesiai ir vidaus organų būsenos. Tų pojūčių receptoriai yra giliai audiniuose (Pvz., raumenyse ir raiščiuose) arba vidaus organų paviršiuje.

Į pirmąją grupę įeina regėjimo, girdėjimo, skonio, uodimo ir odos pojūčiai.

1.1. Regėjimo pojūčiai užima dominuojančią padėtį žmogaus jutimų sistemoje. Nustatyta, kad regėjimo pojūčiais žmogus gauna apie 80 procentų visos informacijos apie tikrovę. Atitinkamai apie 20 procentų tokios informacijos duoda visos likusios pojūčių rūšys. Regėjimo pojūčius sukelia elektromagnetinės bangos, kurių virpesių ilgis yra nuo 390 iki 800 milimikronų.

Dirgiklius priimanti regėjimo receptoriaus dalis yra akies tinklainė. Joje išsidėsčiusios dviejų rūšių šviesai jautrios nervinės ląstelės, kurios pagal formos panašumą yra vadinamos lazdelėmis ir kolbelėmis. Akies tinklainėje priskaičiuojama apie 7 mln. kolbelių. Jos išsidėčiusios tinklainės centrinėje dalyje ir yra dieninio regėjimo aparatas, padedantis skirti daiktų spalvas ir formas. Lazdelės, kurių priskaičiuojama apie 130 mln., išsidėsčiusios tinklainės pakraščiuose, yra jautresnės šviesai, jos padeda regėti esant menkesniems elektromagnetiniams dirginimams, tačiau lazdelių aparatas duoda tik achromatinių (pilkų, juodų) spalvų pojūčius. Dėl to jis vadinamas naktinio regėjimo aparatu. Elektromagnetinių bangavimų padirginimus lazdelių ir kolbelių aparatas paverčia nervinio jaudinimo procesais. Jaudinimai perduodami į galvos smegenų žievės pakaušio sritį, kur yra regėjimo centrai. Ten susidaro regėjimo pojūčiai. Chromatinės spalvos – tai visos kitos, t.y. spektro, spalvos: raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna
violetinė su įvairiausiais tarpiniais atspalviais. Chromatinių spalvų regėjimas atsiranda tada, kai šviesos šaltinis generuoja tam tikro dažnumo virpesius arba daiktas atspindi tik tam tikro dažnumo virpesius.

1.2. Girdėjimo pojūčių dirgiklis yra oro bangavimai nuo 16 iki 2000 virpesių per sekundę dažnumo. Lėtesni negu 16 (infragarsai) ir dažnesni negu 2000 (ultragarsai) žmogui daro įtaką, bet girdėjimo pojūčio nesukelia. Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios garsai (oro virpesiai) sklinda.

1.3. Skonio pojūčio dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio receptorių sudaro vadinamieji skonio svogūnėliai, išsidėtę liežuvio, ryklės, gomurio paviršiuje. Šių receptorių pertvarkyti padirginimai – jaudinimai patenka į smilkinių sritį, kur yra skonio jutimų centrai, ir ten sukelia skonio pojūčius. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo, rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Prie jų dar prisijungia uodimo, temperatūros, lietimo pojūčiai, ir taip susidaro daugybės skonių jutimai. Jų ypatybės keičiasi nuo poreikių maistui: didesniems poreikiams esant, jautrumas skoniui padidėja ir skonio kokybė pagerėja, ir priešingai. Nemažos įtakos skonio jutimams turi nuotaika, stalo serviruotė bei kitos aplinkos ypatybės.

1.4. Uodimo pojūčių dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelytės, patenkančios į nosies ertmę. Uodimo receptorių sudaro nosies gleivinės plevelėje išsidėsčiusios uodimo ląstelės, sujungtos įcentriniais nervais su smegenų žievės smilkinių srityje esančiais uodimo centrais. Uodimo pojūčiai mažai tyrinėti, jie vadinami vardais tų objektų, kurie vienokius ar kitokius kvapus sukelia (alyvų, benzino ir t.t. kvapai). Nors žmonių uoslė yra pakankamai jautri (užtenka kelių molekulių kvapios medžiagos litre oro, kad pajustume kvapą), tačiau kai kurie gyvūnai, pvz., šunys, turi daug kartų jautresnę uoslę. Pastebėtas didesnis nereginčių žmonių uoslės jautrumas, kuriuo pagal kvapą jie skiria vietoves, pastatus, žmones ir kt.

1.5. Lietimo, temperatūros, skausmo ir miežulio pojūčių receptoriai yra išsidėstę odos paviršiuje. Dėl to psichologinėje literatūroje visi jie dažnai vadinami odos pojūčiais.

Lietimo receptoriai – lietimo taškai yra nevienodai pasiskirstę odos paviršiuje. Tankiausiai jų randame rankų, pirštų ir delnų, o ypač liežuvio ir lūpų paviršiuje. Mažiausiai jų tėra nugaros srityje. Lietimo pojūčiai suteikia žinių apie liečiamų daiktų paviršiaus savybes: lygumą, šiurkštumą, lipnumą, švelnumą, kietumą, skystumą ir kt. Lietimo pojūčiai, jungdamiesi su judėjimo pojūčiais, leidžia pažinti daiktų formas ir atstumus tarp jų specifiniais apčiuopimo judesiais.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1821 žodžiai iš 3521 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.