Jutimai pojūtis – mažiausia psichinė konstanta
5 (100%) 1 vote

Jutimai pojūtis – mažiausia psichinė konstanta

112131

Turinys:Įvadas…………………………………………………………….

………………………………………………………………….

.3

Jutimai……………………………………………………………

………………………………………………………………….

.4

Absoliutus

slenkstis………………………………………………………….

………………………………………………….4

Skirtumo

slenkstis………………………………………………………….

…………………………………………………….5Rega………………………………………………………………

………………………………………………………………….

.6Klausa…………………………………………………………….

………………………………………………………………….

9

Lytėjimas………………………………………………………….

………………………………………………………………10

Skonis…………………………………………………………….

………………………………………………………………..10Uoslė……………………………………………………………..

…………………………………………………………………1

1

Naudota

literatūra…………………………………………………………

……………………………………………………12

Įvadas

Pojūtis – svarbiausias aspektas, norint gyventi pilnavertį gyvenimą.Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Ar

informacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nes

viskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais.

Būtent tai ir stengsiuosi išdėstyti bei paaiškinti šiuo referatu.

JUTIMAIJutimas yra fiziologinis procesas, kai jutimo organus tiesiogiai

veikia dirgikliai, atspindintys atskiras objekto ar reiškinio savybes.

Jutimo rezultatas vadinamas pojūčiu. Suvokimas – tai psichinis šios

(jutiminės) informacijos tvarkymas ir įprasminimas. Jutimai pateikia

neapdorotą informaciją, kurią suvokimas sutvarko, paverčia įsisąmonintais

potyriais. T.y. jutimas ir suvokimas iš esmės yra vienas, nepertraukimas

pasaulio pažinimo procesas.Jutimų sistemos dėka organizmas gauna informaciją, kuri yra būtina

norint išlikti ir veikti. Gamta kiekvieną organizmą apdovanoja tokiais

jutimais, kurie atitinka jo poreikius. Kiekviena jutiminė sistema yra

sudaryta iš specializuotų ląstelių, vadinamų receptoriais. Receptoriai,

kurie atsakingi už dirgiklių priėmimą, gali būti suskirstyti į tris grupes:1. Receptoriai, kurie išsidėstę vidaus organų sienelėse (skrandyje,

širdies sienelėje) – per juos gauname tokius pojūčius kaip

diskomfortas, alkis, troškulys, pykinimas.2. Receptoriai, kurie išsidėstę raumenyse, sąnariuose, sausgyslėse – jie

teikia informaciją apie kūno padėtį erdvėje, kūno dalių judėjimą.3. Receptoriai, kurie išsidėstę kūno paviršiuje. Šie receptoriai

skirstomi į kontaktinius ir distancinius. Kontaktiniai pojūčiai yra

tokie, kai dirgiklis tiesiogiai dirgina receptorių (lytėjimas,

vibracija, skausmas). Distanciniai pojūčiai yra tokie, kai tikrasis

dirgiklis yra tam tikrame nuotolyje nuo receptoriaus, o receptorių

dirgina kitas fizinis veiksnys, kurio savybės pojūčiuose neatsispindi

(rega, klausa, uoslė). Pvz.: tinklainę dirgina šviesos bangos

atsispindinčios nuo daiktų, bet mes suvokiame ne bangas, o spalvotus

daiktus.

Visiems jutimams būdingi tam tikri bendri dėsniai.

Absoliutus slenkstis – tai mažiausias dirginimas, kurio reikia

konkrečiam dirgikliui (šviesai, garsui, spaudimui, kvapui, skoniui)

aptikti. Absoliučiu slenksčiu laikomas toks dirginimo stiprumas, kai žmogus

dirginimą aptinka 50% atvejų. Kai kurių dirgiklių rūšims esame labai

jautrūs. Pvz.: giedrą naktį stovėdami ant kalno, galime pamatyti žvakės

liepsną ant kito kalno, esančio už 48 km. Tačiau dirgiklio aptikimas

priklauso ne tik nuo jo stiprumo, bet ir nuo psichinės būsenos – patyrimo,

lūkesčių, motyvacijos, nuovargio. Tie patys žmonės skirtingai reaguoja į tą

patį dirgiklį pasikeitus aplinkybėms.Jei teigiame, kad dirginimą pradedame justi tik tada, kai jis pasiekia

tam tikrą intensyvumą, natūraliai kyla klausimas, kaip mus veikia

ikislenkstiniai dirgikliai, t.y. tokie, kurių mes sąmoningai dar

nesuvokiam. 1956 m. viename iš JAV kino teatrų prieš filmą žiūrovams buvo

labai trumpą laiką rodomas užrašas “Gerkite koka-kolą ir valgykite kukurūzų

dribsnius”. Užrašas buvo rodomas taip trumpai, kad žiūrovai spėdavo

pamatyti tik blykstelėjimą. Buvo manoma, kad tokie ikislenkstiniai

dirgikliai nesąmoningai vis tiek yra juntami ir turi nepaprastą įtaigos

galią. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad manipuliuoti žmogumi tokiais

ikislenkstiniais dirginimais praktiškai nėra įmanoma, nes silpnas dirgiklis

sukelia daug silpnesnį atsaką.
Gyvenime mums reikia ne tik pajusti dirgiklius, bet ir įvertinti

nedidelius skirtumus tarp jų. Pvz.: derinant muzikos instrumentą.

Mažiausias dirgiklių skirtumas, kurį žmogus gali aptikti, vadinamas

skirtumo slenksčiu. Kaip ir absoliutus slenkstis, skirtumo slenksčiu

laikomas toks dirgiklių skirtumas, kurį žmogus aptinka 50% atvejų. Skirtumo

slenkstis didėja stiprėjant dirgikliui. Jei 30g pridėsime prie 300g

svarsčio, skirtumą pajusime, bet jei tuos pačius 30g pridėsime prie 5 kg

svarsčio, skirtumo jau nebejausime. Tai vadinamasis Vėberio dėsnis

(skirtumo slenkstis yra ne pastovus kiekis, bet tam tikras pastovus

dirgiklių santykis). Pvz.: tam, kad pajustume šviesos pasikeitimą, jos

stiprumas turi pasikeisti 8%, svoriai – 2%, dviejų garsų dažnis – 0,3%.Visiems jutimams būdingas reiškinys, vadinamas adaptacija – tai

mažėjantis jautrumas nekintantiems dirgikliams. Pvz.: jei išeidami į

universitetą pamiršote namie atidaryti langą, tai grįžę namo užuosite

specifinį namų kvapą, bet praėjus vos keletui minučių šio kvapo

nebejausite. Šis reiškinys paaiškinamas tuo, kad kai dirginimas nuolatinis,

nervinės ląstelės pradeda reaguoti rečiau.Nors jutimų adaptacija mažina mūsų jautrumą, bet ji labai naudinga.

Jos dėka mes galime sutelkti savo dėmesį į svarbius aplinkos pasikeitimus

ir nereaguoti į neinformatyvius dirgiklius – drabužius, kvapus, gatvės

triukšmą. T.y. mes suvokiam pasaulį ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį

mums naudinga suvokti.Visiems jutimams būdinga ir pojūčių sąveika – tai vienų pojūčių

jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčių

įtakos. Pvz.: kvapas sumažina regėjimo jautrumą, nes jis praneša organizmui

apie arti esančius objektus, kuriems regėjimas nėra reikšmingas. Nustatyta,

kad vienos rūšies pojūčiai gali sukelti kitos rūšies pojūčius. Toks

reiškinys vadinamas sinestezija. Garsai gali sukelti spalvos, temperatūros,

skonio ir kitus pojūčius.Žmonės ne vienodai junta gaunamą informaciją. Individualūs jutimo

skirtumai atsiranda dėl įgimtų fiziologinių jutimo organų savybių, dėl

gyvenimo sąlygų įtakos (profesijos, gyvenimo būdo), dėl kurių nors

sutrikusių pojūčių kompensacijos (akliems ir kurtiems žmonėms labai

išlavėja uoslė – tampa priemone žmonėms ir daiktams per atstumą atskirti).

Įgimtos pojūčių savybės gali būti tobulinamos specialių pratybų pagalba

(muzika, piešimas).

Standartiškai skiriami penki jutimai (kitaip – jutimo modalumai) –

rega, klausa, skonis, uoslė, lytėjimas. Yra ir kitų jutimų, suteikiančių

informacijos apie kūno judėjimą ir padėtį erdvėje bei kūno dalių tarpusavio

padėtį. Aptarsime visus jutimus, tačiau didžiausias dėmesys bus skiriamas

regai ir klausai, nes šiais jutimais mes gauname daugiau nei 90 %

informacijos, iš kurių didžioji dalis tenka regai.

Rega

Mūsų akis veikia elektromagnetinės bangos, kurias mes patiriame kaip

spalvas. Mūsų regima šviesa yra tik siaura viso elektromagnetinių bangų

spektro dalis. Regos jutimus padeda apibūdinti du fiziniai šviesos

požymiai: šviesos bangos ilgis, t.y atstumas nuo vienos bangos iškylos iki

kitos, ir šviesos stipris, arba šviesos bangos energijos kiekis, nusakomas

amplitude. Šviesos bangos ilgis lemia spalvą, kurią mes matome. Kai dažnis

didesnis, matysime melsvas spalvas, kai dažnis mažas – rausvas. Šviesos

bangos amplitudė lemia spalvos ryškumą. Kai amplitudė maža, matysime

blankias spalvas, kai didelė – ryškias. Trečia svarbi šviesos savybė yra

jos grynumas (ar ji sudaryta tik iš vieno ilgio bangų – gryna spalva, ar iš

keleto ilgių bangų – negryna, maišyta spalva). Dauguma mūsų matomos šviesos

yra atspindima šviesa. Mes matome objektus tam tikros spalvos, nes jie

atspindi tam tikro ilgio bangas ir sugeria kitų ilgių bangas. Jei objektas

atspindi visų ilgių bangas, mes matome baltą, jei jis sugeria visų ilgių

bangas, mes matome juodą.

Akies sandara

Šviesa į akį patenka pro mažą angą – vyzdį. Jo dydį, o kartu ir šviesos,

kuri patenka į akį kiekį reguliuoja rainelė – spalvotas raumuo, kuris

siaurina, arba plečia vyzdį. Ateinančius spindulius fokusuoja lęšiukas,

kuris gali keisti savo išlinkimą. Šis procesas vadinamas akomodacija.

Lęšiukas sufokusuoja apverstą vaizdą į tinklainę (šviesai jautrų paviršių).

Tinklainės receptoriai paverčia šviesos energiją nerviniais impulsais,

kurie siunčiami į smegenis. Tinklainėje yra išsidėstę recepcinės ląstelės –

lazdelės ir kolbelės. Kolbelės ir lazdelės perduoda nervinius impulsus į

bipolines ląsteles, o šios į ganglines, kurių ataugos suformuoja regos

(optinį) nervą, kuriuo perduodama informacija iš tinklainės į regos centrą

smegenyse. Ten, kur regos nervas išeina iš akies yra akloji dėmė – vieta

kur nėra receptorių. Daugiausia kolbelių yra susikaupę apie centrinę

duobutę (geltonąją dėmę). Ši akies dalis padeda aptikti smulkias detales,

nes joje
projektuojamas vaizdas yra ryškiausias (centrinis vaizdas). Kitose

tinklainės vietose receptorinių ląstelių yra mažiau, todėl jose

projektuojamas vaizdas yra mažiau ryškus (periferinis vaizdas).Kolbelių dėka yra matomos spalvos. Kolbelės greičiau prisitaiko

kintant apšvietimui, tačiau lazdelės lieka jautrios net tada, kai šviesos

labai mažai, tuo tarpu kolbelės tuomet nebereaguoja. Dėl to prieblandoje

nematome spalvų. Kai patenkame į pritemdytą patalpą, mūsų vyzdžiai

išsiplečia, kad daugiau šviesos pasiektų tinklainės periferijoje esančias

lazdeles. Akys visiškai prisitaiko maždaug per 20 min.Dalis priimamos informacijos yra apdorojama jau pačioje tinklainėje.

Manoma, kad tinklainė yra galvos smegenų dalis, persikėlusi į periferiją,

ankstyvuoju gemalo raidos periodu. Pvz.: ganglinės tinklainės ląstelės

reaguoja į šviesos ir tamsos kontrastus. Tai smegenims padeda aptikti

ribas, vertinti gylį, atstumą. Pagrindinė informacija yra apdorojama galvos

smegenų žievės regos srityje. Manoma, kad smegenų žievėje yra specializuoti

neuronai, atsakingi už atskirų vaizdo požymių atpažinimą (pvz.:

vertikalios, horizontalios linijos, briaunos). Taigi sudėtingi suvokiniai

yra daugelio neuronų, kurių kiekvienas atlieka paprastas funkcijas veiklos

rezultatas. Tokia specializacija leidžia labai pagreitinti vaizdo

apdorojimą, nes informacija tvarkoma lygiagrečiai, įvairiuose lygmenyse

vienu metu.Vienas iš pačių nuostabiausių pojūčių yra tai, kad mes matome spalvas.

Išorinis pasaulis realiai yra bespalvė materija ir energija. Bet jis gali

sugerti elektromagnetines bangas. Kiek šviesos sugeriama, priklauso nuo

molekulinės kūno sandaros. Vienos šviesos bangos sugeriamos, kitos

atspindimos. Taigi spalva egzistuoja tik kaip ją matančio pojūtis.Žmogus spalvų skyrimo slenkstis yra labai mažas, ir mes galime

atskirti apie 7 mln. skirtingų atspalvių.Spalvų matymas yra aiškinamas dviem teoriniais modeliais. Youngo ir

Helmholtzo trijų spalvų teorija teigia, kad tinklainėje yra trijų rūšių

receptoriai, jautrūs tam tikrai spalvai: raudonai, žaliai arba mėlynai.

Dirginat įvairius šių receptorių derinius, regime kitas spalvas. Pvz.:

dirginant raudonus ir žalius kūgelius, regime geltoną spalvą, dirginant

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1607 žodžiai iš 3211 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.