Turinys:Įvadas…………………………………………………………….
………………………………………………………………….
.3
Jutimai……………………………………………………………
………………………………………………………………….
.4
Absoliutus
slenkstis………………………………………………………….
………………………………………………….4
Skirtumo
slenkstis………………………………………………………….
…………………………………………………….5Rega………………………………………………………………
………………………………………………………………….
.6Klausa…………………………………………………………….
………………………………………………………………….
9
Lytėjimas………………………………………………………….
………………………………………………………………10
Skonis…………………………………………………………….
………………………………………………………………..10Uoslė……………………………………………………………..
…………………………………………………………………1
1
Naudota
literatūra…………………………………………………………
……………………………………………………12
Įvadas
Pojūtis – svarbiausias aspektas, norint gyventi pilnavertį gyvenimą.Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Ar
informacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nes
viskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais.
Būtent tai ir stengsiuosi išdėstyti bei paaiškinti šiuo referatu.
JUTIMAIJutimas yra fiziologinis procesas, kai jutimo organus tiesiogiai
veikia dirgikliai, atspindintys atskiras objekto ar reiškinio savybes.
Jutimo rezultatas vadinamas pojūčiu. Suvokimas – tai psichinis šios
(jutiminės) informacijos tvarkymas ir įprasminimas. Jutimai pateikia
neapdorotą informaciją, kurią suvokimas sutvarko, paverčia įsisąmonintais
potyriais. T.y. jutimas ir suvokimas iš esmės yra vienas, nepertraukimas
pasaulio pažinimo procesas.Jutimų sistemos dėka organizmas gauna informaciją, kuri yra būtina
norint išlikti ir veikti. Gamta kiekvieną organizmą apdovanoja tokiais
jutimais, kurie atitinka jo poreikius. Kiekviena jutiminė sistema yra
sudaryta iš specializuotų ląstelių, vadinamų receptoriais. Receptoriai,
kurie atsakingi už dirgiklių priėmimą, gali būti suskirstyti į tris grupes:1. Receptoriai, kurie išsidėstę vidaus organų sienelėse (skrandyje,
širdies sienelėje) – per juos gauname tokius pojūčius kaip
diskomfortas, alkis, troškulys, pykinimas.2. Receptoriai, kurie išsidėstę raumenyse, sąnariuose, sausgyslėse – jie
teikia informaciją apie kūno padėtį erdvėje, kūno dalių judėjimą.3. Receptoriai, kurie išsidėstę kūno paviršiuje. Šie receptoriai
skirstomi į kontaktinius ir distancinius. Kontaktiniai pojūčiai yra
tokie, kai dirgiklis tiesiogiai dirgina receptorių (lytėjimas,
vibracija, skausmas). Distanciniai pojūčiai yra tokie, kai tikrasis
dirgiklis yra tam tikrame nuotolyje nuo receptoriaus, o receptorių
dirgina kitas fizinis veiksnys, kurio savybės pojūčiuose neatsispindi
(rega, klausa, uoslė). Pvz.: tinklainę dirgina šviesos bangos
atsispindinčios nuo daiktų, bet mes suvokiame ne bangas, o spalvotus
daiktus.
Visiems jutimams būdingi tam tikri bendri dėsniai.
Absoliutus slenkstis – tai mažiausias dirginimas, kurio reikia
konkrečiam dirgikliui (šviesai, garsui, spaudimui, kvapui, skoniui)
aptikti. Absoliučiu slenksčiu laikomas toks dirginimo stiprumas, kai žmogus
dirginimą aptinka 50% atvejų. Kai kurių dirgiklių rūšims esame labai
jautrūs. Pvz.: giedrą naktį stovėdami ant kalno, galime pamatyti žvakės
liepsną ant kito kalno, esančio už 48 km. Tačiau dirgiklio aptikimas
priklauso ne tik nuo jo stiprumo, bet ir nuo psichinės būsenos – patyrimo,
lūkesčių, motyvacijos, nuovargio. Tie patys žmonės skirtingai reaguoja į tą
patį dirgiklį pasikeitus aplinkybėms.Jei teigiame, kad dirginimą pradedame justi tik tada, kai jis pasiekia
tam tikrą intensyvumą, natūraliai kyla klausimas, kaip mus veikia
ikislenkstiniai dirgikliai, t.y. tokie, kurių mes sąmoningai dar
nesuvokiam. 1956 m. viename iš JAV kino teatrų prieš filmą žiūrovams buvo
labai trumpą laiką rodomas užrašas “Gerkite koka-kolą ir valgykite kukurūzų
dribsnius”. Užrašas buvo rodomas taip trumpai, kad žiūrovai spėdavo
pamatyti tik blykstelėjimą. Buvo manoma, kad tokie ikislenkstiniai
dirgikliai nesąmoningai vis tiek yra juntami ir turi nepaprastą įtaigos
galią. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad manipuliuoti žmogumi tokiais
ikislenkstiniais dirginimais praktiškai nėra įmanoma, nes silpnas dirgiklis
sukelia daug silpnesnį atsaką.
Gyvenime mums reikia ne tik pajusti dirgiklius, bet ir įvertinti
nedidelius skirtumus tarp jų. Pvz.: derinant muzikos instrumentą.
Mažiausias dirgiklių skirtumas, kurį žmogus gali aptikti, vadinamas
skirtumo slenksčiu. Kaip ir absoliutus slenkstis, skirtumo slenksčiu
laikomas toks dirgiklių skirtumas, kurį žmogus aptinka 50% atvejų. Skirtumo
slenkstis didėja stiprėjant dirgikliui. Jei 30g pridėsime prie 300g
svarsčio, skirtumą pajusime, bet jei tuos pačius 30g pridėsime prie 5 kg
svarsčio, skirtumo jau nebejausime. Tai vadinamasis Vėberio dėsnis
(skirtumo slenkstis yra ne pastovus kiekis, bet tam tikras pastovus
dirgiklių santykis). Pvz.: tam, kad pajustume šviesos pasikeitimą, jos
stiprumas turi pasikeisti 8%, svoriai – 2%, dviejų garsų dažnis – 0,3%.Visiems jutimams būdingas reiškinys, vadinamas adaptacija – tai
mažėjantis jautrumas nekintantiems dirgikliams. Pvz.: jei išeidami į
universitetą pamiršote namie atidaryti langą, tai grįžę namo užuosite
specifinį namų kvapą, bet praėjus vos keletui minučių šio kvapo
nebejausite. Šis reiškinys paaiškinamas tuo, kad kai dirginimas nuolatinis,
nervinės ląstelės pradeda reaguoti rečiau.Nors jutimų adaptacija mažina mūsų jautrumą, bet ji labai naudinga.
Jos dėka mes galime sutelkti savo dėmesį į svarbius aplinkos pasikeitimus
ir nereaguoti į neinformatyvius dirgiklius – drabužius, kvapus, gatvės
triukšmą. T.y. mes suvokiam pasaulį ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį
mums naudinga suvokti.Visiems jutimams būdinga ir pojūčių sąveika – tai vienų pojūčių
jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčių
įtakos. Pvz.: kvapas sumažina regėjimo jautrumą, nes jis praneša organizmui
apie arti esančius objektus, kuriems regėjimas nėra reikšmingas. Nustatyta,
kad vienos rūšies pojūčiai gali sukelti kitos rūšies pojūčius. Toks
reiškinys vadinamas sinestezija. Garsai gali sukelti spalvos, temperatūros,
skonio ir kitus pojūčius.Žmonės ne vienodai junta gaunamą informaciją. Individualūs jutimo
skirtumai atsiranda dėl įgimtų fiziologinių jutimo organų savybių, dėl
gyvenimo sąlygų įtakos (profesijos, gyvenimo būdo), dėl kurių nors
sutrikusių pojūčių kompensacijos (akliems ir kurtiems žmonėms labai
išlavėja uoslė – tampa priemone žmonėms ir daiktams per atstumą atskirti).
Įgimtos pojūčių savybės gali būti tobulinamos specialių pratybų pagalba
(muzika, piešimas).
Standartiškai skiriami penki jutimai (kitaip – jutimo modalumai) –
rega, klausa, skonis, uoslė, lytėjimas. Yra ir kitų jutimų, suteikiančių
informacijos apie kūno judėjimą ir padėtį erdvėje bei kūno dalių tarpusavio
padėtį. Aptarsime visus jutimus, tačiau didžiausias dėmesys bus skiriamas
regai ir klausai, nes šiais jutimais mes gauname daugiau nei 90 %
informacijos, iš kurių didžioji dalis tenka regai.
Rega
Mūsų akis veikia elektromagnetinės bangos, kurias mes patiriame kaip
spalvas. Mūsų regima šviesa yra tik siaura viso elektromagnetinių bangų
spektro dalis. Regos jutimus padeda apibūdinti du fiziniai šviesos
požymiai: šviesos bangos ilgis, t.y atstumas nuo vienos bangos iškylos iki
kitos, ir šviesos stipris, arba šviesos bangos energijos kiekis, nusakomas
amplitude. Šviesos bangos ilgis lemia spalvą, kurią mes matome. Kai dažnis
didesnis, matysime melsvas spalvas, kai dažnis mažas – rausvas. Šviesos
bangos amplitudė lemia spalvos ryškumą. Kai amplitudė maža, matysime
blankias spalvas, kai didelė – ryškias. Trečia svarbi šviesos savybė yra
jos grynumas (ar ji sudaryta tik iš vieno ilgio bangų – gryna spalva, ar iš
keleto ilgių bangų – negryna, maišyta spalva). Dauguma mūsų matomos šviesos
yra atspindima šviesa. Mes matome objektus tam tikros spalvos, nes jie
atspindi tam tikro ilgio bangas ir sugeria kitų ilgių bangas. Jei objektas
atspindi visų ilgių bangas, mes matome baltą, jei jis sugeria visų ilgių
bangas, mes matome juodą.
Akies sandara
Šviesa į akį patenka pro mažą angą – vyzdį. Jo dydį, o kartu ir šviesos,
kuri patenka į akį kiekį reguliuoja rainelė – spalvotas raumuo, kuris
siaurina, arba plečia vyzdį. Ateinančius spindulius fokusuoja lęšiukas,
kuris gali keisti savo išlinkimą. Šis procesas vadinamas akomodacija.
Lęšiukas sufokusuoja apverstą vaizdą į tinklainę (šviesai jautrų paviršių).
Tinklainės receptoriai paverčia šviesos energiją nerviniais impulsais,
kurie siunčiami į smegenis. Tinklainėje yra išsidėstę recepcinės ląstelės –
lazdelės ir kolbelės. Kolbelės ir lazdelės perduoda nervinius impulsus į
bipolines ląsteles, o šios į ganglines, kurių ataugos suformuoja regos
(optinį) nervą, kuriuo perduodama informacija iš tinklainės į regos centrą
smegenyse. Ten, kur regos nervas išeina iš akies yra akloji dėmė – vieta
kur nėra receptorių. Daugiausia kolbelių yra susikaupę apie centrinę
duobutę (geltonąją dėmę). Ši akies dalis padeda aptikti smulkias detales,
nes joje
projektuojamas vaizdas yra ryškiausias (centrinis vaizdas). Kitose
tinklainės vietose receptorinių ląstelių yra mažiau, todėl jose
projektuojamas vaizdas yra mažiau ryškus (periferinis vaizdas).Kolbelių dėka yra matomos spalvos. Kolbelės greičiau prisitaiko
kintant apšvietimui, tačiau lazdelės lieka jautrios net tada, kai šviesos
labai mažai, tuo tarpu kolbelės tuomet nebereaguoja. Dėl to prieblandoje
nematome spalvų. Kai patenkame į pritemdytą patalpą, mūsų vyzdžiai
išsiplečia, kad daugiau šviesos pasiektų tinklainės periferijoje esančias
lazdeles. Akys visiškai prisitaiko maždaug per 20 min.Dalis priimamos informacijos yra apdorojama jau pačioje tinklainėje.
Manoma, kad tinklainė yra galvos smegenų dalis, persikėlusi į periferiją,
ankstyvuoju gemalo raidos periodu. Pvz.: ganglinės tinklainės ląstelės
reaguoja į šviesos ir tamsos kontrastus. Tai smegenims padeda aptikti
ribas, vertinti gylį, atstumą. Pagrindinė informacija yra apdorojama galvos
smegenų žievės regos srityje. Manoma, kad smegenų žievėje yra specializuoti
neuronai, atsakingi už atskirų vaizdo požymių atpažinimą (pvz.:
vertikalios, horizontalios linijos, briaunos). Taigi sudėtingi suvokiniai
yra daugelio neuronų, kurių kiekvienas atlieka paprastas funkcijas veiklos
rezultatas. Tokia specializacija leidžia labai pagreitinti vaizdo
apdorojimą, nes informacija tvarkoma lygiagrečiai, įvairiuose lygmenyse
vienu metu.Vienas iš pačių nuostabiausių pojūčių yra tai, kad mes matome spalvas.
Išorinis pasaulis realiai yra bespalvė materija ir energija. Bet jis gali
sugerti elektromagnetines bangas. Kiek šviesos sugeriama, priklauso nuo
molekulinės kūno sandaros. Vienos šviesos bangos sugeriamos, kitos
atspindimos. Taigi spalva egzistuoja tik kaip ją matančio pojūtis.Žmogus spalvų skyrimo slenkstis yra labai mažas, ir mes galime
atskirti apie 7 mln. skirtingų atspalvių.Spalvų matymas yra aiškinamas dviem teoriniais modeliais. Youngo ir
Helmholtzo trijų spalvų teorija teigia, kad tinklainėje yra trijų rūšių
receptoriai, jautrūs tam tikrai spalvai: raudonai, žaliai arba mėlynai.
Dirginat įvairius šių receptorių derinius, regime kitas spalvas. Pvz.:
dirginant raudonus ir žalius kūgelius, regime geltoną spalvą, dirginant