K.Donelaičio „Metų“ ištraukos interpretacija
XVIIIa. Kristijonas Donelaitis parašė epinę didaktinę poemą „Metai“. Šio kūrinio tikslas – pavaizduoti tuometinį būrų gyvenimą, buitį, socialinę padėtį. Keturi metų laikai visa tai leidžia aprėpti, todėl poema skirstoma į keturias dalis: „Pavasario linksmybės“ , „Vasaros darbai“ , „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Visose dalyse vaizduojama žmogaus ir gamtos paralelė. Žmogaus ir gamtos gimimas, žydėjimas, vaisių užauginimas ir mirtis.
Nagrinejamos ištraukos laikas- pavasaris. Vaizduojamas ciklinis, pasikartojantis laikas.
Visa kūrėjas – Dievas.
Ištraukoje kalbama apie gamtą, saulelę. Saulelė – kūrinio lėmėja. Ji visko centre, aukštai danguje. Baigiantis ziemai, dienos pradeda ilgėti, saulė kyla vis aukščiau ir budina, skatina žydėti krūmus ir gėles.Vaizdas stebimas is virsaus i apacia: nuo poemos centro saules iki smulkiausiu vabzdziu ir zoleliu.
Istrauka pagyvina judrus veiksmazodziai: Pvz: pargriaudama, putodams, issibudino keltis. Istraukos nuotaika linksma pakili. Tai ypac jauciama istraukos trecioje pastraipoje. Pavasaris simbolozuoja atgimima ir dziaugsma.
Paskutine istraukos pastraipa pradedama gandro motyvu. Gandras lietuviu tautosakoje simbolizuoja gyvybes neseja, santarve, nes buvo tikima kad gandrai suka lizdus tik prie tu namu, kuriuose vyrauja tarpusavio siluma ir geri santykiai. Gandrai grize po ziemos randa apgriuvusi busta, kuri puola taisyti. Sioje istraukos vietoje panaudota menine priemone personifikacija, nes gandrams priskiriamos zmogiskosios savybes. „Vyrs tuojau zagaru budavonei parnese glebi, o gaspadine jo pustynes mandagiai lope“.