K donelaitis
5 (100%) 1 vote

K donelaitis

K. Donelaitis (1714-1780)

I. Įvadas 1

II. K. Donelaičio biografija 2

III. Kūryba 2

2. Poemos tematika 3

3. Gamta. 3

4. Būrų ir ponų santykiai 3

5. Pasakojimo būdas 3

IV. Veikėjai 4

2. Pričkus. 4

3. Krizas 5

4. Lauras 5

6.Enskys 6

7.Slunkius ir Pelėda 6

8.Plaučiūnas 7

9.Dočio charakteristika 7

V. Svarbiausios būrų charakterio savybės ( santrauka) 9

VI. Svarbiausios būrų savybės ( pagal Jovaišą) 9

VII. Būrų gyvenimo vaizdavimas 9

VIII. Būro gyvenimo kelias nuo nerūpestingos vaikystės iki apgailėtinos senatvės 10

IX. Poemos stilius 11

X. Literatūros epochų atgarsiai poemoje 11

XI. Kuo “Metai” buvo originalūs? 12

XII. Nacionalinė ir tarptautinė poemos reikšmė 12

I. Įvadas

1. Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.

2. Lietuviai 18 a. Mažojoje Lietuvoje. 18 a. lietuviai gyveno dviejose valstybėse. Pietvakarinė mažesnioji lietuvių apgyvendinta teritorija priklausė Prūsijos imperijai – tai vadinamoji Rytų Prūsija arba Mažoji Lietuva, o Didžioji Lietuva įėjo į Lenkijos-Lietuvos valstybę. Mažosios Lietuvos lietuviai daugiausia evangelikai liuteronai, o dauguma Lenkijos-Lietuvos valstybėje gyvenusių lietuvių buvo katalikai. Taigi istorinės aplinkybės suformavo dvi lietuvių raštijos tradicijas – protestantiškąją ir katalikiškąją, kurios nuo 16 a. vystėsi paraleliai. Lietuvių skaičių labai sumažino 1709-1710 m. maras. Ištuštėjusiose sodybose karalius apgyvendino kolonistus, atvykusius iš Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos. Tarp senųjų krašto gyventojų ir naujai atvykusių brendo nesantaika. Pastarieji tapdavo daugiausia laisvais ūkininkais, amatininkais, valdininkais, o lietuviai – baudžiauninkais. Apie šią nesantaiką ir pažeminimą daug kalbama ir kūrinyje.

II. K. Donelaičio biografija

Donelaitis gimė Lazdynėlių kaime. Jo tėvas buvo lietuvis, laisvas nuo baudžiavos ūkininkas. Kristijonas liko našlaičiu turėdamas 7 metus. Motina visgi sugebėjo išleisti į mokslus vaikus: sūnus Pričkus tapo žinomu Karaliaučiaus auksakaliu, muzikos, fizikos instrumentų bei laikrodžių dirbėju. Kiti broliai taip pat pasižymėjo nagingumu. Kristijonas irgi buvo gabus mechanikas, mėgo dirbti barometrus, laikrodžius, šlifuoti stiklus, bet pasirinko kunigo kelią – studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. Ten jis papildomai mokėsi klasikinių kalbų, poetikos meno, lankė lietuvių kalbos seminarą. Baigęs universitetą, Donelaitis gebėjo eiliuoti vokiečių ir lietuvių kalbomis, mokėjo graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų kalbas, buvo gerai susipažinęs su antikine ir savo laikų literatūra.

1740 m. Donelaitis baigė universitetą ir buvo paskirtas Stalupėnų mokyklos antruoju mokytoju ir bažnytinio mokinių choro vedėju, netrukus tapo šios mokyklos vadovu. Manoma, kad čia mokytojaudamas jis jau rašė pasakėčias, kurias galėjo skaityti mokyklos auklėtiniams ( pasakėčių pradžia- antika, Ezopas).

1743 m. Donelaitis paskiriamas Tolminkiemio parapijos pastoriumi ir ėjo šias pareigas iki mirties. Tolminkiemyje jis pastatė naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namus. Pastoriaus pareigos padėjo jam gerai pažinti valstiečių buitį, apskritai kaimo padėtį. Tuometinėje Tolminkiemio parapijoje lietuviai tesudarė trečdalį gyventojų. Maišantis tautybėms, nyko senieji papročiai, iro senojo gyvenimo tradicijos.

III. Kūryba

1. Tolminkiemyje Donelaitis atsidėjo ir literatūriniam darbui: vertė į lietuvių kalbą religines giesmes, rašė pasakėčias ( išliko 6), apie 1765-1775 m. sukūrė epinę poemą “Metai” (2968 eilutės). Išliko keli vokiečių kalba rašyti eilėraščiai. Retkarčiais pas Donelaitį rinkdavosi siauras namų bičiulių – kaimyninių parapijų pastorių- ratelis, šeimininkas skaitydavo poeziją, skambindavo savo darbo fortepijonu.

2.Poemos tematika. Poema yra apie keturis metų laikus. Joje pasakojama, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai būrai, ponai, prievaizdai. Rašoma apie būrų darbus ir papročius kiekvienu metų laiku, kaip jie vargsta ir ilsisi, kenčia ar linksminasi, triūsia ar tinginiauja, vaišinasi, vaidijasi. Kalbama apie būrų santykius su ponais ir kitataučiais. Iš poemos sužinome, apie ką žmonės galvoja, kaip samprotauja, kuo jie vilki, kokiose trobose gyvena, kokius darbo įrankius naudoja, ką valgo ir geria. Taigi Donelaitis aprašo 18 a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir jų pasaulėžiūrą.

3. Gamta. Kasdienį būrų gyvenimą visur lydi gamtos vaizdai; gamta čia sudaro ne tik foną, kuriame nuolat veikia žmonės, bet yra susieta su žmonių gyvenimo įvykiais ir jų nuotaika. Pavasaris- tai gamtos pabudimo metas, garsų, spalvų ir linksmybės bei pavasarinių darbų metas. Rudens lietūs liūdnai nuteikia būrą, bet kartu tai sotesnis metas, kai galima pasidžiaugti vasaros darbų vaisiais, pasisvečiuoti, paplepėti. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia poetui kalbėti apie gyvenimo priešybes, kurti įvairiapusį būrų
gyvenimo paveikslą. Poemoje daug gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu suteikiant jiems alegorines reikšmes ( alegorija- perkeltinė reikšmė. Jomis konkrečiu vaizdu išreiškiamos abstrakčios sąvokos, pvz., apie tuščiažodžiavimą pasakoma- “žodžiais kailinių nepasiūsi”. Alegorijoje perkeltinė reikšmė aiški ir mažai kintanti). Pagal pasakėčios pavyzdį didelę dalį gamtos vaizdų lydi pamokantis apibendrinimas- moralas.

4. Būrų ir ponų santykiai. Aprašydamas sunkius ir begalinius būrų darbus, nuolat juos persekiojančią alkio ir nepriteklių grėsmę, Donelaitis pateikia daug ryškių vargingo lietuvių gyvenimo vaizdų. Kartu jis rodo nežmonišką vokiečių ponų ir vachmistrų elgesį, kitataučių šaipymąsi. Nors poemoje būrai yra peikiami už tinginystę, girtavimą, nepadorų elgesį, savo papročių niekinimą, bet apie jų ydas kalbama gana atlaidžiai. Tuo tarpu ponai smerkiami kur kas kategoriškiau, jiems neatleidžiama jų neteisybė, savivalė. Būrus Donelaitis užstoja ne tik dėl to, kad jie nuskriausti ir bejėgiai, bet dar ir dėl to, kad jie laikomi doresni už ponus, vien dėl savo gyvenimo verti ne paniekos, o pagarbos. Kai kada būrai guodžiami ne visai įprastu būdu: įrodinėjama, kad jie kai kuriais atžvilgiais net laimingesni už ponus – daugiau dirbdami, doriau gyvendami, saikingiau valgydami ir gerdami jie neturį ir poniškų ligų kentėti.

5. Pasakojimo būdas. Poemoje į vaizduojamus dalykus žvelgiama iš šalies, kaip ir būdinga epiniam pasakojimui. Pasakojama lėtai, ramiai, vietomis net iškilmingai. ( Homeriškasis pasakojimas). Būtent gamtos vaizdai poemai suteikia savotiškos rimties. Poemoje daug pamokslaujama, tačiau pasakojas, kaip pastorius, poemoje nepasirodo. Neretai pasakotojo vaidmenį perima kai kurie teigiamai vertinami veikėjai: Pričkus, Selmas. Kartais galima pajusti, kad į gamtą žvelgiama būro akimis Trakim, aprašydamas rudens darganas, Donelaitis tiesiogiai gamtos ir nevaizduoja, jos vaizdas perteikiamas pasakojant, kokia vargana būro buitis šiuo metu.

IV. Veikėjai

1. Kaip minėta, “Metų” veikėjai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Visi jie lietuviai kaimiečiai, kitų tautybių būrai ( jų tuomet Donelaičio Tolminkiemyje gyveno apie 50 proc., nes per marą mirė apie 40 proc. gyventojų)- vokiečiai, prancūzai, šveicarai, lenkai- tik paminimi. Iš viso poemoje veikia apie 50 veikėjų (34 vyrai,16 moterų) būrų, dar minimi keli ponai ir jų tarnai, bet jie vardų neturi.

Nerandame ištisinio veikėjų portreto, jie mažai individualizuoti, charakteris kuriamas nenuosekliai. Visi veikėjai pagal jų moralę skirstomi į teigiamus (“viežlybuosius”) ir neigiamus (“nenaudėlius”) . Ryškiausi teigiami: Pričkus, Krizas, Lauras, Selmas, Enskys; ryškiausi neigiami: Dočys, Plaučiūnas, Slunkius, Pelėda.

1. Pričkus. Jis yra visiems žinomas, visų mėgstamas, sugebantis visiems įtikti kaimo seniūnas.

a) Kol dar nebuvo šaltyšius, nuvažiuodavo į mišką ir vogdavo medžius, bet taip sumaniai, kad sargai jo niekada nepagaudavo.

b) Būdamas šaltyšiumi, stengiasi įtikti ponams ir būrams, bet nelabai sekasi, nes amtmonas jį dažnai keikdavo ir mušdavo.

c) Nemėgdamas tinginių, Pričkus savo monologuose skelbia būrišką išmintį: jei nori gero grūdo, vežk mėšlą, sėk ir sodink kultūras, rudenį pasirūpink miško gėrybių.

d) Pasišaipydamas iš ponų, būrams jis pasakoja apie ponų valgį, kurį pamatęs turėjo išsivemti.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1328 žodžiai iš 4418 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.