K marksas ir marksizmas
5 (100%) 1 vote

K marksas ir marksizmas

Vilnius, 2005

Turinys

1. K.Marxo biografija………………………………………………………………………………………….3

2. Veikalai………………………………………………………………………………………………………….4

3. Marksizmo atsiradimas…………………………………………………………………………………….5

4. K.Marxo filosofija – Hegelio minties tęstinumas…………………………………………………6

5. Dialektinio materializmo teiginiai K.Marxo filosofijoje………………………………………..8

6. Kapitalizmo analizė………………………………………………………………………………………….10

7. Pridedamosios vertės teorija……………………………………………………………………………..12

8. Socialinės revoliucijos strategija………………………………………………………………………..14

9. Išvados…………………………………………………………………………………………………………..15

10. Bibliografija……………………………………………………………………………………………………16

1. K. Marxo biografija

Karl Heinrich Marx – vokiečių filosofas, politinis ekonomistas, politikos žurnalistas, vienas marksizmo ideologų gimė 1818 m. Vokietijoje. Žydo advokato sūnus Marxas Bonoje ir Berlyne studijavo teisę, filosofiją, istoriją (1835 – 1841 m.). 1842 – 1843 m. Marksas tapo vyriausiuoju naujai įsteigto liberalaus „Rheinischen Zeitung“ redaktoriumi, kuris leistas neilgai. 1843 metais vedė Ženę fon Vestfalen ir emigravo į Paryžių. Čia kartu su Arnoldu Ruge leido „Deutsch-französischen Jarhbücher“. Marksas bendravo su H. Heine bei prancūzu specialistais. Paryžiuje užsimezgė visą gyvenimą trukusi draugystė su F. Engelsu. Daugiausiai domėjosi socializmu ir nusigręžė nuo idealistinės vokiečių filosofijos. 1845 Prūsijos vyriausybės reikalavimu buvo priverstas apleisti Prancūziją ir išvykti į Briuselį. Čia įsteigė darbininkų sąjungą ir sukūrė pirmąsias socialinės ekonomikos teorijas. Kartu su F. Engelsu 1848 parašė „Komunistų partijos manifesto“ metmenis – pirmąjį radikalų veikalą, kritikuojantį biurgerišką kapitalistinę visuomenę, kartu ir atsišaukimą į proletariatą. Kilus vasario revoliucijai Marxas grįžo į Kelną, bet 1849 m. vėl ištremtas. Jis apsigyveno Londone ir čia gyveno iki pat mirties. Nuo 1848 m. jis daugiausia laiko skyrė socialoginei visuomėnės interpretacijai, nagrinėjo ekonominius visuomenės raidos dėsnius. Bendradarbiaudamas „New York Tribune“ Marksas rašė politinius komentarus ir kovingus straipsnius. Buvo vienas iš jaunųjų hėgelininkų lyderių. 1864 m. dalyvavo kuriant Tarptautinę darbininkų asociaciją, iširusią 1872 m. Vėliau nebesiėmė organizacinio darbo. Savo visuomeninėse teorijose teigė, kad proletarinė revoliucija būtina norint sukurti humanišką visuomenę. Mirė 1883 m. kovo 14 d. Londone.

2.Veikalai

Po revoliucinių įvykių 1848 m. K. Marxas buvo ištremtas į Anglija. Čia jis atsidėjo savo didžiajam veikalui „Kapitalas“ („Das Kapital“), kurio pirmąjį tomą išleido 1867 m.; antrąjį ir trečiąjį tomus po Marxo mirties pagal jo rankraščius 1883 m. išleido jo draugas Friedrichas Engelsas. „Kapitalas“ rėmėsi ekonominiu materializmu kaip savaime suprantamu dalyku, tačiau čia ši teorija nebuvo plėtojama. Čia Marxas savo filosofiją grindė klasikinės politinės ekonomijos, kurią jis laikė tinkama teorija kapitalistinei ekonomikai paaiškinti. „Kapitale“ jis pateikė tendencijas, kurios „veikia ir yra įgyvendinamos su geležiniu būtinumu“, apie „natūralias vystimosi pakopas“, teigė, kad industriniu atžvilgiu labiau už kitas išsivysčiusi šalis „mažiau išsivysčiusiai šaliai parodo tiktai jos pačios ateities paveikslą“. Tai pasako, kad Marxas nelaikė kapitalizmo istorijos tik empirine istorija. „Kapitalo“ skyriuose pateikta daug kapitalistinės industrijos kritikos, savo kritiką jis sustiprino daugeliu statistinių bei kitokių faktinių duomenų, paimtų iš viešų pranešimų. Pagrindinis „Kapitalo“ tikslas buvo parodyti, kad kapitalizmas, naikindamas save, turi duoti pradžią socializmui. Kūrinis tapo pirmąja ir, ko gero, galingiausia etine ataka prieš akivaizdžia godžios visuomenės, deramai nesaugančios savo pramonės darbo jėgos, moralinę bjaurastį.

„Komunistu partijos manifestas“ („Manifest der Kommunistischen Partei“, 1848) pasižymi teorija, teigianti visuomenės raidos priklausomybę nuo ekonominių gamybinių jėgų vystimosi ( dialektinis ir ekonominis determinizmas). Manifestas skelbė, kad kapitalistinę santvarką nuvers sukilę samdomieji darbininkai(proletarai). Komunistų vadovaujama revoliucija turėsianti vykti vienu metu visos Europos valstybėse. Revoliucija tapsianti pasauline. Privatinė nuosavybė būsianti panaikinta, turtiniai skirtumai išnyksią. Proletarai patys planuosią ir tvarkysią gamybą, neliksią konkurencijos, skurdo ir išnaudojimo. Kūrinis tapo vienu iš didžiųjų visų laikų revoliucinių
traktatu, jis priteikė klasių kovos principą „visoms iki tol egzistavusioms visuomenėms“ paaiškinti. Marxas atkakliai neigė, kad komunistai sudaro politinę partiją; jie yra „pažangiausia ir ryžtingiausia darbininkų klasės dalis“, ir šis posakis akivaizdžiai yra Lenino partijos apibrėžimo šaltinis.

„Filosofijos skurde“ Marxas kritikavo ekonomikos mokslą – klasikinę politinę ekonomiją ir šiuolaikinio socializmo ekonomiką. Daugiausiai dėmesio jis skyrė neįtikėtinam ekonomistų naivumui tiriamojo objekto istorinių aspektų atžvilgiu.

3. Marksizmo atsiradimas

XIX a. pirmoje pusėje buvo sukurta daug socializmo teorijų, tačiau jas visas savo reikšme ir poveikiu žmonijos istorijai toli pralenkė marksizmas.

Marksizmo atsiradimas yra dėsningas istorinio vystymosi rezultatas. Jam atsirasti reikėjo tam tikrų socialinių-ekonominių sąlygų ir tam tikrų gamtamokslinių bei filosofinių prielaidų. Jis atsirado XIX a. penktame dešimtmetyje. Iki XIX amžiaus vidurio kapitalizmas visoje eilėje šalių jau buvo pakeitęs feodalizmą. Kapitalizmo ir kultūros formavimasis sužadino didelį gamybos pakilimą, spartų technikos vystymąsi.

Kapitalizmas ir pagimdė klasę, kuri turėjo sunaikinti kapitalistinę santvarką ir kartu įgyvendinti socialistinius pertvarkymus. Tokia klasė yra proletariatas. Buržuazijos išnaudojamas, neturėdamas elementarių žmogaus teisių, proletariatas stoja į inirtingą kovą su savo pavergėjais. Klasiniai prieštaravimai kapitalizmo sąlygomis žymiai paaštrėja, o tai reiškiasi visa eile atvirų proletariato išstojimų prieš buržuaziją. Sukyla prancūzų darbininkai Lione, audėjai Vokietijoje, plačiai išsivysto taip vadinamas čartistų judėjimas Anglijoje. Darbininkai reikalauja pagerinti savo darbo sąlygas, padidinti darbo užmokestį, sutrumpinti darbo dieną ir t.t. Tačiau jų kova tuo metu buvo neorganizuota, gaivališko pobūdžio. Darbininkai dar nebuvo aiškiai įsisamoninę savo galutinių tikslų, už kuriuos reikia kovoti, nežinojo tikrų, efektyvių būdų ir priemonių kovai su klasiniais priešais. Ir visa tai trukdė proletariato judėjimui ir neleido jam tikėtis pasisekimo. Ypač prireikė turėti mokslinę teoriją, kuri įgalintų proletariatą pažinti visuomenės vystymosi dėsnius, suprasti, kad kapitalizmo žlugimas neišvengiamas, suvokti savo kaip buržuazijos duobkasio ir naujos, socialistinės santvarkos kūrėjo vaidmenį.

Taigi pats proletariatinio judėjimo vystymasis iškėlė mokslui labai svarbų uždavinį — sukurti revoliucinę teoriją, nukalti proletariatui idėjinį ginklą kovai prieš kapitalizmą, už socializmą. Ir mokslas jo genialiųjų atstovų Markso ir Engelso asmenyje įvykdė šį gyvybišką istorijos reikalavimą – buvo sukurtas marksizmas, kurio sudėtinė dalis ir teorinis pagrindas yra marksisitinė filosofija.

Marksizmas – daugiausia Karlo Markso ir F.Engelso darbuose iškeltų politinių idėjų rinkinys. Jų koncepcijos pagrindas yra idėja, jog istorija tai nuolatinė turtingųjų ir neturtingųjų kova. Pagrindinis kovos variklis – turtas, nuosavybė, nelygybė. Istorija periodizuojama į pirmykštę santvarką – vergovinę santvarką – feodalizmą- kapitalizmą ir socializmą arba komunizmą (vadinamosios ekonominės formacijos).

4. K.Markso filosofija – Hegelio minties tęstinumas

K.Marxas su Hegelio filosofija susipažino Berlyno universitete.

Dvi Hegelio socialinės filosofijos prielaidos, kad visuomenė yra priešingų jėgų, kurių tarpusavio įtampa bei kova sukelia socialinius pokyčius, bei, kad visuomenės istorija yra vidinė pačių tu jėgų evoliucija, vaidino svarbų vaidmenį XIX a. ir vėlesnėje politinėje teorijoje, daugiausia prie to prisidėjo K.Marksas transportavęs Hegelio filosofiją. Jis pašalino teorijos prielaidą, kad tautinės kultūros yra veiksmingi visuomenės istorijos vienetai (tautų kovą pakeitė socialinių klasių kova). Tačiau daugeliu svarbių aspektų Marxo filosofija tęsė Hegelio mintis.

Marxo ir Hegelio filosofijų panašumai:

1. Marxo filosofija kaip ir Hegelio buvo istorijos filosofija (bandė atskleisti visuomenės raidos dėsnius).

2. Abu filosofai socialinių pokyčių varomąja jėga laikė kovą, o galutiniu lemiamu veiksniu – galią.

3. Abejojo, kad žmogaus įžvalgumas ir geri ketinimai gali pakeisti socialinių jėgų veikimą.

4. Marxo, kaip ir Hegelio nuomone, Revoliucija reiškė feodalinės visuomenės žlugimą.

5. Filosofai istorijos eigą traktavo kaip racionaliai būtiną ir tokią, kuri vystosi pakopomis pagal loginį planą ir artėja į numatytą tikslą.

6. Vieno ir kito filosofijos visiškai skyrėsi nuo liberalizmo politinių filosofijų individualizmo. Jie rėmėsi lojalumu, pareiga ir nepasiūlė jokio atpildo, tik viltį, kad asmeninis gyvenimas įgis prasmę tarnaujant didingesniam už žmogų reikalui.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1248 žodžiai iš 4060 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.