Be televizijos jau nebeįsivaizduojame šiandieninio mūsų gyvenimo: tai vienas mėgstamiausių laisvalaikio praleidimo būdų, bene pats svarbiausias informacijos šaltinis. Nuolat diskutuojama apie neigiamas ir teigiamas televizijos rodomų programų puses. Pasirinkau šią temą, nes buvo įdomu sužinoti apie jos atsiradimą ir vystymąsi Lietuvoje ir pasaulyje, pasvarstyti apie jos naudą ir žalą kasdieniniame gyvenime.
Televizija (gr. tele – toli + lot. visio – matymas) – judančių vaizdų ir paveikslų perdavimas laidais arba radijo bangomis. Moksle ir technikoje televizija taikoma įvairiems tyrimams, pramonėje – gamybos procesams stebėti. Ypač plačiai televizija naudojama kultūros reikalams: jos programos iš vieno televizijos centro perduodamos radijo bangomis daugybei abonentų, turinčių specialius imtuvus – televizorius. Išradę radiją, mokslininkai sugalvojo kaip radijo bangomis perduoti vaizdus. Džonas Lodžis Berdas , 1926 metais sukonstravo mechaninę sistemą ir pademonstravo televizorių. 1928 m jis išranda ir spalvotąją televiziją. Šiandien mums žinomą elektroninę televizijos sistemą šio amžiaus 3 – jame dešimtmety sugalvojo Vladimiras Zvorykinas. Prie televizijos atsiradimo nemažai prisidėjo ir vokiečių fizikas Karlas Ferdinandas, kuris sukonstravo elektrovakuminį vamzdelį (dabartinio kineskopo protėvį). 1950 m spalvotosios televizijos sistemą sukuria Amerikos kompanija CBS. O 1962 m pirmuosius transatlantinius vaizdus perdavė ryšių palydovas Telstar, kurį paleido NASA.
Lietuvoje pirmuosius elementarius televizijos bandymus darė radijo megėjai dar prieš II pasaulinį karą, bet plačiau į buitį televizija atėjo tik 1957m (kai kurių š. Lietuvos rajonų gyventojai nuo 1955m galėjo matyti Rygos televizijos laidas), kai Vilniuje pradėjo veikti televizijos centras, kurio galingumas buvo 15/7,5 kW (15kW vaizdo ir 7,5kW garso siųstuvas). 1958-1959 m pastatyti nedideli televizijos retransliatoriai Druskininkuose, Kaune, Panevėžyje, kiek vėliau – Klaipėdoje, Raseiniuose, Šiauliuose ir kitur. Galingi retransliatoriai pastatyti Vilniuje (1957,1964), Kaune (1960), Klaipėdoje (1961) ir Šiauliuose (1962). Nuo 1970, paleidus galingą televizijos retransliatorių Viešintose (Anykščių raj.), Vilniaus televizijos programą gali matyti visi Lietuvos gyventojai. Plečiantis retransliatorių tinklui, sparčiai plito ir televizoriai (1958 jų buvo 1500, 1970 – 403 000). Tuo tarpu pasaulyje o tiksliau Europoje pirmosios reguliariosios televizijos transliacijos elektronine sistema pradėtos Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje 1936 m.
Nors be televizijos dabar neįsivaizduotume gyvenimo, tačiau vargu ar kas žino jos veikimo principus. Kiekvienoje kadro eilutėje yra 833 elementai. Taigi susidaro daugiau kaip 13 milijonų taškų per sekundę. Jiems persiųsti reikalingas videosignalas, turintis labai daug periodų per sekundę. Kadangi laikome, kad kiekvieną elementą galima persiųsti vienu videosignalo pusperiodžiu. Tuomet kiekvienas signalo periodas gali persiųsti du elementus. Vadinasi, 6,5 milijono periodų per sekundę gali persiųsti kadrus, išskaidytus į 625 eilutes. Praktikoje tenkinamasi 6 MHz pločio juosta. Siunčiant kiekvieno kadro visas 625 eilutes nuosekliai nuo pirmos iki paskutinės kyla pavojus, kad siunčiamas vaizdas svyruos kaip jūros bangos. Mat, nors regėjimo pojūtis ir išlieka 1/25s, intervalas iki kitos eilutės atsiradimo toje pat vietoje kiek per didelis, todėl susidaro mirgėjimo įspūdis. Dėl šios priežasties reikia kaitalioti eilutes. Siunčiamos ne nuosekliai visos iš eilės, o iš pradžių visos nelyginės eilutės, tai užima 1/50s, paskui kitą 1/50s siunčiamos visos lyginės eilutės. Žiūrovui atrodo, kad jis regi 50 kadrų per sekundę, todėl visiškai išnyksta mirgėjimo efektas. Televiziniai siųstuvai dirba metrinėmis bangomis, kurių dažnis nuo 41MHz iki 68MHz ir nuo 162MHz iki 230MHz. Bet pastaruoju metu sukonstruoti siųstuvai dirba decimetrinėmis bangomis dažnio juostoje nuo 470 MHz iki 582MHz. Decimetrinių bangų ilgis apie 30cm. Realus tokio siųstuvo nuotolis siekia 50km. Štai kodėl kiekvienas televizinių stočių tinklas privalo turėti daug retransliatorių. Pastarieji su pagrindiniu siųstuvu sujungiami bangolaidžiais (tai metalinių vamzdžių linijos, kuriomis sklinda centimetrinės bangos). Tose linijose taip pat naudojamos labai trumpos bangos, kurios siauru pluošteliu sklinda į priimamasias antenas. Tai buvo bendra idėja kaip siunčiamas televizinis vaizdas. Lietuvos televizijos ir radijo bokštas – aukščiausias Lietuvos pastatas, kurio viršūnėje įtaisytos siunčiamosios radijo ir televizijos antenos. Jis pastatytas 1980m Vilniuje. Bokštas yra 326 m aukščio. Apatinė 190 m aukščio bokšto dalis padaryta iš monolitinio gelžbetonio. Ant jo sumontuota 136 m aukščio metalinė dalis su antenomis. Pastačius televizijos ir radijo bokštą padidėjo iš Vilniaus transliuojamų laidų priėmimo zona ir pagerėjo perdavimo kokybė.