Kai kurie varpu kulturos aspektai
5 (100%) 1 vote

Kai kurie varpu kulturos aspektai

KAI KURIE VARPŲ KULTŪROS ASPEKTAIKasmet Didžiojo Varpo šventykla Pekine Azijos kontinente gyvenantiems kinams tradiciškai skelbia Naujųjų Metų pradžią. Šių metų vasarį dar kartą nuaidėjo 108 milžiniško bronzinio varpo dūžiai. Šiuose kraštuose varpai gyvuoja jau beveik keturis tūkstantmečius. Per tiek laiko pasikeitė daugybė dinastijų, daugybė permainų įvyko visuomeniniame gyvenime, o varpai, kaip buvo, taip ir tebėra viena svarbiausių kultūrinių bei dvasinių vertybių. Mįslingas fenomenas… Vargu ar be jų galima įsivaizduoti svarbiausius gyvenimo ritualus.

Istorikai neabejoja, jog varpų ištakos – Azijos tautų kultūroje: seniausias pasaulyje žinomas varpas atkastas netoli Babilono, jam daugiau kaip 3000 metų. Tačiau jau senokai varpų kultūra nesiriboja vien šiuo kontinentu. Varpai išplitę visame pasaulyje. Įvairių tautų papročiuose šis simbolis tiek gajus, kad lygiavertiškai tarpsta etninį identitetą atspindinčioje simbolių hierarchijoje. Varpų kultūros raidos tyrinėjimas – tai nuolatinės nesibaigiančios kelionės istoriniais, geografiniais, religiniais, mitologiniais takeliais, kadangi varpai ir jų simbolika – sudėtingas daugiaplanis reiškinys, telkiantis savyje didelę medžiagiškų pavidalų ir dvasinių abstrakcijų įvairovę.

Kaip ir kada varpai pasiekė Lietuvą, pagaliau kada jie atkeliavo į Europą? Šie klausimai jau seniai domina istorijos mokslo tyrinėtojus. Įvairių rašytinių šaltinių hipotezės (žiūr. pabaigoje išvardintus literatūrinius šaltinius Nr. 1 ir 2) kalba, jog varpų liejimo paslaptis į Europą I tūkstantmetyje pr. m. e. atnešė garsieji bronzos liejikai keltai, keliaudami per Aziją, Italiją į Angliją ir Airiją. Kitas kelias vedė iš Azijos palei Juodąją jūrą, kur dažnai susikirsdavo karo keliai. Plisdami Šiaurės link, varpai pasiekė Norvegiją bei Islandiją.

Nedidelių formų varpelių archeologai yra radę Lietuvos teritorijoje. Jie priskiriami II m. e. a. Jokių išsamesnių žinių apie jų paskirtį, prasmę bei funkcijas neturime. Spėjama, kad jie buvo naudojami per pagoniškas apeigas arba nešiojami kaip papuošalai, amuletai.

Didžiųjų varpų kultūros pradžia Lietuvoje istoriškai siejasi su krikščionybės įvedimu bei Lietuvos valstybės formavimusi. Dalis jų tebekaba bažnyčių bokštuose.

J. Dornmano nulietas varpas

(XVIII a., Kauno raj. Vandžiogalos bažnyčia)

Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekoje iki šiol saugomas unikalus leidinys, pasakojantis apie varpų liejimo amato suklestėjimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (3). Jo autorius M. Brensztejn mini Vilniaus ir Nesvyžiaus varpų liejyklas, pasakoja apie garsiuosius varpų liejikų meistrus, ilgą laiką dirbusius ir kūrusius Lietuvoje (jų vardai įamžinti įvairiose Lietuvos vietovėse tebeskambančiuose varpuose), primena apie carinės okupacijos ir Napoleono žygių padarinius Lietuvai. Tuo metu ypatingai dideliais mastais buvo niokojamas ir grobstomas mūsų krašto kultūrinis paveldas. Be kita ko nukentėjo ir varpai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo metą menantys milžiniški žalvario liejiniai buvo perlydomi į patrankas arba tiesiog išvežami į Rusijos gilumą. Kalbama, jog Maskvos didysis „Car kolokol“ taip pat išliedintas iš parsigabentų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės varpų.

Ne veltui sakoma, jog varpų skambėjimas ar tyla taip pat turi savo prasmę. Tarybinį Lietuvos gyvavimo laikotarpį simboliškai galima būtų prilyginti cariniam spaudos draudimo laikotarpiui: kartu su sovietine ideologija į Lietuvą atėjo griežti reglamentai, draudžiantys miestuose skambinti bažnyčių varpais. Ateinančioms kartoms šis faktas gali skambėti keistai, tačiau žinantiems platų tarybinių metų cenzūros spektrą – tai nebekelia nuostabos. Atgavus Nepriklausomybę (1991 m.), bažnyčių varpai miestuose vėl palaipsniui atgyja.

Kalbant šia tema, – istorija ir dabartis – nuolat besipinančios sąvokos. Varpo simbolyje glūdi ypatingai platus prasmių spektras. Norėčiau Jūsų dėmesį atkreipti į keletą šio reiškinio aspektų.

Varpai – vertinga materialinės kultūros dalis. Jie teikia svarbią informaciją meno, amatų, rašto, kalbos, bažnyčios, geografinių vietovių istorijai, genealogijai, heraldikai, numizmatikai. Varpas įvairiai funkcionuoja papročių, įsitikinimų, religijų sferoje. Visuomeninė būtis sąlygojo jo meninio simbolio atsiradimą tiek muzikoje, tiek negarsiniuose menuose – dailėje, literatūroje.

Pirmiausia varpas – garsinis instrumentas. Psichologinis bei fiziologinis jo garso poveikis vis dar lieka mįslė. Varpo garsui priskiriamos ypatingos savybės, jis laikomas tam tikru iki galo neatskleistu m i k r o p a s a u l i u. Varpo virpesiai sudaro ištisą garsinės išraiškos niuansų lauką, ne tik išoriškai veikiantį žmogaus klausą, bet prasismelkiantį ir giliau, paliečiantį pasąmonės sritį.

Daugelyje senovės tautų garsas buvo suvokiamas kaip visa ko priežastis, todėl jam buvo teikiama ypatinga reikšmė. Pirmykščio žmogaus materialinė ir dvasinė kūryba itin glaudžiai siejosi su gamta, jo orientacija pasaulyje buvo kupina magijos, todėl medžiagos formos, garsų dariniai, kuriami pagal aplinkoje esančius pavidalus, atrodė turį antgamtinę galią.

Patys seniausi

gamtinės kilmės varpai buvo omaro žnyplių vėriniai, sudžiūvę vaisiai, kriauklelės ar sraigių kiautai su šerdimis – šerno ar kitų gyvūnų dantimis. Vėliau atsirado molio, medžio, akmens varpai. Jų rasta kasinėjant senkapius, tyrinėjant civilizacijos mažai paliestų Indijos ir Ramiojo vandenyno salynų gyventojų atributiką. Patvaresni varpai atsirado metalo amžiuje. Imta gaminti įvairaus dydžio bei pavidalo (pvz., tulpės žiedo, bičių avilio) varpus. Ilgainiui daugelyje kraštų atsirado ir savos interpretacijos, pvz., Birmoje, Indokinijoje, Afrikoje, Peru varpai dažnai su keliomis šerdimis. Arabiškuose kupranugarių varpeliuose šerdis – mažesnis varpelis. Senovės Egipte buvo gaminami lotoso žiedą primenantys varpai. Amerikoje yra žinomi mediniai varpai.

Manoma, jog negamtinės kilmės varpai atsirado Azijos tautų kultūroje. Kinijos, Japonijos, Indijos, Birmos, Egipto bei kitos senosios civilizacijos įvairiomis progomis taip seniai naudoja varpus, kad sunku atsekti jų egzistavimo pradžią (4).

Kai kurie kiniečių šiandien vartojami muzikos instrumentai nepakitę išliko nuo archainių Šan In dinastijos laikų (XVIII-XII a. pr. m. e.).



Yra žinių, jog Cin dinastijos (XVIII m.e.a.) rūmų orkestre buvo skirtingai suderintų varpų (bočžun) rinkinys. Jais skambinta pagal ritualo taisykles. Remiantis kosmologine bei mitologine samprata, kiekvieną mėnesį būdavo atliekama nustatytos tonacijos muzika, tad per metus paeiliui skambėdavo skirtingo aukščio varpai.

Istorikų O. Miunsterbergo bei O. Kiumelio duomenimis (5) varpai jau senovėje buvo reikšmingi ne vien dėl garsinių savybių. Priešistoriniais laikais nedidelės monetos-varpeliai prekybiniuose Kinijos-Japonijos mainuose atlikdavo pinigų funkciją. Jie buvo gaminami iš vario, iškasamo pietinėse Kinijos provincijose. Varpelių, kaip mainų ekvivalento, reikšmę lėmė brangus metalas, bei simbolinis-sakralinis monetos pavidalas.

Skirtingais laikais pasaulio tautų kultūrose varpai naudoti labai įvairiai. Egiptiečių bei žydų religinėse Ozirio šventėse taip pat skambėdavo varpeliai. Žydai tikėjo, kad šventikas tik tada gali suartėti su dievu, perduoti jam aukas ir melstis už tikinčiuosius, kai jis dėvi rūbą, nukabinėtą žvangučiais. Jų skambėjimas buvo suprantamas kaip dieviško žodžio bei paties išganytojo apraiška.

Brangūs sidabriniai bei auksiniai varpeliai nešioti kaip kaklo ar riešo puošmenos. Apie tai byloja Egipto faraonų, vaikų kapai, skulptūrėlės. Tikėta, jog varpeliai sergsti kūną ir sielą nuo visokių negandų. Daugelis Rytų Azijos, Afrikos bei Europos tautų tiki varpu, kaip lemtingu ateities pranašu, garbina kaip vaisingumo, laimės simbolį (4).

Vertingų užuominų apie varpus išsaugojo antikinė graikų ir romėnų literatūra. Plutarchas veikale „Bruto gyvenimas“ pasakodamas apie HANFO miesto apsiaustį Licijoje (42 m. pr. m. e.), pažymi: „varpai buvo sukabinti ant virvių, ištemptų skersai upės, kad skambėtų, jei žmonės bandytų pabėgti perplaukdami upę“. Istorikas Flavijus rašo, jog „ant karaliaus Saliamono, valdžiusio 974-937 m. pr.m.e., šventyklų stogų kabėjo auksiniai varpai, kad jų skambėjimas nubaidytų atskridusius paukščius“. Varpelį, kaip sargybinio atributą, „Peloponeso karo istorijoje“ mini Tukididas. Graikai varpais pranešdavo, jog į turgų atvežė žuvies, skambindavo saulei tekant, varpo dūžiais perspėdavo apie priešo artėjimą. Romėnai varpelius (tintinnabulum) naudodavo įvairiomis progomis kaip kvietimą į visuomenės susirinkimus, į pirtį, jais įspėdavo apie pavojingus gatvių kampus. Aukų ceremonijose arba triumfo eitynėse jais puošdavo vežimo, kuriame sėdėdavo nugalėtojas, ratus. Varpeliai skambėdavo imperatoriaus laidotuvėse (1).

Viduramžiai Europoje – reikšmingas varpų raidos etapas. Daugelis šiuo metu Pabaltijyje, Rusijoje, Vakarų Europos šalyse išplitusių varpų savo pavidalu tęsia vėlyvųjų Viduramžių varpų tradicijas. Šis istorijos tarpsnis buvo ypač svarbus varpų formos, dydžio raidai. Išsivysčius amatams, atsiradus naujiems įrengimams ir technologijai, varpų liejimas tapo savarankišku amatu. Rinktinių lydinių, išpuoselėtos formos varpai savo dydžiu, skambesiu, akustinėmis savybėmis labai pranoko savo pirmtakus. Viduramžiais išplitus krikščioniškajai ideologijai, varpas tapo kone svarbiausiu bažnyčios atributu. Jo prasmės aiškinimą krikščionys papildė sava interpretacija. Anot jų, metalo tvirtumas asocijuojasi su pamokslininko dvasine galia. Medinės sijos, ant kurių kabinami varpai, – kryžius, o virvė, kuria įsiūbuojama šerdis, – tai simbolinis saitas, įgalinąs prasismelkti į kryžiaus paslaptį.

Panašių aiškinimų randame ir senųjų liturgijos žinovų raštuose (5). Krikščionims varpo gaubtas ir šerdis asociavosi su pamokslininko burna ir liežuviu; varpą jie laikė Senojo ir Naujojo Biblijos įstatymų skelbėju. Reikšminga okultizmo apraiška buvo ateities pranašavimas iš varpų skambesio, iš su varpais susijusių sapnų. Liaudyje buvo sakoma, jog varpai gelbsti sielas iš pragaro kančių, nubaido piktuosius demonus. Buvo tikima, kad dėl dieviškos varpų pašventinimo galios jie nukreipia audras ir kitas gamtos stichijas.

Šiuo metu Jūs matote 44% šio straipsnio.
Matomi 1555 žodžiai iš 3519 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.