Turinys
Įvadas 3
Turizmo samprata 4
Kaimo turizmo sąsajos 5
Kaimo turizmo plėtros nauda 7
Kaimo turizmo kaip sistemos interpretacija 9
Statistinių metodų taikymo kaimo turizmui Lietuvoje sričių nustatymas 13
Kaimo turizmo Lietuvoje prognozavimo aspektų identifikavimas ir įvertinimas
19
Tolydus kaimo turizmo vystymas 19
Kaimo plėtros politika Europos Sąjungoje 20
ES parama plečia kaimo perspektyvas 21
Turizmo augimo prielaidos 22
Išvados 23
Literatūra 24
Priedai 25
Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas 25
Įvadas
Turizmas yra daugiamatė bei daugiafunkcinė ekonominė veikla, turinti
stiprų socialinį aspektą. 1991 metais Tarptautinė turizmo organizacija
(WTO) parengė turizmo apibrėžimą, kur turizmas apibrėžiamas, kaip visos
kelionių, ekskursijų rūšys, kai asmuo palieka savo nuolatinę darbo vietą
ilgiau nei vieną parą ir trumpiau nei 12 mėnesių, ir kai išvykos tikslas
nėra samdoma, apmokama veikla.
Turizmas apima atostogas (darbo atostogas, trumpas savaitgalines
išvykas ar vienos dienos keliones), verslo keliones, draugų ar giminių
lankymą, taip pat išvykas susijusias su mokslais, sportu, sveikata ar
religija. Į turizmo sąvoką įeina žmogaus judėjimas iš vienos šalies į kitą.
Be to, ši sąvoka apima šalies gyventojų rekreacijos bei sportinę veiklą jų
gyvenamoje teritorijoje. Abi šios grupės naudoja tuos pačius gamtinius ar
ekonominius resursus.
Kaimo turizmas – viena naujausių verslo šakų Lietuvoje, bet jau spėjo
įleisti gilias šaknis šalies poilsio organizavimo sferoje, turi sukaupęs
nemažai patirties, įgijęs savitų tradicijų. Dažnas šiokių tokių pajamų
turintis miesto gyventojas atostogų metą ar savaitgalį nori atitrūkti nuo
miesto triukšmo, dulkių, kaimynų bruzdesio ir sprunka į kaimą: arčiau
natūralios gamtos, norėdamas pabūti ramumoje bei atokvėpyje. Tokių
poilsiautojų atsiranda vis daugiau. Ir būtent kaimo turizmas gali jiems tai
suteikti.
Lietuva 2003 m. spalio 15 d. įstojo į pasaulio turizmo organizaciją.
Įstojimas į turizmo organizaciją, kurioje oficialiai užregistruota 142
valstybės, rodo mūsų šalies sustiprėjimą, pažangą šioje verslo šakoje. Dėka
to, yra kuriamos naujos darbo vietos, didinamas užimtumas. Tai galimybė
mūsų šaliai plėstis, realizuoti save. Nors šiuo metu kaimo turizmas
Lietuvoje sparčiai pažengęs į priekį, tačiau asmenys, užsiimantys šiuo
verslu, ateityje planuoja dar daugiau įvairių pramogų, poilsio,
laisvalaikio leidimo paslaugų.
Turizmo samprata
Norint apibūdinti poilsį kaime ir suvokti, kas yra kaimo turizmas,
reikėtų išsiaiškinti sąvoką „turizmas“. Ar galima vienareikšmiškai
atsakyti į klausimą, ką talpina savyje sąvoka „turizmas“? Vieniems turizmas
asocijuojasi su palapine ir dainomis prie laužo, kitiems tai išvyka į
istorines vietas, tretiems kelionė į užsienio šalis.
Šiandien mes turizmą priimame kaip didelį XXI a. fenomeną, kaip vieną
iš šviesiausių reiškinių mūsų laikmety, kuris įsiskverbia į visas mūsų
gyvenimo sferas ir keičia supantį pasaulį. Turizmas tapo vienu iš
svarbiausių ekonomikos faktorių, todėl mes nagrinėjame jį ne paprastai,
kaip išvyką arba poilsį.
Turizmas pasireiškia kelionių įvairumu ir apima asmenis, keliaujančius
ir atvykstančius į vietas, esančias už įprastos aplinkos ribų, poilsio
tikslu. Nepaisant to, kad turizmo vystymosi procese atsirado skirtingi
„turizmo“ supratimo aiškinimai, ypatingą reikšmę turi šie kriterijai, kurie
yra laikomi pagrindiniais:
❖ Vietos pakeitimas;
❖ Buvimas kitoje vietoje;
❖ Darbo užmokestis iš lankomos vietos išteklių. Esmė šio kriterijaus
ta, kad pagrindiniu kelionės tikslu negali būti veiklos, apmokamos
iš išteklių lankomoje vietoje, įvykdamas.
Turizmas kaip paslauga Lietuvoje yra palyginti naujas verslas. Iki
šiol labiausiai vystomas išvažiuojamasis turizmas, susijęs su keliavimu į
kitas šalis.
Tačiau ne mažiau efektyvus rekreaciniu požiūriu yra vietinis turizmas
– poilsis gimtoje šalyje, aplankant istorinius, architektūrinius,
kultūrinius bei gamtinius paminklus, susipažįstant su atskirų regionų
etnokultūra ir gyvensena, kas dažniausiai yra būdinga ne miesto, bet kaimo
teritorijoms.
Poilsis kaime šios veiklos organizatorių požiūriu gali būti vertinamas
kaip pajamų šaltinis. Iš poilsio paslaugų organizavimo veiklos kaime
gaunamos pajamos. Šias pajamas galima gauti ne tik teikiant apgyvendinimo
ir maitinimo paslaugas, bet ir išnaudojant objektus, kurių pritaikymas
turizmo tikslams nereikalauja papildomų investicijų: pvz., ekskursijų pas
bitininkus organizavimas, dvarų aplankymas ir t.t. Vienas pagrindinių
papildomas pajamas teikiančių šaltinių yra namų ūkio produkcijos turistams
pardavimas: maisto produktų, antikvarinių sendaikčių, rankdarbių, suvenyrų.
Kaimo turizmo sąsajos
Poilsis kaime – verslas. Tai veikla, teikianti specifines
paslaugas
atvykstantiems poilsiauti į kaimą. Į kaimo aplinką patekęs turistas gali
dalyvauti ir kaimo bendruomenės organizuojamuose renginiuose. Skiriamos
šios šių renginių grupės:
• Informaciniai – publicistiniai ( seminarai, kursai, diskusijos);
• Kultūriniai ( vakaronės, liaudies šokių vakarai, etnografinės šventės,
koncertai);
• Sportiniai ( varžybos, turnyrai, sąskrydžiai);
• Pramoginiai ( diskotekos, festivaliai).
Taigi, norint sudominti bei palaikyti poilsiautojo nuotaiką,
reikalingas kaimo turizmo paslaugas teikiančių subjektų pasiruošimas,
suteikiantis galimybę pasiūlyti vienokias ar kitokias pramogas.
Kaimo turizmo paslaugų pasirinkimą lemia turistų noras:
❖ Pažinti gamtą, kultūrą, tradicijas;
❖ Patirti nuotykių, aštrių ir emocingų išgyvenimų;
❖ Naudotis naujomis ir įvairiomis rekreacinėmis erdvėmis;
❖ Pakeisti įprastą gyvenimo aplinką kita;
❖ Pailsėti nuo įtemptų darbų ir kt.
Pagal šiuos ir kitus turistų norus arba keliavimo motyvus formuojasi
atskiros turizmo rūšys:
Kultūrinis pažintinis turizmas – kai keliaujama pažinimo tikslu,
norint susipažinti su kultūrinėmis, istorinėmis savo ar kitos šalies
vertybėmis. Daugelis kiekvienos tautos kultūrinių, etninių, etnografinių,
istorinių, architektūrinių bei gamtinių paminklų ir įžymybių yra ne
miestuose, bet kaimo vietovėse, todėl poilsis kaime arba kaimo turizmas
pirmiausiai siejasi su šia turizmo rūšimi.
Sanatorinis turizmas – kai keliaujama norint sustiprinti sveikatą ir
pasigydyti. Tam pirmiausia tinka Lietuvos kurortai. Sanatorinio turizmo
pagrindas yra ne pasyvus poilsis, bet kokia nors aktyvi fizinė veikla:
vaikščiojimas, maudymasis ir plaukiojimas, mankšta ir pan. Kurortai
pasirenkami pagal juose dominuojančias veiklos rūšis ( vandens ar jūrų
veikla, kalnų slidinėjimas, gydymasis ir pan. ), klimatą, atstumą. Dalis
Lietuvos sanatorijų ir reabilitacinio gydymo įstaigų taip pat yra ne
miestuose, pvz., Abromiškėse ( Trakų raj. ), Viršužigyje ( Kauno raj. ) ir
kt.
Verslinis turizmas – tai verslo kelionės. Vakarų Europos šalyse ši
turizmo rūšis dėl didelės rinkos vadinama turizmo „duona ir druska“.
Verslininkai, nepriklausomai nuo sezono, yra pasiruošę mokėti pinigus už
brangias aukštos kokybės paslaugas. Reikia pastebėti, kad Lietuvos
Respublikos turizmo įstatymo nuostatomis, keliavimas verslo tikslais nėra
priskiriamas turizmui.
Profesinis turizmas – tai kelionės profesiniais interesais. Verslo ir
profesinis turizmas dažnai sujungiami į vieną rūšį, nors verslininkų ir
kitų grupių atstovų brangių paslaugų pirkimo galimybės ir bendra perkamoji
galia skiriasi. Ši turizmo forma taip pat yra už Lietuvos Respublikos
turizmo įstatymo ribų.
Etninis turizmas – tai giminių, gimtojo krašto lankymas, susipažinimas
su tėvų žeme. Kai kuriuose šaltiniuose tai vadinama nostalginiu turizmu.
Dažniausiai keliautojai apsistoja pas gimines, todėl specialių
apgyvendinimo paslaugų jiems nereikia. Lietuvoje – tai gan populiari vidaus
ir atvykstamojo turizmo rūšis. Atvykstamasis nostalginis turizmas labai
svarbus Lietuvos Vakarų regionui, kur gimtųjų vietų aplankyti atvyksta
buvusios Rytų Prūsijos gentainiai, taip pat Rytų lietuviai, kur poilsiauti
į Aukštaitijos kaimus ir miestelius važiuodavo kelios Sankt – Peterburgo
kartos.
Sportinis turizmas – tai kelionės susijusios su dalyvavimu sporto
varžybose. Šiuo tikslu keliauja sporto komandos, „sirgalių“ klubai,
pavieniai asmenys. Sportinio turizmo paslaugos – pradedant nuo informacijos
ir baigiant sporto renginių dalyvių ir žiūrovų aptarnavimu. Sporto turizmo
industrija yra viena iš plačiausių sistemų, apimančių ne tik sporto prekių
gamybą, keliautojų aptarnavimą, bet ir sporto simbolikos gamybą ir
platinimą, transliacijų organizavimą ir kitas tik šiai sričiai būdingas
veiklas.
Religinis turizmas – tai šventų vietų lankymas, jų tvarkymas,
kelionės, susijusios su įvairiomis religinėmis procedūromis, misijomis,
dalyvavimu atlaiduose ir pan. Religinis turizmas, kaip ir kitos turizmo
formos, apima keliautojų ir maldininkų aptarnavimą ir paslaugų bei
informacijos teikimą. Lietuvoje yra daug įvairių vietų, susijusių su
religine kultūra bei paveldu. Nemaža jų dalis yra kaimo vietovėse. Tai buvę
vienuolynai, šventieji šaltiniai, šventos vietos, kurios žinomos ir
lankomos ne tik vietos maldininkų ir turistų, bet žinomos tarp keliautojų
iš užsienio. Čia galima paminėti Pažaislio vienuolyną ( Kauno r. ), Kryžių
kalną ( Šiaulių r. ) ir kitas žymias vietas. Lietuvoje ši veiklos sritis
bene mažiausiai išvystyta. Atgyjant religijos įtakai žmogaus gyvenime, auga
turistinės informacijos apie religines vietas, renginius poreikius. Tai
irgi viena iš turizmo plėtojimo krypčių.
Nuotykinis turizmas – kai keliaujama, norint patirti nuotykių, fizines
iškrovas, pajusti įtampą, išbandyti save. Šiai turizmo rūšiai priklauso
kelionės į kalnus, į olas,
srauniomis upėmis ir pan. Tai pati būdingiausia
kaimo turizmo rūšis, nes daugelis nuotykių patiriama keliaujant
ekstremaliomis gamtinėmis sąlygomis. Vienas iš pagrindinių reikalavimų –
turistų fizinis pasiruošimas. Kai kuriais atvejais kelionei vadovauja
specialiai paruoštas patyręs instruktorius. Nuotykių turizmas nėra susijęs
su profesionaliu sportu.
Poilsio turizmas – tai poilsinės kelionės, kurių metu vengiama
sudėtingos ar intensyvios veiklos, siekiama pailsėti, atsipalaiduoti,
sumažinti įtampą, pakeisti aplinką.
Lietuvos turizmo firmų veikloje dominuoja išvykstamosios poilsinės
kelionės. Tačiau poilsio turizmas yra ne tik grupinės, bet ir individualios
kelionės. Dabartinė kaimo turizmo samprata kaip tik apima individualias ir
šeimynines poilsio keliones į kaimo sodybas, kurių tikslas – fizinių ir
dvasinių jėgų atgavimas. Tokiu būdu galima pateikti dar vieną kaimo turizmo
apibūdinimą – tai kelionė į kaimo vietovę, norint pailsėti gamtoje,
maitintis natūraliu, šviežiu maistu bei užsiimti tai aplinkai būdinga
veikla. Nuo kitų turizmo veiklų jis skiriasi tuo, kad stengiamasi išvengti
daugelio miesto gyvenimo nepatogumų – žmonių minios, triukšmo, užteršto
oro, skubos, konservuoto ir apdoroto maisto, hipodinamijos (per mažo
judėjimo). Pagrindinis šio turizmo bruožas, kad miesto aplinka su jai
būdingu gyvenimo būdu pakeičiama į kitokią – kaimo aplinką.
Kaimo turizmo plėtros nauda
Svarbiausias viso turizmo, nesvarbu ar tarptautinio, ar vietinio,
plėtros tikslas yra teritorijos ekonominės ir socialinės plėtros
potencialas. Daug, jei ne daugiausiai, šalių visame pasaulyje daugiau ar
mažiau pripažino turizmą, turizmo svarba globalinei ekonomikai dažniausiai
išreiškiama jo įnašu į BVP ir darbinį užimtumą. Turizmas yra viena
didžiausių industrijų, sudaranti 10,1 % pasaulio BVP ir 10,6 % pasaulio
darbinio užimtumo.
Kaimo turizmas, žinoma, apima labai mažą pasaulinės turizmo rinkos
dalį, bet jis yra labai reikšmingas kaimo ekonomikai.
Ekonominė nauda.
Kaimo turizmas yra svarbus papildomas arba naujas pajamų šaltinis
kaimo bendruomenėse. Dėl šio fakto:
❖ Sukuriamos naujos darbo vietos su turizmu susijusiame versle
(apgyvendinimas, maitinimas, prekyba, transportas ir pramogos).
❖ Išsaugomos įsidarbinimo galimybės paslaugų sektoriuje (transporto,
svetingumo, sveikatos apsaugos paslaugos, tradiciniai verslai ir
amatai).
❖ Diversifikuojama vietinė ekonomika, sudaromas platesnis ir
stabilesnis ekonomikos pagrindas vietinei bendruomenei.
Diversifikacija – gaminamų prekių ir paslaugų asortimento išplėtimas,
įvairinimas.
❖ Iškyla galimybės daugiafunkciškumui, taip saugomasi nuo laikinos
depresijos ir apsaugomas tam tikras pajamų lygis.
❖ Palaikomas egzistuojantis verslas ir paslaugos.
❖ Į vietovę galima pritraukti naują verslą, toliau diversifikuojant ir
stiprinant vietinę ekonomiką, nes mažėja poreikis valstybiniam
ūkininkavimo subsidijavimui.
Socialinė nauda.
Kaimo turizmo plėtra teikia įvairią socialinę naudą, t.y.:
❖ Vietinių paslaugų, tokių kaip viešasis transportas, sveikatos
priežiūra, palaikymas ir rėmimas.
❖ Naujos galimybės ir atrakcijos, kultūrinės ir pramogų galimybės ar
sporto centrai.
❖ Padidėjęs socialinis kontaktas labiau izoliuotose bendruomenėse ir
galimybės kultūriniams mainams.
❖ Vietinių papročių, amatų ir kultūrinio identiteto atgijimas.
❖ Moters vaidmens plėtra tradicinėse ir izoliuotose kaimo
bendruomenėse.
Poilsiui kaime reikalingi natūralūs kaimo sodyboje sukurti poilsio
ištekliai, užtikrinantys aukštą paslaugų kokybę bei išlaikantys aplinkos
savitumą ir patrauklumą. Natūraliems kaimo turizmo ištekliams priskirtini
ekologiškai švarūs maisto produktai, vanduo (tiek tiesioginiam vartojimui,
tiek atrakcijoms – žvejybai, maudymuisi, plaukiojimui vandens dviračiais ir
kt.), oras, gamtinė aplinka. Sodyboje sukurti ištekliai – apgyvendinimo ir
poilsio įranga, namų apyvokos daiktai, pramogų inventorius, ūkyje auginami
gyvuliai, išauginti ir pagaminti maisto produktai. Pramoniniai ištekliai –
apgyvendinimui, poilsiui ir atrakcijoms reikalinga įranga, inventorius,
buities reikmenys.
Kaimo turizmo kaip sistemos interpretacija
Pastaruoju metu žodis “verslas” tiek kasdieniame gyvenime, tiek
vadybinėje literatūroje tapo itin populiarus. Dažniausiai verslo sąvoka
siejama su pelno gavimu. 2000 metais KTU išleistame “Aiškinamajame įmonės
vadybos terminų žodyne” rašoma, kad verslas – tai “veikla susieta su prekių
gamyba, prekyba bei paslaugų teikimu, siekiant gauti pelno. Beje, panašūs
apibūdinimai dominuoja ir vadybinėje literatūroje. Taip pat įvairiuose
informacijos šaltiniuose teigiama, kad norėdamas gauti pelną, verslininkas
turi gaminti ir pateikti tai, ko rinkoje ieško pirkėjai. Kaimo turizmo
paslaugų teikime pirmiausia
dėmesys tenka ne sau, bet klientui – paslaugos
gavėjui. Jei klientas bus patenkintas paslauga – jis už ją mokės pinigus.
H. J. Warnecke verslą sutapatina su dviračiu: norint, kad jo ratai
suktųsi – reikia minti pedalus. Šalia autorius pateikia ir kitą požiūrį į
verslą – kaip į gyvą organizmą arba nepaliaujamai veikiančią sistemą, kur
svarbiausias dėmesys skiriamas nuolat besikeičiančių vartotojų poreikių
patenkinimui. Tai būdinga turizmo verslui: jo sėkmė priklauso nuo
iniciatorių ir organizatorių sugebėjimo patenkinti nuolat besikeičiančius
žmonių rekreacinius poreikius. Tai ypač aktualu kaimo turizmui: kad poilsis