Kainodara infliacijos sąlygomis
5 (100%) 1 vote

Kainodara infliacijos sąlygomis

Turinys

Įvadas ………………………………………………………………………………………. 3

1. Infliacijos apibūdinimas ………………………………………………………………….4

2. Infliacija ir pinigų perkamoji galia ……………………………………………………….7

3. Kainų dinamika : infliacija ir defliacija …………………………………………………14

4. Infliacija ir nedarbas …………………………………………………………………….16

5. Antiinfliacinės priemonės ……………………………………………………………….18

6. Antiinfliacinės politikos esmė ……………………………………………………….…..21

Išvados ……………………………………………………………………………………….23

Literatūra ……………………………………………………………………………………..24

Įvadas

Pinigai – tai visų pripažinta mokėjimo priemonė. Istorijoje įvarios

gėrybės buvo naudojamos kaip pinigai. Jie atlieka tris funkcijas : mokėjimo

priemonė, vertės saugojimo priemonė bei įvairių gėrybių vertės matas. Kad

ekonomika gerai funkcionuotų, būtinas deramas pinigų veikimas.

Jei pinigai yra ekonomikos “tepalas”, tai kuo blogas per greitas

pinigų pasiūlos augimas?

Infliacija yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenų kainų

lygis kyla sparčiau nei didėja šalies gyventojų nominalus darbo užmokestis

bei pajamos ir dėl to sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas.

Visos kainos matuojamos pinigais, vadinasi tais atvejais, kai

valdžia vykdo aktyvią pinigų politiką, infliacijos rodiklį gali nulemti ne

prekių ir paslaugų paklausos bei pasiūlos pokyčiai, bet ir pinigų kainos

pasikeitimai.

Infliacinių procesų pagrindinės priežastys yra kainų politikos

klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijų

tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos

sferos pažeidimas.

Kova su infliacija gali būti ir yra efektyvi tiktai reguliuojant

visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiskalinės ir

monetarinės politikos priemonėmis.

Šiame darbe apžvelgsime infliacijos priežastis bei vyksmą, kainodarą

infliacijos sąlygomis, nedarbo ir infliacijos ryšį, bei antiinfliacines

priemones.

1. Infliacijos apibūdinimas

Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio

krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo

prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.

Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas nėra

infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro

sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo

atveju, kai kyla bendras kainų lygis.

Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne

vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo

kilimas.

Infliacijos tipai

Skiriami du infliacijos tipai:

1. šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan pastovių

tempų infliacija. Jos numatymas nesudėtingas , prie jos galima

prisitaikyti. Žinoma, svarbu ir vidutinis jos lygis, kuo jis žemesnis,

tuo geriau ekonomikai.

2. šuoliuojanti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais,

kurie rodo tendenciją dar didėti.

Infliacijos priežastys ir vyksmas

Nustatyti infliacijos priežastis nelengva. Ji – visos

ekonomikos būklės atspindys, nors ir pasireiškia pinigų sferoje.

Amerikiečių ekonomistas Miltonas Fridmanas tvirtina, kad infliacija visada

ir visur – piniginis reiškinys. Pasak jo, infliaciją sukelia per didelis

pinigų kiekis. Prekių paklausos perteklių monetaristai motyvuoja pinigų

pasiūlos augimu. Klausimo analizę pradėsime nuo pinigų pasiūlos ir

paklausos.

Skiriama nominalių ir realių pinigų pasiūla. Realių pinigų pasiūla

yra nominalių pinigų pasiūla padalinta iš kainų lygio. Ją įprasta reikšti

simboliais M/P ( čia M – pinigų kiekis, P – kainų lygis). Turto kiekis,

kurį visi tautos ūkio dalyviai nori turėti pinigine forma, vadinama pinigų

paklausa. Tegul grynųjų pinigų paklausos kiekis bus pažymėtas simboliu L (

Y,r ) ( čia Y – realiosios pajamos, r – palūkanų norma.) Realiųjų pajamų

augimas didina grynųjų pinigų paklausą, nes žmonės daugiau perka. Palūkanų

normos augimas mažina grynųjų pinigų paklausą, nes didėja galimi pinigų

laikymo kaštai: naudingiau turėti obligacijas arba taupomąją sąskaitą

banke.

Jeigu yra pinigų rinkos pusiausvyra, realių pinigų pasiūla gali

atitikti grynųjų pinigų paklausą. Šią pusiausvyros sąlygą galima

išreikšti
lygybe:

M/P = L ( Y,r )

Laikykimės prielaidos, kad palūkanų norma labai lanksti. Kai atsiranda

pinigų paklausos perteklius, palūkanų norma pakyla, paklausa jiems ima

mažėti ir artintis prie pasiūlos kiekio. Priešingai, atsiradus per didelei

pinigų pasiūlai, palūkanų norma krinta, paskatindama jų paklausos augimą.

Vadinasi, lanksti palūkanų norma palaiko nuolatinę pinigų rinkos

pusiausvyrą.

Dabar pabandykime keisti kainų ir atlyginimų dydžius. Jeigu padidėja

nominalių pinigų pasiūla, iš pradžių išauga ir realių pinigų M/P pasiūla,

nes kainos per trumpą laiką dar nespėjo prisitaikyti prie padidėjusios

pinigų pasiūlos. Dėl to atsiranda realių pinigų pasiūlos pertekliai, kurie

smukdo palūkanų normą. Kritusi palūkanų norma padidina visuminę paklausą

prekėms.

Dėl padidėjusios paklausos kyla prekių kainos, o išaugus darbo jėgos

paklausai, kyla darbo užmokestis. Kai kainos ir atlyginimai visiškai

prisitaiko prie vienkartinio nominalių pinigų pasiūlos šoktelėjimo,

atsiranda pinigų rinkos pusiausvyra.

Alternatyva atlyginimų ir kainų šoktelėjimo savireguliacijai yra

vyriausybės monetarinė politika. Ši politika reaguoja į pasiūlos

šoktelėjimą, versdama vyriausybę padidinti nominalių pinigų pasiūlą tiek,

kad būtų išvengta realių pinigų pasiūlos pokyčio per trumpą laiką.

Kai į kainų kilimą reaguojama pinigų pasiūlos didinimu, realiųjų

pinigų kiekis lieka pastovus ir nekinta palūkanų norma. Ekonomika pasilieka

visiško užimtumo būsenoje, tačiau esant aukštesnėms kainoms ir nominaliems

atlyginimams.

Infliacijos tempas nustatomas taip:

Infliacijos tempas arba laipsnis = nominalių pinigų pasiūlos padidėjimas –

grynųjų pinigų paklausos augimas.

Kai grynųjų pinigų paklausa neauga, infliacijos tempas bus lygus

nominalių pinigų kiekio augimui. Kyla klausimas, ar gali būti atvejų, kai

grynųjų pinigų paklausos kitimai bus maži, palyginus su nominalių pinigų

kiekio ir kainų kitimais? Taip. Kadangi realiosios pajamos ir palūkanų

norma keičiasi per metus nežymiai, pinigų paklausa keičiasi lėtai. Tuo

tarpu sparčiai didėjantis nominalių pinigų kiekis neišvengiamai sukelia

didelį kainų kilimą.

Išanalizuokime infliacijos ryšį su palūkanų norma. Šį ryšį atskleidė

Jeilio universiteto ( JAV ) profesorius Irvingas Fišeris. Fišerio hipotezė

teigia, kad padidėjus 1% infliacijos tempui, palūkanų norma turi pakilti

1%. Tarkime, infliacijos lygis yra 10% per metus. Šiandien asmuo už 100

litų gali nusipirkti 10 knygų, sumokėdamas už kiekvieną po 10 litų, bet

praėjus metams, jam reikės jau 110 litų, norint nusipirkti tiek pat knygų.

Jei nominali palūkanų norma yra 12% per metus, tai asmuo, užuot pirkęs

knygas šiandien, gali tą 100 litų paskolinti ir po metų turėti 112 litų.

Pasibaigus metams, jis nusipirks tiek pat knygų, išleisdamas 110 litų, ir

jam liks 2 litai. Vadinasi, paskolinimo dėka reali palūkanų norma išaugo

2%.

Reali palūkanų norma = nominali palūkanų norma – infliacijos tempas

Daugelio šalių statistikos duomenys rodo, kad nors ir nevisai tiksliai,

Fišerio hipotezė, realizuojama į aukštą infliacijos laipsnį atsiliepia

atitinkamos palūkanų normos padidėjimais.

Iš to išeina, kad pinigų kiekio augimas sukelia ne tik infliaciją, bet ir

nominalios palūkanų normos augimą. Dėl to keičiasi grynųjų pinigų paklausa

ir kol prie jos prsisitaiko pasiūla, reikia, kad pinigai ir kainos didėtų

skirtingais tempais.

Infliacija ir palūkanų apmokestinimas

Infliacija sunkina naštą tiems, kurie turi obligacijų, ir lengvina

tiems, kurie yra gavę paskolas. Panagrinėkime situaciją, kada nėra

infliacijos, o nominali bei reali palūkanų normos sudaro 3%. Žmogus,

turintis obligaciją, moka 33% pajamų mokesčius. Jis trečdalį palūkanų, t.

y. jų 1%, sumoka kaip mokestį ir jam lieka 2% nominalios bei realios

palūkanų normos.

Jeigu prasideda 9% infliacija, tai ji sutrikdo palūkanų normos ir

mokesčių sistemą. Ji pasikeičia. Nominalioji palūkanų norma padidėja iki

12%, o realioji tebėra 3% dydžio.

1 lentelė

|33% pajamų |Realioji palūkanų norma |

|mokesčio |3% |

|poveikis | |

|realiajai 3% | |

|palūkanų | |

|normai | |

| |Plius: infliacijos tempai |

| |9% |

| |Lygu: nominalioji palūkanų norma |

| |12% |

| |Minus: mokesčiai |

| |4% |

|
|Lygu: nominaliosios palūkanos, sumokėjus mokesčius |

| |8% |

| |Minus: infliacija |

| |9% |

| |Lygu:neigiamos realiosios pajamos, sumokėjus mokesčius |

| |-1% |

Obligacijos savininkas, mokantis 33% pajamų mokestį, trečdalį nuo

dvylikos procentų palūkanų sumokės kaip mokestį ir jam pasiliks 8%

palūkanų. Taigi jo realiosios pajamos pasikeis, sumokėjus mokesčius. Jei iš

gaunamų palūkanų sumos atimsim 9% infliaciją, tai matysim, kad sumokėjus

mokesčius, jam ne tik nieko neliks, bet dar teks primokėti. Tai yra dėl to,

kad mokesčiai imami ne tik nuo 3% realiosios palūkanų normos, kuri parodo

realiąsias jo pajamas, bet ir nuo 9%, kurie faktiškai nebeįeina į

realiąsias pajamas, o tik kompensuoja infliaciją.

2. Infliacija ir pinigų perkamoji galia

Infliacija yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenų

kainų lygis kyla sparčiau nei didėja šalies gyventojų nominalus darbo

užmokestis bei pajamos ir dėl to sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas.

Pasaulio ekonomikos istorijoje žinoma ne tik plačiai paplitusi infliacija,

bet ir epizodiškai pasirodanti defliacija (kainų mažėjimo procesas).

Paprastai defliacija būdinga pokarinio laikotarpio ekonomikos plėtrai arba

ekonomikai, kuri yra apimta krizės arba depresijos. Pavyzdžiui, daugelis

šalių šio amžiaus 30-tais metais patyrė didelę depresiją ir kartu

defliaciją.

Požiūris į infliaciją, kaip ekonomini reiškinį įvairiais

laikotarpiais buvo nevienodas. Iki 1936 m. dominavo tezė, kad infliacija

yra išimtinai destruktyvi jėga.

Šią tezę paneigė Dž.Keinsas, kuris teigė, kad infliacija yra

milžiniškas pozityvus potencialas, nes, jai esant, nuvertėja pinigai ir jų

kaupimas darosi betikslis, skatinamas vartojimas ir kartu ekonomikos

augimas. Nesant infliacijos, kaupiami pinigai, jie išaldomi ir, susidarius

tam tikroms aplinkybėms, gali iššaukti ekonominę krizę.

Infliacija gali pasireikšti dviem būdais:

* išleidžiant papildomai popierinių pinigų į apyvartą nei jų reikėtų

pagal prekių ir paslaugų masę;

* mažėjant prekių ir paslaugų masei apyvartoje, bet nesikeičiant pinigų

kiekiui.

Infliacinių procesų pagrindinės priežąstys yra kainų politikos

klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijų

tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos

sferos pažeidimas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1568 žodžiai iš 5221 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.