Turinys
Įvadas ………………………………………………………………………………………. 3
1. Infliacijos apibūdinimas ………………………………………………………………….4
2. Infliacija ir pinigų perkamoji galia ……………………………………………………….7
3. Kainų dinamika : infliacija ir defliacija …………………………………………………14
4. Infliacija ir nedarbas …………………………………………………………………….16
5. Antiinfliacinės priemonės ……………………………………………………………….18
6. Antiinfliacinės politikos esmė ……………………………………………………….…..21
Išvados ……………………………………………………………………………………….23
Literatūra ……………………………………………………………………………………..24
Įvadas
Pinigai – tai visų pripažinta mokėjimo priemonė. Istorijoje įvarios
gėrybės buvo naudojamos kaip pinigai. Jie atlieka tris funkcijas : mokėjimo
priemonė, vertės saugojimo priemonė bei įvairių gėrybių vertės matas. Kad
ekonomika gerai funkcionuotų, būtinas deramas pinigų veikimas.
Jei pinigai yra ekonomikos “tepalas”, tai kuo blogas per greitas
pinigų pasiūlos augimas?
Infliacija yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenų kainų
lygis kyla sparčiau nei didėja šalies gyventojų nominalus darbo užmokestis
bei pajamos ir dėl to sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas.
Visos kainos matuojamos pinigais, vadinasi tais atvejais, kai
valdžia vykdo aktyvią pinigų politiką, infliacijos rodiklį gali nulemti ne
prekių ir paslaugų paklausos bei pasiūlos pokyčiai, bet ir pinigų kainos
pasikeitimai.
Infliacinių procesų pagrindinės priežastys yra kainų politikos
klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijų
tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos
sferos pažeidimas.
Kova su infliacija gali būti ir yra efektyvi tiktai reguliuojant
visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiskalinės ir
monetarinės politikos priemonėmis.
Šiame darbe apžvelgsime infliacijos priežastis bei vyksmą, kainodarą
infliacijos sąlygomis, nedarbo ir infliacijos ryšį, bei antiinfliacines
priemones.
1. Infliacijos apibūdinimas
Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio
krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo
prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.
Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas nėra
infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro
sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo
atveju, kai kyla bendras kainų lygis.
Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne
vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo
kilimas.
Infliacijos tipai
Skiriami du infliacijos tipai:
1. šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan pastovių
tempų infliacija. Jos numatymas nesudėtingas , prie jos galima
prisitaikyti. Žinoma, svarbu ir vidutinis jos lygis, kuo jis žemesnis,
tuo geriau ekonomikai.
2. šuoliuojanti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais,
kurie rodo tendenciją dar didėti.
Infliacijos priežastys ir vyksmas
Nustatyti infliacijos priežastis nelengva. Ji – visos
ekonomikos būklės atspindys, nors ir pasireiškia pinigų sferoje.
Amerikiečių ekonomistas Miltonas Fridmanas tvirtina, kad infliacija visada
ir visur – piniginis reiškinys. Pasak jo, infliaciją sukelia per didelis
pinigų kiekis. Prekių paklausos perteklių monetaristai motyvuoja pinigų
pasiūlos augimu. Klausimo analizę pradėsime nuo pinigų pasiūlos ir
paklausos.
Skiriama nominalių ir realių pinigų pasiūla. Realių pinigų pasiūla
yra nominalių pinigų pasiūla padalinta iš kainų lygio. Ją įprasta reikšti
simboliais M/P ( čia M – pinigų kiekis, P – kainų lygis). Turto kiekis,
kurį visi tautos ūkio dalyviai nori turėti pinigine forma, vadinama pinigų
paklausa. Tegul grynųjų pinigų paklausos kiekis bus pažymėtas simboliu L (
Y,r ) ( čia Y – realiosios pajamos, r – palūkanų norma.) Realiųjų pajamų
augimas didina grynųjų pinigų paklausą, nes žmonės daugiau perka. Palūkanų
normos augimas mažina grynųjų pinigų paklausą, nes didėja galimi pinigų
laikymo kaštai: naudingiau turėti obligacijas arba taupomąją sąskaitą
banke.
Jeigu yra pinigų rinkos pusiausvyra, realių pinigų pasiūla gali
atitikti grynųjų pinigų paklausą. Šią pusiausvyros sąlygą galima
išreikšti
lygybe:
M/P = L ( Y,r )
Laikykimės prielaidos, kad palūkanų norma labai lanksti. Kai atsiranda
pinigų paklausos perteklius, palūkanų norma pakyla, paklausa jiems ima
mažėti ir artintis prie pasiūlos kiekio. Priešingai, atsiradus per didelei
pinigų pasiūlai, palūkanų norma krinta, paskatindama jų paklausos augimą.
Vadinasi, lanksti palūkanų norma palaiko nuolatinę pinigų rinkos
pusiausvyrą.
Dabar pabandykime keisti kainų ir atlyginimų dydžius. Jeigu padidėja
nominalių pinigų pasiūla, iš pradžių išauga ir realių pinigų M/P pasiūla,
nes kainos per trumpą laiką dar nespėjo prisitaikyti prie padidėjusios
pinigų pasiūlos. Dėl to atsiranda realių pinigų pasiūlos pertekliai, kurie
smukdo palūkanų normą. Kritusi palūkanų norma padidina visuminę paklausą
prekėms.
Dėl padidėjusios paklausos kyla prekių kainos, o išaugus darbo jėgos
paklausai, kyla darbo užmokestis. Kai kainos ir atlyginimai visiškai
prisitaiko prie vienkartinio nominalių pinigų pasiūlos šoktelėjimo,
atsiranda pinigų rinkos pusiausvyra.
Alternatyva atlyginimų ir kainų šoktelėjimo savireguliacijai yra
vyriausybės monetarinė politika. Ši politika reaguoja į pasiūlos
šoktelėjimą, versdama vyriausybę padidinti nominalių pinigų pasiūlą tiek,
kad būtų išvengta realių pinigų pasiūlos pokyčio per trumpą laiką.
Kai į kainų kilimą reaguojama pinigų pasiūlos didinimu, realiųjų
pinigų kiekis lieka pastovus ir nekinta palūkanų norma. Ekonomika pasilieka
visiško užimtumo būsenoje, tačiau esant aukštesnėms kainoms ir nominaliems
atlyginimams.
Infliacijos tempas nustatomas taip:
Infliacijos tempas arba laipsnis = nominalių pinigų pasiūlos padidėjimas –
grynųjų pinigų paklausos augimas.
Kai grynųjų pinigų paklausa neauga, infliacijos tempas bus lygus
nominalių pinigų kiekio augimui. Kyla klausimas, ar gali būti atvejų, kai
grynųjų pinigų paklausos kitimai bus maži, palyginus su nominalių pinigų
kiekio ir kainų kitimais? Taip. Kadangi realiosios pajamos ir palūkanų
norma keičiasi per metus nežymiai, pinigų paklausa keičiasi lėtai. Tuo
tarpu sparčiai didėjantis nominalių pinigų kiekis neišvengiamai sukelia
didelį kainų kilimą.
Išanalizuokime infliacijos ryšį su palūkanų norma. Šį ryšį atskleidė
Jeilio universiteto ( JAV ) profesorius Irvingas Fišeris. Fišerio hipotezė
teigia, kad padidėjus 1% infliacijos tempui, palūkanų norma turi pakilti
1%. Tarkime, infliacijos lygis yra 10% per metus. Šiandien asmuo už 100
litų gali nusipirkti 10 knygų, sumokėdamas už kiekvieną po 10 litų, bet
praėjus metams, jam reikės jau 110 litų, norint nusipirkti tiek pat knygų.
Jei nominali palūkanų norma yra 12% per metus, tai asmuo, užuot pirkęs
knygas šiandien, gali tą 100 litų paskolinti ir po metų turėti 112 litų.
Pasibaigus metams, jis nusipirks tiek pat knygų, išleisdamas 110 litų, ir
jam liks 2 litai. Vadinasi, paskolinimo dėka reali palūkanų norma išaugo
2%.
Reali palūkanų norma = nominali palūkanų norma – infliacijos tempas
Daugelio šalių statistikos duomenys rodo, kad nors ir nevisai tiksliai,
Fišerio hipotezė, realizuojama į aukštą infliacijos laipsnį atsiliepia
atitinkamos palūkanų normos padidėjimais.
Iš to išeina, kad pinigų kiekio augimas sukelia ne tik infliaciją, bet ir
nominalios palūkanų normos augimą. Dėl to keičiasi grynųjų pinigų paklausa
ir kol prie jos prsisitaiko pasiūla, reikia, kad pinigai ir kainos didėtų
skirtingais tempais.
Infliacija ir palūkanų apmokestinimas
Infliacija sunkina naštą tiems, kurie turi obligacijų, ir lengvina
tiems, kurie yra gavę paskolas. Panagrinėkime situaciją, kada nėra
infliacijos, o nominali bei reali palūkanų normos sudaro 3%. Žmogus,
turintis obligaciją, moka 33% pajamų mokesčius. Jis trečdalį palūkanų, t.
y. jų 1%, sumoka kaip mokestį ir jam lieka 2% nominalios bei realios
palūkanų normos.
Jeigu prasideda 9% infliacija, tai ji sutrikdo palūkanų normos ir
mokesčių sistemą. Ji pasikeičia. Nominalioji palūkanų norma padidėja iki
12%, o realioji tebėra 3% dydžio.
1 lentelė
|33% pajamų |Realioji palūkanų norma |
|mokesčio |3% |
|poveikis | |
|realiajai 3% | |
|palūkanų | |
|normai | |
| |Plius: infliacijos tempai |
| |9% |
| |Lygu: nominalioji palūkanų norma |
| |12% |
| |Minus: mokesčiai |
| |4% |
|
|Lygu: nominaliosios palūkanos, sumokėjus mokesčius |
| |8% |
| |Minus: infliacija |
| |9% |
| |Lygu:neigiamos realiosios pajamos, sumokėjus mokesčius |
| |-1% |
Obligacijos savininkas, mokantis 33% pajamų mokestį, trečdalį nuo
dvylikos procentų palūkanų sumokės kaip mokestį ir jam pasiliks 8%
palūkanų. Taigi jo realiosios pajamos pasikeis, sumokėjus mokesčius. Jei iš
gaunamų palūkanų sumos atimsim 9% infliaciją, tai matysim, kad sumokėjus
mokesčius, jam ne tik nieko neliks, bet dar teks primokėti. Tai yra dėl to,
kad mokesčiai imami ne tik nuo 3% realiosios palūkanų normos, kuri parodo
realiąsias jo pajamas, bet ir nuo 9%, kurie faktiškai nebeįeina į
realiąsias pajamas, o tik kompensuoja infliaciją.
2. Infliacija ir pinigų perkamoji galia
Infliacija yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenų
kainų lygis kyla sparčiau nei didėja šalies gyventojų nominalus darbo
užmokestis bei pajamos ir dėl to sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas.
Pasaulio ekonomikos istorijoje žinoma ne tik plačiai paplitusi infliacija,
bet ir epizodiškai pasirodanti defliacija (kainų mažėjimo procesas).
Paprastai defliacija būdinga pokarinio laikotarpio ekonomikos plėtrai arba
ekonomikai, kuri yra apimta krizės arba depresijos. Pavyzdžiui, daugelis
šalių šio amžiaus 30-tais metais patyrė didelę depresiją ir kartu
defliaciją.
Požiūris į infliaciją, kaip ekonomini reiškinį įvairiais
laikotarpiais buvo nevienodas. Iki 1936 m. dominavo tezė, kad infliacija
yra išimtinai destruktyvi jėga.
Šią tezę paneigė Dž.Keinsas, kuris teigė, kad infliacija yra
milžiniškas pozityvus potencialas, nes, jai esant, nuvertėja pinigai ir jų
kaupimas darosi betikslis, skatinamas vartojimas ir kartu ekonomikos
augimas. Nesant infliacijos, kaupiami pinigai, jie išaldomi ir, susidarius
tam tikroms aplinkybėms, gali iššaukti ekonominę krizę.
Infliacija gali pasireikšti dviem būdais:
* išleidžiant papildomai popierinių pinigų į apyvartą nei jų reikėtų
pagal prekių ir paslaugų masę;
* mažėjant prekių ir paslaugų masei apyvartoje, bet nesikeičiant pinigų
kiekiui.
Infliacinių procesų pagrindinės priežąstys yra kainų politikos
klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijų
tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos
sferos pažeidimas.