Kainodara1
5 (100%) 1 vote

Kainodara1

2. Įvadas

Kainodara yra sudėtingiausias prekių rinkos konjunktūros mechanizmas, jos barometras. Kaina atspindi visą kainodaros veiksnių sistemą: sąnaudų dinamiką, darbo rezultatų rodiklius, infliaciją, pasiūlos ir paklausos santykį, rinkos monopolizavimą ir pan. Be to, konkretus kainos tam tikru momentu lygis priklauso nuo gamybinių jėgų rinkos plėtotės, jos segmentiškumo ir sektoriškumo, nuo tarpinio ir galutinio vartojimo; nuo to, kiek ir kokių agentų veikia rinkoje. Taigi kainodara yra visų kainą formuojančių, o taip pat psichologinių, socialinių, politinių, rinkos ir kitokių veiksnių sistema.

Smulkios ir vidutinės įmonės – tai pati mobiliausia, nuolat besikeičianti įmonių grupė, kurios egzistavimas ir, juolab, jos ekonominė būklė yra viena iš esminių rinkos santykiais pagrįstos ekonomikos komponenčių, turinti lemiamą poveikį bendram ekonominiam augimui ir socialiniam stabilumui. Šio ūkio subjekto reikšmė ypač svarbi šalyse, kur vyksta sisteminiai ir struktūriniai pertvarkymai.

Darbo tikslas – išnagrinėti kainos sudarymo principus

Tyrimo uždaviniai:

• Išanalizuoti kainodaros reikšmę

• Pateikti kainų klasifikaciją

• Pateikti kainodarą nulemiančius veiksnius

• Pateikti kainodaros nustatymo metodus

• Aptarti kainodaros privalumus, bei trūkumus

Tyrimo objektas – kainodaros politika ir strategija

3. Kainų klasifikacija

V. Sūdžius savo knygoje pateikia šią kainų klasifikaciją:

• Gamybos (kainoraščio, kontrakto, skaičiuojamoji);

• Rinkos (pasaulinė, regioninė, vietos, monopolinė, karterinė, pasiūlos, paklausos ir t.t.);

• Pirkėjų (vartotojiška, didmeninė, mažmeninė);

• Statistinė (vidutinė, eksporto, importo, momentinė, nesikeičianti, statistinė muitinė ir t.t.).

Gamybos kaina sudaro gamintojų kompanijų prekių judėjimo organizavimo pagrindą. Pramonės įmonių kontrolė, nustatant prekių antkainius, yra netiesioginė.

Kainoraščio kaina (nominali prekės kaina) nustatoma pardavėjo ir yra galutinės (paskutinės) kainos atmaina, kurią moka galutinis pirkėjas (klientas). Šios rūšies kainos paplitimas ir reikšmė rinkoje mažėja.

Limito kaina – didžiausia galima kaina, nustatoma prekės gamybos pradžioje arba direktyviniais dokumentais.

Kontrakto kainos – tai visos įvairiose sutartyse numatomos kainos, sudarant sandorius tiek dėl prekių, tiek dėl paslaugų, dėl statybos objektų, atskiriems darbams atlikti, vertybiniams popieriams pirkti ir parduoti, renginiams organizuoti. Paprastai kontrakto kainos yra komercinė paslaptis. Perskaičiuojant didmenines vidaus rinkos kainas į kontrakto, skirtas užsienio prekybai, taikomi įvairūs perskaičiavimo būdai, eksporto priedai ir diferencijuoti valiutiniai koeficientai. Atsižvelgiant į kontrakto sąlygas, kontrakto kainos gali būti tvirtos (fiksuotos nuo kontrakto pasirašymo momento), fiksuotos vėliau (kai suderinami kontrakto terminai ir padengimo šaltiniai), “slenkančios” (pagal kontrakte nurodytą kainų “slinkimo” formulę). Kontrakto kainos gali būti skirstomos į: tvirtai nustatomas (fiksuojamas) sutartyse, tvirtai nustatomas (fiksuojamas) sutartyse tam tikrais etapais, “slenkančias” (nuolat besikeičiančias). Jos gali būti nustatomos: pasidalijant ekonomiją, pasidalijant gamybos kaštus, pagal gamybos kaštus ir apibrėžto dydžio pelną, pagal gamybos kaštus pasidalijant ekonomiją, pagal tarptautinius prekybos terminus.

Kontrakto kainos požymiai:

• Prekės matavimo vienetas, pagal kurį nustatoma kaina, priklauso nuo konkrečios prekės ypatumų (svorio, ilgio, ploto, apimties vienetų, komplektų, sąlyginių (sutartinių) vienetų, skaičiuojamųjų vienetų ir t.t.);

• Kainos bazė nusako prekės kainos struktūrą, apibrėžiančią transporto, draudimo, sandėliavimo bei kitų išlaidų, susijusių su prekių pristatymo kaštais, įtraukimą į kainą.

• Atsiskaitymas valiuta. Gali būti pasirenkama importo, eksporto ar trečiosios šalies valiuta.

• Kainos fiksavimo būdas – fiksas yra tvirtai nustatyta kaina, kurios negalima nei sumažinti nei padidinti. Išankstinė kaina yra sutarties kaina, numatyta ateičiai, praėjus tam tikram laikotarpiui.

• Kainų lygis nustatomas pagal dvi kainų rūšis: publikuojamąsias ir skaičiuojamąsias. Publikuojamosios kainos nurodomos specialiuose bei firminiuose informacijos leidiniuose. Jos paprastai atitinka pasaulines kainas. Joms priskiriamos: informacinės kainos, biržų kotiruotės, aukcionų kainos, kainos, pateiktos bendruose statistiniuose žinynuose, faktinių sandėrių kainos, stambių įmonių siūlomos kainos.

Biržų kotiruotės yra prekių kainos – biržos prekybos objektas – ir rodo faktiškų sandėrių kainų lygį. Aukciono kainos artimos biržų kotiruotėms yra faktiška sandorių pasekmė. Skaičiuojamosios kainos sudarant kontraktus taikomos specialiems nestandartiniams įrenginiams, paprastai gaminamiems pagal individualų užsakymą, kai jų neįmanoma palyginti su analogiška tos pačios paskirties produkcija. Tiekėjas tokių įrenginių kainą nustato atskirai kiekvienam užsakymui, atsižvelgdamas į konkrečias komercines-technines sąlygas. Kai kada galutinė kaina nustatoma netgi įvykdžius užsakymą.

Pasaulinės kainos yra tokios, kuriomis remiantis yra vykdomos atskiros stambios eksporto ir importo operacijos, kai
atsiskaitoma laisvai konvertuojama valiuta. Pagrindinių konkrečių eksportuojamų tiekėjų prekių kainos ir svarbiausių importo centrų importuojamų prekių kainos gali būti pripažintos pasaulinėmis. Šios kainos yra prekių, realizuojamų pasaulinėje rinkoje, piniginė tarptautinės vertės reikšmė. Tokios kainos nustatomos pagrindiniuose tarptautinės prekybos centruose, sudarant stambius ir reguliarius sandėrius.

Vieninga su pristatymo išlaidomis kaina (pašto kaina) taikoma lengvoms, mažų gabaritų prekėms. Esant nedidelėms prekės pervežimo (persiuntimo) išlaidoms, produkcijos gamintojai gali sėkmingai konkuruoti tolimesnėse rinkose.

Zoninė kaina su pristatymu yra vieningos kainos atmaina, taikoma atskirose geografinėse zonose (regionuose). Jos priimtinos žemės ūkio produktams, metalo dirbiniams, kai viename regione yra pakankamai daug klientų.tokios kainos padeda paprasčiau nustatyti konkrečias transporto išlaidas ir stabilizuoti regiono vidaus kainas.

Dempingo kaina – tai eksportinė kaina, jei ji 20% mažesnė nei vidaus rinkoje arba 8% mažesnė už pasaulines kainas. Jos neretai būna mažesnės ir už gamybos kaštus.

Pariteto kaina taikoma žemės ūkyje. Ji suteikia galimybę turimą produkcijos kiekį keisti į atitinkamą ne žemės ūkio produkcijos kiekį.

Tikslinė (planinė) kaina yra vyriausybės garantuota žemės ūkio produktų kaina. Sumažėjus šių prekių pardavimo kainai, skirtumą iki tikslinės kainos vyriausybė kompensuoja iš biudžeto.

Informacinės kainos yra vidaus ir užsienio prekybos kainos, skelbiamos įvairiuose leidiniuose. Jų šaltiniai gali būti laikraščiai ir žurnalai, specialūs biuleteniai, firminiai katalogai ir kainoraščiai. Šios kainos būna arba tik nominalios, t.y. nesusijusios su realiomis komercinėmis operacijomis, arba susijusios su praėjusios savaitės, mėnesio operacijomis. Jos yra atraminis taškas, orientyras, kuriuo stengiamasi pagrįsti kontrakto kainų lygį, ir atstoja kainos bazę (nustatytos kokybės, dydžio, sudėties, ypatumo ir kiekio prekės kainos).

Limituota, arba ribinė, kaina. Remdamiesi šia kaina žemės ūkio produkcijos gamintojai savo produkciją parduoda net ir tuo atveju, jei rinkos kaina dėl perprodukcijos krenta žemiau limituotos. Ekonominės bendrijos ministrų taryba kasmet nustatydavo tokias limituotas žemės ūkio produkcijos kainas. Krentant joms, Bendrosios rinkos administracija gamintojų naudai imdavosi stabilizuojančių priemonių.

Intervencinės kainos. Kainos nustatomos Bendrosios rinkos ir pagal jas iš gamintojų supirkdavo ribotą (ar neribotą) produkcijos kiekį. Šios kainos buvo savotiška garantija produkcijos gamintojams. Jei kaina nukrisdavo žemiau limituotųjų, produkcija vis vien galėdavo būti realizuojama pagal anksčiau nustatytas kainas, nepriklausomai nuo susiklosčiusio pasiūlos bei paklausos santykio.

Transferinė (pardavimo) kaina naudojam vienai įmonei atsiskaitant su kita, kai jos abi priklauso tai pačiai įmonei. Ši kaina dar vadinama vidaus. Ji leidžia pritraukti gamybos veiksnius iš kitų to paties susivienijimo veiklos sričių.

Vartojimo kaina yra vartotojo prekių įsigijimo ir naudojimo (vartojimo) normatyviniu prekės eksploatavimo laikotarpiu išlaidos. Vartojimo kainą sudaro: prekės kontrakto kaina perkant prekę, jos pristatymas, montavimas, derinimas ir paleidimo išlaidos, personalo apmokymas ir prekės eksploatavimas, techninio aptarnavimo bei remonto išlaidos, draudimo įnašai bei kitos išlaidos, susijusios su prekių įsigijimu ir vartojimu.

Linijinės kainos nustatomos vieno pavadinimo prekėms pagal nustatytą kainų skalę, nekreipiant didelio dėmesio į nežymius tų prekių savikainos nukrypimus.

Kainos, “nugriebiančios grietinėlę”, nustatomos naujoms prekėms. Jos daug aukštesnės nei išlaidos ir vidutinė pelno norma.

“Keistos” kainos nustatomos litais (doleriais) ir centais, artimais dar vienam litui (doleriui) be kelių centų (pavyzdžiui, 9,95 Lt ar 9,99 Lt). Iš pradžių tai buvo daroma kontroliuoti kasininką, kai prireikia atidaryti kasos aparatą grąžai atiduoti. Šiuo metu “keistos” kainos atlieka psichologinį vaidmenį. Jos dar vadinamos nesuapvalintomis.

Pagrindinių “taškų” kainos apima transporto išlaidas nuo iš anksto nustatytų punktų – miestų, nuo kurių ir numatomos konkuruojančių įmonių vežamų prekių pristatymo išlaidos. Tokios kainos taikomos cementui, stiklui, plienui, sunkesniesiems chemikalams. Jos nėra palankios arti esančioms įmonėms, nes prekių pristatymo išlaidos apmokamos nuo nustatytų sąlyginių “taškų”.

Sezoninė kaina – aukšta ar žema prekės ar paslaugos kaina, susijusi tiek su sezoninėmis išlaidomis, tiek ir su gamybos bei pirkimo sezoniniais svyravimais.

Galutinė (paskutinė) kaina – kurią moka galutiniai pirkėjai (vartotojai).

Neto kaina – taip pat galutinė kaina, neįtraukiant pervežimo, draudimo ir kitų pridėtinių išlaidų (grynoji prekės kaina).

Daugialypė kaina yra skirtingos nuolaidos taikymas, nustatant įvairaus kiekio prekių kainas.

Reklaminė kaina yra prekės kaina, paskelbta reklamoje.

Prie kainų sistemos galima priskirti vienkartines ir kiekvienu atskiru atveju nustatomas kainas bei įkainius. Vienkartinis įkainis yra įkainis už reklamos ir kitas nedideles paslaugas, kurioms negalima taikyti didmeninių nuolaidų. Kintamasis (atviras) įkainis yra
kitos paslaugos įkainis, priklausantis nuo apimties, vietos, laiko, trukmės ir kitų parametrų.

4. Kainos vaidmuo ir reikšmė

Visuotinai yra pripažinta, kad kainodaros sprendimai yra tarp potencialiai pačių sunkiausių kurių reikalaujama iš marketingo vadybininkų. Tam yra keletas priežasčių, pati svarbiausia kurios esmė ir sudėtingumas yra sąveikavime tarp trijų grupių – pirkėjų, pardavimo, ir konkurentų – ir poreikis kuris egzistuoja, atsižvelgt į jų tarpusavio sąveikavimą kai nustatome ar keičiame kaina. Tam sudėtingumo priduoda ir tai, jog kainodaros sprendimai dažnai turi būti priimami staigiai ir be išbandymo, bet dažnai pastovumas turi tiesioginio poveikio pelnui. Didžia dalimi būtent dėl to, daugumas kainodaros vadybininku dirba stengdamiesi sumažinti santykinį kainos poveikį, pavyzdžiui, suteikdami kur kas didesnę reikšmę produkto charakteringoms savybėms ir įvaizdžiui. Kitais atvejais, kainodaros sprendimai yra tiesiogiai įtakojami rinkos faktorių. Pastebimas labai svarbus stambaus ir agresyvaus konkurento buvimas kuris nulemia kainas visai industrijai, su išimtimi tik keliems mažų nišų veikėjams, visos kitos organizacijos yra įpareigotos pasekti. Problema iškyla kai strategai turi spręsti ne kokia kaina nustatyti, bet kaip užtikrinti, kad kainos yra sudarytos taip, kad gautume pelną.

Kaina be abejonės yra reikšmingas strateginis kintamasis daugelyje rinkų, neskaitant svarbos ne kainą lemiančių faktorių augimo, ir vis dar yra principinis lemiamasis veiksnys vartotojo pasirinkime. Jos reikšmė yra pabrėžiama faktu, kad kaina yra vienintelis elementas kuris generuoja pajamas – kiti duoda kainą. Kainos nustatymas ir efektyvūs sprendimai kainų konkurencijoj yra pagrindinė problema. Dažniausiai daromos klaidos:

1 Kainodaros sprendimai dažnai yra per griežtai paremti kainos sandara, tuo nepavykta gerai įvertinti nei konkurento, nei pirkėjų galimo atsako.

2 Kainos sudaromos neatsižvelgiant į kitus bendrus elementus, pavyzdžiui reklamos strategiją ir rinkos pozicijas.

3 Per mažai reikšmės suteikiama galimybėms diferencijuoti kainas.

4 Kainos nėra pakankamai lanksčios skirtinguose rinkos segmentuose.

5 Kainos dažnai atspindi ne puolamąją, bet besiginančią poziciją

Paimti kartu, šie bruožai pasako, kad kainodaros sprendimai sudaro pavojų parodant rezultatus istorinių faktorių ir praktinių sumetimų, nei detalaus strateginio mąstymo. Rizikos tikimybė išauga atsitiktinai, kai visa atsakomybė už kainodara akcentuojama paskirstyme. Daugumoje mažų firmų kainodaros sprendimai yra priimami ne marketingo ar prekybos personalo, bet vyriausiojo vadybininko. Didelėse organizacijose, taipogi atsakomybė už kainos nustatymą išsivysto žemėjant, vyriausias vadybininkas išlaiko prižiūrimąją funkciją.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1863 žodžiai iš 6137 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.