Kainodaros ypatumai uab invalda real estate
5 (100%) 1 vote

Kainodaros ypatumai uab invalda real estate

TURINYSĮVADAS

………………………………………………………………….

…………………………………………………………3

I. KAINODARA TEORINIU ASPEKTU

……………………………………………………………..

…………..4

1. KAINŲ POLITIKA

………………………………………………………………..

……………………………………..4

1. Kainų politikos esmė ir tikslai

……………………………………………………………..

………………………..4

2. Būdingiausios kainų politikos rūšys

……………………………………………………………..

………………..6

2. KAINODAROS STRATEGIJA

………………………………………………………………..

…………………….7

1. Kainų politikos reikšmė, rengiant kainodaros strategiją

…………………………………………………..7

2. Pagrindinės kainodaros strategijos

……………………………………………………………..

………………..8

3. Kainų strategijos rengimo etapai

……………………………………………………………..

……………………9

3. KAINŲ NUSTATYMO METODAI

………………………………………………………………..

………………9

1. Pagrindinės kainų rūšys

……………………………………………………………..

………………………………..9

2. Kainos nustatymas kaštų pagrindu

……………………………………………………………..

……………….11

3. Kainos nustatymas vertės pagrindu

……………………………………………………………..

………………12

4. OPTIMALAUS KAINŲ LYGIO NUSTATYMAS

………………………………………………………….12

5. KAINŲ NUOLAIDOS

………………………………………………………………..

……………………………….13

II. KAINODARA PRAKTINIU ASPEKTU

……………………………………………………………..

………14

2.1. UAB „INVALDA REAL ESTATE“ APIBŪDINIMAS

…………………………………………………..14

2.1.1. Teisinė įmonės veiklos organizavimo forma

…………………………………………………………………1

4

2.1.2. Komercinė-ūkinė įmonės veikla

………………………………………………………………….

………………14

2.2. PRODUKTŲ (PRODUKTŲ GRUPIŲ) REALIZAVIMO RINKŲ ANALIZĖ

……………………17

2.2.1. Nekilnojamojo turto rinkos apžvalga

………………………………………………………………….

……….17

2.2.2. Naujų butų rinkos apžvalga

………………………………………………………………….

……………………18

2.3. ŠAKA (RINKA), KURIOJE VEIKIA UAB „INVALDA REAL ESTATE“

……………………….21

2.3.1. Šakos (rinkos) identifikavimas

………………………………………………………………….

………………..21

2.3.2. UAB „Invalda Real Estate“ konkurentai ir jų rinkos dalys

…………………………………………….22

2.4. NAGRINĖJAMOS ĮMONĖS PREKĖS KAINOS NUSTATYMO PRINCIPAI

………………….23

2.4.1. Darbo objekto aprašymas

………………………………………………………………….

………………………23

2.4.2. Kainodaros metodo identifikavimas

………………………………………………………………….

………..24

2.4.3. Įmonės gaminio (gaminių grupės) kainos skaičiavimas

…………………………………………………24

2.4.4. Produkto pardavimo vartotojui kainos nustatymas

……………………………………………………….26

2.4.5. Eksporto (importo) kainų skaičiavimas

………………………………………………………………….

……26

2.4.6. Optimalaus kainų lygio nustatymas

………………………………………………………………….

…………27

2.5. UAB „INVALDA REAL ESTATE“ KAINODAROS STRATEGIJA

……………………………….30

2.6. TAIKOMOS KAINŲ NUOLAIDOS

………………………………………………………………….

…………31

2.7. KAINODAROS YPATUMAI

………………………………………………………………….

…………………..31

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

………………………………………………………………….

………………………….32

LITERATŪRA

………………………………………………………………….

………………………………………………34

PRIEDAI

………………………………………………………………….

………………………………………………………35

ĮVADAS

Kursinio projekto esmė. Ekonomika funkcionuoja, kai veikia trys

elementai: pelnas, konkurencija ir kainų sistema. Pelnas stimuliuoja gamybą

tų prekių, kurių pageidauja vartotojai. Kainų sistemos pagalba (t.y. per

rinkų, pelno ir nuostolio mechanizmą) nustatoma, kokių prekių reikia

visuomenei, kaip jas gaminti ir paskirstyti. Taigi, santykis, kuriuo prekės

mainomos viena į kitą ir kuris yra išreikštas pinigais, yra kaina.

Tarpininkaujant kainai, vyksta prekių mainai, ir todėl kaina yra

pagrindinis viso prekinio ūkio reguliatorius. Kaina yra tarsi barometras,

rodantis prekės trūkumą arba jos perteklių, lyginant su visuomeniniu

poreikiu, rinkoje. [9, p. 5]

Kaina atspindi visą kainodaros veiksnių sistemą: sąnaudų dinamiką,

darbo rezultatų rodiklius, infliaciją, pasiūlos ir paklausos santykį,

rinkos monopolizavimą ir pan. [11, p. 5]

Nustatant konkrečias kainas, firma vadovaujasi parengtos strategijos

principais, iškeltais tikslais (t.y. kainų politika vykdoma remiantis

bendra firmos rinkos politika). [9, p. 8]

Kainų nustatymas yra viena sudėtingiausių ir svarbiausių problemų

firmoms. Tai ne vienkartinis aktas, o procesas, einąs nuo prekės sukūrimo

ir įvedimo į rinką per visą jos gyvavimo rinkoje ciklą. [8, p. 9] Nuo to,

kaip tikslingai bus pasirinkta įmonės kainų politika, labai priklausys jos

sėkmė – užimama rinkos dalis, pajamos, pelnas, vertė rinkoje. [6, p. 5]

Šio kursinio projekto tikslas – išanalizuoti kainodaros organizavimą

savarankiškai pasirinktoje įmonėje. Kursiniam projektui parengti pasirinkau

uždarąją akcinę bendrovę „Invalda Real Estate“ (tai nekilnojamojo turto

plėtros bendrovė). Šio kursinio projekto tyrimo objektas – nustatyti, kaip

pasirinktoje įmonėje formuojama produkcijos kaina, kokie įvyksta pokyčiai

formuojant kainą pardavimui arba ruošiant produkciją eksportui.

Tam, kad įgyvendinčiau minėtą tikslą, savo darbe spręsiu tokius

uždavinius:

1. Aprašysiu kainodarą teoriniu aspektu;

2. Praktinėje darbo dalyje charakterizuosiu pasirinktą įmonę;

3. Apibūdinsiu šaką (rinką), kurioje veikia įmonė;

4. Aprašysiu nagrinėjamos įmonės prekės (paslaugos) kainos nustatymo

principus:

a) identifikuosiu kainodaros metodą, taikomą įmonėje;

b) nustatysiu, kaip yra skaičiuojama įmonės gaminio (paslaugos) kaina;

c) išsiaiškinsiu, kaip yra nustatoma produkto pardavimo vartotojui

kaina;

d) apibūdinsiu eksporto (importo) kainų skaičiavimą;

e) aprašysiu optimalaus naujų gaminių kainų lygio nustatymą įmonėje.

5. Pateiksiu esamą įmonės kainodaros strategiją;

6.
Išsisaiškinsiu, kokios kainų nuolaidos yra taikomos įmonėje;

7. Išskirsiu pastebėtus kainodaros ypatumus.

I. KAINODARA TEORINIU ASPEKTU

1.1. KAINŲ POLITIKA1.1.1. Kainų politikos esmė ir tikslai. Kaina yra piniginis

ekvivalentas (atlyginimas) už prekybos įmonės siūlomas pirkti prekes bei

paslaugas. Prekės arba paslaugos kaina – tai piniginių vienetų skaičius,

kurį pirkėjas turi sumokėti už prekės (paslaugos) kiekio vienetą.

Įmonės (pardavėjo) požiūriu, kaina atlieka tokias funkcijas:

✓ Išraiškos. Kaina yra veiklos rezultatus apibendrinanti išraiška,

kuria įmonė siekia įsitvirtinti rinkoje.

✓ Signalinę. Kaina informuoja apie prekės paklausą rinkoje ir rodo, ar

įmonei reikia imtis priemonių tam tikrų prekių pardavimui plėsti ar jį

mažinti.

✓ Motyvacijos. Kaina tiesiogiai padeda įgyvendinti įmonės tikslus,

pavyzdžiui, siekti tam tikro pelno, ir taip motyvuoja įmonės veiklą.

[10, p. 243]

Kainų nustatymas yra neatskiriama reprodukcijos proceso dalis visu

prekių gyvavimo laikotarpiu. Kainų politika – tai vadovavimas firmos kainų

nustatymo veiklai. Ji remiasi svarbiausiais principais ir taisyklėmis,

kuriuos firma naudoja siekdama gauti maksimalų pelną ir garantuoti prekių

konkurencingumą rinkoje. [3, p. 44]

Kainų politikos formavimas prasideda nuo tinkamų tikslų nustatymo,

atsižvelgiant į konkurencinės aplinkos poveikį ir įmonės galimybes. Pagal

keletą akivaizdžių įmonę apibūdinančių požymių nesunku pamatyti savosios

organizacijos vietą lyderių ar sekėjų sąraše. Kad vadovų tikslai ir

sprendimai būtų realūs, būtina stebėti aplinką, kurioje įmonė veikia. Tenka

domėtis ne tik išorinės ekonominės aplinkos tendencijomis, bet ir pažinoti

savo konkurentus. [6, p. 13]

Kainodarai keliami uždaviniai turi atitikti pagrindinį firmos tikslą –

didinti pelną. Pirmiausia nustatomi tikslai, kurių siekia firma,

įgyvendindama konkrečią kainų politiką. Turėdama visus būtinus duomenis

apie savo gamybos bei cirkuliacijos kaštus ir nustačiusi rinkos kainų lygį,

firma pradeda rengti savąją kainų politiką. Firmos tikslai glaudžiai susiję

su jos padėtimi rinkoje, jos prekių konjunktūra, mokslinės bazės lygiu,

finansine būkle, konkurencijos sąlygomis ir rinkos monopolizavimu. [3, p.

44-46]

Kiekviena kainų politika yra dviejų etapų. Pirmasis – tai užsibrėžto

tikslo (ar kelių) pasirinkimas, antrasis – kainos nustatymas arba jos

suderinimas su pirkėju, t.y. numatyto tikslo realizavimas. [3, p. 44-46]

Prieš nustatant kainą, reikia išsiaiškinti įmonės požiūrį į prekės

marketingo tikslus. Įmonė nustato ir reguliuoja kainas siekdama vieno iš

tikslų, pateiktų 1 paveiksle:

[pic]

1 pav. Kainos nustatymo ir reguliavimo tikslai [5, p. 195]Šiems tikslams įgyvendinti pasirenkama reikalinga kainų politika.

Rengdama savo kainų politiką firma gali nuspręsti:

1) siekti, kad kainos būtų žemesnės negu konkurentų;

2) laikytis rinkos kainų, t.y. kartoti konkurentų kainas;

3) garantuoti „prestižinę“ kainą, t.y. aukštesnę negu konkurentų, tuo

pabrėžiant itin gerą prekės kokybę;

4) nustatyti tokias pat kainas kaip ir kurio nors konkretaus

konkurento;

5) kainų kaita garantuoti tam tikrą pelno procentą nuo investuoto

kapitalo;

6) bandyti padidinti produkcijos gamybą, realizuojant ją žemomis

kainomis, nereaguojant į konkurentų kainų politiką;

7) laikytis kainų, neleidžiančių naujiems konkurentams prasiskverbti į

rinką;

8) kaitaliojant gamybą (gamybos ir realizacijos apimtį, gaminamos

produkcijos asortimentą ir t.t.) siekti kainų ir pelno stabilumo;

9) garantuoti rinkos ir gamybos struktūros stabilumą, minimaliai

pertvarkant gamybinius įrengimus;

10) laikytis tokių kainų, kurios leistų gauti maksimalų pelną iš visų

firmos gaminamų prekių ir paslaugų visumos, o ne iš kiekvienos

prekės ar paslaugos atskirai;

11) nustatyti tokias kainas, kurios padėtų išstumti konkurentus iš

vidaus ar pasaulinės rinkos;

12) nustatyti žemas kainas, įskaitant ir dempingines, siekiant

prasiskverbti į rinką. [3, p. 46]1.1.2. Būdingiausios kainų politikos rūšys. Kiekvienas autorius kainų

politikos rūšis skirtingai. Vieni tapatina kainų politiką su strategija,

kiti išskiria ir kainų politiką, ir strategijas. Taigi, apibendrinus

turimus literatūros šaltinius išskyriau tokias kainų politikos rūšis:

1. Seniausia ir labiausiai paplitusi kainų politika – tai kainų nustatymas

pagal gamybos kaštus. Šiuo atveju prie apskaičiuotų gamybos ir

cirkuliacijos kaštų pridedamas numatomas pelnas. Gaminanti firma tokią

politiką realizuoja remdamasi konkrečiomis sąlygomis: įvertina rinkos

imlumą, techninio ir prekybinio aptarnavimo mastą bei formas, gaminio

kūrimo, išbandymo, gamybos ir kitas išlaidas per visą gamybos laikotarpį,

perspektyvinę kainų
technikos pažangos tempus, kitų firmų bei

substitucinių gaminių konkurencijos dydį.

2. Kai reikia nustatyti visiškai naujų gaminių kainas, paprastai naudojama

„grietinėlės nugraibymo“ politika. Šiuo atveju firma nustato aukščiausias

kainas, daug kartų viršijančias gamybos kaštus. Tokia politika naudojama,

kai prekė turi patikimą patentinę apsaugą ir dar nėra konkurentų. Ši

politika ypatinga tuo, kad jos laikotarpiu galima rasti ir ištirti kitus

šios prekės poreikius ir pritaikymo sferas. Atsiranda laiko rezervas

kokybei gerinti, prekės techninėms charakteristikoms bei gamybos

technologijai tobulinti. Aukštos kainos gali būti panaudotos tam, kad iš

rinkos būtų paimta viskas, ką ji gali duoti, ir po to išeiti iš jos,kai

pradės rastis nauji efektyviau dirbantys gamintojai, pateikiantys prekes

žemesnėmis kainomis.

3. „Prasiskverbimo“ į rinką politika: kai nauja prekė nepakankamai saugoma

patentiškai, ją gali pradėti gaminti konkurentai. Tokioms prekėms kainos

nustatomos palyginti žemos. Jeigu rinka bus pakankamai „jautri“ šiai

kainai, tai joje bus galima rasti papildomų pirkėjų. Ši politika leidžia

ne tik įveikti kitų firmų konkurenciją, bet ir išplėsti paklausą bei

pardavimo apimtį. Žemų kainų politika garantuoja stiprias pozicijas

rinkoje prekės diegimo laikotarpiu.

4. Kai rinką sudaro keletas segmentų, o juose nevienodas paklausos

elastingumas kainoms, ir pirkėjai negali pereiti iš vieno segmento į

kitą, firmos realizuoja savo prekes laikydamosios rinkos segmentavimo

politikos. Šiuo atveju tos pačios prekės įvairiuose rinkos segmentuose

parduodamos nevienodomis kainomis.

5. Psichologinės kainodaros politikos laikomasi prekiaujant plataus

vartojimo prekėmis. Psichologinis veiksnys svarbus rengiant kiekvieną

kainų politiką, bet šiuo atveju jis yra dominuojantis (pvz., kai

mažmeninė kaina nustatoma 9,99 Lt vietoj 10Lt, taip sudarant mažos kainos

įspūdį, arba kai aukšta kaina vartotojo yra psichologiškai siejama su

aukšta kokybe).

6. Sekimo lyderiu politika: kai yra orientuojamasi į tam tikros šakos

stambiausios kompanijos kainų lygį.

7. „Paragauto obuolio“ politika: kai sekama lyderiu ne tik kainų, bet ir

techninių projektų bei įdiegimų srityje. Tokios politikos paprastai

laikosi firmos, neturinčios tvirtos gamybinės ir mokslinės bazės bei

finansinių išteklių. Kurdamos įvairias jau esančių rinkoje prekių

modifikacijas, jos nepaiso patentinės apsaugos, sumažina savo išlaidas

naujai produkcijai pradėti gaminti ir šitaip stengiasi, kad jų kainos

būtų konkurencingos. [3, p. 47-50]

2. KAINODAROS STRATEGIJA

1.2.1. Kainų politikos reikšmė, rengiant kainodaros strategiją. Firmos

kainodaros strategija priklauso nuo pasirinktos kainų politikos. Kainodaros

strategija – tai būdas, kuriuo firma siekia savo pagrindinių kainų

politikos tikslų. Ji apima firmos praktinę veiklą, rengiant ir keičiant

kainas.

Kainodaros strategija suprantama kaip metodų ir priemonių visuma,

kuria praktikoje realizuojami bendri kainų politikos suformuluoti

principai:

✓ prekės parametrai (naujumo, kokybės ir kt.);

✓ rinkos parametrai (rinkos talpa bei augimo perspektyvos,

konkurencijos lygis);

✓ įmonės tikslai ir esama įmonės padėtis (tai įmonės gamybos mastai ir

gamybinių rezervų dydis, marketingo programos kryptingumas, įmonės

finansinė padėtis ir finansinių išteklių poreikis, įeinant į naują

rinką).

Rengiant kainodaros strategiją, pirmiausia įvertinama bendra kainų

būklė didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, aprašomi kainų pavyzdžiai.

Vėliau, atsižvelgus į tam tikras kainodaros priemones, firmos vadovybė

detalizuoja (tobulina) marketingo, prekinę ir pelno strategijas. Firma,

norėdama pagerinti marketingo strategiją, turi ištirti rinkos kainų būklę,

jų poveikį prekės realizavimui ir po to spręsti, kokiose sferose savo

veiklą geriau tęsti tradiciniais nusistovėjusiais metodais, o kokiose šiek

tiek pakeisti arba visiškai atsisakyti tradicinių formų.

Turėti kainodaros strategiją ypač aktualu šiais atvejais:

1) kai firma nustato kainą pirmą kartą;

2) kai, aplinkybių verčiama, firma peržiūri esamas kainas, t.y. kai

pradedama abejoti, ar anksčiau nustatyta kaina teisinga, atsižvelgus į

einamojo laikotarpio paklausą ir sąnaudų struktūrą, arba kai pasirodo,

kad, siekiant paskatinti pardavimą ar pritraukti naujų pirkėjų, naudinga

nustatyti laikinas kainas;

3) kai keičia kainas konkurentai;

4) kai išleidžiama keletas prekių, glaudžiai susijusių paklausos ir

savikainos atžvilgiu. [3, p.157- 158]1.2.2. Pagrindinės kainodaros strategijos:

➢ Aukštų kainų strategija. Šios strategijos tikslas – gauti antpelnį

„nugriebiant grietinėlę“ iš tų pirkėjų, kuriems nauja prekė turi didelę

vertę ir kurie pasirengę už ją užmokėti aukštesnę už normalią kainą.

Aukštų kainų strategija naudojama tais atvejais, kai firma
įsitikinusi,

jog yra pirkėjų sluoksnis, kuriam ši brangi prekė reikalinga. Ji taip pat

naudojama prekės ir kainos aprobacijai, laipsniškam jos sumažinimui iki

priimtino kainos lygio.

➢ Vidutinių kainų strategija. Yra priimtina visose prekės gyvavimo ciklo

stadijose, išskyrus smukimo, ir yra tipinė daugeliui firmų, kurių

politika – ilgą laiką gauti pelną. Daugelis firmų šią strategiją laiko

teisingiausia, nes ji neprovokuoja kainų karų, nesudaro sąlygų naujiems

konkurentams atsirasti, neleidžia firmoms plėšti pirkėjų, sudaro

galimybes gauti teisingą pelną nuo įdėto kapitalo.

➢ Žemų kainų strategija. Strategija gali būti naudojama bet kurioje prekės

gyvavimo stadijoje. Ji labai veiksminga, kai yra aukštas paklausos

elastingumas pagal kainą. Naudojama šiais atvejais:

• norint įsiskverbti į rinką, padidinti prekės rinkos dalį;

• norint pilnai panaudoti turimus gamybos pajėgumus;

• norint išvengti bankroto.

➢ Tikslinių kainų strategija. Pagal šią strategiją, kaip besikeistų kaina

ar pardavimas, pelno turi būti gaunama tiek pat, t.y. pelnas yra

tikslinis dydis.

➢ Lengvatinių kainų strategija. Jos tikslas padidinti pardavimą. Naudojama

smukimo stadijoje ir pasižymi įvairiomis nuolaidomis.

➢ Jungtinės kainodaros strategija orientuojasi į vartojimo kainą, kuri yra

lygi prekės kainai ir išlaidoms jai naudoti.

➢ Sekimo lyderiu strategija. Ši strategija nenumato nustatyti kainų

naujoms prekėms griežtai pagal rinkoje vyraujančios firmos kainų lygį.

Naujos prekės kaina gali nukrypti nuo lyderio kainos, tačiau tam tikrose

ribose, kurias diktuoja jos pranašumas kokybės ir technologijos srityse.

Rečiau naudojamos kainodaros strategijos:

✓ Nekintamų kainų. Firma stengiasi nustatyti ir ilgą laiką kainų

nekeisti. Kai didėja gamybos kaštai, tai firma sumažina

įpakavimą, pakeičia prekės sudėtį, bet kainos nekeičia.

✓ Nesuapvalintų arba psichologinių kainų. Nustatomos apvalaus

skaičiaus nesiekiančios kainos. Vartotojui susidaro įspūdis, kad

firma atidžiai analizuoja savo kainas, nustatydama jas

minimalaus lygio. Jiems patinka gauti grąžos.

✓ Kainų grandinėlės. Šiai strategijai yra būdinga tai, kad

nustatoma keliolika kainų ir kiekviena kaina atspindi tam tikrą

tos pačios prekės kokybę.

Labai retai yra naudojamos dar ir tokios strategijos:

❖ pardavimų skatinimo;

❖ diferencijuotų kainų;

❖ ribojančių (diskriminacinių) kainų;

❖ „smunkančio“ lyderio;

❖ masinio pirkimo kainų;

❖ nestabilių, keičiamų kainų.1.2.3. Kainų strategijos rengimo etapai. Rengiant firmos kainų

politiką ir strategiją reikia atlikti nemažai darbų ir apskaičiavimų:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2263 žodžiai iš 7533 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.