Kainų politika ir kainodara komercinėje įmonėje
5 (100%) 1 vote

Kainų politika ir kainodara komercinėje įmonėje

KAUNO KOLEGIJOS

KRAŠTOTVARKOS FAKULTETAS

ĮVERTINTA__________

(parašas) (vardas, pavardė)



II kom A grupės studenčių

Daivos Jackūnaitės, Irmos Dumbliauskaitės

Ingos Laugalytės, Giedrės Ambraziūnaitės

Mastaičiai,

2002 gegužės 11

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………………………3

1.Kainos esmė ir funkcijos………………………………………………………………………………………………4

2 .Rinkos struktūra ir kaina. Kainų diskriminacija………………………………………………………………5

3. Kainodaros veiksnių sistema………………………………………………………………………………………..5

4. Kainų politika ir tikslai………………………………………………………………………………………………..7

4.1 Kainų politikos esmė ir tikslai………………………………………………………………………………..7

4.2 Kainų politikos rūšys…………………………………………………………………………………………….8

4.3 Kainų politikos priemonės……………………………………………………………………………………..9

4.4 Kainodaros organizavimas……………………………………………………………………………………10

5. Gamybos kaštai ir kainodara……………………………………………………………………………………….10

5.1 Kaštų esmė ir klasifikacija…………………………………………………………………………………..10

5.2 Sąnaudų kalkuliavimo principai……………………………………………………………………………11

5.3 Kaštai ir pradinės kainos kalkuliavimas…………………………………………………………………11

6. Kainodaros metodai…………………………………………………………………………………………………..12

7. Kontaktinė kainodara…………………………………………………………………………………………………13

8. Kainodaros strategija…………………………………………………………………………………………………14

8.1 Kainų politikos reikšmė, rengiant kainodaros sistemą…………………………………………….14

8.2 Kainos ir firmos reputacija…………………………………………………………………………………14

8.3 Sprendimų priėmimas dėl kainų………………………………………………………………………….15

9. Kainų prognozavimo metodai…………………………………………………………………………………….15

10. Valstybinis kainų reguliavimas…………………………………………………………………………………16

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………..18

Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………….19

Įvadas

Rinkos sąlygomis kainų teorijos ir praktikos plėtojimo klausimai itin svarbūs. Kainodaros problemos ekonomikoje visada buvo gana sudėtingos ir nepakankamai ištirtos, o kainos – labai svarbus socialinių ir ekonominių santykių elementas. Per jas reguliuojamas visas gamybos ir prekybos procesas. Kainoms būdingos apskaitos, agregavimo, kontrolės, mokėjimų ir pajamų susidarymo, išteklių paskirstymo funkcijos. Jos yra svarbi įvairių ekonominės sistemos subjektų skatinimo priemonė. Kartu su finansų bei kredito sistema ir pajamų politika kainos efektyviai veikia paklausą ir pasiūlą. Todėl jos yra ne tik aktyvus prekių rinkos elementas, bet gali būti naudojamos ir rinkos konjunktūrai įvertinti bei reguliuoti. Taigi pasiūlos ir paklausos bei kainų tarpusavio ryšio tyrinėjimai yra ypač svarbūs, analizuojant kainodaros teoriją ir praktiką.

Konkretų kainų tam tikru momentu lygis priklauso nuo gamybinių jėgų, rinkos išsivystymo, jos segmentiškumo ir sektoriškumo; nuo tarpinio ir galutinio vartojimo; nuo to, kiek ir kokių agentų veikia rinkoje. Konkrečios prekės kaina gali priklausyti ir nuo neekonominių veiksnių, pavyzdžiui, nuo valstybės požiūrio į tam tikrų prekių gamybą bei realizavimą (dotacijų sistema, lengvatiniai mokesčiai, muitai ir t.t.). Taigi kainodara yra visų kainą formuojančių bei psichologinių, socialinių, politinių, rinkos ir kitų veiksnių sintezė. Tai gamybą veikiantis
priemonių kompleksas, nustatant kainų lygį, dinamiką ir santykius, parenkant reikalingą kainodaros strategiją. Kainodara – sudėtingas procesas, todėl labai svarbu kuo geriau jį ištirti. Kad prekių mainai būtų efektyvūs, būtina gerai išmanyti, kaip formuojamos kainos ne tik vidaus, bet ir užsienio rinkoje.

1. Kainos esmė ir funkcijos

Kiekvienos prekės kainą objektyviai lemia jos vertė. Kaina – tai piniginė vertės išraiška. Pagal vertės dėsnį, prekių mainai turi vykti pagal jų gamybos visuomeniškai būtinas darbo sąnaudas. Tokie mainai garantuoja ekvivalentiškumą, t.y. tam tikras vienokio darbo kiekis mainomas į atitinkamą kitokio darbo kiekį.

Rinkoje susidaranti kaina atitinka tą vertės lygį, kuris laikomas visuomeniškai būtinu, atsižvelgiant į kiekvienos prekės vartojamosios vertės naudingumą. Tam tikro lygio prekės kaina susidaro rinkoje ne tik dėl to, kad jai pagaminti įdedamas darbas, bet ir dėl to, kad jis įdedamas tam tikromis visuomeniškai būtinomis proporcijomis, reikalingomis vartojamajai vertei sukurti.

Konkrečios prekės kaina yra vertės (visuomeninio darbo sąnaudos) ir vartojamosios vertės (šio darbo rezultato) dialektinė vienovė, todėl ji negali rodyti tiktai kurią nors vieną prekės savybę. Kaina tik tada būna visuomeniškai pagrįsta, kai jos dydis reiškia vertės ir vartojamosios vertės dydį, t.y. jų dialektinę vienovę.

Kainą lemia ne tik vertės, bet ir paklausos-pasiūlos bei piniginių apyvartos dėsniai. Pagal vertės dėsnį, kainos turi būti formuojamos taip, kad prekių kainų santykis atitiktų jų verčių santykį. Kartu būtina atsižvelgti ir į poreikius bei paklausą. Kainos privalo garantuoti gamybos proceso materialinį bei finansinį balansą. Kainos subalansavimo teorinis modelis pagrįstas tuo, kad rinkoje ji formuojama maždaug laisvai, pagal du pagrindinius veiksnius – pasiūlą ir paklausą, kurie koncentruotai išreiškia kitų įvairių veiksnių grupių jungtinį poveikį.

Rinkos ekonomikos sąlygomis kainos atlieka šias funkcijas:

1. Apskaita, agregavimas ir kontrolė. Kainos naudojamos fiziškai skirtingoms prekėms įvertinti. Kartu jos leidžia stambinti (agreguoti) ekonominius rodiklius. Šią funkciją kainos atlieka beveik visose ekonominėse sistemose ir visose ekonominėse grandyse, pradedant įmone ir baigiant nacionalinių pajamų, bendrojo nacionalinio produkto apskaičiavimais aukščiausiu (agreguotu) lygiu. Įvairiose ekonominės sistemos grandyse kainos garantuoja apskaitą ir kontrolę.

2. Mokėjimų ir pajamų susidarymas. Kainą suprantame kaip pinigų kiekį, kurį pirkėjas turi sumokėti pardavėjui už įsigyjamą prekę. Taigi kainos leidžia nustatyti mokėjimų, kuriuos moka įvairūs ekonominiai agentai, dydį. Jeigu preke laikoma darbo jėga (darbas, kapitalinės paslaugos ir t.t.), tai kainos nulemia įvairių ekonominių agentų gaunamas pajamas, atitinkančias tam tikrą materialinės gamybos ir prekinių operacijų lygį bei turinį.

3. Išteklių paskirstymas. Kainų reikia paisyti skirstant ribotus materialinius išteklius, prekes įvairių kategorijų vartotojams, perskirstant pirkėjų pajamas. Pernelyg pakėlus prestižinių ribotos paklausos prekių kainas, galima jas sumažinti būtiniausioms prekėms, nustatant jas mažesnes negu gamybos išlaidos. Taip perskirstomos pajamos tarp pirkėjų, galinčių mokėti didesnę kainą už prestižines (madingas) prekes, ir tų, kurių pajamos ir išlaidos yra ribotos. Tačiau paskirstymo funkciją kainos gali atlikti tik reguliuojamos valstybės. Norėdama įgyvendinti įvairias numatytas socialines programas, ji gali iš dalies finansuoti įvairių prekių bei paslaugų gamybą, kad kainos išliktų žemos.

4. Įvairių ekonominės sistemos kontrahentų skatinimas. Kainos gali skatinti gamybą, vartojimą, išteklių taupymą. Tačiau egzistuoja tam tikra kainos riba, kurią peržengus gali atsirasti atvirkštinis poveikis. Pavyzdžiui, aukštos išteklių kainos skatina gamintojus racionaliai ir taupiai juos naudoti, diegti naujas technologijas. Tačiau pernelyg aukštos žaliavų kainos gali neigiamai paveikti gamybą, jei gamintojui pasirodys nuostolinga naudoti brangstančią žaliavą. Pakėlus prekės kainą, gali sumažėti jos paklausa, o kartu ir gamybos apimtis.

5. Pasiūlos ir paklausos reguliavimas siejasi su skatinamąja ir paskirstymo funkcija. Kaina, būdama vertės pinigine išraiška ir glaudžiai su ja susijusi, turi garantuoti reikiamas kapitalinių investicijų proporcijas, t.y. ji privalo reguliuoti pasiūlos ir paklausos santykį. Išaugus konkrečios prekės paklausai, šį santykį balansuoti galima dvejopai: pakelti prekės kainą, sumažinti paklausą arba, nepakeitus kainos, padidinti prekės gamybą (pasiūlą). Taip turi būti pasiektas pasiūlos ir paklausos balansas. Kai gamybos nebegalima plėsti, paklausą sumažina aukštos kainos, o padidina – žemos. Atsiradusi didelė paklausa garantuoja firmai maksimalų pelną net žemomis kainomis, nes paklausos augimas lemia ir prekės realizavimo augimą. Greitai reaguojant į kainas, neatsiranda nei deficito, nei nereikalingų prekių.

Minėtos kainų funkcijos yra labiau visuomeninio pobūdžio. Tačiau jos ne mažiau svarbios ir konkrečios įmonėse bei firmose, nes:

1. nustato firmos rentabilumą ir pelningumą;

2. veikia firmos
gautas pardavus prekes, todėl gali lemti ir gamybos struktūrą bei firmos kasdieninės veiklos metodus;

3. yra svarbiausias elementas, lemiantis firmos finansinį stabilumą ir gebėjimą rizikuoti;

4. yra priemonė, nustatanti tam tikrus santykius tarp firmos ir jos prekių pirkėjų, padedanti susidaryti apie firmą tam tikrą nuomonę, galinčią turėti įtakos tolesnei jos veiklai;

5. yra svarbiausias firmos veiksnys rinkos konkurencijoje.

Kaina – kintantis veiksnys, tiesiogiai veikiantis įplaukas. Todėl į ją dažnai žiūrima atsargiai. Norint, kad ji atitiktų savo funkcijas, įmonė, firma kainą turi taip koreguoti, kad prekės paklausa būtų įvertinta, didinama ir patenkinama.

2. Rinkos struktūra ir kaina. Kainų diskriminacija

Kaina nėra koks nors apskaičiuojamas rodiklis, nustatomas pagal tam tikrą formulę. Tai sudėtingas socialinis bei ekonominis fenomenas, įvairiarūšių visuomeninės gamybos veiksnių tarpusavio sąveikos rezultatas.

Kainą veikia tiek pasiūla, priklausanti nuo gamybos kaštų ir gamybos būdų, tiek ir paklausa, kurią savo ruožtu lemia prekės visuomeninis naudingumas bei vartojimo būdai. Abiejuose šio proceso pusėse yra tam tikri visuomeninio ūkio subjektai, turintys savų ekonominių interesų, lemiančių jų elgseną. Todėl kiekvienu momentu konkretus kainos lygis priklauso ne tik nuo gamybinių jėgų išsivystymo ir visuomenės poreikių struktūros, bet ir nuo to, kiek ir kokių agentų funkcionuoja gamyboje ir veikia tiek paklausą, tiek pasiūlą.

Kainų diskriminacija yra toks reiškinys, kai vienas gamintojas tokias pat prekes įvairiems pirkėjams parduoda (arba iš ko nors perka) nevienodomis kainomis (arba vienas pirkėjas įsigyja produkciją iš įvairių gamintojų).

Yra trys kainų diskriminacijos tipai (rangai):

1. Tobuloji, arba pirmojo rango, diskriminacija yra tokia, kai kiekvienam vienarūšės prekės vienetui nustatoma kaina, lygi jos paklausos kainai, o visa pirkėjo renta patenka monopolininkui.

2. Tai pačiai prekei ar paslaugai nustatoma n įvairaus dydžio kainų. Jeigu esant tobulajai (pirmojo rango) kainų diskriminacijai tuo pat metu tai pačiai prekei (produkcijai) yra tiek įvairaus dydžio kainų, kiek jos vienetų pagaminama, tai esant antrojo rango diskriminacijai tuo pat metu yra kelios kainų pakopos. Pavyzdžiui, telefono tarifai dieną ir naktį ir t.t. Kitaip negu tobulosios diskriminacijos atveju, monopolininkui tenka ne visa vartotojo renta, o tik jos dalis.

3. Trečiojo rango kainų diskriminacija ypatinga tuo, kad patys pirkėjai suskirstomi į grupes ir kiekvienai iš jų yra nustatoma sava realizacijos kaina.

3. Kainodaros veiksnių sistema

Kainodarą lemia daugelis sudėtingų ekonominių, socialinių ir politinių veiksnių. Konkrečių prekių kainos, jų dinamika priklauso nuo kompleksiško įvairių veiksnių poveikio. Taigi kainodaros veiksniai yra objektyviai egzistuojantys arba galintys atsirasti dėsningumai, aplinkybės ir sąlygos, veikiančios kainas ir jų kaitą. Jie gali būti pagrindiniai, turintys ilgalaikį ir nuolatinį poveikį kainoms bei jų kaitai, ir antraeiliai, turintys nedidelį arba laikiną poveikį.

Visų prekinės gamybos pagrindas yra vertė. Kaina – tai piniginė prekės vertės išraiška. Jos dydį apibrėžia visuomeniškai būtinos darbo sąnaudos (VBDS), gaminant prekių vartojamąją vertę, kuri tam tikromis ekonominėmis sąlygomis virsta gamybos kaina. Gamybos kaina – tai gamybos kaštai plius vidutinis pelnas. Tačiau rinkos kaina nesutampa su gamybos kaina. Rinkoje susiklosto vienodos kainos prekėms, turinčioms vienodas vartojamąsias savybes. Keičiantis prekės vartojamosioms savybėms, keičiasi ir jos kaina.

Kainų lygio ir dinamikos kaitos veiksnius galima sugrupuoti į 5 grupes:

1. veiksniai, lemiantys kainą, kintant visuomeniškai būtinoms darbo sąnaudoms (vertės dydžiu);

2. veiksniai, lemiantys kainą, modifikuojant vertę;

3. veiksniai, dėl kurių rinkos kainos nukrypsta nuo gamybos kainų;

4. veiksniai, susiję su pinigais ir infliacija;

5. pagal kitus požymius klasifikuojami kainodaros veiksniai.

Labiausiai kainų lygį ir dinamiką keičia veiksniai, susiję su visuomeniškai būtinų darbo sąnaudų kaita. Vystantis gamybinėms jėgoms vertė mažėja (dėl mokslo ir technikos pažangos, darbo našumo kilimo bei gamybos kaštų vienam gaminiui sumažėjimo). Todėl kainų lygis, kai kiti ją formuojantys veiksniai nekinta, taip pat turi tendenciją mažėti.

Kita grupė – tai veiksniai, lemiantys kainą per vertės modifikavimą. Gamyboje ir cirkuliacijoje veikiant kapitalo koncentravimo ir monopolizavimo procesams kainodara būna įvairių modifikacijų. Monopolijų poveikis kainoms pažeidžia rinkos pusiausvyrą ir formuoja gamybos kainomis pagrįstas vienodas kainas. Susidaro sąlygos monopoliškai aukštoms ir žemoms kainoms bei jų diferenciacijai atsirasti.

Nors vertės dėsnio veikimas ir gamybos kaina, kaip vertinis kainos pagrindas, vyraujant monopolijoms, išlieka, tačiau kaina diferencijuojasi, modifikuojasi ir tampa daugialypė.

Esant monopolinių kainų tendencijai viršyti gamybos kainą, pastaroji, būdama rinkos kainos svyravimo centras, virsta apatine monopoline kainos kitimo riba, o nemonopolizuotų prekių kainos svyruoja žemiau gamybos kainų. Taigi gamybos kaina tam tikru mastu yra monopolizuotų ir nemonopolizuotų gaminių kainų svyravimo riba.

Kadangi
stambių ir smulkių gamintojų prekių savikaina nevienoda, todėl monopolinės kainos garantuoja ne tik vidutinę pelno normą, bet ir viršpelnį (ekonominį pelną). Tuo tarpu monopolizuotos įmonės pelną gauna mažesnį negu vidutinė pelno norma, o kartais (krizės sąlygomis) jis yra lygus nuliui arba gamyba nuostolinga.

Monopolinės kainos yra savotiškas veiksnys, formuojantis kainas, kai jos nukrypsta nuo gamybos kainų tiek aukštyn, tiek žemyn.

Kitas šios grupės veiksnys, formuojantis rinkos kainą, yra funkciškai vienarūšių prekių vartojamųjų savybių kaita. Kadangi esant vienodoms ir net mažesnėms darbo sąnaudoms galima sukurti nevienodai efektyvius ir naudingus gaminius, tai vartojamosios vertės poveikis kainai yra šių galimybių rezultatas.

Svarbūs ir tie veiksniai, dėl kurių susidaro rinkos kainų nuokrypis nuo gamybos kainos. Vienas iš jų – tai paklausos ir pasiūlos santykis bei ekonomikos raidos cikliškumas. Pasiūlos ir paklausos neatitikimą labai smarkiai veikia ekonominės sistemos raidos cikliškumas. Šie neatitikimai gali būti įvairūs: trumpalaikiai ir ilgalaikiai, cikliniai ir necikliniai.

Dar vienas šios grupės svarbus kainas formuojantis veiksnys yra valstybinio kainų reguliavimo ir kontrolės priemonės. Valstybė, norėdama išvengti stichinių kainodaros procesų, kartais varžo per didelį kainų augimą arba keičia kainų proporcijas, nustato “administruojamas” kainas ir t.t. Tačiau valstybės įsikišimas į kainodarą pažeidžia kainų formavimosi sistemą.

Ketvirtoji veiksnių grupė susijusi su pinigais ir infliacija. Dabar kainodarą itin smarkiai veikia infliacija. Lietuvoje ir kai kuriose kitose pasaulio šalyse yra susidariusi tokia padėtis, kai pinigų kiekis auga sparčiau už prekių kiekį, t.y. vyksta pinigų nuvertėjimo procesas. Dėl to auga piniginis vertės ir kainų mastas. Dabartinėmis ekonomikos raidos sąlygomis yra ir kitų veiksnių, skatinančių infliacijos procesus. Iš dalies tai valstybinio reguliavimo politika. Infliaciją, kaip piniginį veiksnį, sudaro daugelis komponentų: tai piniginių ženklų ir kitų mokėjimo priemonių emisija, pinigų cirkuliacijos greičio didinimas, atsiskaitymo priemonių be grynųjų pinigų padidėjimas, valiutų pariteto mažinimas, aukso kainų kilimas, valstybinių biudžetų deficitas, piniginės sistemos krizė ir t.t. Daugelyje šalių nedidelė infliacija naudojama kaip ekonominio vystymosi skatinimo priemonė.

Minėtos keturios veiksnių grupės sudarytos pagal veiksnių kilmę prekės vertės ir kainos formavimo procesui. Tačiau, nelygu tyrinėjimo tikslai, kainodaros veiksnius galima klasifikuoti ir pagal kitus požymius: laiko požymį (ilgalaikiai, trumpalaikiai, neapibrėžti, t.y. trūkūs, epizodiški); poveikio kainai pobūdį (cikliniai, necikliniai); poveikio kryptį (kainas keliantys-infliacija, kainas mažinantys-vertės mažėjimas); ryšį su kaina (tiesioginiai, netiesioginiai); reprodukcijos proceso vietą (gamybiniai, rinkos); geografinį ir politinį požymį (vidiniai valstybiniai, regioniniai, pasauliniai); prekinį požymį (veiksniai, veikiantys visų prekių kainodarą, konkrečių prekių rūšis arba jų grupes).

Toks veiksnių klasifikavimas yra sąlygiškas, bet jis padeda geriau suprasti kainodaros procesus. Kainodaros veiksnių klasifikavimas leidžia geriau paaiškinti ir klasifikuoti daugybę faktiškų, statistinių, empirinių ir komercinių duomenų, kuriuos pateikia įvairūs užsienio šaltiniai.

4. Kainų politika ir tikslai

4.1 Kainų politikos esmė ir tikslai

Firmai dirbant rinkos sąlygomis, kaina yra vienas iš jos bendrosios politikos elementų. Tai svarbus kiekvienos firmos rodiklis, nes pagrindinė jos funkcija – garantuoti įplaukas iš prekių pardavimo. Be to, kaina labai svarbi ir prekių vartotojams, todėl ji nulemia santykius tarp firmos bei prekių rinkos. Kiekvienos prekės kainą galima analizuoti trumpalaikio arba ilgalaikio pelno gavimo požiūriu, galima ją nagrinėti ir kitais tikslais, kuriuos sau kelia firma.

Kainų nustatymas yra neatskiriama reprodukcijos proceso dalis visu prekių gyvavimo laikotarpiu. Taigi kainų politika – tai vadovavimas firmos kainų nustatymo veiklai. Ji remiasi svarbiausiais principais ir taisyklėmis, kurias firma naudoja siekdama gauti maksimalų pelną ir garantuoti prekių konkurencingumą rinkoje.

Kainodarai keliami uždaviniai turi atitikti pagrindinį firmos tikslą – didinti pelną. Turėdama visus būtinus duomenis apie savo gamybos bei cirkuliacijos kaštus ir nustačiusi rinkos kainų lygį, firma pradeda rengti savąją kainų politiką. Firmos tikslai glaudžiai susiję su jos padėtimi rinkoje, jos prekių konjunktūra, mokslinės bazės lygiu, finansine būkle, konkurencijos sąlygomis ir rinkos monopolizavimu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2576 žodžiai iš 8423 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.