Kaip aš suprantu demokratiją
5 (100%) 1 vote

Kaip aš suprantu demokratiją

11

Demokratija. Atrodo paprasta, kasdien girdima sąvoka. Bet jei staiga kurio nors paklausčiau, kas yra toji DEMOKRATIJA ir kaip ją reikėtų suvokti, turbūt ne vienas suglumtų. Tiesą sakant, paklausta sutrikčiau ir aš. Tikriausiai strimgalviais pulčiau naršyti po tarptautinių žodžių žodyną ir bakstelėjusi pirštu į sąvoką paporinčiau: “Demokratija – tai valdžia, faktiškai ir formaliai kylanti iš visuomenės daugumos valios“. Arba kita versija (taip pat rasta žodyne): “Demokratija – visuomeninių organizacijų, darbo kolektyvų tvarkymosi principas, pagrįstas narių savaveiksmiškumu ir t.t.“. Visą šitą protingų minčių eilę papildyčiau politologijos pamokose įgytomis žiniomis: papasakočiau apie Anglijoje (17a.) ir Prancūzijoje (18a.) vykusias revoliucijas, po kurių buvo panaikintos absoliutinės monarchijos ir paskelbta, kad aukščiausioji valdžia arba, kitaip tariant, suverenitetas priklausys TAUTAI. Vadinasi, jau tuomet kinta valdymo forma: absoliutines monarchijas keičia DEMOKRATIJA. Jei kažkas suabejotų mano žinių gilumu, dar patikslinčiau, kad pats terminas “demokratija“ buvo vartojamas jau senovės Graikijoje (5a.pr.Kr.) ir pažodžiui išvertus reiškia “liaudies valdžią“.

Ir visai nenustebčiau, jei po tokių samprotavimų atsirastų dvi grupės žmonių: tie, kurie būtų mane kuo puikiausiai supratę, greičiausiai būtų užsigeidę padiskutuoti šia tema, kiti į viską paprasčiausiai būtų numoję ranka arba paprašę viską paaiškinti “žmoniškiau“ (vadinasi, paprasčiau). Čia ir slypi sudėtingumas – paaiškinti demokratiją paprastai, taip, kad net mažam vaikui būtų aišku. Bėda ta, kad demokratijos negalima įsprausti į formulę. Ji nėra vien tik sistema arba doktrina (nors taip ją aiškina įvairūs žodynai). Demokratija, paprastai kalbant, yra tiesiog gyvenimo būdas, kuris čia pasitraukdamas, čia sugrįždamas išsirutuliojo Vakarų Europoje per daugelį šimtmečių, patyrė įvairiausių poveikių. Dėl demokratijos esmės nuolat diskutuojama. Žodis “demokratija“ yra sukėlęs begalę aistrų, ginčų, įvairiausių interpretacijų. Kasdienybėje jam suteikiama daugybė skirtingų prasmių. Per televiziją ar radiją dažnai girdžiu: “Seimas priėmė demokratišką įstatymą, Lietuvoje vyksta demokratiniai rinkimai…“. Aiškiau nebūna: kalbama apie politinę sistemą, valstybės valdymo būdą. Politikoje demokratija beveik (jeigu ji tikrai egzistuoja valstybėje) visuomet akivaizdi, tereikia pastebėti vadinamąją daugumos taisyklę (tai piliečių galimybė dalyvauti priimant sprendimus) ir pagrindines vertybes – LYGYBĘ ir LAISVĘ, kurioms užtikrinti buvo išleistos net kelios deklaracijos (1776m. JAV Nepriklausomybės deklaracija; 1789m. “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“ Prancūzijoje), įkurtos žmogaus teises ir demokratiją ginančios organizacijos (Europos Taryba, Europos žmogaus teisių komisija ir kt.). Taigi, kad visuomenė galėtų gyventi ir tvarkytis demokratiškai, svarbiausia yra užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms ir tiksliai apibrėžti valdžių (vykdomosios, leidžiamosios, teisinės) funkcijas. Tai demokratinėse šalyse dažniausiai įtvirtina konstitucija.

Tačiau demokratijos tema aktuali ne tik politikoje… Pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau apie ją kalbama ne vien kaip apie politinę sistemą, valstybės valdymo formą, bet ir kaip apie žmonių gyvenimo būdą.Pavyzdžiui, 23 Deklaracijos straipsnis teigia, kad “kiekvienas žmogus turi teisę į darbą, laisvą darbo pasirinkimą<…>ir apsaugą nuo nedarbo…”.Lietuvoje šią teisę užtikrina konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucija,48 straipsnis). Tačiau ar tikrai konstitucinis šios teisės į darbą užtikrinimas reiškia, kad šiandien Lietuvoje kiekvienas gali įsidarbinti? Ar teisinga, kad mėnesių mėnesius dirbantiems neišmokamas uždirbtas atlyginimas? Ar yra kokia nors išeitis? Galbūt iš pirmo žvilgsnio šie klausimai atrodo nesusiję su žmogaus teisėmis, demokratišku žmonių gyvenimo būdu, bet tik įveikus panašias problemas visuomenė taptų demokratiškesnė, pilietiškesnė.Taigi kasdieniame gyvenime demokratija įgauna, žinoma, naują atspalvį: “Tai tarsi dialogas, derybos, abipusė pagarba ir supratimas, iš kurių išauga bendrų interesų suvokimas“ (H.Kochas, 1997). Tačiau bene svarbiausia, kad žmogus, gyvendamas su kitais žmonėmis, TIKSLIAI suvoktų demokratijos prasmę.Na ir kas, kad dažnai patys gal net nepagalvoję pasakome: “Jonas yra demokratiškas žmogus, mokykloje vyrauja demokratiška aplinka…”. Apie kokią demokratiją kalbame tada? Daugelyje knygų, kuriose nagrinėjami demokratiniai žmonių tarpusavio santykiai rašoma: “…nors žmonės yra skirtingos prigimties, turi įvairių poreikių, skirtingą išsilavinimą, priklauso skirtingoms kultūroms, puoselėja skirtingus idealus ir siekia skirtingų interesų, jie privalo ieškoti ir rasti bendrų sąlyčio taškų, išsakyti savo nuomonę taip, kad neužgautų kito garbės, orumo, išklausyti kitą, priimti sprendimus, kurie nepažeistų prigimtinių kiekvieno teisų”. Vadinasi bendras žmonių demokratinio gyvenimo būdas turėtų reikštis ieškant kompromisų, diskutuojant, derantis…Turėtų, bet, deja, retai kur bepamatysi šiandieninėje visuomenėje panašių dalykų. Tokie samprotavimai turbūt daugeliui pasirodytų nuobodūs ar net juokingi. Būtų naivu kalbėti apie pagarbą ir toleranciją kaimynui ar visiškai svetimam žmogui, kai nūdiena mūsų šalyje byloja ką kita. Šeimose jau seniai niekas nebesivadovauja pagrindiniu Dievo įsakymu “mylėk savo artimą, kaip pats save”. Daugeliui priimtinesnis Z.Froido “dėsnis”:”mylėk savo artimą, kaip jis tave myli”. Galbūt todėl jau niekas nebesistebi, kad brolis broliui kelia bylą dėl žemės lopinėlio, palikimo, neverto net sudilusio skatiko, ar kitų menkniekių, kuriuos į viešumą pirmoji suskumba ištraukti žiniasklaida, naudodamasi demokratijos jai suteikta nevaržoma laisve. Tokiomis aplinkybėmis turbūt koks nors skeptikas ar šiaip viskuo nepatenkintas pilietis mestelėtų: “Štai tau ir demokratija… pjaunasi, vagia, vieni kitiems ant galvų lipa… betvarkė čia, o ne demokratija…“. Būtent čia reikėtų stabtelėti ir pagalvoti, kas gi vis dėlto labiau kaltas: žmonės, ne visuomet sugebantys susitarti dėl asmeninių (egoistinių) paskatų, ar DEMOKRATIJA? Ganėtinai kvailai skambėtų kaltinimas politinei sistemai, kurią sugalvojo (gal net reikėtų sakyti išrado) patys žmonės, norėdami geresnio gyvenimo. Tas kaltinimas, net jei daugelis to ir nesuprastų, būtų priekaištas pačiam sau, nes DEMOKRATIJA priklauso nuo KIEKVIENO iš mūsų (ne nuo konstitucijos ar parlamento), nes ji yra žmonių valia, gyvenimo būdas, kurį reikia išsiugdyti. Todėl ugdymasis ir ugdymas yra DEMOKRATIJOS šerdis.

Šiuo metu Jūs matote 92% šio straipsnio.
Matomi 1002 žodžiai iš 1087 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.