Kaip galimas mokslas
5 (100%) 1 vote

Kaip galimas mokslas

11

Nylsas Boras sakė su savo radikaliu įsitikinimu:

„… priežastingumas gali būti suprantamas kaip suvokimo būdas, kuriuo apribojame savo jutimus“

Priežastingumo problema nagrinėjama tik filosofijoje, tai sąlygotumo problema,kuri išreiškia požiūrį, kad visi pasaulio daiktai yra nulemti tam tikrų abjektyvių sąlygų. Mokslas remiasi determinizmu, nes jo neigimas būtų lygus mokslo neigimui. Toerijoje determinizko klausimas iškyla, nes klausiama kiek mokslas gali pažinti priežastis. Prognozavimas svarbus taikomiesiems mokslams, taikomosioms biologijos formoms. Tuo tarpu struktūrinės regresijos pranašesnės fundamentaliojo mokslo požiūriu, ieškant priežastinių ryšių gamtoje ir juos aprašant.

Netikro priežastingumo klaida. Visais laikais buvo tikima, kad galima žinoti priežastį: tačiau kas lemia mūsų žinojimą, tiksliau pasakius, mūsų tikėjimą tuo žinojimu? Faktiškai iki šiol neįrodyti garsieji „vidiniai faktai“. Mes manėme esą valios akto priežastis; mažų mažiausiai mes tikėjomės užčiuopti veiksmo priežastingumą. Beveik niekada nebuvo abejojama, kad kokio nors veiksmo antecedentia jo priežasčių, reikia ieškoti sąmonėje; o jei jos ieškomos, tai ir surandamos – kaip „motyvai“: kitaip būtų neįmanoma nuo jų nepriklausyti, nebūti u ž jas atsakingam. Pagaliau kas ginčijo, kad mintis priežastingai sąlygota, kad minties priežastis yra Aš?.. Iš tų trijų „vidinių faktų“, kuriais tariamai pagrindžiamas priežastingumas, pirmas ir labiausiai įtikinantis yra valios kaip priežasties faktas; sąmonės („dvasios“) kaip priežasties, o vėliau ir Aš („subjekto“) kaip priežasties koncepcija atsirado tik po to, kai valios priežastingumas buvo priimtas kaip savaime suprantamas dalykas, kaip empirija… Šiandien mes nebetikime nė vienu šios koncepcijos žodžiu. „Vidinis pasaulis“ kupinas fantomų ir žaltvykslių: viena iš tokių yra valia. Valia daugiau nieko nejudina ir galiausiai nieko nepaaiškina – ji tik lydi procesus; jos gali ir nebūti. Vadinamasis „motyvas“: kita klaida. Tik paviršinis sąmonės fenomenas, veiksmo priedėlis, kuris veiksmo antecedentia labiau paslepia, negu parodo. Psichologijai kiekvienas įvykis buvo veiksmas, kiekvienas veiksmas – valios padarinys, pasaulis jai buvo veikėjų sankaupa, kiekvieno įvykio pagrindas jai buvo veikėjas („subjektas“). Savo tris „vidinius faktus“, tai, kuo žmogus tikėjo tvirčiausiai,- valią, dvasią, Aš,- jis išsunkė iš savęs ir suprojektavo į išorę,- pirmiausia iš Aš sąvokos jis išgliaudė „būties“ sąvoką, „daiktams“ jis suteikė būtį pagal savo vaizduotę, pagal savąją Aš kaip priežasties sąvoką. Ko stebėtis, kad vėliau daiktuose jis tik atrasdavo tai, ką pats į juos buvo įspraudęs? – Kartoju: pats daiktas, „daikto“ sąvoka, yra tikėjimo Aš kaip priežastimi atspindys…

Merleau-Ponty pritaria formos psichologams, kad gamtoje egzistuoja ne paprastas izoliuotų įvykių priežastingumas ar grynasis refleksas, kaip kad teigia fizikai ar biologai, bet daug platesnė tuos įvykius apjungianti forma, t.y. –visa fizinio pasaulio sistema ar gyvūno organizmas.

Mosklas – tai žmonių veikla , kuria siekiama gauti ir teoriškai susiteminti objektyvias žinias apie tikrovę. Sukauptos ir įsisavintos žinios tampa veiksmingu instrumentu visuomenei ir jos nariams įgyvendinant savo tikslus.

Sociologija – mokslas, tiriantis visuomenę, jos struktūrą ir procesus, tiria jos grupes ir visuomenės elgesį. Metodologiniu požiūriu bet kurio mokslo objektu laikytina konkreti, vienaip ar kitaip apibrėžta objetyvaus pasaulio sritis. Bet kuris mokslas gali tyrinėti labai daug objektų, tačiau mokslo dalykas – visuomet apibręžtas, konkretus ir specifinis. Socialinio pažinimo dalyko skiriamoji ypatybė yra ta, kad jis išreiškia visą aibę ryšių ir santykių, kuriuos galima priskirti socialiniams. Sociologinio pažinimo objektu laikytina socialinių reiškinių, socialinių procesų savybių, ryšių ir santykių visuma. Patį socialinį reiškinį ar procesą sukelia vieno individo poveikis kitam individui ar socialinei grupei, individas tampa tam tikrų socialinių savybių turėtoju ir reiškėju. Taigi pagrindinis socialinio tyrimo objektas yra individas. Būtent jo socialiniai ryšiai, socialinė sąveika su kitais individais, socialiniai santykiai ir jų organizavimo būdas yra sociologinio tyrimo objektas. Sociologija priklauso tai socialinių mokslų šakai, kuri savo dėmesį sutelkia socialinių reiškinių, darinių bei struktūrų būklei, kuriuos sukelia individų sąveika bendrajai padėčiai nusakyti. E. Diurkheimui sociologijos dalykas – tai socialiniai faktai. Kadangi socialinius reiškinius provokuoja visuomenė, tam tikros jos grupės, tai sociologijos dalykas visada yra visuomeninio pabūdžio. Pagal vokiečių sociologą M. Vėberį, sosiologijos dalykas – tai socialinė elgsena, suvokiama kaip vidinė ar išorinė pozicija veiklos atžvilgiu. Žmogaus elgesys laikomas socialiniu, kai jis derinamas su kitų žmonių elgesiu. Sociologai tiria, kaip tai pavyksta padaryti atskiroms žmonių grupėms. Marksistai sociologinių tyrimų dalyku laiko visuomenės, kaip socialinės sistemos ir ją sudarančių elementų, analizę. Taikomoji sociologija tyrimo dalyku laiko reikškinį ar procesą, į kurį nukreiptas sociologinis tyrimas. Dalykas turi būti charakterizuojamas profesine ir kitokia priklausomybe, erdvės apibrėžtumu, funkciniu kryptingumu, laiko apibrėžtumu, kokybinių išmatavimų galimybėmis. Taigi, sociologinių tyrimų dalykas – tai mus dominanti objekto dalis, kuri bus tiriama.

Šiuo metu Jūs matote 100% šio straipsnio.
Matomi 830 žodžiai iš 834 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.