Kaip išsivaduoti nuo pykčio ir baimės
5 (100%) 1 vote

Kaip išsivaduoti nuo pykčio ir baimės



Gyvenimo sunkumai ir apribojimai visiems vaikams sukelia neigiamų emocijų, kurios yra natūrali ir svarbi jų vystimosi dalis. Jos padeda vaikams reikiamai pakoreguoti lūkesčius ir susitaikyti su gyvenimo apribojimais (Gray, 2001).

Anksčiau vaikai būdavo mokomi slopinti savo emocijas. Gėdydami ir bausdami nusiminusius vaikus, slopiname gyvenimo aistrą ir palaužiame jų valią. Kai vaikas įširsta, dauguma suaugusiųjų padaro klaidingą išvadą, jog jis yra blogas arba, kad jie nėra geri tėvai. Kiekvienas vaikas turi išmokti reikšti, jausti ir išlieti neigiamas emocijas. Mokymasis jas valdyti žadina vaikų kūrybingumą, vaikai pasirengia sėkmingai įveikti gyvenimo sunkumus (Gray, 2001).

Moksliniai tyrimai bei psichologų praktinio darbo patyrimas rodo, kad dažniausia visų socialinių patologijų (nusikalstamumo, alkoholizmo, savižudybių ir kt.) priežastis – nepakankama asmenybės psichologinė branda, t. y. nepakankamas psichinis atsparumas ligoms, depresijai, agresijai, autoagresijai ir kt. Pagrindiniai dalykai, kurių stokoja, tai – geresnis savęs vertinimas, orumas, gebėjimas valdyti emocijas, įveikti įtampą, nerimą, konstruktyviai spręsti konfliktus ir iškylančias problemas (Bulotaitė, 1996).

Kiekvienas žmogus savo gyvenime ne kartą patiria įvairių psichinių traumų. Normalu išgyventi nesėkmes, praradimus, konfliktus, vienišumą, baimę ir panašias reakcijas, kurios komplikuoja mūsų gyvenimą, sutrikdo mūsų pasitikėjimo savimi, stabilumo jausmus. Gebėjimas susidoroti su šiomis problemomis būdais, kurie patenkina tiek asmenį, tiek visuomenę, ir yra asmens psichinės sveikatos, psichinio atsparumo matas (Bulotaitė, 1996).

1. EMOCIJOS IR JAUSMAI

Žmogaus jausmai būna stiprūs, spontaniški, kartais neužmirštami. Žmogus turbūt yra emocingiausias iš visų būtybių. Palyginus su gyvūnais, mes daug dažniau jaučiame baimę, pyktį, liūdesį, džiaugsmą ir meilę. Emocijos įvairina mūsų gyvenimą, o stresų metu jos gali būti pražūtingos arba padėti išsigelbėti.

(http://www.is.lt/kolegija/Jakubauskas_socialine_psichologija_NETRINTI.pdf)

Emocijas sudaro:

1) fiziologinis sužadinimas;

2) išraiška;

3) sąmoningas išgyvenimas.

Bet kokį poreikį jaučiantis žmogus negali pašalinti įtampos, neturėdamas ryšio su aplinka. Aplinka teikia žmogui informaciją, kurią kiekvienas subjektas priima kitaip, savaip naudodamas suvokimo ir pojūčio kanalus. Informacija patenka į smegenis, kur mąstymo pagalba ji analizuojama ir interpretuojama: sprendžiami įvairūs klausimai, numatoma tolimesnė veikla, vertinama informacija, kuriamos idėjos, formuluojamos nuomonės, lyginama su turimais stereotipais ir t. t. Vėliau perdirbta informacija keliauja į poreikių sferą. Atlikus tokį darbą, kiekvienąkart kyla klausimas, ar tai, ką gaunu atitinka mano poreikius, mano tikslus, ar tai mažina mano vidinę įtampą ir nepasitenkinimą, kilusį iš mano trūkumo. Jei informacija atitinka mūsų lūkesčius, kyla teigiamos emocijos. Jei ne, kyla neigiamos emocijos.

(http://www.is.lt/kolegija/Jakubauskas_socialine_psichologija_NETRINTI.pdf)

1.1. EMOCIJŲ SAMPRATA

Emocijos – tam tikru momentu kylantis išgyvenimas, kuris parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu (Psichologija studentui, 1996).

1.2. EMOCIJŲ KLASIFIKACIJA

Tyrimų duomenimis, mažiausiai kelios emocijos yra bendros visiems žmonėms, nepriklausomai nuo amžiaus ir kultūros – tai džiaugsmas, pyktis, bjaurėjimasis, baimė, nuostaba ir liūdesys (Psichologija studentui, 1996).

Emocijas klasifikuodami psichologai susiduria su problema, pagal kokius kriterijus derėtų skirstyti emocines būsenas. Kai kurie autoriai mano, kad emocijų klasifikuoti apskritai neįmanoma: žmogus kaskart atiduria kitokioje situacijoje ir negali patirti lygiai tokios pačios emocijos (Psichologija studentui, 1996).

Plačiai paplitęs skirstymas į teigiamas ir neigiamas emocijas, ir į nukreiptas į išorinį pasaulį ir į save:

EMOCIJOS

TEIGIAMOS

NEIGIAMOS

Į IŠORĘ MEILĖ,

SUSIDOMĖJIMAS,

NUSTEBIMAS PYKTIS, NEAPYKANTA,

ŠLYKŠTĖJIMĄSIS.

NIEKINIMAS, PAJUOKA

Į SAVE DŽIAUGSMAS,

PASITENKINIMAS BAIMĖ, LIŪDESYS,

IŠGĄSTIS, NERIMAS,

GĖDA

Taip pat, dar derėtų skirti įgimtas emocijas (minėtosios šešios – universalios) ir tas, kurios nulemtos socialinių sąlygų ir atsiranda vystantis asmenybei. Tokias emocijas paprastai vadiname jausmais. Jausmai išreiškia žmogaus santykius su aplinka, su aplinkiniais žmonėmis. Jausmų pobūdis priklauso nuo to, ar asmenybės aukštesnieji poreikiai yra patenkinti, ar nepatenkinti (Psichologija studentui, 1996).

Mes išgyvename įvairius jausmus, juos sąlyginai galima skirstyti:

– moralinius, atspindinčius žmogaus santykius su kitais žmonėmis ir pačiu savimi (meilė, pasitikėjimas, draugystė, kaltė, gėda ir kt.);

– intelektinius, kylančius iš pažintinės veiklos (žinių troškimo, abejonės, atsiradimo džiaugsmo ir kt.);

– praktinius, atspindinčius žmogaus veiklą (pareigos jausmas, sėkmės išgyvenimas);

– estetinius, kylančius sąmoningai ar nesąmoningai vertinant aplinkos grožį (gėrėjimasis, grožio pajutimas) (Psichologija studentui, 1996).

1.3. EMOCIJŲ PAŽINIMAS

Pirmas žingsnis, kurį reikia žengti tam, kad suprastume save, kas su mumis vyksta, yra savo emocijų
atpažinimas.

1. Kūno signalai. Išgyvenant kokią nors emociją – nuostabą, baimę, pyktį, susidomėjimą, džiaugsmą ir kt. – mūsų kūnas kinta (vyksta fiziologinės reakcijos), ir tai galima pajusti, įsisąmoninti. Tai gali būti padažnėjęs kvėpavimas ar širdies plakimas, vidinis drebulys ar lengvas galūnių drebėjimas, įtampos, šilumos ar šalčio pojūtis kurioje nors kūno dalyje, prakaitavimas ir kt. Įsisąmonindami, kaip įvairios emocijos atsispindi kūne, galime jas geriau pažinti, o tai padeda kontroliuoti, valdyti savo emocijų išraišką (Lepeškienė, 1996).

Vaikams reikia paaiškinti, ką tokie fiziologiniai reiškiniai kalba apie mūsų emocijas ir jausmus. Pavyzdžiui, įsitempę raumenys gali rodyti pyktį, baimę, siaubą; byrančios ašaros – sielvartą, gėdą ar bejėgiškumą; virpančios rankos – susijaudinimą, įtampą; dantų griežimas – agresiją ir t. t. (Sturlienė, 1996).

2. Įvykių kontekstas. Emocijas ir jausmus taip pat padeda atpažinti situacija arba įvykių kontekstas, kurie paprastai nulemia tam tikrus išgyvenimus. Tarkim, jeigu šeimoje kas nors mirė, žmonės jaučia sielvartą, kančią, neviltį ir kt. Jeigu mus kas nors žemina, galime jausti pyktį, įniršį, nepasitenkinimą ar skausmą (Sturlienė, 1996).

3. Mintys. Mintys taip pat padeda suprasti savo emocijas ir jausmus. Jei aptinkame save galvojant apie draugą: „Och tu, bjaurybe!“, tai tikriausiai reiškia, kad mes pykstame ant jo. Jei paskui dar priduriame: „Aš tau rytoj parodysiu…“, tikriausiai, norime jam atkeršyti (Sturlienė, 1996).

1.4. EMOCIJŲ VALDYMAS

Kad savo išgyvenimus suvoktume aiškiau, reikia juos įvardyti, t. y. parinkti žodį ar kategoriją, kurie tiksliausiai apibūdintų tai, ką jaučiame, pvz.: liūdnas, piktas, išsigandęs, abejingas ir kt. Labai svarbu, kad toks asmeniškas jausmų žodynas būtų kuo gausesnis. Juk kai kurie jausmai yra panašūs, bet turi įvairų atspalvį. Pavyzdžiui, išdidus gali būti žmogus dėl atlikto darbo ar poelgio, o jei dėl to jis vaikšto „užrietęs nosį“, vadinasi, jis – pasipūtęs. Galima išreikšti įvairų jausmo gilumą, pavyzdžiui: skausmas, sielvartas, kančia. Gausus jausmų žodynas palengvina atpažinti ir įvardyti tiek mūsų, tiek kitų žmonių išgyvenimus (Sturlienė, 1996).

Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Neigiamos emocijos nėra nei patogios, nei malonios, bet jos – augimo proceso dalis. Išmokę jas reikšti, jausti ir išlieti, vaikai ima suvokti savo jausmus ir tuomet jiems tampa lengviau išlieti neigiamas emocijas viešai jų nedemonstruojant (Gray, 2001).

Mokydamasis jausti ir išsakyti neigiamas emocijas, vaikas ima suvokti save kaip individą (ugdo stiprią asmenybę), jame pamažu pradeda skleistis kūrybingumas, intuicija, meilė, kryptingumas, pasitikėjimas savimi, džiaugsmas, atjauta, sąžinė ir sugebėjimas pasitaisyti suklydus (Gray, 2001).

Išliedami neigiamas emocijas vaikai mokosi jausti. Savo jausmus jie ima suvokti iš pradžių išreikšdami neigiamas emocijas. Jausti – tai žinoti, kas vyksta mūsų viduje. Jausdami geriau suvokiame, kas esame, ko mums reikia, ko norime. Sugebėjimas jausti mums padeda pripažinti ir gerbti kitų žmonių poreikius, troškimus ir norus. Išklausydami vaikus, liejančius neigiamas emocijas, ugdome jų sugebėjimą jausti (Gray, 2001).

Geriausias būdas parodyti vaikams, jog pykti galima, tai supratingai juos išklausyti ir palikti vienus, kad galėtų išlieti neigiamas emocijas. Nieko baisaus, jeigu uždaromi kambaryje vaikai priešinasi. Jie gali pykti ir šiurkščiai atsikalbinėti. Tai gerai. Pertrauka yra proga vaikui iš visų jėgų priešintis ir galiausiai suaugusiesiems paklusti. Svarbu, kad vaikai žinotų, jog priešindamiesi nelaikomi blogais. Priešinimasis yra natūrali augimo dalis (Gray, 2001).

Penkių sekundžių pauzė. Kartais pakanka tik sulėtinti tempą ir pamėginti padėti vaikui išspręsti problemą. Kai vaikai pikti, liūdni, nusiminę arba ko nors nerimauja, nereikia aiškinti, kaip jie turėtų jaustis. Geriau nieko nedaryti ir penkias sekundes pajusti tai, ką jie tikriausiai jaučia. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Geriau leisti jam taip jaustis ir pačiam pajusti jo nusiminimą (Gray, 2001).

Greitas sprendimas ne tik sumenkina vaiko jausmus, bet sustiprina menkavertiškumo jausmą. Jeigu suaugusiajam taip lengva išspręsti, kas vaikui sunku, dėl savo nusiminimo jis pasijunta neteisu arba menkavertis, nes nesugeba rasti išeities taip greitai, kaip suaugusysis. Patarti galima tik tada, kai vaikas pradeda rimti ir klausia, kaip rasti išeitį iš padėties (Gray, 2001).

2. BAIMĖ

Baimė yra reakcija į dabartinį, staigų pavojų.

(http://www.is.lt/kolegija/Jakubauskas_socialine_psichologija_NETRINTI.pdf

Baimė gali būti bjauri emocija. Ji gali kankinti, sutrikdyti miegą ir užvaldyti mūsų mintis. Dažniau baimė yra prisitaikymo prie aplinkos reakcija. Ji parengia kūną gelbėtis nuo pavojaus. Baimindamiesi tikrų ar įsivaizduojamų priešų, žmonės buriasi į šeimas, gentis, tautas. Baimė susižeisti saugo mus nuo susižalojimų. Bijodami bausmės ar keršto stengiamės nepakenkti vienas kitam (Myers, 2000).

Baimė visada siejasi su konkrečiu objektu aplinkoje (asmeniu, daiktu, įvykiu). Baimė turi ir savo
prasmę, nes apsaugo nuo pavojų. Be baimės jausmo, taptume lengvai pažeidžiami (Kočiūnas, 1995).

2.1. TRANZITINĖS (PRAEINANČIOS SAVAIME) BAIMĖS

Sveikų vaikų baimė visada turi realų pagrindą: tai tam tikra gyvenimiška situacija, filmai, baisios istorijos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1600 žodžiai iš 5306 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.