Kaip išsivaduoti nuo pykčio ir baimės
5 (100%) 1 vote

Kaip išsivaduoti nuo pykčio ir baimės

1121314151



Gyvenimo sunkumai ir apribojimai visiems vaikams sukelia neigiamų emocijų, kurios yra natūrali ir svarbi jų vystimosi dalis. Jos padeda vaikams reikiamai pakoreguoti lūkesčius ir susitaikyti su gyvenimo apribojimais (Gray, 2001).

Anksčiau vaikai būdavo mokomi slopinti savo emocijas. Gėdydami ir bausdami nusiminusius vaikus, slopiname gyvenimo aistrą ir palaužiame jų valią. Kai vaikas įširsta, dauguma suaugusiųjų padaro klaidingą išvadą, jog jis yra blogas arba, kad jie nėra geri tėvai. Kiekvienas vaikas turi išmokti reikšti, jausti ir išlieti neigiamas emocijas. Mokymasis jas valdyti žadina vaikų kūrybingumą, vaikai pasirengia sėkmingai įveikti gyvenimo sunkumus (Gray, 2001).

Moksliniai tyrimai bei psichologų praktinio darbo patyrimas rodo, kad dažniausia visų socialinių patologijų (nusikalstamumo, alkoholizmo, savižudybių ir kt.) priežastis – nepakankama asmenybės psichologinė branda, t. y. nepakankamas psichinis atsparumas ligoms, depresijai, agresijai, autoagresijai ir kt. Pagrindiniai dalykai, kurių stokoja, tai – geresnis savęs vertinimas, orumas, gebėjimas valdyti emocijas, įveikti įtampą, nerimą, konstruktyviai spręsti konfliktus ir iškylančias problemas (Bulotaitė, 1996).

Kiekvienas žmogus savo gyvenime ne kartą patiria įvairių psichinių traumų. Normalu išgyventi nesėkmes, praradimus, konfliktus, vienišumą, baimę ir panašias reakcijas, kurios komplikuoja mūsų gyvenimą, sutrikdo mūsų pasitikėjimo savimi, stabilumo jausmus. Gebėjimas susidoroti su šiomis problemomis būdais, kurie patenkina tiek asmenį, tiek visuomenę, ir yra asmens psichinės sveikatos, psichinio atsparumo matas (Bulotaitė, 1996).

1. EMOCIJOS IR JAUSMAI

Žmogaus jausmai būna stiprūs, spontaniški, kartais neužmirštami. Žmogus turbūt yra emocingiausias iš visų būtybių. Palyginus su gyvūnais, mes daug dažniau jaučiame baimę, pyktį, liūdesį, džiaugsmą ir meilę. Emocijos įvairina mūsų gyvenimą, o stresų metu jos gali būti pražūtingos arba padėti išsigelbėti.

(http://www.is.lt/kolegija/Jakubauskas_socialine_psichologija_NETRINTI.pdf)

Emocijas sudaro:

1) fiziologinis sužadinimas;

2) išraiška;

3) sąmoningas išgyvenimas.

Bet kokį poreikį jaučiantis žmogus negali pašalinti įtampos, neturėdamas ryšio su aplinka. Aplinka teikia žmogui informaciją, kurią kiekvienas subjektas priima kitaip, savaip naudodamas suvokimo ir pojūčio kanalus. Informacija patenka į smegenis, kur mąstymo pagalba ji analizuojama ir interpretuojama: sprendžiami įvairūs klausimai, numatoma tolimesnė veikla, vertinama informacija, kuriamos idėjos, formuluojamos nuomonės, lyginama su turimais stereotipais ir t. t. Vėliau perdirbta informacija keliauja į poreikių sferą. Atlikus tokį darbą, kiekvienąkart kyla klausimas, ar tai, ką gaunu atitinka mano poreikius, mano tikslus, ar tai mažina mano vidinę įtampą ir nepasitenkinimą, kilusį iš mano trūkumo. Jei informacija atitinka mūsų lūkesčius, kyla teigiamos emocijos. Jei ne, kyla neigiamos emocijos.

(http://www.is.lt/kolegija/Jakubauskas_socialine_psichologija_NETRINTI.pdf)

1.1. EMOCIJŲ SAMPRATA

Emocijos – tam tikru momentu kylantis išgyvenimas, kuris parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu (Psichologija studentui, 1996).

1.2. EMOCIJŲ KLASIFIKACIJA

Tyrimų duomenimis, mažiausiai kelios emocijos yra bendros visiems žmonėms, nepriklausomai nuo amžiaus ir kultūros – tai džiaugsmas, pyktis, bjaurėjimasis, baimė, nuostaba ir liūdesys (Psichologija studentui, 1996).

Emocijas klasifikuodami psichologai susiduria su problema, pagal kokius kriterijus derėtų skirstyti emocines būsenas. Kai kurie autoriai mano, kad emocijų klasifikuoti apskritai neįmanoma: žmogus kaskart atiduria kitokioje situacijoje ir negali patirti lygiai tokios pačios emocijos (Psichologija studentui, 1996).

Plačiai paplitęs skirstymas į teigiamas ir neigiamas emocijas, ir į nukreiptas į išorinį pasaulį ir į save:

EMOCIJOS

TEIGIAMOS

NEIGIAMOS

Į IŠORĘ MEILĖ,

SUSIDOMĖJIMAS,

NUSTEBIMAS PYKTIS, NEAPYKANTA,

ŠLYKŠTĖJIMĄSIS.

NIEKINIMAS, PAJUOKA

Į SAVE DŽIAUGSMAS,

PASITENKINIMAS BAIMĖ, LIŪDESYS,

IŠGĄSTIS, NERIMAS,

GĖDA

Taip pat, dar derėtų skirti įgimtas emocijas (minėtosios šešios – universalios) ir tas, kurios nulemtos socialinių sąlygų ir atsiranda vystantis asmenybei. Tokias emocijas paprastai vadiname jausmais. Jausmai išreiškia žmogaus santykius su aplinka, su aplinkiniais žmonėmis. Jausmų pobūdis priklauso nuo to, ar asmenybės aukštesnieji poreikiai yra patenkinti, ar nepatenkinti (Psichologija studentui, 1996).

Mes išgyvename įvairius jausmus, juos sąlyginai galima skirstyti:

– moralinius, atspindinčius žmogaus santykius su kitais žmonėmis ir pačiu savimi (meilė, pasitikėjimas, draugystė, kaltė, gėda ir kt.);

– intelektinius, kylančius iš pažintinės veiklos (žinių troškimo, abejonės, atsiradimo džiaugsmo ir kt.);

– praktinius, atspindinčius žmogaus veiklą (pareigos jausmas, sėkmės išgyvenimas);

– estetinius, kylančius sąmoningai ar nesąmoningai vertinant aplinkos grožį (gėrėjimasis, grožio pajutimas) (Psichologija studentui, 1996).

1.3. EMOCIJŲ PAŽINIMAS

Pirmas žingsnis, kurį reikia žengti tam, kad suprastume save, kas su mumis vyksta, yra savo emocijų
atpažinimas.

1. Kūno signalai. Išgyvenant kokią nors emociją – nuostabą, baimę, pyktį, susidomėjimą, džiaugsmą ir kt. – mūsų kūnas kinta (vyksta fiziologinės reakcijos), ir tai galima pajusti, įsisąmoninti. Tai gali būti padažnėjęs kvėpavimas ar širdies plakimas, vidinis drebulys ar lengvas galūnių drebėjimas, įtampos, šilumos ar šalčio pojūtis kurioje nors kūno dalyje, prakaitavimas ir kt. Įsisąmonindami, kaip įvairios emocijos atsispindi kūne, galime jas geriau pažinti, o tai padeda kontroliuoti, valdyti savo emocijų išraišką (Lepeškienė, 1996).

Vaikams reikia paaiškinti, ką tokie fiziologiniai reiškiniai kalba apie mūsų emocijas ir jausmus. Pavyzdžiui, įsitempę raumenys gali rodyti pyktį, baimę, siaubą; byrančios ašaros – sielvartą, gėdą ar bejėgiškumą; virpančios rankos – susijaudinimą, įtampą; dantų griežimas – agresiją ir t. t. (Sturlienė, 1996).

2. Įvykių kontekstas. Emocijas ir jausmus taip pat padeda atpažinti situacija arba įvykių kontekstas, kurie paprastai nulemia tam tikrus išgyvenimus. Tarkim, jeigu šeimoje kas nors mirė, žmonės jaučia sielvartą, kančią, neviltį ir kt. Jeigu mus kas nors žemina, galime jausti pyktį, įniršį, nepasitenkinimą ar skausmą (Sturlienė, 1996).

3. Mintys. Mintys taip pat padeda suprasti savo emocijas ir jausmus. Jei aptinkame save galvojant apie draugą: „Och tu, bjaurybe!“, tai tikriausiai reiškia, kad mes pykstame ant jo. Jei paskui dar priduriame: „Aš tau rytoj parodysiu…“, tikriausiai, norime jam atkeršyti (Sturlienė, 1996).

1.4. EMOCIJŲ VALDYMAS

Kad savo išgyvenimus suvoktume aiškiau, reikia juos įvardyti, t. y. parinkti žodį ar kategoriją, kurie tiksliausiai apibūdintų tai, ką jaučiame, pvz.: liūdnas, piktas, išsigandęs, abejingas ir kt. Labai svarbu, kad toks asmeniškas jausmų žodynas būtų kuo gausesnis. Juk kai kurie jausmai yra panašūs, bet turi įvairų atspalvį. Pavyzdžiui, išdidus gali būti žmogus dėl atlikto darbo ar poelgio, o jei dėl to jis vaikšto „užrietęs nosį“, vadinasi, jis – pasipūtęs. Galima išreikšti įvairų jausmo gilumą, pavyzdžiui: skausmas, sielvartas, kančia. Gausus jausmų žodynas palengvina atpažinti ir įvardyti tiek mūsų, tiek kitų žmonių išgyvenimus (Sturlienė, 1996).

Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Neigiamos emocijos nėra nei patogios, nei malonios, bet jos – augimo proceso dalis. Išmokę jas reikšti, jausti ir išlieti, vaikai ima suvokti savo jausmus ir tuomet jiems tampa lengviau išlieti neigiamas emocijas viešai jų nedemonstruojant (Gray, 2001).

Mokydamasis jausti ir išsakyti neigiamas emocijas, vaikas ima suvokti save kaip individą (ugdo stiprią asmenybę), jame pamažu pradeda skleistis kūrybingumas, intuicija, meilė, kryptingumas, pasitikėjimas savimi, džiaugsmas, atjauta, sąžinė ir sugebėjimas pasitaisyti suklydus (Gray, 2001).

Išliedami neigiamas emocijas vaikai mokosi jausti. Savo jausmus jie ima suvokti iš pradžių išreikšdami neigiamas emocijas. Jausti – tai žinoti, kas vyksta mūsų viduje. Jausdami geriau suvokiame, kas esame, ko mums reikia, ko norime. Sugebėjimas jausti mums padeda pripažinti ir gerbti kitų žmonių poreikius, troškimus ir norus. Išklausydami vaikus, liejančius neigiamas emocijas, ugdome jų sugebėjimą jausti (Gray, 2001).

Geriausias būdas parodyti vaikams, jog pykti galima, tai supratingai juos išklausyti ir palikti vienus, kad galėtų išlieti neigiamas emocijas. Nieko baisaus, jeigu uždaromi kambaryje vaikai priešinasi. Jie gali pykti ir šiurkščiai atsikalbinėti. Tai gerai. Pertrauka yra proga vaikui iš visų jėgų priešintis ir galiausiai suaugusiesiems paklusti. Svarbu, kad vaikai žinotų, jog priešindamiesi nelaikomi blogais. Priešinimasis yra natūrali augimo dalis (Gray, 2001).

Penkių sekundžių pauzė. Kartais pakanka tik sulėtinti tempą ir pamėginti padėti vaikui išspręsti problemą. Kai vaikai pikti, liūdni, nusiminę arba ko nors nerimauja, nereikia aiškinti, kaip jie turėtų jaustis. Geriau nieko nedaryti ir penkias sekundes pajusti tai, ką jie tikriausiai jaučia. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Geriau leisti jam taip jaustis ir pačiam pajusti jo nusiminimą (Gray, 2001).

Greitas sprendimas ne tik sumenkina vaiko jausmus, bet sustiprina menkavertiškumo jausmą. Jeigu suaugusiajam taip lengva išspręsti, kas vaikui sunku, dėl savo nusiminimo jis pasijunta neteisu arba menkavertis, nes nesugeba rasti išeities taip greitai, kaip suaugusysis. Patarti galima tik tada, kai vaikas pradeda rimti ir klausia, kaip rasti išeitį iš padėties (Gray, 2001).

2. BAIMĖ

Baimė yra reakcija į dabartinį, staigų pavojų.

(http://www.is.lt/kolegija/Jakubauskas_socialine_psichologija_NETRINTI.pdf

Baimė gali būti bjauri emocija. Ji gali kankinti, sutrikdyti miegą ir užvaldyti mūsų mintis. Dažniau baimė yra prisitaikymo prie aplinkos reakcija. Ji parengia kūną gelbėtis nuo pavojaus. Baimindamiesi tikrų ar įsivaizduojamų priešų, žmonės buriasi į šeimas, gentis, tautas. Baimė susižeisti saugo mus nuo susižalojimų. Bijodami bausmės ar keršto stengiamės nepakenkti vienas kitam (Myers, 2000).

Baimė visada siejasi su konkrečiu objektu aplinkoje (asmeniu, daiktu, įvykiu). Baimė turi ir savo
prasmę, nes apsaugo nuo pavojų. Be baimės jausmo, taptume lengvai pažeidžiami (Kočiūnas, 1995).

2.1. TRANZITINĖS (PRAEINANČIOS SAVAIME) BAIMĖS

Sveikų vaikų baimė visada turi realų pagrindą: tai tam tikra gyvenimiška situacija, filmai, baisios istorijos.

Visi vaikai tam tikru augimo momentu pradeda ko nors bijoti: tam tikrų daiktų, situacijų, vabzdžių ir pan. Tai normalu. Dauguma vaikystės baimių labai greitai liaunasi, tačiau vaikams jos atrodo labai realios ir baisios (http://mama.takas.lt/straipsnis.php?msg_id=66).

Mažyliai iki metukų sunerimsta išgirdę stiprų garsą ar pamatę besiartinantį didelį daiktą. Vienerių sulaukę tampa labai jautrūs mamos emocijoms: kai ši šypsosi – vaikai ramūs, kai išsigandusi – bijo ir jie. 2-3-mečiai ima bijoti skausmo, gydytojų, piktų pasakų personažų. 6-7-erių ima suvokti savo mirties ir artimųjų praradimo galimybę. Mokiniai ima bijoti to, kas susiję su nauju – socialiniu – vaidmeniu: blogų pažymių, nesugebėjimu pateisinti tėvų lūkesčių (http://www.pagalmus.lt/02septa/vaikai.htm). Maždaug iki 10-ies metų vaikams vyrauja savisaugos ir instinkto baimės, pasireiškiančios įvairiausiu nemalonaus poveikio vengimu ( pvz., baimė likti vienam, tamsos baimė ir pan. ), o paauglystėje, stiprėjant susidomėjimui tarpasmeniniais santykiais, ima vyrauti socialinės baimės (http://mama.takas.lt/straipsnis.php?msg_id=66).

2.2. LIGUISTOS BAIMĖS

Fobija – tai liguista, įkyri baimė. Vaikas nebepasitiki savimi, tampa tylus arba, atvirkščiai, labai agresyvus, impulsyvus (http://www.pagalmus.lt/02septa/vaikai.htm). Fobijų vaikui gali išsivystyti įvairiausių – beveik viskam, kas yra aplinkui: šunims, tamsai, aukščiui, seniems žmonėms, vyrui su ūsais, liftui, darželiui ar mokyklai ir t.t. Tokia liguista baimė trukdo normaliai gyventi (http://www.pagalmus.lt/02kovas/bijau.htm). Viena vertus, vaikas supranta, kad nėra pagrindo bijoti, tačiau, kita vertus, niekaip negali to jausmo atsikratyti (http://www.pagalmus.lt/02septa/vaikai.htm). Tėvai mano, jog, laikui bėgant, šis jausmas praeis, tačiau, vaikui augant, jis tik stiprėja ir gniuždo psichiką. Fobijos gali pasireikšti įvairiais požymiais:

1. išgyvenimais (tai vaiko mintys apie tai, kaip išvengti konkrečių pavojingų situacijų; kai kurie yra linkę išsipasakoti, žodžiais nusakyti savo baimę);

2. elgesiu (vaikai gali sukurti visą strategiją, kaip išvengti konkrečios baimę keliančios situacijos. Tai ir bėgimas, vengimas, ėjimas iš namų ir t.t.);

3. fiziologinėmis reakcijomis (t.y., kai vaikui, atsidūrusiam baimę keliančioje situacijoje, darosi sunku kvėpuoti, jis dūsta, dreba, prakaituoja, jį gali pykinti ar pasireikšti kiti somatiniai simptomai) (http://www.pagalmus.lt/02kovas/bijau.htm).

Specifinės fobijos. Šios fobijos būdingoms konkrečioms situacijoms, pavyzdžiui, tam tikrų gyvūnų (ypač – gyvačių, šunų, paukščių), vabzdžių (ypač- vorų), aukščio, liftų, griaustinio, tamsos, skridimo, uždaros erdvės, tam tikro maisto valgymo, kraujo arba žaizdos vaizdo baimė. Pasirodžius baimės objektui, realiai arba vien tik jo atvaizdui ir pan., kyla intensyvus nerimas arba gali prasidėti panikos ataka (http://www.psichoterapija.ot.lt/Paklausk/Nerimas/Nerimas_specifines.htm).

Socialinės fobijos. Socialinės fobijos, dar vadinamos socialiniu nerimo sutrikimu, pasireiškia žmonėms, kurie socialinėse situcijose jaučia didelį nerimą (taip pat apima scenos baimę, kalbėjimą auditorijai). Kritinis šios fobijos momentas – baimė sutrikti (http://www.psichoterapija.ot.lt/Paklausk/Nerimas/Nerimas_specifines.htm).

Pačios populiariausios baimės – klaustrofobija (uždarų patalpų baimė), sociofobija (bendravimo baimė), nozofobija (baimė susirgti). Fobija – tai jau neurozės simptomas (http://www.pagalmus.lt/02septa/vaikai.htm).

2.3. BAIMIŲ ĮVEIKIMO BŪDAI

1. Labai efektyviai vaiko baimes galima įveikti žaidimais. Kiekvieną šį jausmą keliančią situaciją galima suvaidinti. Žaidžiant atsiskleidžia vaiko fantazija, jis nusiramina, ilgainiui „susidraugauja“ su baime (http://www.pagalmus.lt/02kovas/bijau.htm).

2. Vaikams labai padeda, kai jiems pasiūloma savo baimes nupiešti. Baigus reikia pagirti už drąsą ir sugebėjimą, o nagrinėjant kūrinį, galima kartu pasijuokti iš pavaizduotos baidyklės ar net įžvelgti joje ką nors gražaus (juokingos ausys, gražios akys ir t.t.).

Vėliau galima paprašyti, kad vaikas greta baimės piešinyje pavaizduotų save. Dar vėliau, kaip tą baimę nugali. Svarbu neskubinti, nes kuo stipresnis vaiką kankinantis jausmas, tuo dažniau jis atsisakys piešti sakydamas, jog jam „neįdomu, nepatinka“ (http://www.pagalmus.lt/02kovas/bijau.htm).

Dar vienas kelias atsikratyti baimės, pvz., ją nupiešti ir piešinį ‘’paslėpti’’ kieno nors kabinete, stalčiuje, kur jis ir pasilieka visiems laikams (http://mama.takas.lt/straipsnis.php?msg_id=66).

3. Sėkmingai vaikų baimes galima įveikti ir pasitelkiant jų vaizduotę. Galima pasiūlyti mažyliui įsivaizduoti save negyvenamoje saloje, kur daug pabaisų, ar stipriu kariu, kuris nugali pabaisą ir t.t. Taip jis skatinamas išgyventi savo baimę, kalbėti apie jausmus (http://www.pagalmus.lt/02kovas/bijau.htm).

Taisyklės suaugusiesiems, susidūrusiems su vaiko baimių problema:

• Leiskite vaikui jausti, sudarykite sąlygas jam
saugiai.

• Niekada nesijuokite iš vaiko baimių, neįžeidinėkite jo.

• Kitiems matant, bijančio vaiko negėdykite.

• Nemanykite, jog yra blogai ar nenatūralu, kai vaikas ko nors bijo.

• Nekaltinkite savęs už tai, kad vaikas bijo.

• Neverskite per prievartą susidurti su tuo, kas vaiką gąsdina, arba suteikite galimybę pamažu priprasti prie šį jausmą keliančių situacijų.

(http://www.pagalmus.lt/02kovas/bijau.htm)

2.4. EGZAMINŲ BAIMĖ

Terminas „egzaminų baimė“ apibūdina mokinių ar studentų emocinę reakciją į egzaminus. Tai nėra neracionali baimė – juk nuo to, kaip išlaikysi egzaminus , priklauso ateitis. Visų pirma, tam tikras nerimo, streso lygis yra reikalingas , kad mokiniai gerai išlaikytų egzaminus. Vidutinio lygio nerimo paskirtis – sutelkti visas organizmo jėgas veikti ekstremaliomis sąlygomis.

Egzaminų baimė susideda iš 3 komponentų.

o Fizinis komponentas – įvairios kūno reakcijos:

 padidėjęs širdies darbo greitis;

 padidėjęs prakaitavimas;

 „drugelis“ pilve, virškinimo sutrikimai;

 pagreitėjęs kvėpavimas;

 įtempti raumenys;

 sausa burna;

 šlapinimosi sutrikimai.

o Protinis komponentas:

 nerimas, baimė;

 panikos jausmas;

 „pasimetimas“;

 dėmesio sukaupimas, „minčių šokinėjimas“;

 sunkumai darant sprendimus.

o Elgesio komponentas:

 kalbėjimo tempo pagreitėjimas;

 neurotiškos manieros, kaip nagų kramtymas, trypimas kojomis, mokčiojimas, tikai, žingsniavimas;

 žiovavimas;

 susiraukimas.

Kaip įveikti egzaminų baimę?

• Netikrumo mažinimas – mokiniai ir jų tėvai turėtų gauti kuo išsamesnę informaciją apie egzaminų tvarką, eigą, užduotis; Laiku mokiniams pradėti ruoštis egzaminams, kad spėtų išsiaiškinti ,ką jau moka ir ko dar nesupranta;

• Išmokti raumenų atpalaidavimo būdų;

• Išmokti atpalaiduojančio kvėpavimo;

• Mokinys mokydamasis neturėtų užmiršti ir poilsio ( pažiūrėti televizorių, pabendrauti su draugais ir pan);

• Skatinti pozityviai mąstyti ( „aš niekada neišlaikysiu egzamino“ – “ aš neturiu visada būti tobulas“; „kai atsakinėsiu drebės balsas ir rankos“ – „na ir kas, ar kitiems nėra drebėję?“);

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2681 žodžiai iš 5306 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.