Kaip padeti hyperaktyviam vaikui
5 (100%) 1 vote

Kaip padeti hyperaktyviam vaikui

112131

Turinys

Įvadas………………………2

1.Judrūs vaikai………………3

2.Kas yra hyperaktyvumas………3

3.ADS klinika………………..4

4.ADS priežastys……………..5

5.Kaip padėti judriam vaikui…..5

Išvados…………………….11

Literatūra………………….13

Kaip padėti hyperaktyviam vaikui?

Hiperaktyvių vaikų, t.y. tų, kurių elgesys sutrikęs, tėvai dažnai patiria visuomenės panieką ir kritiką. Ne tik aplinkiniams, bet ir jiems patiems sunku suvokti, kodėl jų vaikas meluoja, mušasi, kankina gyvūnus, vagiliauja, netgi pažeidinėja įstatymus. Net ir klausdami savęs “Kodėl jis manęs nesupranta, kodėl jis negalvoja apie savo ateitį?”, tėvai tiki, kad širdyje jų vaikai yra geri, dori ir mylintys.

Darbo tikslas: Išsiaiškinti kaip galima padėti hiperaktyviems vaikams ir jų tėvams.

Darbo uždavinai:

1. Apibūdinti hiperaktyvumo sąvoką.

2. Apžvelgti ADS klinika ir jos priežastis.

3. Paaiškinti tėvams ir mokytojams kaip galima padėti hyperaktyviam vaikui.

4. Apibrėžti 8 principus, kuriuos iškėlė Russell A.Barkley?

Judrūs vaikai

Vaikai skiriasi pagal savo temperamentą. Jau nuo pirmų gyvenimo dienų vieni kūdikiai ramesni, daugiau miega, kiti aktyvesni, labiau reaguoja į aplinką, juda, dažniau verkia. Dažnai pasitaiko, kad judrius vaikus auginantys tėvai jau pirmaisiais metais jaučiasi pervargę, nes nuolat neišsimiega. Vaikui pradėjus vaikščioti, jam tenka skirti dar daugiau dėmesio, nes judrūs vaikai ne eina, o bėga, lipa, šoka, dažnai krenta, užsigauna. Jie smalsūs ir nori viską pačiupinėti. Tėvai negali palikti jų nei minutei. Judrūs vaikai skiriasi pagal vyraujančią nuotaiką ir sugebėjimą prisitaikyti prie aplinkos. Vieni – malonūs, linksmi, draugiški, greitai prisitaiko prie pasikeitusių situacijų ir žmonių. Kiti- nemalonūs, irzlūs, verksmingi, nedraugiški, kartais pikti. Suprantama, kad suaugusiųjų reakcijos į tokius vaikus taip pat skirtingos.

Pirmiesiems tenka daugiau šypsenų, atlaidumo, pagyrimų. Antrieji dažniau atstumiami, kritikuojami, sulaukia aplinkinių pykčio ir atstūmimo. Taip įsisuka teigiamas arba neigiamas ratas, kuriame vaikas vystosi toliau.

Kas yra hiperaktyvumas?

Hiperaktyvumas yra labai judrus, impulsyvus elgesys. Hiperaktyvūs vaikai nuolat juda. Jie negali pabūti ramiai net ir tose situacijose, kuriose tai būtina: klasėje, gydytojo kabinete, autobuse. Atrodo, kad jie nuolat ieško kažko įdomaus ir niekuomet neranda. Hiperaktyvumas sąlygoja ir impulsyvumą, savikontrolės trūkumą vaikai iš karto daro tai, kas ateina į galvą, negalvodami apie pasekmes, todėl dažnai dėl neapgalvoto elgesio įvyksta nelaimingi atsitikimai, traumos ir kiti nemalonumai. Hiperaktyvūs vaikai skiriasi nuo normaliai aktyvių tuo, kad jų elgesys yra chaotiškas, mažiau kryptingas, sunkiau valdomas, o judrumas per didelis. Kas yra dėmesio trūkumas?

Pažinimo procesą bei kryptingą veiklą sąlygoja sugebėjimas sukaupti dėmesį ir jį išlaikyti pakankamai ilgą laiką. Vaikai, kurių dėmesys sutrikęs, sunkiau sukaupia dėmesį ir gali jį išlaikyti tik palyginti trumpą laiką. Bet kokie aplinkos dirgikliai labai greitai juos išblaško, jie pamiršta, ką veikė, greitai pasiduoda naujam impulsui. Tokie vaikai nežaidžia su žaislais, nors labai jų nori, nes greitai juos sulaužo, išmėto. Mokykloje per pamokas jiems sunku susikaupti, bet koks garsas tuoj pat atitraukia dėmesį. Jie nuolat pamiršta ką nors atsinešti, pameta daiktus. Kada nustatoma aktyvumo ir dėmesio sutrikimo odiagnozė? Stiprus hiperaktyvumas ir dėmesio trūkumas gali būti sutrikimas, kurį reikia gydyti. Nors gydymas dažniausiai ne medikamentinis, o psichosocialinis. Jeigu vaikas visą laiką, visose situacijose (namuose, mokykloje, gatvėje) yra labai judrus, chaotiškas, išsiblaškęs būtinas klinikinis įvertinimas. Toks elgesio tipas prasideda labai anksti, bet ypač pastebimas vaikui pradėjus lankyti mokyklą. Jis tęsiasi daugelį metų, sunkina tarpasmeninius santykius, mokymąsi ir blogina savijautą. Tai negalia, dėl kurios nei vaikas, nei tėvai nekalti. Nėra tikslių kriterijų, nustatančių, kada tai yra sveikas didelis judrumas ir išsiblaškymas, o kada – patologija. Dažniausiai vertinama lyginant vaiką su kitais tokio amžiaus vaikais. Todėl nustatant diagnozę dalyvauja tėvai, mokytojai ir gydytojai. Jie mato vaiko elgesį skirtingose situacijose ir gali lyginti su daugeliu kitų vaikų. ADS terminas Lietuvoje vartojamas nuo 1997 m., pradėjus naudoti TLK-10. Anksčiau šis sutrikimas buvo aprašomas ir diagnozuojamas tokiais terminais, kaip hiperkinezinis sindromas, minimali smegenų disfunkcija, patologinis charakterio formavimasis. O dar dažniau gydytojai nenustatydavo jokios diagnozės ir patardavo tėvams laukti, kol vaikas išaugs.

ADS-klinika

Sutrikimas prasideda ikimokykliniame amžiuje, tačiau retai nustatoma iki 8-9 m. Mamos pastebi, kad jų vaikai, kurių aktyvumas ir dėmesys sutrikęs, kūdikystėje dažniau verkdavo, buvo dirglesni, mažiau miegodavo. Kai kurios mamos pastebėjo, kad jau nėštumo metu jie daugiau spardėsi. Vyresni tokie vaikai ne vaikšto, o bėga. Jie kaip užsukti ir negali pasėdėti ramiai. Dažnai jie nerangūs, jų judesiai mažiau koordinuoti. Vieno tyrimo metu pastebėta, kad šiems vaikams dažniau reikia medicinos pagalbos dėl traumų ar atsitiktinių
apsinuodijimų. Mokykloje jie dažnai nesusikaupia. Nors šių vaikų intelektas normalus, jie mokosi blogiau. Tokie vaikai impulsyvesni, dažnai pasako bet ką, tai įžeidžia kitus (kas galvoje, tas ant liežuvio). Todėl jie nepopuliarūs tarp vaikų ir tarp suaugusiųjų. Dažnai jie dėl to nelaimingi, ir jiems gali būti nustatyta papildoma distimijos diagnozė. Paauglystėje kai kurie vaikai nurimsta, aktyvumas tampa normalus ir gerai mokosi (30-40 proc.). Tačiau kai kurie pradeda vartoti narkotikus, pradeda elgtis asocialiai, jiems būdingi kiti elgesio sutrikimai (50-70 proc.). Ir suaugus išlieka bendravimo problemų, jie dažnai piktnaudžiauja alkoholiu arba narkotikais, gali būti asmenybės sutrikimų (30-50 proc.). Suaugusieji gali skųstis, kad sunku sukaupti dėmesį, impulsyvumu, nepastovia nuotaika, dideliu aktyvumu, streso netoleravimu. ADS susirgimas labiau paplitęs tarp berniukų. Be abejo gydytojai, mokytojai ir psichologai yra paprasti žmonės ir labiau linkę matyt „disciplinos pažeidėjus“ – berniukus, bet egzistuoja ir mokslinis tam paaiškinimas, gamtos taip sutvarkyta, kad dar iki gimimo vyriškos lyties vaisius labiau jautrus įvairiems žalingiems aplinkos veiksniams. Berniukų nervų sistemos ypatumo dėka dėmesio sutrikimo simptomai išryškėja ankščiau negu pas mergaitės, t.y. maždaug 3-4 metų amžiuje. Mergaičių tarpe hiperaktyvumas pasireiškia rečiau, dėmesio sutrikimai pastebimi vėliau dažniausiai pradinėse klasėse. Joms būdingesni emocijų nestabilumas bei išsiblaškymas labiau nei padidėjęs judrumas

ADS priežastys

Sutrikimo atsiradimui gali turėti įtakos daug įvairių fizinių ir psichologinių faktorių. Todėl beprasmiška žiūrėti atgal ir ieškoti vienos kokios nors priežasties, kaip ir beprasmiška tėvams kaltinti save dėl vaiko sutrikimo. Kai kurie tyrimai rodo, kad hiperaktyvių vaikų tėvams vaikystėje dažniau yra buvęs ADS negu sveikų vaikų tėvams. Tai leidžia galvoti, kad gali turėti įtakos genetiniai faktoriai. Kenksmingi faktoriai nėštumo metu, gimdymo traumos, galvos traumos vaikystėje ar persirgtos sunkios somatinės ligos gali turėti įtakos ADS išsivystymui. Vienu metu JAV ir Anglijos spaudoje buvo populiari apsinuodijimo švinu teorija. Vėliau galvota, kad hiperaktyvumas pasireiškia dėl kai kurių maisto produktų netoleravimo (pvz.: pieno, šokolado…). ADS atsiradimui svarbūs ir psichologiniai bei socialiniai faktoriai. Vaikai, užaugę globos namuose, dažnai yra per daug aktyvūs ir blogai sukaupia dėmesį. Šie simptomai yra sąlygoti ilgalaikės emocinės deprivacijos ir išnyksta, jeigu pašalinamas deprivacijos faktorius, pvz., vaikas patenka į globėjų šeimą ar įvaikinamas. Stresą ir nerimą sukeliantys įvykiai šeimoje gali paskatinti ar prisidėti prie ADS išsivystymo.

Kaip padėti hiperaktyviams vaikui?

Vaikai, kuriems labiausiai reikia meilės, dažniausiai jos prašo pačiais nemaloniausiais būdais.

Vaikai su dėmesio ir aktyvumo sutrikimu (ADS), arba hiperaktyvūs vaikai,nuo mažens sukelia daugiau rūpesčių. Tėvai turi juos nuolat saugoti, skirti daug daugiau dėmesio ir laiko. Nepaisant tėvų autoriteto ir reikalavimų, dažnai sunku palaikyti tvarką ir drausmę namuose, kur auga hiperaktyvus vaikas. Be abejo, lengva patarti, kad svarbu išlikti ramiems ir tvirtiems, elgtis su vaiku mandagiai. Lengva pasakyti, sunku padaryti! Natūralu, kad kartais tėvai netenka kantrybės, ir tada prasideda ydingas ratas: į vaiko judrumą tėvai reaguoja pykčiu ir bausmėmis, vaikas atsako prieštaraudamas ir pykdamas, tuo lyg ir bausdamas tėvus, konfliktas stiprėja. Vaikas ir tėvai, bausdami ir gąsdindami, ima varžytis, kas ką kontroliuos, ir niekas negali sustoti. Vis rečiau tėvams pavyksta palaikyti draugiškus santykius su vaiku. Tai sukelia nuolatinę įtampą šeimoje, vaikas darosi piktas, agresyvus, didesnė tikimybė, kad pradės asocialiai elgtis. Neretai praradę kantrybę tėvai muša vaiką, tuo dar labiau pablogindami situaciją.

Priešingas ydingas ratas susidaro, kai tėvai nesugeba pasipriešinti vaiko reikalavimams ir leidžiasi terorizuojami. Tėvai tokiais atvejais dažnai sako: Mes turim jam nusileisti, nes kitaip jis niekada nenurims arba: Aš negaliu jo priversti sutvarkyti žaislus. Taip tėvai praranda autoritetą, o vaikas jaučiasi nesaugus, atsakingas už viską, kas su juo vyksta. Toks vaikas visą laiką mėgins mesti iššūkį autoritetams, lyg tikrindamas ribas, kada jam kas nors pasakys ne. Kartais tokie vaikai jaučia palengvėjimą, atsidūrę situacijose, kur yra tvirtas autoritetas ir aiškios ribos (pvz., klasėje, kur yra griežta mokytoja). Kartais, kai vaikas labai triukšmingas, o tėvai išvargę nuo jo nuolatinio chaotiško aktyvumo, atrodo geriau vengti konfliktų, nusileisti ar nepastebėti. Tuo metu gyvenimas atrodo ramesnis, tačiau ilgainiui reikalai blogėja. Nusileisdami hiperaktyviam vaikui, tėvai dažnai užsitraukia jo brolių ar seserų pyktį, konfliktuoja su seneliais, kaimynais, vaiko elgesiu nepatenkintais mokytojais, o paskui susiduria su teisėsaugos pareigūnais. Daugeliui hiperaktyvių vaikų sunku pastebėti ryšį tarp savo elgesio ir pasekmių. Jeigu tėvai mėgina juos apsaugoti nuo nemalonumų, kuriuos sukelia jų elgesys, vaikai taip ir neišmoksta to suprasti ir koreguoti savo elgesio.

Tėvai dažnai nesutaria ir ginčijasi dėl vaikų auklėjimo, nes jie atsineša skirtingą
patirtį iš savo šeimų. Tačiau nėra vieno gero auklėjimo būdo, ir niekas negali įrodyti, kad vienas požiūris geresnis už kitą. Nesutarimai tampa dar ryškesni, kai šeimoje yra sunkus vaikas, turintis specifinių poreikių. Jeigu sutuoktiniai sugeba normaliai bendrauti tarpusavyje, jie diskutuoja ir išsprendžia nesutarimus, randa bendrus sprendimus. Tačiau jeigu tėvų bendravimas yra sutrikęs, nesutarimų pašalinti nepavyksta. Vaikų gyvenimas sunkėja. Jiems ypač sunku, kai tėtis ir mama kelia skirtingus reikalavimus, vienas leidžia tai, už ką kitas baudžia. Dėl tokių konfliktų hiperaktyvūs vaikai visiškai pasimeta ir jaučiasi nesaugūs. Dažnai mamai atrodo, kad tėvas per griežtas sūnui, ir ji mėgina sušvelninti padėtį dar labiau lepindama vaiką. Tai matydamas, tėvas būna dar griežtesnis arba, praradęs kantrybę ir nesugebėdamas išspręsti konflikto, visai nusišalina nuo vaiko auklėjimo. Mėgindama tai kompensuoti, mama dar labiau prisiriša prie vaiko ir jo gaili. Beprasmiška dėl tokios situacijos kaltinti vaiką. Suaugusieji turi suprasti ir keisti savo elgesį. Tai dažnai skausmingas kompromisų, derybų ir geros valios ieškojimo procesas. Kartais užtenka supratimo ir noro, o kartais reikia išorinės pagalbos, t.y. šeimos konsultavimo ir psichoterapijos. Norint padėti vaikui, reikia padėti visai šeimai.

Į hiperaktyvų vaiko elgesį reikėtų žiūrėti ne kaip į ligą, o kaip į problemišką elgesio tipą, kurį galima koreguoti ir keisti pasitelkus specialias auklėjimo priemones ir tarpusavio santykius.

Nėra vieno teisingo būdo, padedančio auklėti hiperaktyvius vaikus. Kiekviena šeima elgiasi skirtingai. Nereikėtų aklai priimti jokių patarimų. Kartais geriausias patarėjas yra tėvų nuojauta. Šeimose, kuriose vaikai, kurių aktyvumas ir dėmesys sutrikę, vystosi sėkmingai, galima išskirti keletą bendrų elgesio bruožų. Dažniausiai tai yra šeimos, kuriose patys tėvai gerai jaučiasi. Tėvai pastebi ir skatina vaiko savikontrolę. Šeimoje yra aiškios ir nusistovėjusios taisyklės. Tėvai kartu su vaikais dirba įvairius darbus, pramogauja. Tėvai yra išsiugdę pakankamus savikontrolės sugebėjimus. Jeigu yra abu tėvai, jie laikosi vienodo požiūrio ir reikalavimų vaikų atžvilgiu. Tėvų požiūris į drausmę gali skirtis, tačiau jie iš anksto aptaria skirtumus ir gali keisti savo nuomonę.

Russell A.Barkley išskyrė 8 bendrus principus, kuriais naudinga vadovautis auklėjant tokį vaiką.

1. Vaikas turi tuoj pat patirti savo elgesio pasekmes. Hiperaktyvius vaikus dažniau negu kitus reikėtų pastebėti ir pagirti, kai jie gerai elgiasi. Betarpiškai patirta pasekmė – pagyrimas – skatina jų tolimesnį teigiamą elgesį. Pagyrimai turi būti aiškūs ir konkretūs, pagiriama tuoj pat, kai tik vaikas gerai pasielgia, pvz., atlieka užduotį, ramiai sėdi. Tai gali būti žodinis įvertinimas, žvilgsnis, prisilietimas ar nedidelė dovanėlė. Svarbu pastebėti, kokią paskatinimo formą vertina vaikas.

2. Hiperaktyviam vaikui dažniau turi būti parodomos jo elgesio pasekmės. Tėvai arba mokytojai turi daug dažniau parodyti vaikams, kad jie yra matomi, ir parodyti, kaip tuo momentu vertinamas jo elgesys. Tai galima padaryti žvilgsniu, šypsena ar paraginimu susikaupti, kartais nepritarimu. Tokiu būdu vaikas pajunta, ar gerai elgiasi.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2204 žodžiai iš 4357 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.