Kaip pasakyti ne nesijauciant kaltam
5 (100%) 1 vote

Kaip pasakyti ne nesijauciant kaltam

112131415161718191

Alytaus kolegija

Vadybos fakultetas

I ĮFV

Referatas

Atliko: Neringa Revuckaitė Tikrino: J. Vitkauskienė

2004, Alytus


Įvadas. Žodžio „ne“ jėga

Kodėl reikia sakyti „ne“

Geriausias būdas sugadinti santykius: sutikite su viskuo

Džiaugsmas sakyti „taip“

1. Kaip pasakyti „ne“. Esmė

1.1. Pagrindiniai principai

1.2. Pasirengimas sakyti „taip“. Įkvėpimų byla

2. Kaip pasakyti „ne“ prašantiems pinigų

3. Kaip pasakyti „ne“ darbe

3.1. Keiskite esamą padėtį

3.2. Lengviausiai pakeičiamas dalykas – jūsų požiūris

3.3. Atsisakykite paplitusio požiūrio į sėkmę

3.4. Kada būna gana? „Ne“ vartotojiškumui4. Kaip atsisakyti kvietimų į svečius ir pasimatymus bei išvengti romantiškų pančių

4.1. Kaip atsisakyti kvietimų

4.2. Žinokite, kokių kvietimų atsisakyti

4.3. Pagrindinės taisyklės

4.4. Netinkami meilužiai. Kaip atsisakyti kvietimų į pasimatymus ir išvengti romantiškų pančių

4.5. Žinokite, ko ieškote

4.6. Priartinkite tai, kas jūsų mintyse

4.7. Naudokitės pasimatymais kaip pažinimo laboratorija

4.8. Pirmasis pasimatymas… ir žodis „ne

4.9. Kaip atsisakyti antrojo ir vėlesnių pasimatymų

4.10. Kaip nutraukti ilgalaikę draugystę

Įvadas

ŽODŽIO „NE“ JĖGA

Tai paprastas, trumpas žodelis. Labai lengvas ištarti. Tad kodėl žodį „ne“ mums kartais būna sunkiausia išspausti? Nes jis taip pat yra ir labai galingas. Ir, kaip bet kuris galingas daiktas, jis gali mums padėti, o gali ir pridaryti žalos. Tik pagalvokite, kokią jėgą išlaisvinate, paprasčiausiai pasakydami „ne“. Šis žodis gali išvaduoti jus nuo susitikimo, kuriame visai nenorite dalyvauti. Gali priversti žmones neeikvoti jūsų brangaus laiko. Gali pareikšti kam nors, reikalaujančiam pernelyg daug jūsų pastangų, kad metas liautis jumis piktnaudžiavus. Jis gali sutaupyti jūsų pinigus. „Ne“ yra nepakeičiamas įrankis, padedantis išsaugoti jūsų laiką ir energiją tiems dalykams, kurie jums iš tiesų svarbūs. Tačiau, būdamas toks galingas, šis įrankis gali tapti ir labai pavojingu, todėl juo naudotis reikia itin sumaniai. Juk jis gali įskaudinti ar įžeisti žmones, kurių nuomonė jums svarbi. Kaskart, kai atsisakote kvietimo ar atmetate prašymą, rizikuojate likti nesuprasti ar net sukelti konfliktą. O jeigu taip atsitinka, neretai pasijuntate labai prasikaltę. (Oi oi, dabar tai tikrai ją įžeidžiau. Sutikčiau eiti į tą vakarėlį, ir viskas būtų buvę gerai. Juk, šiaip ar taip, ketinau vakaroti namuose. Tikrai neturėjau rimtos priežasties atsisakyti…)

Nepakenčiame, kai atsisakoma, todėl nemėgstame ir patys atsisakyti. Atsidūrus potencialiai kaltę skatinančioje situacijoje, daug paprasčiau pasukti mažiausio pasipriešinimo keliu. Tad nors viduje galbūt šaukiame: „Ne! Eik šalin! Nelįsk prie manęs“, vis dėlto maloniai nusišypsome ir sukuždame lemtingąjį „gerai“.

Kodėl reikia sakyti „ne“

Tad kas gi bloga, jeigu esame paslaugūs? Visiškai nieko. Labai malonu siūlyti pagalbą mylimiems žmonėms, padėti kaimynams arba nuveikti ką nors naudinga bendruomenei. Žinoti, jog esi svarbus kieno nors gyvenime,- išties nuostabus jausmas.

Konfliktas iškyla tuomet, kai nuolatos sutinkame daryti tai, kas patinka visiems, išskyrus mus pačius, arba imamės užduočių, kurioms neturime nei laiko, nei noro.

Šeimos nariai nusipelno mūsų meilės ir emocinės paramos, tačiau ne viso laiko ir energijos. Turime dirbti, kad pragyventume, bet neprivalome leistis išnaudojami, nevertinami arba žeminami. Žmonės, mėginantys ką nors mums parduoti, neturi teisės prievarta brukti prekę, kurios nenorime, net jeigu jie yra geri mūsų draugai.

Kasdienis gyvenimas yra kupinas klausimų, kurie prašyte prašosi aiškaus „ne“. Ir vis dėlto pernelyg dažnai išsigąstame šio žodžio galios, užuot ja pasinaudoję. Jausdamiesi kalti arba bijodami susipykti, imamės vis naujų darbų, padedame kitiems lipti karjeros laiptais arba einame į pobūvius, iš karto žinodami, kad vėliau dėl to gailėsimės. Šitaip elgdamiesi, vertingiausius savo išteklius – laiką, jėgas, pinigus – iššvaistome tam, kas nėra mums svarbu. Kiekvieną kartą, kai be entuziazmo ir susidomėjimo kažkam pritariame, prarandame dar dalelę šio brangaus turto.

Geriausias būdas sugadinti santykius: sutikite su viskuo

Įpratę su viskuo sutikti tiktai tam, kad išvengtume konflikto, mes iš tikrųjų nieko nesprendžiame – tiesiog vieną problemą pakeičiame kita. Amžino nuolaidžiavimo pasekmės gali pasirodyti daug rimtesnės ir sunkiau pašalinamos negu bet koks nesusipratimas, iškilęs dėl protingai ištarto „ne“.

Tarkim, brolis prašo jūsų padėti jam šeštadienį dažyti namą. Jeigu neturite kitų planų , mėgstate pabūti su broliu ir dirbti atvirame ore – ką gi, puiku! Kita vertus, jeigu ketinote pameškerioti, nuo dažų kvapo jums įskausta galvą, o brolio draugija erzina, tuomet tai jau kas kita. Ne tik bjauriai praleisite laiką, bet ir imsite dar labiau piktintis broliu, sugadinusiu jūsų savaitgalį.

Dabar pamėginkite įsivaizduoti, kaip jaustumėtės, jeigu šitoks scenarijus kartotųsi nuolat. Galbūt
mėgintumėte užgniaužti savyje pyktį, bet jis vis tiek kaskart prasiveržtų kandžiomis, nepamatuotomis replikomis. Arba užsisklęstumėte savyje , jausdamasis bejėgis, gal net kamuojamas depresijos. Galų gale visa tai jums atsibostų ir baigtųsi tikrai rimtu konfliktu. Kai nuolat leidžiate kitiems išnaudoti savo gerą būdą, jis gali labai greitai virsti nepakenčiamu.

Dar blogiau, jeigu jūs jau taip įpratote būti „geras“, kad sutinkate imtis visko iš eilės, o paskui atliekate tai atmestinai arba visai neatliekate. Pažadėdamas ką nors, ko negalėsite tesėti, paspendžiate sau spąstus ir pats į juos pakliūvate. Ironiška tai, kad, iš visų jėgų mėgindamas įtikti, galų gale pelnote nevykėlio, lengvabūdžio, nerūpestingo arba atsakomybės stokojančio žmogaus reputaciją.

Džiaugsmas sakyti „taip“

Taigi iš tiesų gebėjimas ištarti „ne“ yra labai teigiamas dalykas.

Kadangi laikas, pinigai ir energija yra tikrai didelės vertybės , privalote sugebėti išmintingai jomis naudotis. Juo daugiau šių išteklių nukreipsite į sau reikšmingus projektus, juo didesnę pilnatvę ir įkvėpimą pajusite. Liovęsi daryti tai, ko nenorite, susitikinėti su žmonėmis, kurių nenorite matyti, sugebėsite priartėti prie svarbiausių prioritetų ir troškimų. Į valdę meną sakyti „ne“, pasijusite laimingesni.

Kai atsakymas „ne“ taps patogiu įpročiu – pateisinamu dalyku, o ne sukeliančiu baimę, – pajusite išsiugdę įgūdį, nulemiantį malonesnį, džiugesnį gyvenimą. Nors galite bandyti įveikti užimtumą sudarydami darbų sąrašus bei tapdami labiau organizuoti, vis dėlto gebėjimas tikslingiau paskirstyti savo laiką neišsprendžia visų problemų. Menas pasakyti „ne“ – tai būdas sumažinti darbų ir sukurti tokį reikalingą erdvės bei ramybės pojūtį.

Kiekvienam iš mūsų reikia laiko siekti asmeninės laimės, kad ir kaip suvokiame šį žodį. Tai nėra prabanga, tai – būtinybė. Gebėjimas sakyti „ne“ padės jums prie jos priartėti.

KAIP PASAKYTI „NE“. ESMĖ

Tikrai nenoriu praleisti vakarą prižiūrėdama trejetą kaimynės vaikų. Bet kai ji paprašė, nesumojau, ką atsakyti. Tad tiesiog sutikau. Gaila, kad neturėjau laiko sugalvoti kokią dingstį.

Velniava! Turėjau suprasti, kad Vaidas ateis skolintis. Ir kodėl prasitariau jam apie tą premiją?

Norėdami išsiugdyti drąsą atsisakyti tikrai sudėtingose situacijose, pradėkite nuo mažo. Praktikuokitės mažiau grėsmingose situacijose, kai ant kortos pastatyta nedaug. Pavyzdžiui, pasakykite geriausiai savo draugei, kad nenorite eiti į jos pasirinktą restoraną, ir pasiūlykite kitą. Pasakykite vyrui, jog neturite noro vykti drauge su juo į ūkio reikmenų parduotuvę. Svarbiausia girdėti save sėkmingai sakant „ne“. Paskui pamažu plėskite ribas, atsakinėdami jau rimtesnėmis aplinkybėmis.

Kai išsiugdysite sveiką įprotį sakyti „ne“, pajusite, jog kaskart tai daryti vis lengviau. Labai tikėtina, kad apsiribosite keliomis skirtingomis frazėmis, kurios jums tinkamos ir gali būti pavartotos situacijose, kuriose atsiduriate dažniausiai. Juo dažniau jas vartosite, juo patogiau jausitės. Po kiek laiko tarsite jas laisvai ir pasitikėdami savimi.

Pagrindiniai principai

Pirma, kai be kaltės jausmo sakome „ne“, visiems suinteresuotiesiems yra daug lengviau, jeigu darome tai kilniadvasiškumo kontekste. Tai reiškia, kad turime būti paslaugūs ir atidūs šeimai, draugams, bendradarbiams bei kaimynams visuomet, kada tik galime – kitaip tariant, kai tai nesukelia didelės įtampos ar nepatogumo ir sutinkame nuoširdžiai. Taip pat svarbu jaustis kilniu žmogumi. Aiškiai suvokdami daugelį dalykų, kuriuos gera valia padarėme dėl kitų, jausite daugiau pasitikėjimo ir mažesnę kaltę tais atvejais, kuomet iš tiesų norėsite jiems pasakyti „ne“.

Antrasis pagrindinis principas teigia: „Mažiau reiškia daugiau“. Tvirčiausi ir efektyviausi „ne“ iš tiesų yra mažiausiai sudėtingi, tačiau daugumai mūsų yra nepaprastai sunku tiesiog mandagiai atsisakyti ir padėti tašką. Ar sakome viršininkui, kad negalime darbe užtrukti iki vėlumos, ar atsisakome pavedžioti kaimyno šunį, jaučiame pareigą pateisinti savąjį „ne“ kuo išsamesniu paaiškinimu – kartais neatitinkančiu tikrovės. Iš tikrųjų tokių įmantrybių prireikia gana retai, be to, šitaip išmušame sau iš po kojų tvirtą pagrindą. Juo smulkesnę informaciją pateikiame, juo labiau tikėtina, jog prašomas asmuo: a) mėgins rasti būdą jūsų „problemą“ išspręsti taip, kad vis dėlto įvykdytumėt tai, ko jis prašo (o jūs, suprantama, šito nenorite); b) nutars, kad atsisakymo priežastis nepakankamai rimta ir supyks; c) pagaus jus meluojant (jeigu meluojate).

Kita vertus, kai tiesiog pasakote ką nors panašaus į „Atsiprašau, bet negalėsiu“ arba „Deja, šiandien esu užsiėmęs“, tai nuskamba aiškiai ir užtikrintai. Jeigu pašnekovas vis dėlto klausinėja priežasčių, tuomet jau jis užsikrauna smalsuolio naštą. Šitaip nutikus, stenkitės išvengti spąstų, nepradėkite kurti naujų dingsčių, norėdami išsamiau paaiškinti žmogui, kuriam paprastas „ne“ nėra pakankamai aiškus atsakymas. Užuot tai darę, tvirtai laikykitės savo , kartodami tiek kartų, kiek prireiks. Nepraraskite orumo, susidūręs su šiurkščiu , triukšmingu ar agresyviu asmeniu.
Niekas neturi teisės reikalauti, kad atskleistumėte savo asmeninio gyvenimo smulkmenas.

Pasirengimas sakyti „taip“. Įkvėpimų byla.

Viena iš pernelyg užimto gyvenimo tragedijų yra ta, kad jis gali nugramzdinti užmarštin dalykus, kurie jus šiame pasaulyje iš tikrųjų jaudina. Norėdami priartėti prie savo džiaugsmo šaltinių, visų pirma privalome priminti sau, kas jie yra.

Tinkamas būdas, įgalintis nepamiršti geidžiamų dalykų, yra vadinamoji įkvėpimų byla. Tai reiškia paprasčiausius užrašus segtuve, sąsiuvinyje ar stalčiuje, primenančius, kuo norėtume užsiimti, jeigu tik tam užtektų laiko ir jėgų. Rašykite sau pastabas, konspektuokite idėjas, sudarykite sąrašus, saugokite nuotraukas arba straipsnių iškarpas apie viską, kas verčia jus atsidusti ir ištarti: „O, kaip norėčiau…“

Štai neišgalvota istorija, pasakojanti, kaip nuolatinis įkvėpimo idėjų puoselėjimas padeda iš esmės pakeisti gyvenimo būdą.

Dar prieš keletą metų Petė dirbo redaktore Manhetene, gyveno ankštame bute ir kas rytą metro važiuodavo į darbą miesto centre. Sėdėdama prie savo darbo stalo ji vartydavo kalnų mėgėjų klubo kalendorių ir žavėjosi nuostabiomis didingų viršukalnių bei šniokščiančių upių nuotraukomis. „Štai kur norėčiau nukeliauti“, – dūsaudama kartodavo ji sau. Galų gale Petė susiprotėjo , jog visai nebūtina apsiriboti svajonėmis. Juk ji galėjo įstoti į kalnų mėgėjų klubą ir savo akimis pamatyti visas gamtos grožybes. Tad taip ir padarė. Neilgai trukus ji jau beveik kiekvieną savaitgalį išvykdavo iš miesto pakeliauti Šiaurės Rytų kalnų takais. Galų gale Petės potraukis gamtai tapo toks stiprus, kad privertė ją žengti ryžtingą žingsnį. Ji išėjo iš darbo, persikėlė į Šiaurės Kaliforniją ir ėmė verstis nepriklausoma veikla, dirbdama namuose. Dabar Petei nebereikia nuotraukų – pažvelgusi pro langą nuo savo darbo stalo ji mato tikrą kalną (na, gerai, tebūnie didelę kalvą) ir gali kada panorėjusi išeiti po jį pasivaikščioti. O juk viskas prasidėjo nuo kalendoriaus… ir trupučio įkvėpimo.

Galite įsivaizduoti begalę būdų, kaip gebėjimas pasakyti „ne“ pakylės jūsų gyvenimą ir priartins svajonių išsipildymą.

KAIP PASAKYTI „NE“ PRAŠANTIEMS PINIGŲ

Paskolinau dukteriai pusantro tūkstančio eurų, kad galėtų išsimokėti už namą. Tai buvo prieš penkerius metus, o ji iki šiol negrąžino nei cento.Tas vyrukas, su kuriuo kartu dirbame, amžinai pritrūksta pinigų, kai po darbo užsukame kur nors išgerti.juk uždirba tiek pat kiek a, tai kodėl visada turiu už jį primokėti?

Ar norite išleisti šiek tiek pinigų? Tik apsidairykite aplink ir pamatysite daugybę vyrų ir moterų, pasirengusių čiupti juos tiesiog jums iš rankų. Štai prislėgtas žmogelis ant šaligatvio, kuriam praverstų truputis išmaldos. O štai balsas telefono ragelyje, aiškinantis, kodėl jo atstovaujamai organizacijai trūks plyš reikalinga jūsų parama. O ar nenorėtumėte laiduoti už giminaitį, kuris jei ne šiandien tai rytoj bankrutuos dėl skolų? Progų pasireikšti filantropui – kiek tik nori, nuo jų įvairovės svaigsta galva. Tačiau kartais ir filantropui tenka atsakyti „ne“ žmonėms, prašantiems pinigų.

Jeigu dvejojate, norėdami kam nors paskolinti, labai galimas dalykas, kad nerimaujate ne dėl pačių pinigų. Labiau tikėtina, jog tikroji abejonių priežastis yra bagažas, neišvengiamai lydintis skolą.

Kuomet Ketė nutarė pagelbėti kritinėje padėtyje atsidūrusiai draugei, ji nujautė, jog tikriausiai niekada nebematys savo pinigų. Jau daugelį metų jos draugė Emė, kovojanti už būtį aktorė, neįstengė susirasti nuolatinio darbo. Ji šiaip taip sudurdavo galą su galu, gaudama retus, menkai apmokamus vaidmenis, bet daugiausia padedama dosnių vieno šeimos nario bei daugelio turėtų gerbėjų. Pagaliau ši labdara išseko, ir Emės reikalai visai pakriko. Sąskaitos kaupėsi, telefonas ir elektra jau buvo išjungti, o dabar iškilo grėsmė apskritai prarasti namus. Nors, Ketės įsitikinimu, dėl tokios padėties Emė galėjo kaltinti tik pačią save, vis dėlto ji jautė pareigą padėti nelaimės ištiktai draugei, paskolindama keletą tūkstančių dolerių, nors puikiai suprato, kad Emė, jau ir be turinti daug skolų, vargu ar grąžins tuos pinigus.

Žinoma, ji buvo teisi.

Per keletą mėnesių Emė išsikapstė iš krizės ir sugrįžo prie pamėgto linksmo gyvenimo. Ji pradėjo susitikinėti su pasiturinčiu žmogumi, valgė prabangiuose restoranuose, pasiėmė atostogas ir didžiumą laiko praleisdavo miegodama iki vidudienio, apsipirkinėdama bei lankydama draugus. Toks draugės elgesys Ketę supykdė. Ji žinojo, kad pati atsidūrus Emės vietoje, nertųsi iš kailio – nesibodėtų bet kokio darbo, kol grąžintų skolą. Dabar Ketė atsidūrė išties nepavydėtinoje padėtyje: arba jai teks persekioti draugę, reikalaujant pinigų, arba visai apie juos pamiršti. Ji įtarė, kad, Emės nuomone, grąžinti skolą buvo visai neskubu, nes paskolinusi draugė turėjo gerai apmokamą darbą. Tuo tarpu pačiai Emei pinigų visuomet būdavo maža.

Nors Ketė ir anksčiau žinojo, kokia Emė neatsakinga, vis dėlto širdies kertelėje puoselėjo optimistinę viltį, kad dėl jos draugė pasikeis. Kol pinigai neperėjo iš rankų į rankas, nerūpestingi Emės įpročiai tebuvo
pačios reikalas, šypseną keliantis būdo bruožas, ir tiek. Tačiau kai Ketė pati tapo kreditore, norom nenorom ėmė daug griežčiau vertinti nerimtą draugės požiūrį į gyvenimą.juk dabar ji tapo suinteresuotu asmeniu. Ketės pyktis dėl draugės elgesio paveikė jųdviejų santykius, nes išnyko pagrindinis draugystės ramstis – pasitikėjimas. Nors banko sąskaitoje pinigų netrūko, Ketė jautėsi apgauta. Žeidė tai, kad Emė ja pasinaudojo, o pati nesugebėjo įvykdyti savosios sandorio dalies.

Gal tiesa, o gal ir ne, kad pinigai pakeičia viską… bet žmonių santykius jie tikrai gali sugriauti. Kaip matyti iš šio pasakojimo, asmeninė skola neretai yra daugiau negu paprastas finansinis susitarimas. Jeigu vienintelis klausimas būtų pinigai, sprendimas nekeltų jokių problemų: arba turite jų pakankamai, taigi galite paskolinti, arba ne. Štai ir viskas. Tačiau gyvenime yra kitaip. Net ir turėdami devynias galybes pinigų, galite sudvejoti. Ką jaučiate žmogui norinčiam pasiskolinti? Ar tikėtina, kad jis grąžins skolą arba bent stengsis tai padaryti? Kam jam reikalingi pinigai? Tam tikra prasme, išgirdę prašymą paskolinti, jūs tampate prašančiojo teisėjais, turite įvertinti jo charakterį, iškilusį poreikį, nuspręsti, ar žmogus patikimas. Jeigu dėl kokios nors priežasties nepalankiai vertinate prašytojo elgesį – manote, kad jis pateko į bėdą dėl tinginystės ar nerūpestingumo, – tikrai netapsite jam maloniu pagalbininku.

Kartais žmonės pasijunta kalti, kai nėra linkę skolinti, nors turi tam pakankamai lėšų, ypač jeigu prašytojui žinoma jų finansinė padėtis. Iš tiesų tai gana kebli situacija; nemalonu jau vien tai, kad joje atsiduriate. Tačiau rizikuojate sulaukti daug blogesnių emocijų, jeigu paskolinsite prieš savo valią.

Tobulame pasaulyje niekam neprireiktų skolintis iš draugų ar giminių. Beveik tobulame pasaulyje kiekvienas pasiskolinęs būtų patikimas ir jaustų atsakomybę laiku grąžinti visą skolą su palūkanomis. Bet pasaulis nėra labai tobulas. Jeigu jums lemta gyventi tokiame, privalote išmokti atsakyti „ne“. Atsisakykite paprastai, neaiškindami savo apsisprendimo priežasčių. Ribotai pateikę informaciją, perkeliame tolesnio temos gvildenimo naštą ant pašnekovo pečių. Ne. Gaila, bet negaliu. Atleisk. Galbūt jums pasiseks, ir tuo viskas baigsis.

Kai grindžiame gyvenimą kilnumu ir atjauta, atsisakydamas tam tikrais atvejais paaukoti nesukelia sąžinės graužaties. Jeigu jūs nuoširdžiai remiate vieną ar daugiau siekių, atitinkančių jūsų įsitikinimus, įtvirtinančių jūsų šio pasaulio viziją, vadinasi, turite jaustis naudingi, o ne kalti.

KAIP PASAKYTI „NE“ DARBE

Labai mėgstu savo darbą. Net jeigu rytoj laimėčiau loterijoje, vis tiek jo nemesčiau, nes kitaip mano gyvenime atsivertų praraja.

Dirbu dėl pinigų, ir tiek. (Be to, perku daugybę loterijos bilietų).

Nėra visiškai nieko blogo, jeigu turite pakankamai gerą darbą.bet tikrai blogai, jeigu nuolat leidžiate aplinkybėms (arba žmonėms) sugadinti jums nuotaiką baigiantis darbo dienai. Arba jeigu dėl pasyvumo ar baimės leidžiate darbui užvaldyti savo gyvenimą, atplėšti nuo žmonių ir įvykių, kurie jums mieli, nepalikti laiko svajonėms įgyvendinti. Kai darbe jaučiatės nelaimingi, vargu ar galite džiūgauti kitur. Štai kodėl taip svarbu išmokti meno sakyti „ne“ savo darbo vietoje.

Žinodami, kaip reikia pasakyti „ne“ darbe, – o jeigu reikia, ir pačiam darbui – jūs galite iš esmės pakeisti savo gyvenimą. Tai padeda valdyti kasdienę įtampą. Bet svarbiausia – protingai apribodami darbo valandas ir krūvį padidinate galimybes kurti visavertį, malonų gyvenimą ne darbo metu. Sustiprinę ryžtą sakyti „ne“, priartėjate prie visko, kam trokštate sakyti „taip“.

Ar kur nors dar išliko darbas nuo devynių ryto iki penkių vakaro?dauguma įstaigų, regis, atsikratė jo kartu su rašomąja mašinėle ir kopijavimo kalke. Šiais laikais mintis apie išėjima iš darbo lygiai penktą valandą be kaltės jausmo ar „namų darbų“ užantyje atrodo lyg iliuzija iš senų, naivių laikų. Kažkokiu būdu, mums nė nepastebėjus, aštuonių valandų darbo diena vis ilgėjo ir ilgėjo, kartu įtraukdama ir mus. Iš tikrųjų darbo diena nuo devynių iki penkių tebeegzistuoja… tik dabar ji taikoma dirbantiems ne visą darbo dieną! 1998 metais New York Times rašė apie tyrimą, kuris parodė, jog maždaug trečdalis ne visai darbo dienai samdomų ir nuolatinę algą gaunančių darbuotojų praleidžia darbe mažiausiai trisdešimt penkias valandas per savaitę.

Atrodo tikrai ironiška, kad tiek daug žmonių dirba vis sunkiau, kai naujos technologijos turėtų mūsų gyvenimą palengvinti. Tačiau daugeliu atžvilgių kompiuteriai, faksai, žodinis ir elektroninis paštas bei mobilusis telefonas tik didina įtampą. Dabar iš darbuotojo tikimasi daug daugiau, reikalaujama dirbti sparčiau ir be jokių asistentų (nors jeigu jums pasiseks, gal ir gausite vieną kartu su dar šešiais kolegomis).

Tikra tiesa, kad darbo vietą iš esmės pakeitusios naujovės pavertė mus savarankiškesniais, įgalino keisti darbo metodus. Bet tuo pat metu elektroninė apskaita , telekomunikacijos ir kiti technikos laimėjimai nebeleidžia nė minutei atitrūkti nuo darbo. Kai taip paprasta palaikyti ryšį su savo įstaiga ir klientais, kai
pasiunčiame dokumentą į kitą pasaulio kraštą – kas beliko neįmanoma? Šis nuostabus skaitmeninis amžius įbruka mums nešiojamąjį kompiuterį, kai vykstame atostogauti, ir dabar, užuot žvelgę i jūrą, galime rašyti pastabas. Nebesiklausome bangų mūšos, nes turime mobilųjį telefoną, tad reikia peržiūrėti gautas žinutes. Kokie mes laimingi!

Siekdami vis didesnio pelno bei darbo našumo, net gerieji viršininkai kartais ima per daug reikalauti iš savo tarnautojų. Tai gali įvykti taip greitai, jog nė nepastebėsite – juk vadovai moka taip šauniai, šiltai ir draugiškai prispausti. Jie apdovanoja jus atminimo lentute su išgraviruotu kompanijos šūkiu. Sušaukia susirinkimą ir kalba apie bendrus tikslus, pabrėždami kiekvieno darbuotojo svarbą visos komandos rezultatui. O jūs, būdamas geras komandos žaidėjas, žinoma, norite tuos tikslus pasiekti. Trokštate kautis kaip didvyris ir nugalėti.

Ką gi, visa tai puiku. Dirbti yra daug smagiau, kai esame kupini energijos ir nuoširdžiai tikime tuo, ką darome. Tik neleiskite, kad tos karštos kalbos išmuštų jus iš vėžių arba, dar blogiau, verstų jaustis prasikaltusiais, kai tenka pasakyti „ne“, apgauti laiką, skirtą asmeniniam gyvenimui.

Sugebėsite įveikti kaltės jausmą, jeigu gerai įsivaizduosite, ką mūsų laikais reiškia kolektyvinis darbas. Tikriausiai pastebėjote, jog šiame visuotinio susmulkėjimo amžiuje nebeliko jokių garantijų. Kad ir ką jūsų viršininkai kalbėtų agitaciniuose susirinkimuose, tikrasis kompanijos rūpestis yra jos ekonominiai rodikliai, o ne jūs. Turėkite tai galvoje, kai kitą kartą imsite graužtis, jog išeinate iš darbo „ankstyvą“ penktą valandą, nes reikia parsivesti iš darželio vaikus. Ir dukart pagalvokite prieš paskirdami 110 procentų savęs darbui – šeimos, svajonių ir asmeninio tobulėjimo sąskaita. Jeigu sistema ima be saiko jus spausti, savo pačių labui turite spustelėti atgal. Ne todėl, kad kompanija, kurioje dirbate, būtų jūsų priešas, o viršininkas- žiaurus žmogus, kuriam tik ir rūpi jus išnaudoti (nors tai visai įmanoma). Paprasčiausiai jūsų nuotaika darbe priklauso nuo to, ar sugebėsite nustatyti protingas ribas ir apsiginti, kai jos bus peržengtos. Vis dėlto pirmiausia gerai pagalvokite, ar žmogus, labiausiai nusipelnęs jūsų „ne“, kartais nesate jūs pats?

Ar neverčiate dirbti savęs labiau, negu įstengtų priversti bet koks viršininkas?

„Ateidama į šį darbą žinojau, kad jis daug iš manęs pareikalaus,“ – sako Melani, didelės korporacijos prekybos direktorė. – „Skyriuje radau baisią netvarką, visi ryšiai strigo. Iš pradžių nutariau padirbėti viršvalandžius, kasdien užsisėdėdavau iki vėlumos. Keletą kartų dirbau net iki pirmos ar antros valandos nakties; teko užsisakyti kambarį nakvynei gretimame viešbutyje. Supratau, kad ilgai šitaip neištversiu. Darbas per smarkiai įsibrovė į mano asmeninį gyvenimą, jaučiausi netenkanti pusiausvyros. Praėjus maždaug devyniems mėnesiams, pagaliau nubrėžiau ribą. Tiesiog tariau: „Žinot ką? Mano darbo diena baigėsi. Einu namo“.

Juokingiausia tai, kad šitaip pasielgusi nesukėliau jokio konflikto su viršininku. Jis nė nesitikėjo, kad ilgai laikysiuos tokio beprotiško grafiko. Užtat didžiulis konfliktas kilo manyje. Esu taip pripratusi bet kokia kaina atlikti darbą iki galo, kad nepaprastai sunku pasakyti sau: „Tai viskas, ką galiu šiandien“. Štai kaip supratau, jog reikalauju iš savęs daug daugiau negu bet kas kitas“.

Nelengva būti apsėstam valdymo manijos nebevaldomoje darbo vietoje. Tačiau šiuolaikinėje įtemtoje aplinkoje nuolatinės perkrovos neretai tampa normalia būsena. Jeigu esate panašūs į Melani, jūsų reikalavimai sau gali taip išaugti, kad paprasčiausiai nieko nebespėsite. Tik supratę, kad tobulumas nepasiekiamas, ir paliovę jo vaikytis sugebėsite užgniaužti nepasitenkinimą savimi bei galimą kaltės jausmą, kai besibaigiant darbo dienai teks palikti neužbaigtą ataskaitą arba neatsakytą korespondenciją.

„Kiekvieną kartą, kai pasijuntu prasikaltusi palikdama darbo vietą šeštą vakaro, – sako Melani, – tariu sau: nė vienas, gulintis mirties patale, nesigraužia dėlto, kad dirbo per mažai ar nepakankamai sunkiai. Tokia mintis padeda nuraminti sąžinę, nes žinau, jog tai tiesa.“

Taigi galimas dalykas, kad pagrindinis nepakeliamų krūvių darbo vietoje kaltininkas yra jūsų pačių vidinis prievaizdas. Kita vertus, ši „garbė“ galbūt priklauso ir jūsų viršininkui ar kitiems bendradarbiams. Jiems taip pat galite pasakyti „ne“… tik svarbu, kaip tai padarysite.

Visais laikais , kiek egzistuoja darbas, žmonės dėl jo skųsdavosi, taigi ir jūs galite turėti svarių priežasčių būti kuo nors nepatenkinti. Tačiau jeigu siekiate išmokti pasakyti „ne“, kai tai iš tiesų svarbu, amžinai nepatenkintojo reputacija taps veiksniu, nukreiptu prieš jus. Labai svarbu sukurti teigiamą kontekstą, įgalinantį sėkmingai sakyti „ne“, tad nuolatos rūpinkitės savo įvaizdžiu. Darbo arenoje jūsų asmeninis požiūris gali ir iškelti, ir sužlugdyti. Žmonėms, kurie vertinami kaip pasiaukojantys ir patikimi platesniąja prasme, daug lengviau pasakyti „ne“ ypatingais atvejais, taigi nepraleiskite progų pasirodyti gerais komandos nariais. Iš vadovų ir bendradarbių sulauksite daug
mažesnio pasipriešinimo, jeigu jie žinos, kad kitą kartą galės jumis pasikliauti.

Kai darbe neigiamai atsakote į kokį nors prašymą, jūsų kolegos mažiausiai nori klausytis ilgų pasakojimų apie priežastis, dėl kurių negalite jiems padėti. Paprastai geriausias būdas pasakyti „ne“ yra įsprausti atsisakymą tarp malonios frazės ir konstruktyvaus kompromisinio pasiūlymo. Štai šie trys etapai:

1. Išreikškite norą būti paslaugūs.

• Labai norėčiau tau padėti…

• Įprastomis sąlygomis mielai imčiausi…

• Hmm, suprantu tavo problemą; pačiam teko ten pabuvoti…

2. Paaiškinkite paprastais žodžiais, kodėl turite atsisakyti. Laikykitės esmės ir nesinaudokite proga pasiskųsti, kokie esate užimti.

• Viršininkas ką tik davė skubų projektą; teks viską atidėti, kol užbaigsiu.

• Šiandien turiu išeiti penktą valandą.

• Spaudžia kiti terminai, todėl nesugebėsiu iki rytojaus pateikti jums tos informacijos.

3. Pasistenkite padėti rasti sprendimą. Juk galų gale visi dirbate siekdami to paties tikslo, tiesa? Pavyzdžiui:

• Ar negalėtume pakalbėti apie tai trečiadienį? Tikiuosi, tada jau turėsiu pakankamai laiko.

• O gal tau verta laikinai ką nors pasisamdyti, kad padėtų iš viso to išsikapstyti?

• Norėčiau gauti dar vieną dieną gaminio prezentacijai. Po to galėsiu skirti šiai problemai visą dėmesį ir ką nors sugalvosiu.

Keiskite esamą padėtį

Sakydami „ne“ tam tikrose situacijose, galite laimėti laiko, sutaupyti jėgų, įgyti savigarbos. Bet norint paversti blogą darbą geru šito negana. Ar trokštate sušukti „ne“ dėl dalykų, kuriems pasipriešinti neturite galių , nes jie yra dalis jūsų tiesioginės atsakomybės?galbūt dirbate neįtikėtinai ilgas valandas, nes to reikalauja pats jūsų verslo pobūdis? O gal jūsų darbas yra nuobodus arba reikalauja nuolat išduoti esmines vertybes? Nors ne visada įmanoma pasirinkti išsvajotą darbą, vis dėlto visi turime šiokių tokių galimybių kontroliuoti, kad jis harmoningai susilietų su gyvenimu, kokį norime gyventi. Kiekvienas nuolatos augame ir keičiamės, tad gali atsitikti, kad darbas, kuris puikiai tiko jums prieš keletą metų, dabar, pakitus prioritetams, nebetenkina. Galbūt, pavyzdžiui, sukūrę šeimą nebenorite pusės gyvenimo praleisti kelionėse. Arba šiek tiek susitaupėte ir norite turėti daugiau laiko pasidžiaugti santaupomis. Gal tiesiog jaučiatės perdegę ir ieškote naujų įkvėpimo šaltinių. Taigi ateina metas pasidairyti ko nors labiau tinkamo.

Atsisakyti nepriimtino darbo yra palyginti lengva; daugeliui žmonių kur kas sunkiau apsispręsti, ką tokiu atveju derėtų pasirinkti. Tai klausimas, į kurį kiekvienas privalo atsakyti pats. Kartais nereikia nieko keisti iš esmės – pakanka perkelti jau turimus įgūdžius į malonesnę aplinką. Pavyzdžiui, slaugė, kuriai įsipyko didelės ligoninės biurokratija, gali pasijusti daug geriau, dirbdama privačioje agentūroje, užsiimančioje slauga namuose. Nelabai energingam pardavėjui galbūt labiau tiks pirkėjo vaidmuo, perėjus dirbti į vieną iš įmonių, kurioms šiuo metu parduoda. Buhalterė, pavargusi nuo darbo dideliame kolektyve, taps laimingesnė, tvarkydama pelno nesiekiančios organizacijos finansus.

Be viso kito, labai svarbu įvertinti savo temperamentą. Ar mėgstate dirbti vienas, ar drauge su daugybe žmonių? Norite labai atsakingo darbo, ar tokio, kur reikalavimai sąlyginai maži, kad liktų kuo daugiau laisvo laiko? Mes iki šiol negalime atsistebėti, kokia daugybė žmonių yra visiškai neprisitaikę savo profesijai. Sutikome teisininkus, nepakenčiančius ginčų bei debatų, pradinės mokyklos mokytojus, kurie nemėgsta dirbti su vaikais. Lieka neaišku, ko jie tikėjosi, pasirinkdami tokias veiklos sritis, nes savo širdies balso tikrai nesiklausė. Pradedant ieškoti turiningesnio darbo, visų pirma reikia liautis kaltinus turimą ir prisiimti atsakomybę už savo paties laimę. Dviejų žmonių tarpusavio santykiuose kartais sunkiausia pripažinti, jog netinkate vienas kitam. Bet jeigu sugebėsite tai išspręsti – paliksite atviras duris kam nors daug geresniam. Juk tikrai neorite gyventi tylios desperacijos sklidino gyvenimo, tiesa?

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4840 žodžiai iš 9625 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.