Kairiosios partijos Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Kairiosios partijos Lietuvoje

Šiuolaikinėse valstybėse yra politinės partijos, kurios yra svarbios valstybės valdyme. Aktyvi visuomenės dalis dalijasi į grupuotes, kurios apjungia valdančiąją gyventojų dalį su jos pagrindine mase. Visuomenėje yra grupės, kurios susikuria specialiai politiniam veikimui. Mobilizuotos piliečių grupės, kurios nuolat dalyvauja politiniame gyvenime, vadinamos politinėmis partijomis (lot. Partis – dalis). Politinės partijos sudaro aktyvios ir organizuotos visuomenės branduolį, kadangi jų pagrindinė užduotis yra kova už valstybinės valdžios padalijimą ir kontrolę. Anot Evaldo Bakonio, bendriausias politinės partijos apibrėžimas skamba taip: „ Profesionalių politikų ir juos palaikančių eilinių piliečių organizacija, siekianti laimėti rinkimus ir sudaryti vyriausybę“.

Ideologiniu požiūriu yra keletas skirtingų politinių partijų klasifikacijų:

• kairieji – centras – dešinieji

• nuosaikios – radikalios – ekstremistinės

• revoliucinės – reformistinės – konservatyvios

Kadangi mane labiau domina šiuolaikinė politika, tai šiame darbe aš dėmesį kreipsiu tik į kairiąsias politines partijas aktyviai dalyvaujančias Lietuvos politiniame gyvenime po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Savo darbe naudosiu ideologinį partijų pasiskirstymą, kuris yra matuojamas „dešinės – kairės“ skale. Tai vienas iš tradicinių partinės sistemos tyrimo metodų, kuriuo operuojama apibūdinant partijų tarpusavio santykius ir gyventojų partijų identifikavimo poslinkius. Kalbant dar konkrečiau, didžiausią dėmesį skirsiu Lietuvos kairiųjų blokui, kuriam yra priskiriamos šios partijos:

• Lietuvos socialdemokratų partija

• Lietuvos darbo partija

• Lietuvos rusų sąjunga

• Lietuvos socialistų partija

• Naujoji sąjunga ( socialliberalai)

• Lietuvos socialinio teisingumo sąjunga

• Lietuvos socialdemokratų sąjunga (Lietuvos partija Socialdemokratija 2000)

Pagrindinias ir daugiausiai Lietuvos politiniam gyvenimui nusipelniusias kairiasias partijas aš ir apžvelgsiu savo darbe vėliau.

Kairysis blokas pasaulinėje praktikoje

Partijų skirstymas pagal schemą „ dešinė – centras – kairė“ yra bene populiariausia ir labiausiai paplitusi pasaulyje. „Dešinės – kairės“ schemoje glūdi politinis konfliktas, kuriame atsiskleidžia partijų politinė – ideologinė orientacija. Politinės problemos virstančios kritinėmis, konfigūruoja partinę sistemą. Dešinės – kairės skalė nustato ideologinį partijų pasiskirstymą ir padeda rinkėjui identifikuoti partijas, savo interesus tų partijų atžvilgiu bei pačioms partijoms nustatyti savo ideologinę nišą, kitų politinių partijų atžvilgiu. Istoriografijoje minima, jog šis skirstymas atsirado Prancūzijoje Steigiamo susirinkimo metu 1789m. Jo metu deputatai susėdo pagal savo politines pažiūras, dešinėje sėdėjo monarchijos atkūrimo šalininkai. Tokia istorinė konsteliacija lėmė, jog dešiniesiems yra priskiriamos konservatyvios ir jiems prijaučiančios jėgos. Kairę susirinkimo pusę užėmė revoliucionieriai respublikonai. Kairiosiomis partijomis yra laikomos komunistinės, socialistinės partijos. Aišku, toks susikirtimas dažnai yra sąlyginis ir vertinat šį tipologijos metodą reikia būti gana atsargiems, kadangi partijų pasirinktos linijos dažnai svyruoja ir kartais partijų politinės orientacijos amplitudė būna gana plati. Yra žinoma ne viena partija, kuri save identifikuoja (arba yra identifikuojama) kaip: kairiosios pakraipos centristinės – socialdemokratai; centristinės – dažniausiai krikščionių demokratų, žaliųjų, orientuoti į vidurinįjį sluoksnį; dešiniosios pakraipos centristinės partijos – orientuotos į vidurinįjį sluoksnį, perėmusios dalį konservatoriškos doktrinos normų. Stereotipiniu požiūriu žvelgiant kairiosios partijos visada buvo laikomos darbininkų atstovės, socialinės gerovės ir lygybės šalininkas. Dešiniosios partijos visą laiką buvo labiau orientuotos į vidurinįjį sluoksnį, „turtingesnius“ visuomenės atstovus.

Apskritai kalbant, kairysis blokas pasisako už asmeninę laisvę ir socialinį teisingumą, solidarumą, žmogaus teises, lygias galimybes, žmogaus orumą. Pagrindines jų vertybes galima išreikšti Prancūzijos revoliucijos šūkiais: laisvė, lygybė, brolybė, kurie savo ruožtu pagrįsti visų žmonių vienodo vertingumo samprata. Pagrindinis kairiųjų principas – žmonių lygiavertiškumo principas. Nė vienas žmogus negali būti laikomas vertesniu už kitą, kad ir kokios jis būtu tautybės, rasės, išsilavinimo, religijos, politinių pažiūrų, socialinės padėties. Žmogaus asmens orumas ir pasirinkimo laisvė geriau pasireiškia tada, kada jis yra materialiai aprūpintas, jeigu valstybė neužtikrina normalių materialinių poreikių tenkinimo, tai susidaro palankios aplinkybės žmonių neigiamoms savybėms išryškėti. Todėl kiekviena demokratinė santvarka, pasak kairiųjų, turi aktyviai ieškoti sprendimo sukurti sąlygoms, neleidžiančioms žeminti žmogaus orumo, skatinančioms jo galimybių realizavimą.

Kairieji nuo dešiniųjų skiriasi ir savo požiūriu į nuosavybę. Jiems svarbiausia yra nuosavybės teikiama visuomeninė nauda, tenkinanti socialinius ir ekonominius individo ar visuomenės poreikius. Žmogus negali
būti atskirtas nuo savo darbo įrankio, jo niekas negali prievarta paversti samdiniu. Nuosavybės formų įvairovė leidžia geriausiai tenkinti sudėtingus poreikius. Privati, valstybės, kooperatinė, bendruomenių nuosavybė gali tarnauti įvairiems individo ar visuomenės tikslams. Kairiųjų nedomina nuosavybė kaip tokia, bet domina nuosavybės suteikiama valdžia žmonėms ir visuomenei ir iš to galinčios kilti blogybės.

Valstybė kairiesiems nėra neutrali. Jos aparatas gali išreikšti viso visuomenės sluoksnio interesus, o gali būti nepalankus vieniems ar kitiems ir nukreipti savo veiklą kurios nors vienos grupės naudai. Todėl jie mano, kad valstybė, atsisakanti aktyviai keisti visuomeninius santykius, negali užtikrinti daugumos laisvės, ji dažnai nusilenkia galingojo savivalei. Valstybinis aparatas privalo būti svarbiu įrankiu, keičiančiu visuomenę ir ekonomiką demokratijos kryptimi. Veiksmingai kurti socialinę valstybę įmanoma tik į valstybinę veiklą įtraukus kuo daugiau visuomeninių jėgų.

Šiandien demokratija – liaudies valdžia – suprantama kaip politinis idealas visose žemės rutulio dalyse. Demokratija – tokia visuomenės santvarka, kurios sąlygomis visi suaugę piliečiai turi teisę dalyvauti priimant politinius sprendimus: kelti klausimus, formuoti viešąją nuomonę, telkti šalininkus, dalyvauti valdžios organų rinkimuose. Kitaip sakant, demokratija – tai nustatyta visuomenei svarbių sprendimų priėmimo forma. Bet ar to pakanka? Todėl kairieji teigia, jog tikrai veikianti demokratija reikalauja lygybės. Didelis gyventojų ekonominės bei socialinės padėties skirtumas pakerta demokratiją, jei ne formaliai, tai praktiškai, nes piliečiai nedalyvauja politikos procese lygiomis sąlygomis – kai kurios grupės visuomet turės daugiau galimybių reikalauti iš visuomenės to, ko reikia tik joms. Todėl kairieji reikalauja, kad demokratijos išorinės prielaidos, kaip antai: žodžio, spaudos laisvė, reguliariai rengiami valdžios organų rinkimai – būtų nenukrypstamai įgyvendinamos.

Į darbą kairieji irgi turi savitą požiūrį. Jie teigia, kad žmogus darbo požiūriu yra laisvas. Bet jeigu žmogus apsisprendė dirbti, jo teisė į darbą yra šventa. Ten kur sukuriamos sąlygos visuotiniam užimtumui, ten darbo džiaugsmas tampa gyvenimo džiaugsmu. Kokį darbo kiekį reikia atlikti, kaip jis turi būti organizuojamas, kaip turi būti skirstomas – tai priklauso nuo gamybinio jėgų išsivystymo lygio, kultūrinių tradicijų. Žmogaus darbas visada pasiskirsto į apmokamą ir neapmokamą. Apmokamas darbas užima pagrindinę vietą. Jis garantuoja žmogaus savarankiškumą, socialinį pripažinimą, gyvenimo sąlygas, tobulėjimo perspektyvas. Visos visuomeniškai būtinos darbo formos turi būti vienodai vertinamos, atmetant naudos sumetimus. Kiekvienas darbas turi būti teisingai atlyginamas, kadangi tik tokiu būdu galima teisingai pasisavinti darbo rezultato nuosavybę. Kairieji teigia, kad visuomenės turtingumas negali savaime garantuoti visiemas norintiems dirbti visuotinio ilgalaikio užimtumo. Todėl tam reikia aktyvios darbo politikos, įgalinančios ieškoti kelio užtikrinti ilgalaikį visuotinį užimtumą, kuris pasiteisina tiek, kiek padeda išsilaisvinti ir tobulėti žmogaus asmenybei, užtikrinti jo teisę į darbą.

Na ir, žinoma, kairieji turi savo nuomonę apie laisvę. Jie teigia, kad žmogaus dvasios laisvė yra esmingiausia žmogaus savybė, kurios negali sutrypti jokia prievarta. Žmogus net jo orumą žeminančiomis sąlygomis etiniu požiūriu yra laisvas. Pasak kairiųjų, laisvės nėra ten, kur neįmanomas individo pasirinkimas, kur negalima atsiriboti nuo bet kokios priklausomybės. Materialiai ir dvasiškai nepriklausomas individas, dalyvaudamas gyvenime, gali ugdyti savo sugebėjimus, išreikšti savo laisvą pasirinkimą. Žmogaus laisvė nesuderinama su diktatūra ir totalitarizmu. Pagrindinis kelias kurti laisvų žmonių visuomenę yra demokratijos kelias.

Kairiosios partijos Lietuvoje

Kalbant apie Lietuvą, tai „dešinės – kairės“ schemos taikymas yra gana problematiškas. Daugumos partijų saviidentifikacija dažnai kinta ir jas sunku priskirti kuriai nors vienai pusei. Aiškiausiai yra išreikštos kai kurių didžiausių partijų politinės orientacijos. Lietuvos Socialdemokratai tradiciškai yra priskiriami kairiajai partijai, tačiau jai dažnai priskiriami ir centristinėms partijoms būdingi bruožai. Konservatoriai (Tėvynės sąjunga) ir Liberalai (Lietuvos Liberalų sąjunga) yra priskiriamos dešiniosioms partijoms. Kita vertus visos trys paminėtos partijos nuolatos laviruoja rinkdamos politinę orientaciją, ką parodo ir neįtikinamiausios koalicijos ir partijų sąjungos. Daug sunkesnė padėtis su naujosiomis partijomis, tokiomis kaip darbo partija ar liberaldemokratai. Tarkime apie Socialliberalus (Naująją sąjungą) kalba jų pavadinimas, rodantis, kad jie orientuoti į socialinių problemų sprendimą (kairiųjų partijų bruožas). Tačiau pati politinė situacija rodo jog socialliberalų politinė orientacija dažnai būna apspresta ir jų koalicijos (su socialdemokratais).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1445 žodžiai iš 4770 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.