Kaišiadorių rajonas
5 (100%) 1 vote

Kaišiadorių rajonas

ĮVADAS

Kiekvienas kraštas yra vienintelis ir nepakartojamas dėl savo gamtos, kultūros, istorijos paveldo, savo žmonių veiklos ir kūrybos. Tai ypač didelis turtas, priklausantis tiems, kurie jame gimė, gyvena ir gyveno, kurių šaknis maitina iš visų šių dvasinių ir medžiaginių vertybių susidedanti visuma. Gyvenimas moko, kad besidairydami į tolius dažnai nepastebime svarbių ir didelių dalykų, kurie yra visai šalia mūsų.

Prisiglaudęs prie didžiųjų Lietuvos kelių, perjuostas geležinkelio kaspinu ir judria automagistrale, Kaišiadorių rajonas plyti pačioje Lietuvos širdyje tarp svarbiausių jos miestų – Vilniaus ir Kauno. Tačiau šis kraštas nėra vien tik patogi stotelė, padedanti be vargo pasiekti kitas šalies vietas. Iš šiaurės ir pietų aprėmintas galingų Nemuno ir Neries upių, Kaišiadorių rajonas yra gražūs ir jaukūs namai maždaug keturiasdešimčiai tūkstančių gyventojų, kurių didžioji dalis susitelkusi kaimuose.

Archeologiniai radiniai liudija, kad šiame krašte gyventa jau paleolito laikotarpiu, o išlikę priešistorės piliakalniai byloja apie gyvą ir turtingą, legendomis apipintą tolimųjų mūsų protėvių praeitį.

Kaišiadorys – mažas lopinėlis Lietuvos žemėlapyje, saugantis savo teritorijoje ne vieną gamtos perlą. Tai europinės svarbos gamtinės buveinės ir draustiniai, turtingi retų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų, tai meteoritinės kilmės Kaukinės ežeras, apsuptas Kaukinės miško, dešimties kamienų liepa Antakalnio kaime, storiausia Lietuvoje Rumšiškių miško pušis, daugelyje rajono vietų stūksantys unikalūs akmenys, tyras mineralinis šaltinis Darsūniškio kaime ir dar daug kitų objektų. Daugelį turimų vertybių mums dovanojo gamta, nemažai jų sukurta ir žmogaus rankomis. Kaišiadorių rajoną skalauja Kauno marios, savo dugne paskandinusios vienuolika kaimų pėdsakus, Kruonyje tyvuliuoja elektros energiją gaminantis hidroakumuliacinės elektrinės baseinas, natūralių ežerų trūkumą kompensuoja dirbtiniai tvenkiniai.

KAIŠIADORYS

Kaišiadorių rajonas yra vienas iš aštuonių Kauno apskrities administracinių vienetų, turintis savivaldos teises ir užimantis 1167.4 km² plotą. Rajono teritorijoje gyvena 40.3 tūkst. žmonių, iš jų 15 tūkst. miesto gyventojai ir 25 tūkst. kaimo gyventojai. 95% sudaro lietuviai. 2000 metais įvykusi administracinė reforma atskyrė vieną iš dešimties – Kietaviškių seniūniją, kuri su savo teritorija ir gyventojais buvo prijungta prie Elektrėnų savivaldybės.

Sausuma užima 1124.1 km² rajono teritorijos. Vyrauja įvairūs 37.9 našumo balo dirvožemiai, kurie ir yra svarbiausias šio krašto ekonominis potencialas. Vandenys tyvuliuoja 43.3 km² plote, o trečdalį rajono žemės apaugę miškai. Tačiau brangiausias šio krašto turtas – žemės ūkio naudmenos, užimančios 48.9% visos ūkio reikmėms skirtos žemės. Didžioji naudmenų dalis – arimai.

Bendras gyventojų tankumas yra 34.5 gyventojų 1 km², kaimo vietovėse – 21.8(Lietuvoje – 57).

Rajono ir savivaldos centras – Kaišiadorių miestas. Šiuo metu savivaldybės teritoriją sudaro 11 seniūnijų: Kaišiadorių apylinkės ir Kaišiadorių miesto, Kruonio, Nemaitonių, Palomenės, Paparčių, Pravieniškių, Rumšiškių, Žaslių, Žiežmarių apylinkės ir Žiežmarių miestelio.

Didžiausi miesteliai yra Žiežmariai, Rumšiškės, Žasliai ir Kruonis. Rajono teritorijoje egzistavo 752 pavadinimų gyvenamosios vietovės, o dabar liko tik 425. rajono gyventojai mieliau renkasi kaimą nei miestą.

Kaišiadorių rajonui būdinga palanki susisiekimo infrastruktūra – automagistralė, geležinkeliai, geri krašto keliai. Gamtos ir kultūros paveldo unikalumas ir įvairovė suteikia rajonui patrauklumo, traukia lankytojus, tačiau dėl suaktyvėjusios žmogaus veiklos kyla ir gamtinės aplinkos išsaugojimo problemų. Kaišiadorių rajono gamta ištyrinėta bene geriausiai.

GAMTINĖS SĄLYGOS

Reljefas. Kaišiadorių krašto žemių paviršiui būdinga formų įvairovė – lygumos, nuolaidumos ir slėniai, plynaukštės ir pakilumos.

Miškingas, menkai vandeningas ir agrarinis kraštovaizdis labai nevienalytis. Jame ryškus žemėvaizdžio kalvotumas, banguotumas ir daubotumas.

Reljefas kiek lygesnis centrinėje, vakarinėje ir rytinėje – tai yra miškingose rajono dalyse. Čia yra kalvų, kurių viršūnės iškilusios net į 251 metro aukštį virš jūros lygio. O žemiausia vieta – Kauno marių vandens baseinas – telkšo tik 44 m aukštyje.

Susiformavusios ryškios atskiros rajono kraštovaizdžio geomorfologinės formos. Dažniausiai tai nemiškingos plynaukštės ir miškingos lygumos. Tai stipriai apskalauta Rumšiškių – Kaišiadorių moreninė plynaukštė, miškinga Pravieniškių – Gaidžiūnų senovinė aliuvinė lyguma ir kt.

Kraštui būdingi negiliai įsirėžusių upių ir upelių slėniai, kuriose salpų beveik nėra arba jos siauros. Nemuno, Neries ir dalies Strėvos upės atkarpų krantai gana statūs, aukšti ir vandens apardyti.

Beveik visa rajono teritorija priklauso Neries žemumai ir Nemuno vidurio plynaukštei. Tik Kaišiadorių krašto pietiniu paribiu driekiasi Dzūkų aukštumos ir Neries žemumos takoskyra.

Geologiniai procesai, ilgus metus formavę reljefą ir sukūrę
dabartinę rajono žemėnaudos struktūrą, miškingumą, augmenijos ir gyvūnijos įvairovę bei visas kitas gamtines vertybes, lėmė žmogaus ūkininkavimo būdą ir krašto išsivystymo lygį.

Kad būtų išsaugotas unikalus ir būdingas Kaišiadorių rajono reljefas, įkurti 3 kraštovaizdžio draustiniai: Budelių, Lomenos ir Strošiūnų.

Dirvožemiai. Kaišiadorių kraštui būdingos moreninės aukštumos ir smėlingos lygumos. Trumpesnis šios srities augalijos vegetacijos periodas, intensyvi dirvožemių paviršinė erozija, nepastovus vietinis klimatas.

Šiauriniame ir rytiniame rajono pakraštyje dabar vyrauja dolomitinis molis, o šiaurės vakarinėje dalyje – karbonatingasis molis. Kai kur pasitaiko klinčių ir dolomitinių klinčių.

Paviršinių dirvos sluoksnių struktūra bei mechaninė sudėtis nevienalytė ir kiek mozaikiška. Didesnėje rajono teritorijoje vyrauja jauniniai velėniniai glėjiniai, jauriniai velėniniai menkai pajaurėjusieji dirvožemiai. Tai tinkamiausios žemės ūkiui vystyti dirvos, kurios neseniai buvo intensyviai melioruojamos. Pelkinių dirvožemių teturime labai nedaug.

Rajono teritorijoje esama beveik visų tipų Vidurio Lietuvai būdingų dirvožemių. Žemės paviršių įvairių storių klodais dengia smulkus smėlis, priesmėliai, lengvi ir vidutiniai priemoliai bei nedideli plotai molio.

Dėl mechaninės sudėties ir kalvoto reljefo nuo 5 iki 20% dirvožemių paveikti vandens ir vėjo erozijos.

Rajono teritorijoje yra daug įprastų, visoje šalyje randamų požeminių gamtinių išteklių – smėlio, žvyro, molio, durpių ir, aišku, gėlo vandens. Šie gamtiniai turtai intensyviai naudojami žmogaus gyvenimo reikmėms.

Klimatas. Kaišiadorių rajone, kaip ir didesnėje Lietuvos teritorijoje, vyrauja nepastovus žemyninis klimatas.

Kaišiadorių kraštas priklauso drėgmės pertekliaus zonai, todėl ilgametis vidutinis santykinis oro drėgnumas yra apie 81%. Čia per metus vidutiniškai iškrinta 631 mm kritulių. Augalų vegetacijos metu žemės paviršius gauna iki 425 mm, o šaltuoju periodu – iki 206 mm atmosferinio vandens. Net 75% kritulių – lietus. Per metus išgaruoja iki 560 mm, vegetacijos metu – apie 410 mm žemės paviršiuje esančio vandens.

Orai labai permainingi ir dėl dažno keitimosi nepalankūs žmogui. Net 60 dienų per metus tvyro rūkai, kurie būdingesni šaltajam pusmečiui. Šiltuoju periodu apie 30 dienų dunda perkūnijos. Sausio ir vasario mėnesiais siaučia pūgos. Lijundrų pasitaiko keičiantis šiltiems ir šaltiems orams. Tokių dienų per metus būna apie 15.

Labai didelis saulės aktyvumas per metus trunka vidutiniškai 1675 valandas.

Vidutinė daugiametė paros oro temperatūra yra teigiama ir siekia +6.3ºC (kiek aukštesnė už šalies vidurkį). Absoliuti minimali temperatūra sausyje yra nukritusi iki –33.4ºC, o liepos mėnesį – iki +5.3ºC. absoliuti maksimali gruodį užregistruota temperatūra +9ºC, o gegužės mėnesį – +32.5ºC. teigiama temperatūra kasmet nusistovi apie kovo 20-ąją, o neigiama įsigali apie lapkričio 20-ąją. Paskutinės pavasarinės šalnos dirvos paviršiuje baigiasi įsismaginus žydėjimui – po gegužės 20 dienos, o rudeninės prasideda apie rugsėjo 30 dieną ir atveria vartus spalvingiausiam metų laikui – rudeniui. Dirva įšąla apie gruodžio 10-ąją, pašalas galutinai išeina balandžio 6 dieną.

Rudenį ir žiemą stūgauja postipriai ir žvarboki pietų bei pietvakarių vėjai, kurių vidutinis greitis – 4.9 m/s. Pavasariais dažniausiai pučia nešilti šiaurės ir vakarų vėjai, o jų greitis siekia apie 3.1 m/s. Vasaros metu vyrauja gaivūs ir šilti, lietaus debesis genantys vakarų vėjai.

Šalčiausiu mėnesiu laikomas snieguotasis sausis, šilčiausiu – žaliarūbė liepa, drėgniausiais – liepa ir brangusis rugpjūtis, sausiausiais – bundantis kovas ir žydintis balandis.

Žemėnauda. Geografinė rajono padėtis bei neblogas dirbamos žemės našumas turėjo didelę įtaką žmogaus ūkinės veiklos raidai, kuri nulėmė dabartinę žemėnaudos struktūrą. Vis intensyviau naudojant turimas dirbamas žemes, įsisavinant nenašius, užmirkusius ir krūmais apaugusius plotus, net 51.2% rajono teritorijos buvo paversta žemės ūkio naudmenomis. Žemdirbių krašte dirbamoji žemė užima 80.9%, pievos ir natūralios ganyklos – 16.2%, įveisti sodai – 2.9% žemės ūkio naudmenų.

Spartus žemės vertimas naudmenomis ir intensyvus jos naudojimas labai neigiamai veikė gamtinės įvairovės ir jos vertybių išlikimą bei klimatą. Tad šiose žemėse natūrali gamta buvo sunaikinta negrįžtamai. Net 42.4% rajono žemių yra įvairiais būdais melioruotos. Tačiau augantys natūralūs miškai, plynose vietose pasodintos giraitės neleido gamtiniai įvairovei nuskursti. Ypač mažai paliesti natūralūs gamtos telkiniai, kurie dabar užima 3.7% ploto ir akivaizdžiai plečiasi. Pelkės, medžių ir krūmų želdiniai, kita nenaudojama žemė sudaro 7.8% rajono žemės ploto. Gerai išvystyta kelių sistema užima net 2.2%, o urbanizuotos vietos – 3.5% administracinės teritorijos.

Urbanizuotų ir natūralių gamtinių teritorijų santykių palyginimas dabar vertinamas 6.55 balais ir yra daug prastesnis už šalies vidurkį. Tai reiškia, kad rajone intensyvi žmogaus ūkinė veikla stipriai pažeidė natūralumo balansą. Šiandien natūralios ir pusiau natūralios gamtos
teritorijos užima tiktai apie trečdalį rajono teritorijos – 43347 ha. Jas sudaro miškai, įvairūs želdynai, pelkės bei vandenys. Urbanizuoti plotai su įvairiais statiniais ir keliais išsidėstę 6617-oje hektarų.

Vandenys.Rajono hidrografinį tinklą sudaro įvairios prigimties ir paskirties paviršiniai vandenys – ežerai, upės, upeliai, tvenkiniai, dirbtinės vandens talpyklos, melioracijos kanalų ir griovių sistemos. Vandenys padengia tiktai 3.7% rajono teritorijos.

Kaišiadorių rajonas priskiriamas neežeringoms administracinėms teritorijoms. Kalvų ir žemumų krašte tyvuliuoja 38 įvairiausio dydžio ežerai, kurių bendras plotas yra 758.9 ha. Didžiausiai laikomi Kalvių (180 ha), Ilgio (155.1ha), Žaslių (101 ha), Gilūšio (61.8 ha), Švenčiaus (52.9 ha) ir Neprėkštos (40.5 ha) ežerai. Iki 5 ha teužimantys ežerėliai dažniausiai išsidėstę miškingose vietovėse, tarpukalvėse. Giliausi yra Gabio, Kalvių ir Žaslių ežerai – gylis siekia iki 20m. Yra keletas sparčiai pelkėjančių ežerokšnių, kurie ateityje pavirs pelkėmis.

Per ilgus metus stengdamasis pertvarkyti kraštovaizdį savo reikmėms, žmogus įrengė net 83 įvairaus dydžio ir paskirties tvenkinius, kurių vandenys tyvuliuoja 1749 hektarų plote. O mažų kūdrų suskaičiuoti net neįmanoma.

Vienas didžiausių Lietuvos dirbtinių vandens telkinių – Kauno marios – užliejo 6400 ha sausumos plotą. Apie trečdalis priklauso Kaišiadorių rajonui. Greta marių, aukštoje kalvoje, įrengta viena didžiausių bei pavojingiausių šalies vandens talpyklų – Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės baseinas, kurio plotas 306 ha. Kruonio HAE pradėta statyti 1978 metais, o jau 1992 gamino elektros energiją.

Lomenos upelio aukštupyje Kaišiadorių miesto prieigose, įrengti du dideli rekreacijai ir žvejybai skirti Girelės ir Ščebnicos tvenkiniai. Statant hidroelektrines užtvenkta viena didesnių rajono vidaus upių – Strėva. Taip atsirado Bačkonių ir Būblių tvenkiniai, kurie dabar yra gan žuvingi. Unikalus tvenkinių kompleksas sukurtas Laukystos upelio baseine: čia 119 ha plote įkurta Laukystos žuvivaisos įmonė, besiverčianti pramonine žuvininkyste.

Per rajoną tekančios upės ir upeliai taip pat nėra vandeningi. Jų vidutinis metinis nuotėkis siekia tik 5-7 l/s iš km². negalima pasigirti ir tėkmių gausa. Bendras upių ir upelių vagų tankumas artimas 0.75 km² ir yra mažesnis nei visos Lietuvos. Bendras rajono upių tinklas sudaro tik 565.6 km.

20-ajame amžiuje prasidėjusi intensyvi melioracija, įvairiais tikslais tiesintos vingrių upeliukų vagos rajono hidrografinį tinklą sutankino beveik dvigubai. Visi vandenys buvo nukreipiami į didžiausias šalies upes – Nerį ir Nemuną. Taip buvo sunaikinta daugelis gamtinių buveinių – pelkėtų vietų ir šlapių žemių.

Apie 50 pavadinimų rajono upių ir upelių maitina Nemuno ir Neries baseinus. Šios didžiausios Lietuvos upės teka Kaišiadorių rajono šiauriniu ir pietiniu paribiais. Lėtas ir sraunias upes bei upeliukus ledas kasmet sukausto apie gruodžio 26 dieną, o pavasarinis ledonešis jas išjudina tik apie kovo 18-ąją.Miškai. Rajono teritorijoje auga daugiau natūralių miškų, nors praėjusiame šimtmetyje buvo įvesti nemaži kultūrų plotai.

Miškui priskiriamų žemių plotai santykinai didėja, tačiau medynų sudėtis keičiasi ir kokybės požiūriu menkėja. Mažėja spygliuočių, daugėja lapuočių, kinta jų brandos struktūra.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2109 žodžiai iš 6999 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.