Pensionato salė papuošta ar- -16-
tėjančioms šv.Kalėdoms.Salės
kairiojoje pusėje stovi nedide-
lis stalas, uždengtas balta lini-
ne staltiese, po kuria – šienas.
Ant šio stalo sudėti pačių pen-
sionato gyventojų ruošti
Kūčių patiekalai.
Dešinėje salės pusėje prie šie-
nu apibarstyto pianino pasta- –
tyta nedidelė prakartėlė.Daug
kur kabo pensiono gyventojų
iš šiaudų padaryti paukšteliai,
širdelės, kitokie papuošimai.
Kai jau žiūrovai susirenka,
pianinu “ Tyli naktis” ima
skambinti praktikos studentė
Evelina Petrauskaitė.
Tebeskambant muzikai pro
salės duris įeina du pensionato
gyventojai vyrai, apsivilkę iš-
virkščiais kailiniais, susijuosę
rankšluosčiais, užsidėję aukštą
kailinę kepurę ir ant nugaros iš
pagalvės padarytą kuprą. Abu
seneliai pasiėmę po krepšį ir
šakotą lazdą.
1 SENELIS – KALĖDA : “ Aš Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalneliai, medaus
(artėdamas į salės vidurį) upeliai, alaus ežerėliai, saldainiais lija, baronkomis sninga”.
2 SENELIS – KALĖDA : “ Nešu skarbų pilną tarbą, laimę, derlių ir kitokį labą, prašau
(sekdamas 1 senelį ) dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti”.
Į salę iš užkulisių įeina ren-
ginio vedančioji – praktikos
studentė Kristina Gerybaitė
ir pavadina senelius prisėsti
už anksčiau minėto stalo.
VEDANČIOJI: “ ….Tyliau, tyliau, naktie, dvelkimą švelnų
Nešk čia pro palmių miegančius lapus
Ir vėjas te nepūs čia nuo Libano kalno,
Ir ant Jordano te rasa lyg ryto bus.
Tyliau, tyliau giedokit, serafimai,
Ir žvaigždės jūs plazdenkite tyliau, –
Ir aš be atdūsio prie Jo, prie mano džiaugsmo rymau,
Kol rytmečio šviesi žara išauš.
-17-Po nuodėmės Adomo ir po Kaino
Te savo sėklos pragaras daugiau nesės,
Tegul tyloj viena šventa naktis praeina.
Te Jis prieš pirmą savo žemės dieną pasilsės.
Tepailsės jo mažos kojos po kelionės,
Po tiekos amžių, tiek juodų sunkių dienų…
Nešaukit jūs, aukšti kalnai Ermono,
Mažos širdies nežadinkit iš dangiškų sapnų.
Tyliau, tyliau… tyliau, tyliau giedokit, serafimai,
Ir, žvaigždės, jūs, plazdenkite iš tolo ir tyliau, –
Ir aš be atdūsio prie Jo, prie mano džiaugsmo rymau,
Kol rytmečio šviesi žara išauš, kol pagaliau…”
“ Malonu, kad jūsų čia susirinko tiek daug. Noriu pakviesti
kartu laukti tos išauštančios Kalėdų ryto žaros ir švenčiau-
siojo kūdikėlio Jėzaus gimimo. Pamėginkime pagyventi
artėjančių Šv. Kalėdų nuotaikomis prisimindami kalėdines
giesmes ir dainas, papročius ir žaidimus “.
O dabar kviečiu pasiklausyti dainininkės Ievos Biliūnaitės .
DAINININKĖ IEVA
BILIŪNAITĖ: Kalėdinė giesmė “Seni giedokit”.
VEDANČIOJI: “ Beveik dvi savaites moterų ansamblis, kartu su šiame
pensionate atliekančia praktiką studente Evelina, ruošiesi
mums sudainuoti kalėdinių dainų. Tai gal paklausom kaip
joms sekėsi? “
MOTERŲ ANSAMBLIS: Kalėdinė daina “ Ir atvažiavo šventa kalėda “.
VEDANČIOJI: “ Kalėdų giesmės paprastai pranašauja artėjantį saulės
sugrįžimą, t.y. dienas, kuomet saulelė patekės anksčiau ir
nusileis vėliau. Kaip girdėjome dainoj saulelė
– tai Kalėda,
kuri atvažiuoja auksiniais ratais, šilkų botagais pliekdama.
O dar esu girdėjus, kad Kalėda ne tik auksiniais, bet ir
geležiniais, ažuoliniais ar netgi moliniais ratais atvažiuoja..
Vienam krašte ji pasikinkius vaško kumelaite kanapine
uodegaite, o kaikur ją veža šyvas arklys.
O gal reiktų paklaust mūsų Kalėdos, kur už balto stalo sėdos,
kaipgi visdėlto su tais ratais?”
1 SENELIS – KALĖDA: “ Senas esu, daug ko nepamenu, bet va kaip Kūčias valgy-
davome mudu su broliu ( rodo į 2 Senelį – Kalėdą ) mūsų
-18-tėviškėje ( Pakruojo apyl. ), kol dar gyvas Mamytės tėtė –
mano senelis buvo, tai gerai pamenu.
Trys dienos prieš Kūčias – didžiausias vargas kojoms:reikia
apeiti visus artimuosius ir tolimesnius kaimynus, arčiau gy-
venančius giminaičius ir visų atsiprašyti : “ Jei turi ką širdy
prieš mane, gal ne taip pasakiau ar padariau – atleisk, kad ga-
lėtume ramiai švęsti Kalėdas”…
– Atleidžiu. Ir tu man atleisk….- sakydavo.
Iki Kūčių vakarienės stengdavomės atiduoti visas skolas. Ir
mes, mokinukai, mokykloje atsiprašdavom draugų, mokyto-
jos. Žinoma, ne visi. Tie, kurių seneliai atėję iš baudžiavos
laikų , kurių namuose toks paprotys išsilaikė. O tai – vis
Plikelių, Gegiedžių, Ratkūnų kaimų šeimos, čia gyvenę nuo
neatmenamų laikų.“
2 SENELIS – KALĖDA: “ Pamenu, pamenu ir aš…Kūčių dieną nuo vidurnakčio –
jokio maisto nė į burną, iki pat vakarienės. Šeimininkėms –
senelei, tetai – darbo galybės, kaip ir visur per Kūčias. Dėdė
sumala girnomis rūgių. Dar kelios dienos iki Kūčių , kad
duonutė spėtų įrūgti. Kepdami duoną, iškepa atskirai vieną
nedidelį kepaliuką – supjausto jį ( kad kiekvienam šeimos
nariui tektų po riekutę ), bet taip, kad riekutė su riekute jung-
tųsi plonyčiu sluoksneliu. Duonutę padeda vidury stalo ant
sulankstyto rankšluosčio. Šalia lėkštutė su kalėdaičiais, ąsotis
raugintos beržo sulos. O daugiau – dvylika Kūčių patiekalų.