Kaledorinių apeigų dainos
5 (100%) 1 vote

Kaledorinių apeigų dainos



Tautosaka-žodinė meninė liaudies kūryba. Jam priklauso pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, mįslės, patarlės, priežodžiai, gamtos garsų mėgdžiojimai, dainos, sutartinės, raudos. Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyventa. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII a. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą.

Vienas iš nuostabiausių dalykų yra tie žmonės, kurie per šimtmečius išnešiojo liaudies dainą savo širdyje ir atminty. Praeityje tie laikai, kai neįžengiamoje Europos sengirėje lietuvių protėviai šimtamečių ąžuolų prieglobstyje kasmet šventino didžiąsias savo šventes.

Kalendorinės šventės yra susiję su žmogaus amžiumi arba jo gyvenimo tėkme. Latvių tautosakos rinkėjas ir tvarkytojas K.Baronas, kurį latviai vadina dainų tėvu, amžių, t. y. žmogaus gyvenimo eigą padarė dainyno tvarkymo pagrindu. Tūkstančiais dainų baltai apdainavo žmogaus amžiaus tėkmę. “Nei slavai, nei germanai, mūsų artimiausieji kaimynai, rašo E. Brastinis, neturi vykusio atitikmens mūsų amžiui. Jie ir nėra amžiaus jautę taip šventai, kaip mes. Šiame pasaulyje niekas negali būti žmogui svarbesnis ir vertingesnis už jo amžių.

RASA(Joninės),ILGĖS(Vėlinės),KALĖDA(Kalėdos),GAVĖNIA(Užgavėnės),MELAGIO DIENA, MOTINOS DIENA, VELYKOS. Kaip dabar įminti šiuose žodžiuose įrašytąją žodžių prasmę. Viena aišku, kad šias šventes kūrė skaistūs senųjų Lietuvos girių gyventojai, turėję visumos jausmą ir aiškią nuojautą, jog jie priklauso ne tik žemei, bet ir Amžinajai Kūrybinei Išminčiai.

Gyvendami gamtos ritmu, jie jautė kasmet besikartojantį gyvybinių gamtos ir būties galių bangavimą. Tai, ką šių dienų specializuotas ,tačiau praradęs visumos jausmą, žmogus laiko negyvomis ir aklomis gamtos jėgomis, mūsų protėviams buvo gyvybingos ir sąmoningos Dieviškumo apraiškos. Jie turėjo dvasinę sąmonę ,kurią būtu galima pavadinta dvasine rega ir klausa. Švenčių apeigos nebuvo gamtos reiškinių ar dievybių garbinimas, bet natūralus ir netgi sąmoningas žmogaus gyvybinių galių suderinimas su pakintančiomis ir atslūgstančiomis visumos galiomis,su nuolatiniu Amžinosios Kūrybos vyksmu.

Galėtume paklausti, kodėl centrinė lietuvių šventė RASA švenčiama birželio pabaigoje. Dažniausiai šios šventės minėjimas siejamas su vasarvidžio naktimi. Tačiau yra kita, gilesnė ir sunkiau pastebima priežastis. RASA švenčiama rasojant rugiams, kitaip sakant, kai augmenija pasiekia aukščiausio suvešėjimo tašką –brandą. Tuomet gamta kupina didžiausios gyvybinės galios. Branda- tai didžiulio jėgų susitelkimo, rasties metas. Brandos motyvas įrašytas ir viename pagrindinių šventės ženklų – Kupuolės- pavadinime. Jis tapo netgi Rasos šventės sinonimu.

Dangaus skliaute perkopusi aukščiausią tašką , saulė vis mažiau šviesos siunčia žemei, o augalas brandina užmegztą vaisių. Artėja rudeninis vasaros virsmas į žiemą. Po keturių mėnesių švenčiamos mirties motyvu dvelkiančios ILGĖS. Gamta išgyvena kritinį laikotarpį-virsmą iš gyvybingos ir žalios vasaros į baltų žiemos sapnų rimtį.

KALĖDA-visuotinio „nusikalėjimo“, nuovargio metas.

Po Kalėdų saulė vis ilgiau užsibūna danguje. Po storu balto sniego patalu bunda gyvybinės gamtos galios. Artėja pavasarinis žiemos virsmas į vasarą. Pakrypsta rogių vėžė patižusiame sniege, sprogsta balti, pūkuoti žilvičio katinėliai, keliasi pirmieji daigeliai, gyvūnijos pasaulis pasipildo nauja gyvybe. Tai metas, kai švenčiama pabudimo, gimimo šventė -GAVĖNIA.

Pateisint melą ir apgavystę buvo priimta tik MELAGIO DIENĄ. Užtekdavo tik sušukti “aprilius“ arba „balandis“, ir patikėjęs ,kad jo batas atsirišęs ar saga ištrūkusi, nusišypsodavo arba blogiausiu atveju nusispjaudavo, kad užmiršęs tokią dieną.

MOTINOS DIENA, švenčiama bene viso kultūringo pasaulio, ji ir Lietuvoje minima. Tai buvo mums gal visų švelniausioji, visų mieliausioji , visų kilniausioji ir drauge visu gailiausioji šventė- visų švenčių šventė. Ne iškilmės, ne apeigos, ne viešos pažibos ir puošnūs simboliai sudarė tos šventės esmę,- tik suptilingi atsiminimai, skaidrūs ir nuoširdūs susikaupimai dvasios gelmėse.

VELYKOS- Nuo senovės lietuviai pavasarį šventė Gamtos ir visa kas gyva atbudimo, prisikėlimo šventę. Velykos yra šio Didžiojo Prisikėlimo sukilninimas ir pakėlimas į žmogaus dvasios lygmenį, kai šventės smaigalys nukreiptas ne į atbundančią Gamtą, o į žmogaus sielos prabudimą ir prisikėlimą. Lietuviškuose Velykų švenčių papročiuose į vieną neatskiriamą kultūrinį darinį yra persipynę, suaugę senieji pavasarinio virsmo ir krikščioniškųjų Velykų šventės papročiai, kurie vieni kitus papildo, atskleisdami šios didžios šventės – Velykų – plotį bei gelmes.

Pirmuosius pavasario daigelius pakeis smaragdinė pavasario žaluma, kuri vis aukščiau saulei kopiant dangaus skliautu ,kaups gyvybines galias naujam gyvybės pradėjimui.

RASA(Joninės)- Ar tik

ne gražiausia visų metų šventė! Pati ilgiausia diena, trumpiausia naktis, šilčiausias laikas. Saulė- šio smagumo didžiausia kaltininkė, ir žmonės džiūgaudami reiškė jai pagarbą ir stengėsi palaikyti jos stiprybę: degindavo per naktį laužus ant kalnų, iškeldavo ant karties liepsnojančią stebulę.

Joninės-ir didžiausias žalumo, augmenijos suvešėjimo metas. Laiko riba (saulės kelias danguje pasiekia aukščiausią tašką!), kaip žmonių tikėta, suteikia nepaprastų savybių. Visų pirma gydomųjų, tikėtina, kad tada įgyjama ir nepaprastos galios. Antai, radęs paparčio žiedą, tampa aiškiaregis, prieš jį atsiveria laimė ir turtai. Tą naktį daromi įvairūs lemtingi burtai, metami vainikai į vandenį, spėliojama apie vedybas. Po saulės laidos Joninių naktį kyla pavojus karvėms. Raganos iš karvių gali atimti pieną, kartais ir susargdinti. Tai daugeliu atvejų konkrečios blogavalės kaimietės „čėrauninkės“. Jos pavojingos, iki kol nukrinta rasa. Todėl, pastebėję Joninių rytą pievoje brydę, kai kurie kaimiečiai dar pirmaisiais mūsų šimtmečio dešimtmečiais tebesakydavę, kad tai „raganų brydės“, kad „tai blogų žmonių eita“. Tai vienur, tai kitur žmonės šitai atsimindavo iki mūsų šimtmečio vidurio.

Joninės –ir vardo dienos šventė. Jono vardo Lietuvoje, ypač populiarus Aukštaitijoje . Dažnoje šeimoje tuo vardu pavadinamas ne vienas asmuo. Joninės tapdavo ir šeimos šventė. Varduvininkus pagerbdavo visas kaimas. M.Katkus rašo, kad per Jonines “vinčiavodavo“, rišdavo kaltininkus, papuošdavo juos vainikais. Kitur vainikais išgražindavo jų duris, kėdes. Visa tai prasimanydavo kaimo jaunimas, jam tai buvo smagių linksmybių metas.

Kupoliavimas- tai lyriškiausia ir žaismingiausia Joninių švenčių dalis. Daugiausia žinių apie kupliavimą turime iš Mažosios Lietuvos ir Suvalkijos. Seniausias jų užrašė 1832 m. Šulcas. Jis aprašė, kaip Joninių išvakarėse kiekvieno kaimo mergaitės keliais būriais eina į savo kaimų laukus ir, kartu su kitomis gėlėmis, renka ramunes. Kai atsitiktinai dvi kupliaujančių grupės, esąs paprotys pasisveikinti senu padavimu.

Pakankamai gėlių pririnkusios mergaitės grįždavo ir dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį- „kopolį“. Jį iškeldavo gale kaimo, prie javų lauko, ir dvi naktis bei vieną dieną saugodavo, gindavo nuo vaikinų, kurie stengėsi „kopolį“ pagrobti. Tarp įvairių šokių, kuriuos šokdavo apie „kopolį“ , vienas, kaip nurodo Šulcas turėjęs tam tikro panašumo į prasilavinusių vokiečių mėgstamą šokį „Galopadą“. Tos mergaitės, kurios saugo kartį, susiima už rankų, sudaro ratą apie ją ir paima į vidurį kitas dvi mergaites. Tada mergaičių ratas šoka apie abi viduryje esančias tokios dainos taktu:

Ryla, rala, padėdaus!

Rylužže, ralužže, padėdaus!

O kai ratelis sustoja, tada abi mergaitės viduryje pradeda šokti pakaitomis dainuodamos:

Ryla, rala, tau dėkui,

Rylužže, ralužže, tau dėkui.

1-oji šoka ir dainuoja: Ryla, rala, ko ieškot?

Rylužže, ralužže ko ieškot?

2-oji šoka ir dainuoja: : Ryla, rala, marčaičių,

Rylužže, ralužže, marčaičių.

1-oji šoka ir dainuoja: Ryla, rala kokios?

Rylužže, ralužže kokios?

2-oji šoka ir dainuoja: Ryla, rala, Illutės

Rylužže, ralužže Illutės.Aš manau jog tai yra merginų žvalgytuvių daina. Seniau nevesti, neištekėti, nesukurti šeimos būdavo „negražu“. Dauguma jaunikių susituokdavo nemylintys vieni kito, net nepažystami. Geriausiu atveju susitikę vieną, tris kartus. Bet laikui bėgant jie sukurdavo labai darnią ir gerą šeimą. Šioje dainoje labai ryškių atsišakojimu nėra. Yra du atsišakojimai tai, kad berneliai prašo ieškoti mergelės, o kitas atsišakojimas jo jau klausia kur yra „Illutė“. Palyginimų šioje dainoje nėra, o paralelės taip pat nėra. Epitetų čia yra, bet čia jie taip stipriai nepasižymi: „marčaičių“. Šioje dainoje yra deminutyvų. Tai būtų „Illutė“. Deminutyvai- tai žodžių „sumažybinimas“. Jie naudojami jog, tekstas atrodytų gražesnis švelnesnis. Šioje dainoje krinta į akis nuolat pasikartojanti frazė ryla, rala, ryluže, raluže, kurios prasmė niekuo nesusijusi su žvalgytuvių tema, tai tik šūksninė eilutė, ištirpstanti melodijoje, jausme.

Tada iš to rato ateina pašauktoji mergaitė, o ta, kuri ją šaukė, stoja į ratą ir tokiu pat būdu tęsiama toliau.

Apie 1860-1870 m. Joninių naktį Mokolų k. mergos eidavo į laukus dainuoti ir visą naktį dainuodavo. Vyrai panašiai kaip ir Mažojoje Lietuvoje, eidavo mergų gąsdinti. Jeigu kuri merga Joninių naktį neišeidavo dainuoti, tos vartus pajuokai apkaišydavo įvairiomis nuo kelio surinktomis piktžolėmis.

Lietuvių Joninių dainų, nors užrašyta yra nedaug, bet jos gana savitos ir vertos dėmesio. Jose ryškus žalumos, žolynų motyvas, o tiksliau ryškiai išaukštinama žalioji augalija. Kupolia- žolių ir gėlių puokštė- yra pagrindinis Joninių dainų priedainis. Dažnai ji poetizuodama : iškeliama jos pati gražioji gėlė(kupolio rožė), kreipiamasi į ją labai švelniai(kupolijyte ,kupolėli),išaukštinama jos kilmė:Kas kupolę sėjo,

Kas ravėjo?

Mėnulis sėjo,

Saulė ravėjo.

ILGĖS(Vėlinės)-Krinta pageltę lapai, šiurena rudens vėjuje šalnos pakąsta žolė. Su vis ilgėjančiomis naktimis, dar labiau atspindinčiomis rudeniško liūdesio nuotaiką, artėja Ilgės.

Įsiklausykite į žodžio Ilgės skambesį, ir jame pajusite rudenišką liūdesį bei mirties nuojautą, o kartu ir ilgesį. Ilgių pavadinime slypi giliausia šventės prasmė. Vėlinėse liūdesys yra natūralus. Rudens metas ir mirusiųjų prisiminimas žmogaus sielą savaime nuteikia liūdesiui.

Rudens ir prisiminimų apie artimųjų netektį liūdesyje turėtume pajusti savyje ilgesį kažko labai tolimo, bet iki širdies skausmo artimo. Tai-žmogaus versmės- Amžinosios Tėvynės ilgesys.

Vaišės rudens šventėse būdavo gausios. J.Dlugošas XV a. rašė apie rudens šventes Lietuvoje, iškilmingai švęstas miškeliuose spalio pradžioje, nuėmus derlių. Į jas susirinkdavo visos apylinkės žmonės, atsinešdavo valgio ir gėrimo. Jie pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusiųjų vėlėms.

Šventimą namuose aprašo M.Strijkovskis XVI a. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus (suaugę ir vaikai). Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to atneša kito maisto, ir aukoja Dievui Žemininkui, sakoma:

Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve, aukojame ir dėkojame,

Kad mus praėjusiais metais sveikus ir visko pertekusiais užlaikei,

Javų ir visko gero davei, nuo ugnies, geležies, ligų

Ir visų mūsų priešų apsaugojai.

Keli grūdai, alaus lašai ir kt. aukojama į židinio ugnį, nuliejama ant žemės arba į kambario kampus, sakoma:

Tau, o Žemininkai, mūs, Dieve,

Teikis priimti mūsų auką

Ir maloningai valgyti mūsų valgius.

Paskui visi valgydami dainuoja ir groja ilgomis dūdomis. M.Strijkovskis rašė, jog ši šventė buvo vadinama Ilgėmis. Žemininkas-tai vėlių Dievas, požemio ir mirusiųjų dvasia.

Šiandien mums labai svarbu, kad jos būtų tik trečiaeiliu rūpesčiu. Neturėtų labiausiai rūpėti kapų puošimas ir jų lankymas. Svarbiausias rūpestis- sakralinės nuotaikos kūrimas, dvasinio ilgesio žadinimas.

Šeimoje, aplankius kapus, visi renkasi prie stalo vakarienės. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys ima kaušą, deda į jį įvairių rūšių miltų, druskos ir kt. ir tai beria į židinį, sakydamas: „Už visus mūsų bičiulius“.

Vėlinių, kaip ir kitų švenčių – Velykų, Kalėdų – apeigos prasidėdavo apeiginiu prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavosi švarūs, tvarkingais drabužiais. Beje, minima, jog senovėje išsiprausę ir vėlėms pirtyje palikdavo rankšluosčius, marškinius, o kartais ir stalą su valgiais.

Apeigos troboje prie stalo būdavo labai turtingos: maldos, raudos, giedojimai, užkeikimai, vėlių šaukimai ir vaišės, kurias valgė patys ir aukojo vėlėms bei pakeleiviams ir elgetoms.

Kai vėlės pasivaišindavo, joms buvo sakoma: „Dovanokit, vėlelės, būkit sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur jus likimas veda.“ Vėlinių apeigose valgyta ir gerta. Minima, jog valgių turėję būti 12. Kuo ypatingi Vėlinių valgiai? Kaip ir visose mūsų šventėse, pirmenybė atiduodama duonai. Kiti labai archaiški valgiai – tai juka ir kruopiniai vėdarai. (A.Kargaudienė)

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2218 žodžiai iš 7351 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.