Kalinių adaptacijos problemos
5 (100%) 1 vote

Kalinių adaptacijos problemos

1121314151617181

Turinys

ĮVADAS 2

1. Kalinių adaptacijos problemos 4

2. Buvusių kalinių socialinės adaptacijos problemos: buvusių kalinių ir socialinių darbuotojų interpretacija 11

2.1. Buvusių kalinių interpretacija 11

2.2. Socialinių darbuotojų interpretacija 14

2.3. Apibendrinimas 17

3. Vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų veiklos ir vykdomų projektų buvusių kalinių adaptacijos problemoms spręsti apžvalga 17

4. Buvusių kalinių adaptacijos problemų pateikimas spaudoje 26

4.1. Dienraščio „Lietuvos rytas“ analizė 27

4.2. Dienraščių „Kauno diena“ ir „Laikinoji sostinė“ analizė 34

4.3. Dienraščio „Respublika“ analizė 40

4.4. Apibendrinimas 46

Išvados 47

Literatūros sąrašas 49

ĮVADAS

Buvusių kalinių adaptacija – aktuali Lietuvos socialinė problema. Ši problema yra spręstina visų pirma todėl, kad nuteistųjų skaičius Lietuvoje nemažėja. Remiantis statistiniais duomenimis, net 48 procentai kalinčių asmenų patenka į kalėjimą po antrą, trečią kartą. Ilgą laiką kalinių adaptacijos problema buvo tarsi gyvenimo užribyje ir požiūris į buvusius kalinius tiek iš visuomenės, tiek iš valdžios pusės ilgą laiką buvo ribotas. Supratimas, jog buvusius kalinius reikia ne tik kontroliuoti, bet ir socializuoti, integruojant juos į visuomenę, atsirado tik paskutiniais metais. Iš akademinės visuomenės narių buvę kaliniai, kaip pažeidžiama socialinė grupė, taip pat kol kas nesulaukia reikiamo dėmesio.

Išėjęs į laisvę, buvęs kalinys dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių tampa visuomenės problema: neturi darbo, būsto, jo išsilavinimas dažniausiai yra menkas, o artimieji dažnai nutraukia ryšius su buvusiu kaliniu. Buvusio kalinio psichologinė būsena yra nestabili, dėl ko jo padėtis tampa dar komplikuotesne. Visuomenė, deja, yra linkusi ignoruoti buvusį kalinį. Todėl tikėtina, kad nesulaukęs tinkamos pagalbos, buvęs kalinys įvykdys naują nusikaltimą prieš visuomenę. Kad taip neatsitiktų, būtina sąlyga yra buvusio nuteistojo sėkminga adaptacija visuomenėje.

KALINIŲ ADAPTACIJOS PROBLEMOS

Tai, jog buvusius kalinius Lietuvos visuomenėje reikėtų laikyti tam tikra socialine grupe, tikriausiai nekelia abejonių. Visų pirma, buvusių kalinių procentas buvo ir yra pakankamai didelis. Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statistiniais 2003 metų liepos 18 dienos duomenimis, per pirmą pusmetį į laisvę buvo paleisti 3444 kaliniai, 2003 metų pradžioje nuteistų asmenų buvo 9414, iš kurių 2003 metais atvyko 3310 naujai nuteistų asmenų. Todėl apytikriai 2003 metais į kalėjimą pateko beveik toks pat skaičius nuteistųjų, kaip ir išėjusiųjų į laisvę.

Statistiniai duomenys apie nuteistųjų ir paleistųjų iš įkalinimo įstaigų skaičius 2003 metais per I pusmetį . Jeigu kaliniai yra laikomi tam tikra socialine grupe, tai neišvengiamai jie ir sukelia, ir patys patiria socialines problemas. Kalinių adaptacijos problemų ištakos prasideda jau nuo nusikaltimo įvykdymo. Įvykdę nusikaltimą asmenys dažniausiai yra nuteisiami ir įkalinami tam tikram laikui, kad atliktų bausmę, kurią skyrė teismas už nusikaltimo įvykdymą. Atlikusių visą teismo skirtą bausmę 2003 metais buvo 761 kalinių, kai tuo tarpu lygtinai paleistų iš pataisos įstaigų 2003 metais buvo 2488, o amnestijos aktu iš įkalinimo įstaigų buvo paleisti 36 kaliniai. Taigi, iš 3444 visų 2003 metais paleistų kalinių net 2488 kaliniai buvo lygtinai paleisti anksčiau laiko. Todėl susidaro įspūdis, kad Lietuvos teisinėje – baudžiamojoje sistemoje vyrauja nuostata, kad reikia nusikaltusiems asmenims suteikti šansą pasitaisyti ne kalėjime, o laisvėje. Ši nuostata pati savaime kalinių atžvilgiu yra teisinga, tik ar ji labai veiksminga? Naująjį baudžiamąjį kodeksą galima vertinti kaip pažangų teisės aktą, parengtą atsižvelgiant į šiuolaikines visuomenės raidos tendencijas, tarptautines teisės normas, kitų valstybių patirtį. Tačiau akivaizdu, kad kyla daugybė jo taikymo problemų.

Remiantis 2002 metais atliktu tyrimu, pirmą kartą įkalinimo įstaigose kali apytikriai 42 procentai kalinių, o net 48 procentai kali po antrą, trečią, ketvirtą kartą ar daugiau .Lyginant su 1990 metais, 2002 metais pakartotinai nusikaltusių asmenų skaičius taip pat ženkliai išaugo. (1 paveikslas)

1 paveikslas. Kalinių buvimo įkalinimo įstaigose skaičius 2002 metais.

Procentai

Pirmąkart

Antrąkart

Trečiąkart

Kita

42,0 procentai

21,9 procentai

18,8 procentai

11,5 procentai

Na, o 2003 metais į kalėjimus pateko beveik tiek pat asmenų, kiek iš įkalinimo įstaigų buvo paleista. Vadinasi, nepaisant naujojo baudžiamojo kodekso nuostatų, kurios yra taikomos ir pažangiose Europos šalyse, kur kali žymiai mažesnis procentas asmenų, Lietuvoje nuteistų asmenų skaičius kol kas neturi tendencijos mažėti. Tuo būdu sąlyginai nesėkmingo baudžiamojo kodekso taikymo priežasčių tikriausiai reikia ieškoti ne teisiniame, o socialiniame kontekste.

2 paveikslas. Nusikaltusių asmenų sklaida Lietuvoje 1990 – 2002 metais (9)

Šitoje vietoje reikėtų išskirti pagrindinę problemą: prieš nusikalsdamas ir prieš nuteisiamas, asmuo buvo eilinis pilietis, turintis visas piliečio teises ir pareigas.
Nusikaltusį pilietį nuteisia teismas ir jo teisės yra smarkiai apribojamos. Atlikęs bausmę, asmuo teoriškai tampa tuo pačiu eiliniu piliečiu, kaip ir prieš paskelbiant teismo nuosprendį, kadangi jis jau atliko bausmę, kitaip sakant, išpirko savo kaltę prieš visuomenę. Tačiau praktiškai išėjusio kalinio psichologinė, socialinė, kultūrinė ir ekonominė padėtis dažniausiai gerokai skiriasi nuo tos, kokią jis turėjo prieš patekdamas į kalėjimą. Išėjęs į laisvę, kalinys patenka į ganėtinai nepalankiai jo atžvilgiu nusiteikusią aplinką. Kalinys dėl įvairių priežasčių sunkiai adaptuojasi visuomenėje.

Individo adaptacija apibūdinama kaip individo siekių, lūkesčių derinimą su jo galimybėmis ir su visuomenės lūkesčiais bei reikalavimais. Reikia pažymėti, kad kalinių adaptacijos sunkumai ne visada yra tik individo problema, reikia atsižvelgti ir į socialinį kontekstą.

Kalinių adaptacija yra procesas, kuris gali baigtis sėkmingai arba nesėkmingai. Tačiau, kaip ir bet koks socialinis reiškinys, adaptacijos rezultatas ar tipas nėra galutinis ir nekintantis faktas: individas gali išgyventi skirtingus adaptacijos tipus. Kiekvienu atveju pageidautina, kad nebūtų perėjimo iš integracijos į deintegraciją, tačiau kalinių atveju taip pasitaiko. Pavykusia adaptacijos forma galima laikyti integraciją: integracija įvyksta tada, kai individas pasiekia tokį socialinį statusą, kokio trokšta, individo teistumas visuomenės akyse tarsi išnyksta, individas ir visuomenė ištrina šį faktą. Integracija priklauso nuo dviejų faktorių: individo motyvacijos ir visuomenės požiūrio; tam, kad integracija pavyktų, visuomenė turi sudaryti kuo palankiausias sąlygas integracijai.

Kai nuteistas asmuo patenka į kalėjimo aplinką, ten deja, egzistuoja tam tikra kalėjimo subkultūra, kurios sudedamosios dalys yra elgesys, kalbos manieros, išvaizda, pažiūros. Patekęs į kalėjimą, jis turi adaptuotis, nes kitu atveju kalinio gyvenimas gali tapti sunkiai pakeliamu. Tokia prievartinė adaptacija nori nenori kalinį paverčia kalinių subkultūros atstovu. Kalinių subkultūros atstovai, ypač jeigu ilgai sėdėję, išėję į laisvę, visuomenėje tampa išskirtiniais žmonėmis. Dažniausiai kaliniai atpažįstami dėl išvaizdos: tatuiruotės, dantys, dažnai ir apranga signalizuoja aplinkiams, kad asmuo yra sėdėjęs. Antroje vietoje yra elgesys: kalba, elgesio manieros, pomėgiai gali išduoti buvusį kalinį. Socialinė buvusio kalinio padėtis šiuo metu Lietuvoje gal ir negalėtų būti atstūmimo priežastimi, kadangi nemažas procentas nekalėjusių asmenų turi panašią ar tokią pačią socialinę padėtį. Visuomenės nariai šią grupę linkę apibūdinti stereotipiškai, dažniausiai neigiamai. Iš grupės tikimasi tam tikro stereotipinio elgesio; visuomenė dažnai sudaro tokias sąlygas, kad buvęs kalinys negali pasielgti kitaip, nei iš jo buvo tikėtasi, tuo patvirtindami visuomenės sukurtus stereotipus. Tokiu būdu sukuriamos prielaidos kalinių diskriminacijai. Šis procesas yra vadinamas stigmatizavimu. Kalinių stigmatizavimo priežastimi gali būti ir visuomenės noras apsiginti nuo nerimo, įtampos, tuo būdu bandant padidinti savo vertę.

Nepaisant to, kad stigmatizavimas brandžiose ir kultūringose visuomenėse yra laikomas neigiamu ir nepageidautinu reiškiniu, vis dėlto stigmatizavimas vienokia ar kitokia forma egzistuoja visur; jo šaknys tikriausiai glūdi žmogaus psichologijoje.

2. SOCIALINĖ KALINIŲ ATSKIRTIS

Tarybiniais metais buvo deklaruojama, kad visuomenėje nėra klasinių grupių skirstymo. Galima sakyti, kad iš dalies taip ir buvo: žmonės ekonominiu aspektu gyveno daug maž panašiai; išskyrus partinius bonzus, kurie turėjo galimybių naudotis kitais gerovės standartais. Po nepriklausomybės paskelbimo pradėjo ryškėti, kad klasinės grupės egzistuoja: atsirado labai turtingų ir labai neturtingų klasė, ko iš dalies nebuvo tarybiniais metais. Sociologai šį reiškinį vadina socialine atskirtimi; tai terminas, pradėjęs plisti palyginti neseniai, ir tai toks visuomeninis procesas ir jo padarinys, kuris lemia ir apibrėžia piliečių nebuvimą sudėtine „normalios“ visuomenės dalimi. Socialinė atskirtis yra universali – politinė, ekonominė, religinė ir socialinė – kategorija. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys socialinės atskirties buvimą, yra trejopi – politiniai, socialiniai ekonominiai ir kultūriniai psichologiniai. Kalinių atžvilgiu socialinė atskirtis dažniausiai reiškiasi per kultūrinius – psichologinius veiksnius, ir ji vyksta kalinių stigmatizacijos procese. Ekonominiai veiksniai taip pat įtakoja kalinių socialinės atskirties sindromą: dažniausiai jie neturi jokio ekonominio pagrindo: būsto, pajamų, profesijos.

Visuomenės vykdoma socialinė atskirtis – atsisakymas atskirų savo narių – benamių, narkomanų, buvusių kalinių, jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jeigu jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturi reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo, šiuo požiūriu valstybės pareiga yra švelninti socialinę atskirtį, supilietinant kuo didesnį marginalių grupių skaičių.

Kaip rodo Lietuvoje atlikti sociologiniai tyrimai, iki 1998 metų buvusių kalinių nepakankamas piliečių teises visų pirma lėmė ne tik
visuomenės nuomonė, bet ir dėl formaliai sankcionuotos, tiek ir juridiškai neįteisintos baudžiamosios politikos praktikos bei veiksmingos resocializacijos politikos stygiaus. Tačiau 2003 metais priėmus Naująjį Baudžiamąjį kodeksą, buvusių kalinių teisės teoriškai tapo tokios pačios kaip ir demokratiškose Europos valstybėse.

Lietuva šiuo metu eina liberalios gerovės valstybės linkme, kurioje pirmenybė teikiama rinkai, o valstybė savo piliečiams garantuoja tik minimalią paramą ir stengiasi, kad pats individas, pasikliaudamas rinka, užtikrintų sau gerovę.

Tam, kad suprasti tikrąsias buvusių kalinių adaptacijos problemas, neužtenka tik remtis teorinėmis prielaidomis ar statistika. Buvusių kalinių adaptacinės problemos yra daugiasluoksnės, jos apima daugelį aspektų. Geriausiai šios specifinės problemos pobūdį supranta tik tie, kurie betarpiškai dalyvauja šiame procese. Didelę reikšmę turi buvusių kalinių motyvacija: viena iš svarbiausių sėkmingos adaptacijos prielaidų. pateisinti. Iš tikrųjų, buvusių kalinių didžiausia problema yra tai, kad jiems teko ilgą laiką praleisti kalėjimo aplinkoje: ilgą laiką jie bendrauja tik tarpusavyje bei su administracija, o tai neabejotinai pažeidžia žmogaus psichinę būklę. Visa tai buvusiems kaliniams uždeda psichologinę stigmą: jie yra lengvai išprovokuojami konfliktams, o konfliktų spręsti nemoka. Iš buvusių kalinių pasakojimo susidarė įspūdis, kad labiausiai jų buvimą kalėjime paveikė administracijos elgesys, požiūris į kalinius. Galima sakyti, kad kaliniams kalėjime trūksta elementaraus žmogiškumo. Tačiau, kaip teigia neseniai iš kalėjimo išėję asmenys, paskutiniu metu situacija po truputį keičiasi į gerąją pusę, iš jaunų darbuotojų (neseniai baigusių mokslus) pusės santykis žymiai pagarbesnis: jie į kalinius kreipiasi „Jūs“,neįžeidinėja, geranoriškai pataria.

Kaliniai turi galimybę jau kalėjime susipažinti su informacija, reikalinga išėjus į laisvę: yra informaciniai stendai apie išėjusius į laisvę kalinius globojančias įstaigas: adresai, telefonai. Paskutiniu metu kalėjimus vizituoja „Sodros“ darbuotojai iš Darbo biržos, kurie rengia seminarus kaliniams, ką reikia daryti tik išėjus iš kalėjimo, kaip save pateikti darbdaviams, ir panašiai. Antra vertus, visą šviečiamąjį darbą turi atlikti būrio viršininkai, tačiau, anot kalinių, jiems trūksta kvalifikacijos atlikti šį darbą.

Buvusių kalinių bėdos laisvėje prasideda tik išėjus į laisvę. Ne visi sugeba deklaruoti savo gyvenamąją vietą, ir tik tokiu atveju Darbo birža pusę metų moka bedarbio pašalpą. Kaip teigia buvę kaliniai, iš biurokratų pusės požiūris į juos yra profesionalus: dirba greitai ir bendrauja su kaliniais maloniai. Darbų Darbo biržoje pasiūla yra menka, o jeigu pasiūlo kokį darbą, vos darbadavys sužino apie teistumą dažniausiai darbas nebesiūlomas. Įrašas darbo knygelėje smarkiai apriboja galimybes išėjus į laisvę susirasti darbą, todėl kaliniai stengiasi nedirbti kalėjime. Todėl galima teigti, jog labiausiai matomas buvusių kalinių stigmos ženklas ir yra vadinamasis darbo knygelės spaudas apie buvimą kalėjime. Ši problema yra neišsprendžiama dėl to, jog ši procedūra yra numatyta įstatyme, ir nepanašu, kad įstatymas gali būti keičiamas.

Paklausus apie priežastis, dėl ko adaptuotis yra sunku, buvę kaliniai teigė, jog „buvusiems kaliniams adaptuotis yra sunku, nes daug žmonių per ilgą buvimą įkalinimo įstaigose praranda artimuosius, atitolsta nuo šeimos. Vienišam žmogui reikia kažkur prisiglausti, o visuomenė tave ignoruoja. Tik išėjus iš kalėjimo, bent porą mėnesių reikia tam, kad priprasti prie laisvės: prie savo padėties, prie žmonių. Su šeima dažniausiai išsiskirima, kadangi to dažnai pageidauja sutuoktinė, o ir pats kalinys supranta, kad kitos išeities nėra“. Kaip teigia patys kaliniai, jiems labai sunku susitaikyti su santuokine neištikimybe, kuri tokiu atveju praktiškai yra neišvengiama. Labai svarbi priežastis yra ir pačių kalinių alkoholizmas, narkotikų vartojimas. Atitrūkimas nuo laisvės yra labai didelis, nes kalėjime trūksta ne tiek renginių, greičiau visuomenės dėmesio. Nepaisant to, kad kalėjime galima sportuoti ir mokytis, labiausiai trūksta bendravimo su laisvėje esančiais asmenimis: ypač kalėjimo darbuotojai galėtų daugiau prisidėti, nes tik jie ir turi tiesioginį ryšį su laisve.

Net ir išėjus į laisvę, ilgą laiką sunku užmiršti patį buvimą kalėjime: tiek pati visuomenė pastoviai primena buvusį teistumą, tiek pačiam kaliniui reikia laiko atsikratyti blogų prisiminimų ir gyventi toliau.

Kiekvienas asmuo turi savo inspektorių, kuris su juo dirba individualiai. Yra vykdomas individualus planas, sprendžiamos konkrečios problemos, numatomi jų sprendimo būdai. Dažniausios problemos yra būsto klausimas, darbo nebuvimas, ne paskutinėje vietoje ir psichologinės problemos. Joms spręsti neseniai yra įkurtas psichologo etatas, todėl buvę kaliniai gali gauti nemokamą psichologinę pagalbą: kiekvienas naujas įrašytas į įskaitą asmuo apsilanko pas psichologą, kad galėtų suprasti ar jam reikalinga nuolatinė jo pagalba.

Kita socialinė pagalba, kurią teikia Pataisos inkspekcija, yra tarpininkavimas. Ši pagalba, anot S.Jatautienės, yra gana
veiksminga, kadangi socialiniai buvusių kalinių įgūdžiai yra menki ir pamiršti. Jie padeda užsiregistruoti į Darbo biržąj, nueiti į socialinį skyrių, surasti dokumentus. Tačiau šiai problemai išspręsti dažniausiai trukdo tai, kad buvę kaliniai neturi pinigų. Tuomet Pataisos inspekcija ieško visuomeninių organizacijų, kurios gali padėti tokioje situacijoje – iš tam tikrų fondų skirti lėšų. Dažniausiai jos padeda: jų socialiniai darbuotojai užsiima tuo. Todėl S.Jatautienė teigia, kad daugelį problemų galima išspręsti, bet žmogus turi būti motyvuotas: jis turi pats stengtis. Vis dėlto tarp buvusių kalinių yra didelis procentas, kurie nori, kad jiems viskas būtų pateikta, anot jų: „aš turiu problemą ir jūs ją privalote spręsti. Ne padėkit man ją spręsti, bet spręskit. Jūs nesprendžiat? Na ir nereikia, tada aš ir būsiu su ta problema. Bet aš pats piršto nepajudinsiu.“ Pataisos inspekcijos socialiniai darbuotojai netoleruoja: stengiasi, kad žmogus pats judėtų ir bandytų dalyvauti tam savo gyvenimo procese.

Tačiau yra nemažai buvusių kalinių, kurie nori adaptuotis. Didesnė problema yra su šiek tiek vyresnio amžiaus žmonėm, kurie jau yra praėję kalėjimo universitetus ir nuo senų laikų turi tokią nuostatą, kad jam turi duoti butą ar bendrabutį, darbą. Jie nesuvokia, kad dabar yra šiek tiek kita situacija ir darbą gauti sudėtinga: reikia turėti kokią nors specialybę ar kvalifikaciją, o dažnas iš jų yra baigęs keturias ar penkias klases. Bet dabar situacija jau po truputį keičiasi: grupę, kuri nenori sau padėti, sudaro apie 10 – 15 proc. buvusių kalinių. Trečia grupė – tai sąmoningai apsisprendusieji kad vogs, nedirbs; tai yra jų darbas ir profesija, ir duoda suprasti, kad savo nuomonės nekeis. S.Jatautienė teigė, ši grupė nėra labai didelė: ją sudaro 10-15 proc. buvusių kalinių.

S.Jatautienė atliko apklausą, ir išsiaškino, jog buvę kaliniai pagrindine problema įvardija tai, kad jie neturi darbo. Tačiau 60 – 70 procentų iš jų atsisakytų darbo už minimalų atlyginimą (500 lt), netgi suprasdami, kad jie nėra konkurentai darbo rinkoje. Todėl ypatingai svarbu akcentuoti išsilavinimo, specialybės reikalingumą. Tam yra Darbo biržos kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo kursai. Bet vėlgi, daugumai specialybių yra reikalingas vidurinis išsilavinimas. Todėl Pataisos inkspekcija skatina eiti mokytis į vakarines mokyklas; nors ir kalėjimuose yra tokia galimybė, viskas priklauso nuo kalinių motyvacijos.

S.Jatautienė pabrėžia artimųjų svarbą buvusių kalinių adaptacijos pocese, tačiau ir čia padėtis ganėtinai komplikuota, kadangi buvusių kalinių ryšiai yra nutrūkę, ir juos vėl užmegzti nenori ne tik kalinių giminės ir artimieji, bet ir patys kaliniai nerodo noro pakeisti giminių požiūrio. O buvusių kalinių adaptacijos procese ypatingai svarbu yra jei žmogus sugrįžta į šeimą, pas artimuosius: didelė paspirtis yra vaikai, tėvai ar sutuoktiniai; jie neleidžia sustoti adaptacijos procese.

Tačiau jeigu buvęs kalinys neturi artimųjų, tokiu atveju eina į nakvynės namus, „Tėvo namus“, benamių namus. Didžiausia problema yra žiemą, kai tuose namuose nebūna laisvų vietų. Atšilus orams, vėlgi buvę kaliniai dažnai pasirenka klajoklišką gyvenimą: važiuoja iš vieno miesto į kitą, apsistoja kur nors, ieško atsitiktinio uždarbio.

Tačiau šioje srityje svarbu keisti ne tik kalinių požiūrį, bet ir visuomenės požiūrį į juos. Tik neaišku, kas turėtų atlikti didelį švietėjišką darbą, nes kuo visuomenė labiau atstums ir su pykčiu į žiūrės į buvusius kalinius, tuo labiau buvę kaliniai patys bus piktesni: taip suksis uždaras ratas.

Suprantama ir tai, kad pensininkai (ir ne tik) turi teisę pykti ant buvusių kalinių, kad šie vos ne geriau gyvena už juos (nors taip nėra). Tačiau šie žmonės jau atliko bausmę, juk negalima jų bausti visą gyvenimą. Jei spaudoje būtų daugiau atkreipiamas dėmesys į buvusių kalinių adaptacines problemas, galbūt visuomenėje kiltų didesnės diskusijos, ir iš valdžios pusės būtų rodoma didesnė iniciatyva spręsti šią socialinę problemą.

2.3. ApibendrinimasApibendrinant abi interpretacijas, akivaizdu, kad buvę kaliniai adaptacijos problemą suvokia kiek kitaip nei Pataisos namų inspektorė. Buvę nuteistieji pagrindine adaptacijos problema įvardija patį buvimą kalėjime: juos labiausiai pažeidžia kalėjimo atmosfera, didžiulis atotrūkis nuo laisvės, juk daugelis iš jų kone visą gyvenimą bendravo tik su savo likimo broliais ir kalėjimo prižiūrėtojais, kurie savo ruožtu nedemonstravo didelio žmogiškumo. Todėl, nepaisant to, kad kalėjime jie skaitė laikraščius, žiūrėjo televizorių, išėję į laisvę jie, kaip ir patekdami į kalėjimą, patiria didelį šoką ne tik dėl atstumiančio visuomenės požiūrio, bet ir dėl vidinių mąstymo, psichikos pokyčių: daugelis buvusių kalinių turi psichologinę stigmą, kuri jiems trukdo ilgą laiką: tik priėjus dvejiems – trejiems metams, ta stigma po truputį išsitrina. Didelę reikšmę turi ir vadinamasis spaudas Darbo knygelėje apie buvimą kalėjime: jis signalizuoja apie asmens teistumą, ir būsimajam darbdaviui dažniausiai nekyla abejonių, ar priimti į darbą buvusį kalinį.

Pataisos inkspecijos viršininkė
buvusių kalinių adaptacijos problemas vertina kaip tiesioginį savo darbo objektą: jų organizacija vadovaujasi konstitucija, laikosi įstatymų. Kontroliuoti ir integruoti buvusius kalinius yra jų pareiga, už tai jie gauna atlyginimą. Esmine adaptacijos problema ji įvardijo kalinių požiūrį į adaptaciją: jie nesiintegruoja, nes nerodo motyvacijos. Na, o tie, kurie nori integruotis, susilaukia įvairiapusės pagalbos. Tik neaišku, kiek veiksminga Pataisos inkspekcijos teikiama pagalba, nes į įkalinimo įstaigas sugrįžta vis daugiau buvusių kalinių.

3. Vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų veiklos ir vykdomų projektų buvusių kalinių adaptacijos problemoms spręsti apžvalga

Buvusių kalinių integracijos į visuomenę problemomis užsiima ne tik valstybinės, bet ir nevyriausybinės organizacijos. Daugiausia informacijos apie tai, kad buvusių kalinių integracija į visuomenę yra labai didelė problema, bei tai, kokie projektai yra vykdomi šia tema ir kokia yra vyriausybės politika galima sužinoti iš du kartus per metus leidžiamo laikraščio „Kryžkelė“. Šis Kalinių globos draugijos laikraštis, leidžiamas nuo 1997 m., pateikia daugiausia informacijos, kuri aktuali ne tik asmenims, esantiems įkalinimo įstaigose, buvusiems kaliniams, jų artimiesiems, bet ir socialiniams darbuotojams, projektų vykdytojams, vyriausybinių bei nevyriausybinių organizacijų atstovams, dirbantiems kalinių adaptacijos srityje.

Kaip matyti nuo pat pirmojo „Kryžkelės“ numerio, tema dėl kalinių adaptacijos ir integracijos į visuomenę buvo viena iš pagrindinių. Daugelis straipsnių šia tema teigia, kad buvę kaliniai nesulaukia pakankamai dėmesio ir pagalbos, o tai jiems lyg ir suteikia išėjus iš įkalinimo įstaigos teisę nusikalsti dar kartą. Šio laikraščio straipsniuose teigiama, kad Lietuvoje nėra bendros vyriausybės politikos, skirtos kaliniams, o tai ar labiau pablogina kriminalinę situaciją šalyje, nes kaliniai, išėję į laisvę ir negaunantys jokios pagalbos, paprastai nusikalsta dar kartą, o tada jų adaptacija dar labiau pasunkėja. „Kryžkelėje“ yra išvardinamos pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria asmenys, atlikę bausmę ir išėję į laisvę. Čia teigiama, kad kalinimo bausmė Lietuvoje vidutiniškai trunka 4.5 metų, o tai pakankamai ilgas laiko tarpas, kad kalinys priprastų prie kalėjimo subkultūros normų ir tai padaro jį dar mažiau priimtinu laisvai visuomenei. Tokiems kalinimas išėjus į laisvę, visuomenė jiems dažniausiai teikia „žuvies“ paslaugas: piniginė pašalpa, nakvynės vieta ar maisto talonai – tai buvusias kaliniui nepadeda sėkmingai grįžti į normalų gyvenimą laisvoje visuomenėje. Nors Lietuvoje yra 16 nakvynės namų, daugelis jų suteikia nakvynę tik vienam kartui, o tai nepadeda buvusiems kaliniams suformuoti normalios gyvensenos įgūdžių. Be to, tokiuose nakvynės namuose palaipsniui vėl įsivyrauja „zonos“ tradicijos ir subkultūra.

„Kryžkelėje“ yra pateikiama daug pavyzdžių, kaip yra vykdomos įvairios programos ryšium su kalinių integracija kitose šalyse, kaip su jais elgiamasi, jiems išėjus į laisvę, kaip jie yra ruošiami išėjimui į laisvę. Pateikiama daug pavyzdžių iš Kanados, Švedijos, Danijos, aprašomi įvairūs projektai šia tema, vykstantys tose šalyse. Ir tik nuo 1999 m. numerių „Kryžkelėje“ galima rasti straipsnių apie tokius projektus ir programas, vykdomas Lietuvoje.

Pagrindinė ir ko gero viena pirmųjų kalinių adaptacijos ir integracijos į visuomenę programų yra minėtina Lietuvos Respublikos vyriausybė „Nuteistųjų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 1999 – 2003 metų programa“, kurią vyriausybė priėmė 1999 m. spalio 25 d. Šios programos tikslas yra sukurti sistemą adaptacijai ir reabilitacijai tų asmenų, kurie sugrįžta iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ar socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, ir taip padėti jiems integruotis į visuomenės gyvenimą bei padėti gyventi savarankiškai. Ilgalaikis šios programos tikslas yra siekti tai, kad nebūtų nusikalstama pakartotinai. Tam, kad šis tikslas būtų sėkmingai įgyvendintas, vyriausybė šioje programos numatė tokius veiksmus:

– suteikti aukščiau minėtiems asmenims gyvenamąjį būstą – išnuomoti patalpas, laikinai juos apgyvendinti socialinės adaptacijos įstaigose, apgyvendinti socialinės globos įstaigose;

– padėti jiems įsidarbinti, įsigyti specialybę ar persikvalifikuoti;

– konsultuoti, teikti žinių psichologiniais, socialiniais, adaptacijos klausimais, rengti socialinius darbuotojus dirbti su nuteistaisiais;

– teikti buvusiems kaliniams socialines paslaugas, skirti pinigines pašalpas, supažindinti juos su sveikos gyvensenos pagrindais;

– formuoti palankią viešąją nuomonę apie šiuos asmenis, grįžusius iš įkalinimo įtaigų, rūpintis sėkmingu socialinės adaptacijos centrų ir institucijų bendradarbiavimu su žiniasklaida bei nevyriausybinėmis organizacijomis.

Rengiant šią vyriausybės programą buvo atlikta daug tyrimų dėl buvusių kalinių įvairių problemų. Numatyta, kad šią programą reikėtų pradėti įgyvendinti jau įkalinimo įstaigose, tam būtina steigti socialinių darbuotojų etatus, rūpintis kalinių švietimu, turi būti pravedami
kursai kaliniams, kad padėtų jiems prisitaikyti prie normalaus gyvenimo ritmo, tai pat reikia kursų ir specialistams, pareigūnams, socialiniams darbuotojams, remiantis kitų šalių pavyzdžiu. Kadangi daugiausia buvusių kalinių gyvena didžiuosiuose Lietuvos miestuose, todėl ir dėmesio numatyta daugiausia skirti Vilniui ir Kaunui, čia įstiegti adaptacijos centrus, kurti adaptacijos institucijų savivaldybėse tinklą. Kaip numatyta, programą turi vykdyti:

– apskričių viršininkų administracijos, kurios rengs skaičiavimus dėl lėšų, formuos palankią viešąją nuomonę apie kalinius, steigs specialias socialinių paslaugų institucijas, planuos ir kontroliuos šiai programai skirtų lėšų panaudojimą;

– savivaldos institucijos, kurios rūpinsis parama jų teritorijoje gyvenantiems buvusiems kaliniams, teiks informaciją socialinės paramos ir adaptacijos centrams apie asmenis, išėjusius iš įkalinimo įstaigos, jų teritorijoje, steigs socialinės adaptacijos institucijas;

– Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuris pastoviai rūpinsis šios programos įgyvendinimu, bendradarbiaus su visomis suinteresuotomis institucijomis, teiks pasiūlymus LR Vyriausybei dėl šios programos tobulinimo, ir t.t.;

– nevyriausybinės organizacijos, kurios padės įgyvendinti šią programą, teiks finansinę ir kitokią paramą grįžusiems iš Pataisos reikalų departamento įstaigų asmenims jų socialinės adaptacijos laikotarpiu.

Šios minėtos visuomeninės organizacijos, valstybės ir savivaldybės skyriai turės pateikti konkursui savo projektus, skirtus nuteistųjų ir grįžusių iš laisvės atėmimo vietų integracijai į visuomenę gerinti. Yra planuojama paremti bent 8 tokius projektus, o jų įgyvendinimui iš valstybės biudžeto skirti 250 tūkst. litų. Dar 50 tūkst. litų bus skirta dalyvavimui ES struktūriniuose fonduose, iš kurių tikimasi gauti bent 200 tūkst. litų.

Programoje teigiama, kad šios programos tikslams įgyvendinti lėšos bus skiriamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, užsienio valstybių bei tarptautinių organizacijų paramos, juridinių ir fizinių asmenų įstiegtų paramos fondų. Programa yra suskirstyta į tris etapus, kuriuose yra numatyta, kas turės gyvendinti tam tikras priemones, kad būtų pasiekti tikslai, koks yra terminas tų priemonių įgyvendinimui, koks yra lėšų poreikis, ir kas atsakingas, už šios programos atskirų etapų priemonių įvykdymą.

6 paveiksle yra pateikiama minėtos programos įgyvendinimo priemonės, įvykdymo terminai, lėšų poreikis ir atsakingas vykdytojas.

6 paveikslas

Priemonės pavadinimas Įvykdymo terminas Lėšų poreikis, tūkst. litų, iš viso Lėšų poreikis, tūkst. litų, iš Lietuvos Respublikos biudžeto Atsakingas vykdytojas

I. Pirmasis programos etapas

1. Ištirti, kokio socialinę paramą teikiančių organizacijų ir institucijų tinklo bei kokios socialinės paramos reikia buvusiems kaliniams 1999 m. 12 12 Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2. Mokyti įkalinimo įstaigose dirbančius socialinius darbuotojus 1999-2000 metai 50 – Vidaus reikalų ministerija, kiti fondai

3. Susipažinti įkalinimo įstaigų medicinos personalą su ankstyvo džiovos diagnozavimo ir kontroliuojamo gydymo metodais 1999 – 2000 metai 22 10 Vidaus reikalų ministerija, kiti fondai

4. Aprūpinti Pataisos reikalų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos respublikinę ligoninę ankstyvo džiovos diagnozavimo ir gydymo įranga 1999 – 2000 metai 53 53 Vidaus reikalų ministerija

5. Įsteigti grįžusių iš įkalinimo įstaigų asmenų socialinės adaptacijos padalinius 1999 – 2000 metai 2×60=120 120 Kauno bei Vilniaus apskričių viršininkų administracijos

6. Įsteigti Vilniuje švietimo bei adaptacijos centrą grįžusiems iš įkalinimo įstaigų asmenims bei jų šeimos nariams 1999 – 2000 metai 50 50 Vilniaus apskrities viršininko administracija

7. Steigti slaugos namus asmenims, sergantiems atvirąja džiovos forma bei kitomis užkrečiamosiomis ligomis 1999 – 2000 metai 1000 800 Kauno apskrities viršininko administracija

8. Parengti asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš įkalinimo įstaigų, socialinio, teisinio ir profesinio švietimo programas 1999 – 2000 metai – – Vidaus reikalų ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos teisės akademija

9. Parengti grįžusių iš įkalinimo įstaigų asmenų socialinės adaptacijos centrų nuostatus, kuriuose būtų numatyta šių centrų struktūra, finansavimas, kontrolė ir bendradarbiavimo su įvairiomis valstybinėmis tarnybomis būdai 1999 – 2000 metai – – Vilniaus ir Kauno apskričių viršininkų administracijos

10. Išplėsti Kauno miesto socialinės reabilitacijos centrą 1999 – 2000 metai 320 220 Kauno apskrities viršininko administracija

Iš viso lėšų pagal 1 – 10 punktus 1627 1265

II. Antrasis programos etapas

11. Rengti nuteistų asmenų socialinių bei profesinių poreikių sociologinius tyrimus 2000 metai 45 45 Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

12. Aprūpinti Vilniaus tardymo izoliatorių-kalėjimą, Pravieniškių gydymo pataisos darbų koloniją ankstyvo džiovos diagnozavimo ir gydymo kontrolės įranga 2000 metai 73 73 Vidaus reikalų ministerija

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4542 žodžiai iš 9033 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.