Kalinių buitis sovietiniuose konclageriuose
5 (100%) 1 vote

Kalinių buitis sovietiniuose konclageriuose

ĮVADAS

Jokie teisingi tikslai ir ketinimai negali pateisinti nedorovingų priemonių, kurios yra ne tik moralinis blogis dėl savo pobūdžio, bet ir socialinis dėl savo padarinių. Juk Leninas tvirtai tikėjo, kad „mūsų idealas nesuderinamas su prievarta prieš žmones“, kaip tik ją liūdnais ir tragiškais mūsų istorijos metais plačiai taikė Stalinas. Stalino laikais buvo sukurta didžiausia kada nors pasaulyje busvusi konclagerių sistema, ji buvo išsiplėtusi per visą Sovietų Sąjungą, lageriuose, buvo įkalinti dešimtys milijonų žmonių, kurie ten turėjo dirbti ir kažkaip bandyti išgyventi, didelė jų dalis ten ir žuvo. Žuvo nuo bado, išsekimo, įvairiausių ligų ir kitokių nelaimių.

Ši tema mums yra aktuali tuo, kad lageriuose žuvo didžioji dalis sveikai mąstančių politikų bei jų šalininkų ir būtent dėl to susiklostė tokia prasta politinė padėtis ne tik sovietmečiu bet ir mūsų dienomis, kai mes turime laukti, kada gi į valdžia ateis karta, kuri nebuvo paliesta sovietinio socializmo ar komunizmo, kuri turėtų būti sveikesnė už dabar valdžioje esančią kartą. Be to beveik kiekvieno Lietuvos gyventojo šeimą daugiau ar mažiau palietė stalinizmo represijos, šimtai tūkstančių lietuvių 1940 – 1953 metais buvo kalinami sovietiniuose konslageriuose, dauguma jų iš ten taip ir negrįžo, arba grįžo invalidais. Todėl, manau, kad mūsų pareiga yra atsiminti tai, ką mūsų tauta ir daugelis kitų tautų iškentėjo tais baisiais diktatūros laikais, kaip žmonės gyveno lageriuose, kokia buvo jų buitis. O tai reikia atsiminti ir priminti kitiems tam, kad daugiau tokie dalykai negalėtų pasikartoti ateityje. Apie tai reikia kalbėti tam, kad neliktų žmonių, kurie kalba, kad sovietiniais laikais gyventi buvo žymiai geriau nei dabar. Reiktų nepamiršti, kad labai daug geležinkelių, kelių, įvairių fabrikų ir gamyklų bei miestų esančių Rusijos šiauriniuose regijonuose yra įkurti buvusių kalinių, kurie patys iki ten turėjo ateiti, apsitverti spygliuotos vielos tvora, pasistatyti ten lagerius ir pradėti kasti kanalus, tiesti kelius ir statyti miestus. Be to reiktų atkreipti dėmėsį į tai, kad Rusija, kuri yra Sovietų Sąjungos teisių paveldėtoja, vėl pradeda priešišką politiką vakarų tautų atžvilgiu, nepripažįstant akivaizdžių istorinių faktų. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad Rusijos prezideto postą užimantis žmogus pats dirbo KGB struktūros viršininku. O būtent KGB kaip ir NKVD sovietiniais laikais ir vygdė tuos nusikaltimus prieš žmoniją. Todėl mūsų kaimyną reikia akylai sekti, kad nepasikartotų tragedija. Belieka tikėtis, kad lietuvių – rusų istorikų knyga kuri turėtų būti išleista rudenį atspindės kuo objektyvesnę nuomonę ir istorija nebus perrašinėjama.

Mano darbo tikslas yra atskleisti sovietinių konclagerių sistemos ir buities ypatybes, uždaviniai : nušviesti kada ir kaip susikūrė lagerynai, ką, kaip ir kur dirbo politiniai kaliniai, ką valgė, kuo sirgo, kaip gydėsi, kokiomis sąlygomis ir kokioje aplinkoje jie gyveno, kas jiem padėdavo išlikti ir kokie jų buvo tarpusavio santykiai. Darbo tikslui įvygdyti daugiausia naudosiu aprašomąjį metodą. Savo darbe aš nenagrinėsiu kokia padėtis buvo atskiruose lageriuose, bet nagrinėsiu daugiau bendrus aspektus, kurie yra būdingi daugumai lagerių buvusių Sovietų Sąjungos teritorijoje.

Reikšmingesnių istorinių darbų nagrinėjančių sovietinių konclagerius ir kalinių buitį praktiškai nėra, todėl man tai yra dar vienas argumentas, kodėl aš pasirinkau būtent šią temą. Šaltiniuose ir literatūroje daugiau apšviesti bendri kalinio gyvenančio lageryje buities ypatumai, lagerių administracijos veiklos principai, metodai, to meto teisėsaugos sistema ir jos veikla.

Rašydamas darbą naudosiuos Aleksandro Solženycino knygomis „Archepelag GULAG“, kuriose jis daugiau rašė apie lagerių ir valdžios sistemą, jos veiklą, metodus bei padarinius. K. Bielinis bene pirmasis išleido knygą kuri nušviečia, kokia padėtis buvo lageriuose, kokie kankinimo metodai buvo naudojami sovietinės valdžios norint iš nekalto žmogaus išgauti prisipažinimą apie neįvygdytą nusikaltimą, ši knyga vadinasi „Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija“ ir buvo išleista net 1963m. New York‘e. Taip pat remsiuos Rimvydo Racėno publicistinio žanro knyga „Komių žemėje“, kurioje aprašomi Vorkutos, Intos, Pečioros ir kitų šiaurinių rajonų lagerynų darbai. Nemažai apie kalinių buitį ir gyvenimą lageryje savo memuaristinėse knygose yra parašę mūsų tautiečiai, kurie buvo politiniais kaliniais, dauguma jų buvo inteligentai : mokytojai, gydytojai, kultūros veikėjai ir politikai apkaltinti antitarybine veikla pagal 58str. : Bronius Antanaitis, Stasys Ankevičius, Valentinas Gustainis, Vytautas Mockevičius, Algirdas Jėčys. Plačiau apie lagerio mediciną bei ligas savo knygoje „Pragaro turguje“ yra parašęs Vladas Šarka, kuris lageryje dirbo gydytoju – dietologu.

Perskaičius politinių kalinių : Stasio Ankevičiaus, Valentino Gustainio, Vlado Šarkos, Broniaus Antanaičio memuarus susidaro įspūdis, kad jie kalėjo tame pačiame lageryje ir tame pačiame barake, nors tai ir nėra tiesa. Tai parodo, kokia standartizuota buvo lagerių sistema, šie žmonės beveik vienodai aprašo savo kasdienybę, gyvenimo, darbo
ir buities sąlygas. Visų šių autorių aprošomų ligų sąrašas, jų priežastys, simptomai sutampa. Daugiausiai šios ligos kildavo nuo bado, šalčio ir vitaminų trūkumo, nors šios ligos normaliomis sąlygomis yra gana lengvai pagydomos, ten jos buvo mirtinos. Kaliniam buvo sudaromos sąlygos ne gyventi, o išmirti. Visi šie autoriai buvo susidūrę su tomis pačiomis problemomis, todėl aš manau, kad klaidinga būtų manyti, kad dauguma jų aprašyti faktai yra išgalvoti ar falsifikuoti, be to ir patys autoriai yra inteligentiški žmonės, pavyzdžiui V. Šarka buvo diplomuotu gyditoju, V. Gustainis – filosofas ir žurnalistas, S. Ankevičius ir B. Antanaitis – mokytojai. Šie žmonės išreiškia savo pasibjaurėjimą sovietų valdžia, jos taikomais metodais ir apgailestauja, kad Lietuva buvo netekusi nepriklausomybės, ilgesingai atsimena tarpukario nepriklausomos Lietuvos gyvenimą ir sielvartauja dėl išsiskyrimo su artimaisiais kurie liko namie arba buvo ištremti į atšiaurius Sovietų sąjungos kraštus.

Truputį dokumentų ir ikonografinės medžiagos yra sukaupę užsienio internetiniai tinklapiai, kuriais aš taip pat žadu naudotis. Dauguma šaltinių ir literatūros yra gana tendencinga, tačiau tai galima suprasti, kadangi žmonės parašę šiuos veikalus daugiausia yra buvę tų lagerių kaliniai, kurie buvo priversti ten badauti ir kentėti. Atsižvelgiant į tai galima daryti prielaidą, kad kai kur spalvos gali būti šiek tiek sutirštintos.

Taigi remdamasis anksčiau apžvelgtais šaltiniais ir literatūra aš ir mėginsiu atskleisti tas kalinių buities ypatybes, kurios buvo būdingos daugumai lagerių, kurių tankiausias tinklas buvo įsikūręs iki tol beveik neapgyvendintose ir atšiauriose Sovietų Sąjungos teritorijose.

I. Lagerių sistemos susikūrimas

Atsiminimų, aprašančių kas dėjosi lageriuose iki II Pasaulinio karo beveik nėra, tą greičiausiai nulėmė tai, kad didelė kalinių dalis buvo mažaraščiai arba beraščiai, be to praktiškai absoliuti dauguma jų iki mūsų dienų nedagyveno ir papasakoti ar aprašyti nėra kam. Todėl remtis teks dokumentais ir A. Solženycino knyga Archipelag GULAG, kurioje jis taip pat yra sukaupęs ir panagrinėjęs kelis dokumentus.

Centrinis baudžiamasis skyrius buvo sukurtas 1918m. gegužės mėnesį ir jau tų pačių metų liepos 23d. Išleido „laisvės atėmimo laikinąją instrukciją“. Galima teigti, kad būtent po šios instrukcijos ir pradėjo kurtis lageriai ir pati lagerių sistema. O tuoj po šios instrukcijos išleidimo, VIII-ajame sąjunginiame tarybų suvažiavime buvo nuspręsta, kad kaliniai turi išpirkinėti savo kaltę sunkiu fiziniu darbu, ir būtent fizinio išnaudojimo pagrindu turėjo būti kuriami konclageriai.

Pgal 1918m. liepos 23d. Instrukciją buvo numatyta, kad kaliniai turi dirbti po 8 valandas per dieną, o už jų darbą numatyta mokėti 100% darbo atlyginimo pagal tuometinius profsąjungų kaštus. O šiaip šioje instrukcijoje tikslesnių nurodymų susijusių su režimu nebuvo, kiekviename lageryje buvo skirtingai.

1919m. gegužės 17d. Komunistų partijos buvo priimtas įstatymas pagal kurį nedelsiant, kiekvienoje Sovietų Rusijos gubernijoje turėjo būti įkurti darbo konclageriai, o juose turėtų kalėti ne mažiau kaip 300 žmonių, (kad atsipirktų jų išlaikymas) ir šie lageriai turi būti kontroliuojami gubernijų baudžiamaisiais skyriais.

Pirmieji lageriai daugiausia buvo organizuojami buvusiuose vienuolynuose, tai greičiausiai salygojo tai, kad vienuolynai turėjo tvirtas sienas, pastatus ir be to jie buvo tušti ir niekam nereikalingi, kadangi bet kokia religija buvo persekiojama. Taip ir buvo įkurtas konclagerių „krikštatėvis“ Solovkai.

1920m. gegužės mėnesį Sovietų Rusijoj jau veikė 84 lageriai išsidėstę skirtingose gubernijose, juose kalėjo 25 336 buitiniai ir politiniai kaliniai, bei 24400 pilietinio karo belaisviai.

Tolimesnius duomenis apie lagerių būklę, kokia ji buvo 1922m. teikia visų Sovietų Rusijos įkalinimo įstaigų viršininko E. Širvindto ataskaita, skirta X-ajam sąjunginiam tarybų suvažiavimui. Šioje ataskaitoje rašoma, kad didelė dalis lagerių pastatų yra labai susidėvėję, neatitinka elementarių sanitarinių reikalavimų, dalį korpusų ar net pataisos namų teko uždaryti. Nuo 1922m. dėl perėjimo nuo valstybinio biudžeto prie vietinių lagerių biudžetų, materialinė padėtis įkalinimo įstaigų tapo beveik katastrofiška. 195 tūkstančiam kalinių buvo skirta lėšų tik 100 tūkstančių kalinių išlaikyti, kai kurie maisto produktai buvo visai neišduoti, ¾ kalinių gavo mažiau nei 1500 kalorijų per dieną. O kai kurie lageriai visiškai neturintys bendro biudžeto su valstybe tiesiog badavo. Kuro trūkumas buvo jaučiamas beveik visuose lageriuose, o kalinių mirtingumas pasiekė 10proc. Per trimestrą.

Tokia situacija turėjo didelių neigiamų pasekmių ne tik kaliniam bet ir lagerių apsaugai : dauguma prižiūrėtojų tiesiog bėgo iš tarnybos, o kai kurie pradėjo spekuliuoti ir sudarinėti sandorius su nuteistaisiais, daug prižiūrėtojų perėjo į geriau apmokamus darbus. Atsirado ir tokių lagerių, kuriuose liko tik lagerio viršininkas ir vienas prižiūrėtojas, ir teko prižiūrėtojų pareigoms pritraukti pačius kalinius, iš pavyzdinių grupės.

Iš šios
krizės buvo išeita 1923m. ir tuoj po to kalinių skaičius ėmė smarkai augti. Ir kalinių skaičius augo greičiau nei buvo spėjama statyti naujų lagerių. A.Solženycinas remdamasis A. Gercenzono 1928m. ataskaita pavadinimu „kova su nusikalstamumu“ pateikia tokią statistiką – 100-ui numatytų kalinių vietų teko : 1925m.– 120 kalinių ; 1926m. – 132kalinių ; 1927m. – 177 kalinių. Galima tik įsivaizduoti kokiomis sąlygomis teko gyventi kaliniams, kai į vieną vietą buvo sugrūsta 1,8 žmogaus.

1928m. kovo 26d. Komunistų partija peržiūrėjo šalies baudžiamąją politiką ir laisvės atėmimo įstaigų būklę. Tą dieną buvo nutarta : „ klasės priešams ir klasei svetimiems elementams taikyti griežtas represijas, be to organizuoti priverstinį darbą taip, kad kaliniai nieko neuždirbtų, o valstybei jie būtų ūkiškai ir ekonomiškai naudingi. Padidinti darbo kolonijų tūrį“. Šie nutarimai turėjo milžiniškos reikšmės kalinių gyvenimui ir jų buičiai.

Ir reiktų pripažint, kad tūris išties padidėjo : jei 1923m. Solovkuose buvo ne daugiau nei 3 tūkstančiai kalinių, tai 1930m. – jau apie 50 tūkstančių. Nuo 1928m. netoli Solovkų ėmė rastis vis nauji lageriai ir jau 1930m. išaugo didieji Solovkų regiono lageriai : Kotlagas, Svirlagas ir Belbaltlagas. O rusų sociologas V. Zemskovas teigia kad 1936m. visuose GULAG‘o lageriuose kalėjo jau 1296494 žmonių, t.y – kalinių skaičius jau buvo ženkliai perkopęs milijoną. 1930m. visi lageriai jau buvo centralizuoti ir juos valdė tais pačiai metais sukurta Vyriausioji stovyklų valdyba (Glavnoje upravlenije lagerei), kuri sutrumpintai buvo vadinama GULAG. Svarbiausias gulago uždavinys buvo rūpintis sutelktos į prievartos darbo milžiniškos darbo jėgos įdarbinimu bei darbų koordinavimų viso krašto plote ir visų stovyklų apimtyje. O svarbiausias GULAG‘o tikslas buvo su stovyklų administracijos ir NKVD pagalba išspausti iš vergų kuo daugiau produkcijos, vygdavo nuolatinis spaudimas, kad nustatytieji planai su darbų normomis būtų įvygdyti. Sovietų diktatoriams ir kompartijos viršininkams nauda iš kalinių buvo dviguba : režimas tariamai buvo išlaisvintas nuo vadinamųjų priešų, be to visokeriopai sovietų valstybės ūkiui vergų darbas buvo labai naudingas – pusvelčiui vygdė didžiules įmonių ir susisiekimo statybas.1930m. pabaigoje sovietų valdžia pirmą kartą išbandė masinį kalinių darbą didelėse statybose – kasant Baltijos–Baltosios jūrų kanalą. Statybose dirbo dešimtys tūkstančių įvairių tautybių kalinių, vyrų ir moterų. Dauguma jų amžinai pasiliko kanalo pylimuose. Sąlygos buvo nežmoniškai sunkios: atšiaurus klimatas, prastas maistas, darbo diena neribota, jokios darbo technikos. Likę gyvi kaliniai toliau tęsė Maskvos–Volgos kanalo, prieškarinės Baikalo–Amūro magistralės statybas.

1937m. buvo lūžio momentu, lagerių ir kalinių skaičius ėmė nenumaldomai augti, o skaičiai padidėjo ne dėl to, kad 1937m. buvo žymiai išaugęs areštų skaičius, bet dėl to, kad daug tremtinių kaimelių, kur gyveno daugiausiai išbuožinti ūkininkai, buvo aptverti spygliuota viela ir tapo lageriais, tokiu būdu gulaguose žymiai padaugėjo ūkininkų luomo kalinių. Maža to ir taip griežtas lagerių režimas buvo dar labiau sugriežtintas : uždarytos lagerių savivaldos, uždrausti pasymatymai, nutraukti profesiniai apmokymai, kaliniam nustota mokėtį bet kokį atlyginimą. Be to buvo sustiprinta ir lagerių apsauga : padidėjo prižiūrėtojų skaičius, pagerėjo jų ginkluotė ir parengimas, pravesta elektra ir pastatyti elektriniai prožektoriai, kurie pakeitė iki tol buvusius žibalinius, kiekviename lageryje atsirado kinologai su dresuotais vilkšuniais. Būtent 1937m. lageriai įgavo tokią išvaizdą, kokią mes ir įpratę juos įsivaizduoti. Tais metais lageriuose ėmus siausti šiltinei mirė 15000 kalinių.

Padėtį susiklosčiusią 1938-1939m. Kolymos „Dolstroij“ lageryne suteikia A. Šebanovo 1938 rugsėjo 9d. laiškas Stalinui. Laiške kaltinama „Dolstroj“ lagerių valdžia, kuri savo ypatingai prastu vadovavimu, trokšdama padidinti darbo produkcijos kiekį atvedė lagerius į krizę: žmonės ir arkliai nuimti nuo pagalbinių ir aptarnaujančių darbų buvo nusiųsti į pagrindinius darbus – auksokasybą, to pasekoje sutriko maisto, kuro bei vandens tiekimas, barakuose pasidarė šalta, suprastėjo maisto kokybė. Kaliniai ėmė dažniau sirgti, smarkai išaugo mirtingumas, darbo našumas sumažėjo 30proc., kaliniai smarkai apsiutelėjo, 1937m. planas įvygdytas nebuvo ir panašu, kad ir 1938 bei 1939m. planai nebus įvygdyti taip pat. Toliau laiške įrodinėjama, kokia yra nevykusi lagerio vadyba ir kad šią susiklosčiusią padėtį reikia spręsti nedelsiant.

Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, lageriuose sumažėjo maisto porcijos. Su kiekvienais metais padėtis blogėjo, blogėjo ir pačio maisto kokybė. Tačiau lageriuose, kur vyko svarbi gamyba, pamačius, kad pablogėjus maitinimui keleriopai smuko ir darbo našumo lygis, tuos lagerius imta vėl normaliai maitinti, o kai kurie lageriai gaudavo maisto iš Amerikos siuntų. Bet žinoma, tokių lagerių buvo mažuma, daugeliui kalinių karas reiškė – daugiau darbo, mažiau maisto, prastesni drabužiai ir griežtesnės bausmės.

Pasibaigus karui buvo paskelbta amnestija, kuri turėjo
išlaisvinti didžiąją dalį buitinių kalinių ir politinius, nubaustus pagal 58 str., kuriems buvo skirta iki 3m. laisvės atėmimo, tačiau tokių beveik nebuvo. Tokiu būdu lageriuose liko beveik vien politiniai kaliniai.

II. Buitiniai lagerių sistemos aspektai

1) Darbas ir jo sąlygos lageriuose

Kalinių gyvenimas susideda iš darbo, bado, šalčio ir gudrybių. Lagerininkų darbų nesuskaityti : plytų gaminimas, jų nešiojimas, kasti iš karjerų anglį, molį, smėlį, žvyrą; šachtose kasti anglį, įvairių metelų rudą, tiesti kelius, geležinkelius, ūkį prižiūrėt ir pan. O seniausias ir neišsenkantis darbas yra medkirtystė, šio darbo visiems lagerininkams užtektų. Uchtos lageryne buvo išgaunama nafta, Vorkutos ir Intos – anglis, Pečioros lageryne – mediena, daugiausia skirta šachtų atramoms ir t.t. Be to kaliniams patiems dar reikėdavo ir įkurti tuos miestus, lagerius, fabrikus.

Įprastai darbo diena truko 13 val. per dieną, neįskaitant ėjimo į darbovietę ir atgal, o darbovietės kartais buvo nutolusios 5 km. ir daugiau. Maža to, darbininkams buvo nustatytos darbo normos ir jas neįvygdžius keisdavosi tik konvojus, o žmonės ir toliau turėjo dirbti, kol ji bus įvygdyta. Darbo vietoje nebuvo jokių patalpų, kur po kelių sunkaus darbo valandų kalinys galėtų nors dešimtį minučių pailsėti, pasišildyti arba pačiulpti užantyje slepiamos duonos gabalėlį. Daugelyje lagerių neštis į darbą maisto buvo uždrausta (kalinys turintis kuo pasistiprinti gali pamėginti pasprukti.), prieš išeinant į darbą kalinių kišenes patikrindavo kareiviai. Kai termometro stulpelis nukrisdavo žemiau -50o administra kartais rašydavo, kad kaliniai tą dieną dirbti nėjo, bet ištikrųjų, jie dirbo, ir per tas dienas nuveiktas darbas buvo padalinamas ant kitų dienų ir taip „ant popieriaus“ buvo didinamas darbo našumas per dieną. Darbininkai turintys prastą ir neapsukrų brigadininką turėdavo ir dirbti daugiau, ir valgyti mažiau. Pagal darbo išdirbį buvo skirstomas maistas – „katilų“ sistema (ji bus detaliau aprašyta sekančiame skyriuje). Apsukrus brigadininkas sugebėdavo oficialiai ne tik įvygdyti darbo normą, bet ir ją viršyti, už tai visa brigada gaudavo daugiau maisto – brigadininkas dažniausiai užrašydavo atliktą darbą, kurio nebuvo, pvz. užrašydavo, kad prieš pradedant darbą reikėjo nukasti 30m3 sniego, arba užrašo, kad žvyrą karučiu reikėjo vežioti 200m. o ne 30 ir pan. Taigi žmonės dirbantys su geru brigadininku turėjo daugiau šansų išgyventi, nes jie dirbdavo mažiau, o valgydavo daugiau. Buvo ir atskira kalinių kategorija, kuri visiškai nedirba, o valgo daug – tai „vagys“. Už juos darbą turėdavo atlikti kiti kaliniai, tokiu būdu jie apsunkindavo kitų kalinių gyvenimą. Kaliniai užimantys geresnius darbo postus ( virtuvėje, ligoninėje, sandelyje ar pan.), buvo vadinami „pridurkais“, mažiau ir lengviau dirbdami jie galėdavo padėti ir kitiems gauti geresnį darbą.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 2949 žodžiai iš 8730 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.