Kamanų rezervatas – tai agrarinių plotų supamas didžiausias šiaurės Lietuvoje pelkinis kompleksas. Jis buvo įkurtas 1979 metais. Rezervatas apima Kamanų pelkę (2434 ha) ir apypelkio miškus, visas plotas siekia iki
3 935 ha.
Paskutiniam ledynui traukiantis ledyno plaštaka tirpo daugybe atskirų etapų ir paliko koncentriškas pakraštinių moreninių darinių virtines. Vėliau gūbrius aplygino prieledyniniai baseinai. Tarpugūbriniuose pažemėjimuose užsimezgusios žemapelkės pamažu formavosi į aukštapelkę, peraugo gūbrius ir susiliejo į vientisą pelkinį masyvą. Buvusius gūbrius dabar žymi salos ir pusiasaliai. Vidutinis durpių klodo storis pelkėje 3,8 m, didžiausias – 7,2 m. Įdomiausi dariniai aukštapelkėje yra pelkių akys ir ežerokšniai, supami sunkiai įžengiamų klampynių. Dvylikoje Kamanų klampynių telkšo daugiau kaip 120 ežerokšnių. Šiaurinėje pelkės dalyje yra tik vienas didesnis Kamanų ežeras (6,6 ha).
Kamanų pelkė susidariusi Ventos ir jos intako Vadaksties vandenskyroje. iš pietų pelkę drenuoja Pragalvis kartu su mažais dešiniaisiais Ventos intakais. iš vakarų – Ašva su Purvu. iš rytų duoklę ima Agluonos intakai.
Dar XIX a. pelkės pakraščių vandeniui nuleisti buvo iškasti grioviai, kurių tinklas vis tankėjo. XX amžiaus pradžioje iškasti kanalai iki pat Kamanų ežero, tada jis stipriai nuseko. Septintą, aštuntą praeito amžiaus dešimtmetį buvo atnaujinti senieji bei iškasta daug naujų, mišką sausinančių kanalų. Jų bendras ilgis yra virš 12 km. Paskutiniuoju metu itin susirūpinta melioracinių kanalų įtaka ir siekiant atstatyti gruntinio vandens lygį, jie kai kur patvenkti.
Kamanos yra vienas iš nedaugelio ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje dar mažai kultūros paliestas gamtos kampas, išsaugojęs savo prigimties primityvumą.
Pagal nuostatus Kamanų valstybinio rezervato paskirtis – išsaugoti didžiausią ir vertingiausią Šiaurės Lietuvos molingų lygumų pelkinį kompleksą su jam būdingomis morfologinėmis formomis – augalija ir gyvūnija.
Rezervato teritorijoje yra draudžiama bet kokia veikla, galinti pažeisti natūralių gamtos procesų eiga ir neatitinkanti rezervato tikslo bei uždavinių, taip pat šioje teritorijoje be administracinio leidimo draudžiama pašaliniams asmenims važinėti ir vaikščioti. Tuo stengiamasi rezervate palaikyti rimtį, kad jame saugų prieglobstį rastų žvėrys, paukščiai ir kiti gyvūnai, kad negrėstų pavojus išnykti retiems rezervato augalams ir jų bendrijoms.
Gamtoje nieko nėra autonomiško, absoliučiai izoliuoto nuo aplinkos. Didesnių gamtos pertvarkymų įtaka jaučiama gana toli. Neizoliuota nuo aplinkos ir rezervato teritorija: šalia jos vykstantys pakitimai gali stipriai atsiliepti pelkės hidrologiniam režimui, kitiems gamtos komponentams. Norint bent iš dalies to išvengti, aplink rezervatą sudaroma apsauginė zona. Čia irgi draudžiama sausinti miškus, naudoti aviaciją mineralinėms trąšoms, nuodingiems chemikalams barstyti bei purkšti, kovojant su žemės ūkio kultūrų bei miško kenkėjais, augalų ligomis ir piktžolėmis. Apsauginės zonos miškams taikomas pirmos grupės miškų tvarkymo režimas. Tik suderinus su rezervato administracija, ten galima medžioti, sprogdinti, tyrinėti žemės gelmes. Steigti poilsio stovyklas, organizuoti sporto, turistinius bei kultūrinius renginius šalia rezervato nerekomenduojama.
Klimatas ties Kamanų rezervatu nėra niekuo ypatingas. Liepos mėnesio temperatūra būna +16 °C, sausio mėnesio temperatūra būna -5 °C.
Kritulių čia gerokai mažiau negu Žemaičių aukštumos vakariniuose šlaituose – drėgnais metais jų būna tik 650-680, sausais – tik 400-450 mm. Tad vidutinis kritulių kiekis Kamanų pelkyne ir apylinkėje – 540-550 mm. Labiausiai lietingas būna rugpjūtis. Žiemą sniego iškrenta nedaug – 15-16 cm.
Visą pavasarį ir vasarą Ventos žemumoje viešpatauja cikloniniai vakarų vėjai. Rudenį ir žiemą dažnai pučia ir pietvakarių vėjai.
Beveik iš visų pusių Kamanas supa miškai. Siauriausia miško juosta yra iš šiaurės nuo Latvelių kaimo pusės, o prie pietrytinės Briedaulio bei pietinės Daubiškių įlankos šliejasi gerai drenuoti laukai. Ilguose rytiniuose pusiasaliuose visur stūkso tamsūs eglynai, įsigalėję čia per paskutinius 2000 metų, pietiniuose papelkiuose beveik ištisai – beržynai su pušimis, kai kur gryni beržynai ar paįvairinti lazdynų. Prieš 3000 metų čia būta ir plačialapių gojų su ąžuolais.Vakarinio pakraščio pusiasaliuose randama grynų eglynų, pušynų ir beržynų, bet dažniausiai užeinami eglynai su pušimis ir pušynai su eglėmis. Smėlingasis pietvakarinis pelkyno kampas išsiskiria plačiais ir brandžiais pušynais. Kamanų pelkėje auga tik trys rūšys spygliuočių – paprastoji pušis, paprastoji eglė ir paprastasis kadagys.