Kanada – valstybė Šiaurės Amerikoje, užimanti žemyno šiaurinę dalį ir gretimas salas. Jos plotas 9,9 milijonai kvadratinių kilometrų. Valstybėje gyvena 24 milijonai gyventojų. Oficialios kalbos – anglų ir prancūzų. Sostinė – Otava. Administracinis suskirstymas – 10 provincijų susidedančių iš grafysčių ir apygardų bei 2 teritorijos – Jūkono ir Šiaurės vakarų.
Švietimo raida. Pirmosios mokyklos Kanadoje įsteigtos Kvebeke valdant prancūzams: 1635 metais -–berniukų mokykla, o 1642 metais – mergaičių. Jų steigėjai buvo jėzuitai. Po 1763 metų, Kanadai tapus Didžiosios Britanijos kolonija, buvo steigiamos mokyklos anglų vaikams.
1846 metais įteisinta bvejopa švietimo sistema – anglų ir prancūzų. Mūsų amžiaus trečiajame dešimtmetyje priimtas privalomojo mokslo įstatymas.
Įstatymiškai švietimo veiklą koordinuoja provincijos. Šiaurės Amerikos Britų akto 93 dalis sako: “Kiekvienoje provincijoje gali būti išleisti savi švietimo įstatymai”. Kanada turi 12 švietimo sistemų, sudarančių bendrąją švietimo struktūrą. Dėl milžiniško šalies dydžio ir dėl to, kad švietimas turi provincinį pavaldumą, geografiniai, ekonominiai, politiniai ir kiti veiksniai turėjo įvairią įtaką švietimo plėtrai.
Švietimas skirtingose provincijose turi daug bendro, nors galima išskirti kai kuriuos unikalius bruožus. Skirtumų priežastis – kiekvienos provincijos kolonistų skirtingos tradicijos, siekiai, nevienodas ekonominis lygis, gyventojų skaičius, skirtinga geografinė situacija. Škotų švietimo praktika (žymiai daugiau nei anglų ar amerikiečių) turėjo stiprią įtaką angliškai kalbančioje Kanados dalyje, o Prancūzijos švietimo tradicijos buvo gajos prancūziškai kalbančioje Kvebeko provincijoje.
1891 metais devynios šalies provincijos nusprendė, kad reikalinga organizacija, padedanti skleisti informaciją apie švietimą. Todėl 1892 metais įkurta Dominijos švietimo asocijacija (dabar – Kanados švietimo asocijacija). Be asocijacijos, buvo sunku keistis švietimo informacija, todėl Kanados provincijų švietimo sistemos gerokai skyrėsi. Šeimos, kurios kėlėsi iš provincijų į provinciją, skundėsi, kad jų vaikai kenčia ir dažnai “praranda metus” dėl švietimo sistemų skirtumų.
Švietimui provincijose įtakos turėjo ir gyventojų skaičiaus pokyčiai. Pokarinis “gimstamumo bumas” sudarė sąlygas plėstis Kanados mokykloms.
1950-1960 metais mokytojas buvo užtikrintas, kad gaus darbą panašiai kaip 1980 metais kompiuterių specialistas. Nuo 1980 metų mokytojams iškilo kai kurių problemų, nes sumažėjo ir dabar mažėja besimokančiųjų skaičius, kadangi šalyje sumažėjo gimstamumas. 1981 metų jauniausia vaikų amžiaus grupė (iki 4 metų amžiaus) sudarė 7,3 procentus bendro gyventojų skaičiaus, palyginti su 7,5 procentais 1976 metais ir 8,4 procentais 1971 metais. Padaugėjo vyresnio amžiaus žmonių (65 metų ir daugiau) – iki 17,9 procentų nuo bendrojo gyventojų skaičiaus, palyginti su 9,7 procentais 1971 metais ir 8,7 procentais – 1976 metais.
Pastaruoju metu daug mokyklų uždaroma, daugėja bedarbių mokytojų. Mokytojai dažniausiai atleidžiami pagal principą “paskutinis atėjo – pirmas išėjo”. Iškyla mokytojų senėjimo problema. Siekiant jos išvengti, kuriamos ankstesnio išėjimo į pensiją programos, padedančios užtikrinti darbo vietas jauniems mokytojams. Tačiau mokytojų darbo vietų kasmet mažėja.
Kanadoje vyrauja miesto gyventojai. Imigrantai, kurių gimtoji kalba yra anglų, linkę apsigyventi didžiuosiuose miestuose. Tai suteikia papildomų problemų švietimo darbuotojams. Pavyzdžiui, Torante į pradines ir vidurines mokkyklas kasmet įstoja 80 tūkstančių mokinių. Iš jų mažiau nei 50 procentų kalba gimtąja anglų kalba. Kanada nusprendė nebūti “tautų lydymo katilu”, todėl miestuose švietimo organizatoriai stengiasi nors tai brangiai kainuoja, kad imigrantų vaikai galėtų išlaikyti savo gimtąją kultūrą bei kalbą.
“Mokyklos vaidmuo” – pastovi diskusijų team Kanadoje. Šalyje, kenčiančioje nuo nedarbo, tvirtinama, kad mokyklos turi rengti toms profesijoms, kurių trūksta dabar arba truks ateityje. Teigiama, kad, sparčiai kintant technologijai, svarbiausia mokyklos misija – suteikti nuodugnų pradinį išsilavinimą ir stimuliuoti mokinius toliau mokytis.
1960 metais švietimo reikalams provincijose buvo skiriama pakankamai lėšų. Ekonomika klestėjo. Numatytas didelis mokyklų eksperimentas. Naujos mokyklos kurtos greitai, dauguma jų – su “atviros erdvės klasėmis”, kur tilpdavo iki 14 klasių vienoje erdvėje. Jos buvo įrengtos taip, kad mokiniai galėtų laisvai jaustis.