TURINYS
ĮVADAS 2
IDEALISTINIS POŽIŪRIS 3
Marksizmas kaip kančios filosofija 6
KANČIOS FILOSOFIJA 7
IŠVADOS 9
LITERATŪROS SĄRAŠAS 10
ĮVADAS
Žmogus – kenčianti būtybė. Atrodo, kad ir kiek visko turėtų, vis tiek
negali išsivaduoti nuo skausmo. Žmogus kenčia, nes suvokia savo ribotumą.
Jam visada kažko trūksta, norisi kažko dar. Priklausomai nuo kiekvieno
žmogaus, yra ieškoma skirtingų pasitenkinimo / išsivadavimo iš kančios
būdų. Tai priklauso nuo to, ką kiekvienas turi ir ką nori pasiekti.
Šiame darbe pabandysiu atsakyti į savo iškeltus klausimus apie
kančią. Kas tai yra, kokia yra kentėjimo prasmė.
Darbas, galima sakyti, susideda iš trijų dalių. Aš jas įvardinau kaip
idealistinį ir materialistinį požiūrius. Pirmojoje dalyje pabandysiu
pažvelgti į kančią iš budizmo ir krikščionybės pusės, o antrojoje – iš
kančios filosofijos – marksizmo – pusės. Trečiojoje, paskurinėje, dalyje
pasistengsiu nurodyti svarbiausius kančios filosofijoa bruožus.
IDEALISTINIS POŽIŪRIS
Žmogus vienintelis išgyvena savo ribotumą. Visi kiti (turiu omeny –
gyvūnai) jį aklai pergyvena. Gal taip ir paprasčiau. Kančia yra sąmonės
laipsnį pasiekęs skausmas [3]. Kančia – tai sąmoningas žmogiškojo ribotumo
išgyvenimas. Ji – tarsi kaina, kurią mes turime mokėti už mūsų žmogiškąją
tobulybę, už mūsų pirmąją vietą kitų pasaulio būtybių tarpe.
Maždaug tuo pačiu metu kaip Graikijoje, senovės Indijoje atsirado
filosofija budizmo pavidalu. Mes budizmą suvokiame kaip religiją todėl, kad
jis iki mūsų dienų išliko daugiau kaip filosofinė būsena, o ne tik kaip
filosofinė teorija. Graikai ieškojo atsakymo į klausimą apie daiktų pradus,
o Buda atrėmė savo mokslą į žmogaus kančią. Budizme yra išskiriami keturi
pagrindiniai klausimai:1. Kančia
2. Kančios kilmė
3. Kančios pašalinimas
4. Kelias kančiai pašalinti
[4]
Kančia yra žmogaus gyvenimo neišvengiamybė. Ji yra tiek pat plati ir
gili, kaip ir pats gyvenimas. Nėra nė vienos srities, kurios neaplenktų
kančia. Kaip moliniai indai puodžiaus nužiesti galop visi sudūžta, taip ir
kiekvieno žmogaus gyvenimas greičiau ar ilgiau pasibaigia. Kuo žmogus
pasiekia aukštesnį žmogiškosios egzistencijos laipsnį, tuo jis turi patirti
gilesnę kančią. Ji gali prasidėti paprasčiausiu fiziniu skausmu ir pasiekti
netgi religinių abejomių aukštumas.
Žmogus – kenčianti būtybė. Skundas niekuo negali padėti žmogui. Nuo
to darosi tik sunkiau išspręsti kylančias problemas. Savo sąmone žmogus yra
išsiskyęs iš gamtos ir susitelkęs savajame Aš, kuris ir yra visų kentėjimų
priežastis. Kančia yra atskirybė, ir atskirybė yra kančia.. Pašalinti
kančią galima tik perėjus tiltą – nugalėjus atskirybę. Buda teigia, kad
kančią galima nugalėti tik nieko neturint, prie nieko neprisirišus. Jis
tokią būseną įvardina kaip “būti pakeliui”. Benamė būklė yra žmogaus
atsakymas į kančios kilimą iš buvojimo savyje kaip namie.
Šios benamės būklės įvykdymas yra vadinamas nirvana. Nirvana – tai
bet kokio jausmo, savimonės užgniaužimas; tai žmogaus atsiskleidimas
visatai ir buvimas nebūtyje. Nirvana – tai gyvenimo tikslas. Tai jokiu būdu
nėra susinaikinimas. Atvirkščiai, tai yra transformuota žmogaus pasąmonės
būsena, nepriklausoma realybė, turinti savo pačios dinamizmą. Tai visiška
priešingybė materialiam pasauliui: amžinybės karalija, tai, kas absoliučiai
patikima, tikroji priebėga. [5] Nirvana gali būti pasiekta apmąstymais,
kitaip sakant tokiu žmogaus susikaupimu savyje, kad kartais net prarandama
sąmonė. Kelias nirvanai pasiekti budizme yra labai išvystytas ir tapęs
ištisu asketinių pratybų rinkiniu.
Kalbant apie nirvaną negalima nepaminėti dharmos. Dharma – tai
kelias, kuriuo einama į nirvaną; tai lyg asmens dinamizmas, kuris suteikia
individui vidinę stiprybę, o jo gyvenimui naują kokybę. Tai būdas
atsiriboti nuo savo kančios.
Kalbant apie kančią budizme reikėtų pasakyti, kad kaip kitose
religijose yra kelias išsivadavimui, reinkarnacijai ar rojui pasiekti, taip
budizme to kelio pagrindas yra kančia. Žmogus turi kankinti savo kūną, kad
galėtų pasiekti žinojimą ir pakilti aukščiau jo.
Krikščionybėje kančia irgi dominuoja. Tačiau čia ji reiškiasi
visiškai kitokiu pavidalu. Šioje religijoje (nėra net užuominos, kad
krikščionybė yra filosofija) yra siekiama ne pažinti, bet mylėti, t.y.
žmogus turi prisiimti aukos vaidmenį, kad galėtų pasiekti išsivadavimą.
Senajame Testamente yra pasakojimas apie Jobą, kuris buvo labai turtingas
ir gerbiamas žmogus, ir staiga neteko visko, ką turėjo. Tie, kurie jį
gerbė, pradeda neapkęsti, tyčiotis. Jobas patiria tikrą kančią (perėjimas
prie visiškai priešingo gyvenimo būdo ir santykių bei pozicijos
visuomenėje). Čia jam kyla klausimas:
“Kas atstatys mane?”. Šį klausimą
galima būtų laikyti pamatiniu skundo šaltiniu, kuris, kaip jau minėjau
anksčiau, tik apsunkina kančią.
Vakarų filosofijoje kančia nėra pagrindas, tačiau prie jos yra
pakankamai stipriai priartėta. Čia yra bandoma ne tik kalbėti apie žmogaus
kankinimasį, bet ir rasti teigiamų kančios aspektų:1. Kančia gelbsti žmogų nuo dvasinio priešo
2. Kančia saugo žmogų nuo velnio gundymo
3. Valo širdį nuo piktų geismų
4. Trumpina kelią į Dievą
5. Liudija Dievo meilę žmonėms ir pan.Kaip jau minėjau anksčiau, kančią galima įvardinti kaip žmogiškosios
tobulybės kainą. Tai kaina, kurią žmogus privalo sumokėti norėdamas ką nors
pasiekti. Jeigu remtumėmės religijomis, tai būtų pomirtinis gyvenimas.
Galime teigti, kad mes nesiremiame religijomis dabar, kai viskas yra
įrodyta mokslo, kad nėra pomirtinio pasaulio, kad nėra aukštesnės už mus
substancijos, kad nėra kūrėjo. Bet tai nebus tiesa. Šiandien mes esam
lygiai taip pat priklausomi nuo religijos: mes kasdien skaitome horoskopus,
nusispjauname per kairį petį kelią perbėgus juodam katinui. Tai lygiai tas
pats. Tai toks pat mokslu nesiremiantis dalykas. Iš paprastų paprasčiausių