Kantas grynojo proto kritika
5 (100%) 1 vote

Kantas grynojo proto kritika

Imanuelis Kantas (1724-1804), lietuvių kilmės vokiečių filosofas, vienas iš didžiausių visų laikų mąstytojų, proto atžvilgiu buvo nusiteikęs labai kritiškai, tačiau niekada nepamiršo, kad būtent protas yra žmogaus žmogiškumo pamatas. Nedaugeliui filosofų buvo lemta tapti pasaulio mąsto istorinėmis asmenybėmis. Toks likimas ištiko I. Kantą ir jo veikalą „Grynojo proto kritika“, tai vienas iš sudėtingiausiu darbų visoje istorijos filosofijoje.

I. Kantas reformavo filosofiją gilioje Vokietijos provincijoje. Jis pateikė naują pažinimo sampratą : ne mintis formuojasi pagal daiktus, bet daiktai priklauso nuo minties.

Veikale „Grynojo proto kritika“, išdėstytos Kanto pažiūros į pažinimą. Kantas kelia klausimą, kaip sąvokų ir vaizdinių pagrindu galima pažinti daiktus.. Žmogus turi tik sąvokas ir vaizdinius, o pagal juos sprendžia apie daiktus. Kaip galima pereiti nuo sąvokų ir vaizdinių prie daiktų, nuo subjekto prie objekto? Šios problemos tyrimus Kantas vadino transcendentaliniais (lotynų k. Transcendere – pereiti, peržengti). Jie turėjo paaiškinti, kas yra tie sprendiniai, kuriuos žmogus formuluoja, tačiau kurie išeina už žmogaus ribų, nes žmogus juos taiko daiktams. Todėl Kantas savo filosofiją ir vadino transcendentaline. Vadino ją dar ir kritine, terminu „kritika“ suprasdamas žmogaus proto sugebėjimų ribų, pažintinių sugebėjimų bei pažinimo formų tyrimą.

Savo kriticizmu Kantas norėjo išspręsti racionalizmo ir empirizmo ginčą. Racionalistai teigė, kad tikrovės pažinimas kyla iš grynųjų sąvokų, o empirikai – kad jis kyla iš patyrimo. Nei pirmųjų, nei antrųjų argumentavimas Kanto nepatenkino: racionalistai labai sumenkino juslinio patyrimo vaidmenį, empirikai nepajėgė įrodyti mokslo tiesų būtinumo ir visuotinumo.

Savo kritikoje Kantas nori išspręsti problemą: ar galimas ir kiek galimas, bei kaip galimas daiktų pažinimas, turintis visuotinę reikšmę. Kad jis tikrai galimas, tai Kanto nuomone, liudija visuotinai pripažintas grynasis teorinis gamtos mokslas ir matematika. Kas kita filosofija. Joje nėra visuotinai pripažintų teisingų teiginių. Filosofijos, kaip mokslo, galimybės klausimas ir yra Kanto tikroji problema. Norint ją išspręsti reikia surasti pažinimo pradus, t.y. atsakyti į klausimą, kaip galimas pažinimas grynuoju protu. Į jį atsakius bus galima išspręsti tris problemas : kaip galima grynoji matematika, kaip galimas grynasis teorinis gamtos mokslas, kaip galima filosofija. Kad tiriamų problemų pobūdis bųtų aiškus ir dalykiškas, Kantas visus sprendinius skirsto į 1) empirinius arba Aposteriorinius, jie kilę iš patyrimo, jų požymiai atsitiktinumas ir dalinumas 2) apriorinius- nepriklausomus nuo patyrimo, jų šaltinis tik protas, jų požymiai būtinumas ir visuotinumas. 3) aprioriniai sintetiniai sprendiniai – juose subjekti ir predikato ryšys nepriklauso nuo patyrimo, jis ankstesnis už patyrimą. Kantas teigia, kad pažinimo branduolį sudaro aprioriniai sintetiniai sprendiniai, nes jie išreiškia būtinumą ir visuotinumą. Jis ir tyrė iš kur jie kyla ir kaip, kodėl apie subjektą galima pasakyti tai, ko nėra subjekte ir kas visai nekyla iš patyrimo.

„Grynojo proto kritika“ yra bandymas sukurti mokslo filosofiją, apibrėžti teorinį mokslo objektą. Kantas skiria du teorinio mokslo pažinimo lygmenis: intelektą ir protą. Pasak Kanto, intelektas – tai sugebėjimas kurti sąvokas, remiantis patyrimo teikiama medžiaga. Protas – tai vienų teiginių išvedimas iš kitų, nesiremiant patyrimu, tai samprotavimai grynojo proto srityje.

Pagrindinė Kanto filosofijos mintis yra ta, kad sąvokos yra patyrimo sąlyga. Taip pat Kantas į filosofiją įveda gnoseologinio objektyvumo sąvoką.

Kanto pateiktos sampratos subjektas ne priešinamas objektui, bet yra objekto egzistavimo sąlyga. Mintis yra ne patyrimo priešybė, bet pagrindinis patyrimo elementas, patyrimo objektai yra apriorinių pažinimo formų padariniai: pažinimas priklauso nuo žmogaus, protas su savo sprendinių principais, pagrįstais pastoviais dėsniais, turi eiti priekyje ir priversti gamtą atsakyti į jo klausimus, o nebūti tik jos vedamas kaip už pavadžio. Kantas teigia, kad ne protas seka daiktais, bet daiktai seka protu.

Kanto filosofijoje Apriorinė sintezė, sudaranti apriorinių sintetinių teiginių pagrindą, galinti remtis arba juslumu, arba intelektu, arba protu suskyla į tris dalis iš kurių kiekviena turi pagrįsti apriorinės sintezės ir trijų mokslo sričių – matematikos, grynojo gamtos mokslo ir filosofijos galimybę. Tokiu šių trijų sričių sugretinimu Kantas parodė, kad galima pašalinti susvetimėjimą tarp gamtos ir humanitarinio pažinimo.

Apriorinis esąs matematinis ir loginis pažinimas, Tačiau tik Kantas paskelbė, kad aprioriškumas būdingas ir juslumo sferai, tuo iš esmės pakeisdamas apriorizmo sampratą. Apriorizmą priskyręs juslumui, Kantas kalba apie erdvę ir laiką kaip apie juslinius stebinius arba, kitaip tariant, juslines intuicijas, įžvalgas. Kantas teigia, kad juslinius duomenis apie fizinius objektus intelektas apdoroja pagal logines kategorijas: kiekybės (vienumas, daugis, visybė), kokybės (realumas, neigimas, apribojimas) , santykio (savybingumas, priežastingumas, bendravimas), modalumo (galimybė, egzistavimas, būtinumas). Erdvė ir laikas jungiasi su šiomis
kategorijomis, susidaro transcendentalinė apriorinė schema, kuri ir sukurianti žinias apie patyrimo objektus – jų priežastingumą, dėsningumą, būtinumą, galimybę ir t.t.. Teorinio gamtos mokslo teiginiai – aprioriniai sintetiniai sprendiniai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 818 žodžiai iš 1612 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.