Kantas
5 (100%) 1 vote

Kantas

Mintis buvo iškeliama virš materijos jau senovės filosofijoje ir viduriniaisiais amžiais. Pažinimo problemų laikymas pagrindiniais filosofijos klausimais yra būdingas naujųjų laikų filosofijos reiškinys. I.Kantas kelia klausimą, kaip sąvokų ir vaizdinių pagrindu galima pažinti daiktus. Savo filosofiją I.Kantas vadino transcendentaline ( lot. transcendere – pereiti, peržengti ). Turimas omenyje perėjimas nuo sąvokų ir vaizdinių prie daiktų, nuo subjekto prie objekto.

Filosofijoje nėra visuotinai pripažintų teisingų teiginių – vienos mokyklos aiškina vienaip, o kitos kitaip. Niekad nesiliaujantys filosofų ginčai verčia abejoti, ar išvis filosofija galima. Taigi, filosofijos, kaip mokslo, galimybės klausimas ir yra tikroji I.Kanto problema. Knygos “Grynojo proto kritika“ pavadinimas ir turinys rodo, kad I.Kantas tai laikė veikalu, atveriančiu filosofijai naujus horizontus, atveriančiu kelią naujai, mokslinei metafizikai, laisvai nuo trūkumų, suklydimų, kuriuos jis ir sukritikavo.

“Grynojo proto kritikoje” išsakytų idėjų pagrindu, I.Kantas sukūrė moralės teoriją. Atradęs teoretinio proto tiesas moksle, jis ėmė ieškoti ir praktinio, t.y. žmogaus elgesį reguliuojančio, proto veikloje. Praktinis protas – tai proto veikla dorovės srityje, jo kritika – jo sugebėjimų ir jų formų šioje srityje tyrimas. Veikale tiriama, kiek protas gali nulemti valią ir determinuoti privalėjimą moralės srityje. Kuriant moralės teoriją, esminis dalykas yra dorovinio elgesio objekto ir moralumo kriterijaus nustatymas. Nuo antikos laikų buvo įsigalėjusi eudemonistinė ( sen. gr. eudaimonia – laimė ) dorovės samprata, laimę laikė didžiausia vertybe ir moralumo kriterijumi. I.Kantas su šia pažiūra nesutiko. Materialūs praktiniai principai, kaip tokie, visi be išimties yra tos pačios rūšies; juos apima bendras savimeilės, arba asmeninės laimės, princiaps. Malonumas, teikiamas daikto egzistavimo vaizdinio, remiasi subjekto imlumu, kadangi šis malonumas priklauso nuo objekto egzistavimo. Taigi, jis priklauso jausmui, bet ne intelektui, kuris išreiškia vaizdinio santykį su objektu pagal sąvokas, o ne su subjektu pagal jausmus. Protingai būtybei, anot I.Kanto, būdingas gyvenimo malonumo įsisąmoninimas, nuolat lydintis ją per visą jos egzistavimą, yra LAIMĖ, ir principas, padarantis laimę aukščiausiu laisvo pasirinkimo determinantu. Būti laimingai – tai kiekvienos protingos, bet baigtinės būtybės būtinas (  ) poreikis. Laimė yra mūsų visų polinkių patenkinimas ( ir esctensive jų įvairovės, ir intensive jų laipsnio, ir protensive jų trukmės požiūriu ). Laimės motyvu besiremiantį praktinį dėsnį, I.Kantas vadina pragmatiniu ( išmintingumo taisykle ), o dėsnį, jei toks egzistuoja, kurio motyvas tik būti vertam laimės, vadina moralės ( dorovės ) dėsniu. Šie du dėsniai tampriai susiję. Pirmasis pataria, ką daryti, jei norime būti laimingi; antrasis prisako, kaip mes privalome elgtis, kad būtume tik verti laimės. Pragmatinis dėsnis remiasi empiriniais principais, nes be patyrimo žmogus negali žinoti, kokius poreikius reikia patenkinti ir kokios natūralios priežastys gali juos patenkinti. Moralės dėsnis tiria tik protingos būtybės apskritai laisvę ir būtinas sąlygas, vien tik kuriomis ji suderinama su laimės paskirstymu pagal principus, o tai reiškia, gali remtis vien tik grynojo proto idėjomis. I.Kantas tikina, kad egzistuoja grynieji moralės dėsniai, kurie sąlygoja tai, ką mes turime, ar priešingai, neturime daryti, t.y. protingos būtybės apskritai laisvės taikymą, ir kad šie dėsniai nurodo besąlygiškai ir, vadinasi, visais atžvilgiais yra būtini. Prie praktinių dėsnių niekad neturi būti priskirtas praktinis paliepimas, kuris apima materialią sąlygą. Grynosios valios, kuri yra laisva, dėsnis šią valią perkelia į visai kitą sferą negu empirinė, ir būtinumas, kurį jis išreiškia, kadangi tai neturi būti gamtinis būtinumas, gali, vadinasi, glūdėti tik dėsnio galimybės apskritai formaliose sąlygose. Kiekviena praktinių taisyklių materija visada remiasi subjektyviomis sąlygomis, kurios jai nesuteikia jokio kito visuotinumo protingoms būtybėms, išskyrus sąlygotąjį ( šiuo atveju, jei noriu to arba ano, ką aš turėčiau daryti, kad tai įgyvendinčiau ), ir visos šios taisyklės telkiasi apie asmeninės laimės principą. Tiesioginė dorovės principo priešybė yra asmeninės laimės pavertimas valios determinantu, o šiai laimės reikia paskirti apskritai viską, kas determinantą, turintį būti dėsniu, patalpina kur nors kitur, o ne įstatymų leidimo galią turinčioje maksimos formoje. Tačiau šis konfliktas ne tik loginis, bet ir praktinis, ir jis visiškai sunaikintų dorovę, jei proto balsas, valios atžvilgiu, nebūtų toks aiškus, toks nenuslopinamas ir toks suprantamas net ir paprasčiausiam žmogui.

Nors laimės principas ir gali teikti maksimas, tačiau niekad negali teikti tokių, kurios tiktų būti valios dėsniais, net jei objektu padarytume visuotinę laimę. Kadangi šios laimės pažinimas remiasi vien tik pažinimo duomenimis, nes kiekvienas sprendinys apie tai labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus nuomonės, kuri, be to, dar labai nepastovi, tai laimės principas iš tiesų gali teikti bendras, bet neuniversalias taisykles. Jos, taisyklės, turi būti tokios, kurios vidutiniškai dažniausiai
pasitaiko, bet ne tokios, kurios turi galioti visada ir būtinai. Darome išvadą, kad šiuo principu negali būti grindžiamas joks praktinis dėsnis. Vadinasi, šis, visuotinės laimės principas, visoms protingoms būtybėms nepaliepia laikytis tų pačių praktinių taisyklių, nors jos ir būtų apimtos bendru, būtent laimės, pavadinimu. Užtai moralės dėsnis tik dėl to mąstomas kaip objektyvus ir būtinas, kad jis turi galioti kiekvienam, kas turi protą ir valią. Moralumas, moralinė vertė, turi remtis vien tik tuo, kad elgiamasi iš pareigos, t.y. tik dėl dėsnio.

Visuose moraliniuose vertimuose nepaprastai svarbu kuo skrupulingiausiai kreipti dėmesį į visą maksimų subjektyvų principą, kad visas poelgių moralumas būtų grindžiamas jų būtinumu iš pareigos ir iš pagarbos dėsniui, o ne iš meilės ir polinkio į tai, ką poelgiai turi sukurti. Protingoms būtybėms moralinis būtinumas yra prievarta, t.y. privalėjimas, ir kiekvienas juo grindžiamas poelgis turi būti įsivaizduojamas kaip pareiga, o ne kaip jau savaime mums patinkanti arba galinti patikti veiksena. Tartum mes kada nors galėtume pasiekti tai, kad be pagarbos dėsniui, kuri susijusi su baime ar būgštavimu pažeisti dėsnį, mes lyg virš bet kokios priklausomybės iškilusi dievybė, galėtume savaime kada nors turėti valios šventumą, tarsi dėl mūsų prigimtimi tapusio ir niekad nepažeidžiamo valios ir grynojo dorovės dėsnio atitikimo ( taigi, šis dėsnis galų gale galėtų liautis mums buvęs paliepimu, nes mes niekad negalėtume susigundyti būti jam neištikimi ). Taigi, moralės dėsnis, būtent pačios tobuliausios esybės valiai, yra šventumo dėsnis, o kiekvienos baigtinės protingos būtybės valiai jis – dėsnis – pareigos, moralinės prievartos ir šios būtybės poelgių determinavimo pagarba dėsniui bei giliausiu pagarbumu savo pareigai. Pareiga ir priedermė – tik taip mes turime vadinti savo santykį su moralės dėsniu. Nors mes esame dorovės viešpatijos, kuri galima laisvės dėka ir kurią praktinis protas mums pateikia, kad gerbtume, įstatymų leidimo galią turintys nariai, tačiau tuo pat metu mes esame pavaldiniai, o ne šios viešpatijos vyresnybė, ir mūsų, kaip sukurtųjų būtybių, žemesniosios pakopos nepripažinimas bei savimainos atsisakymas gerbti šventąjį dėsnį, yra jau atsimetimas nuo jo dvasios, nors dėsnio raidė ir būtų išlaikyta.

Su tuo visiškai derinasi tokio priesako galimybė: mylėk Dievą labiau už viską, o savo artimą – kaip pats save. Kaip priesakas jis, be abejo, reikalauja pagarbos dėsniui, kuris liepia mylėti ir neleidžia šitai laisvai pasirinkti kaip savo principą. Meilė Dievui kaip polinkis anot I.Kanto negalimas, nes Jis ne jutimų objektas. Tokia pat meilė kitam žmogui galima, bet ji negali būti paliepta. Prisiminę posakį “ širdžiai neįsakysi” ir remdamiesi pasaulio patyrimu, galime teigti, kad žmogus nesugeba mylėti palieptas, įsakytas. Galime padaryti išvadą, kad visų dėsnių šerdyje turima galvoje tik praktinė meilė. Šia prasme mylėti Dievą – tai noriai vykdyti Jo priesakus, o mylėti artimą – noriai vykdyti visas pareigas jam. Pats priesakas, kad kas nors būtų daroma noriai, prieštaringas, nes, jei mes patys žinome, ką mums reikia daryti, ir, be to, būtume įsisąmoninę, jog tai darome noriai, tai priesakas čia būtų visai nereikalingas, ojei mes šitai tiktai darome, bet būtent nenoriai, tik iš pagarbos dėsniui, tai priesakas, kuris šią pagarbą padaro kaip tik maksimos paskata, veiktų tiesiog priešingai paliepiančiajai nuostatai. Jei protinga sukurtoji būtybė galėtų pasiekti tai, jog visiškai noriai vykdytų visus moralės dėsnius, tai reikštų, kad ji, būtybė, neturėtų ir troškimo, kuris ją paskatintų prasilenkti su šiais dėsniais, galimybės – juk tokio geismo įveikimas, patenkinimas visada iš subjekto reikalauja pasiaukojimo, vadinasi, reikalauja prievartos pačiam sau, t.y. vidinės prievartos tam, kas daroma ne visai noriai. Tačiau reikia pripažinti, kad realioji sukurtoji būtybė niekad negali pasiekti tokios moralinio įsitikinimo pakopos. Būtybė visuomet priklausoma nuo to, ko jai reikia, kad ji būtų visiškai patenkinta savo būviu. Todėl galime teigti, kad ji niekad negali būti visai laisva nuo troškimų ir polinkių, kurie, kadangi jie remiasi fizinėmis priežastimis, savaime nesiderina su moralės dėsniu, kylančiu iš visai kitų šaltinių. Moralinė prievarta būtų grindžiama ne paslaugiu atsidavimu, bet pagarba, kuri tiesiog reikalauja laikytis dėsnio, nors tai būtų daroma ir nenoromis, ne meile, kuri jokiu būdu nebijo jokio vidinio valios pasipriešinimo dėsniui (tokiu atveju dėsnis nustotų būti paliepimu, ir moralumas, kuris subjektyviai virstų šventumu, nustotų būti dorybe ), būtina padaryti pastoviu, nors ir nepasiekiamu savo siekimų tikslu. Juk, jeigu mes ką nors labiau vertiname, bet ( įsisąmoninę bent dalį savo silpnybių ) vis dėlto šito bijome, tai pagarbi baimė, dėl to, kad ją lengviau patenkinti, virsta palankumu, o pagarba – meile. Tai būtų bent jau dėsniui skirtos nuostatos tobulas pavidalas, jei sukurtoji būtybė kada nors galėtų jį pasiekti. Dorovės pakopa, ant kurios stovi žmogus ( o mūsų supratimu, kiekviena protinga sukurtoji būtybė ), yra pagarba moralės dėsniui. Nuostata, kuri jam privaloma, laikantis šio dėsnio, yra tokia: dėsnio laikytis iš pareigos,
savanoriško palankumo ir šiaip ar taip, ne dėl nepaliepto, savaime noriai kylančio siekimo jo laikytis. Todėl žmonių moralės dėsnis yra imperatyvas, paliepiantis kategoriškai, kadangi dėsnis besąlygiškas; grynosios valios santykis su šiuo dėsniu yra priklausomybė, vadinama privalėjimu, kuri reiškia prievartą ( vienaip ar kitaip ) pasielgti, nors tai vien tik proto ir jo objektyvaus dėsnio prievarta, ir kuri vadinama pareiga, kadangi patologiškai veikiamas ( nors tuo nedeterminuojamas, taigi, visada laisvas ) pasirinkimas apima norą, kylantį iš subjektyvių priežasčių ir dėl to galintį dažnai priešintis grynajam objektyviam determinantui, ir, vadinasi, reikalingas proto pasipriešinimas kaip moralinė prievarta; šis pasipriešinimas gali būti pavadintas vidine, tačiau intelektualine, prievarta.

Visų moralės dėsnių ir juos atitinkančių pareigų vienintelis principas yra valios autonomija; o bet kokia laisvo pasirinkimo heteronomija ne tik nesukuria privalėjimo, bet veikiau yra priešinga jo principui ir valios dorovingumui.

Vienintelį dorovės principą sudaro kaip tik nepriklausomybė nuo bet kokios dėsnio materijos ( būtent nuo geidžiamo objekto ) ir kartu laisvo pasirinkimo determinavimas vien tik visuotine, įstatymų leidimo galią turinčia forma, kuriai maksima turi būti imli. Tačiau ši nepriklausomybė yra laisvė neigiama prasme, o grynojo ir kaip grynojo, praktinio proto savasis įstatymų leidimas yra laisvė teigiama prasme. Daug kalbėjau apie moralės dėsnį ir dabar galiu sakyti, o gal net ir tvirtinti, kad moralės dėsnis išreiškia ne ką kitą kaip grynojo praktinio proto, t.y. laisvės, autonomiją, ir autonomija pati yra visų maksimų formali sąlyga, tik kuriai esant jos gali derintis su aukščiausiu praktiniu dėsniu. Prie praktinių dėsnių niekad neturi būti priskirtas praktinis paliepimas, kuris apima materialią ( taigi, empirinę ) sąlygą. Tokiu atveju, laisvą pasirinkimą determinuojanti priežastis būtų vylimasis, kad objektas egzistuoja, ir norėjimą reikėtų grįsti sugebėjimo norėti priklausomybe nuo kokio nors daikto egzistavimo, o šios priklausomybės visada galima ieškoti tik empirinėse sąlygose, ir dėl to ji niekad negali būti būtinos bei visuotinės taisyklės pagrindas. Grįžkime prie praktinio dėsnio bei taisyklės temos. Grynojo proto praktinė taisyklė, pirma, liečia objekto egzistavimą ir, antra, kaip grynojo proto praktinė taisyklė, apima būtinumą poelgio buvimo atžvilgiu, taigi, ji yra praktinis dėsnis, ir ne gamtos dėsnis dėl empirinių determinantų, bet laisvės dėsnis, pagal kurį valią turi būti galima determinuoti nepriklausomai nuo visko, kas empiriška ( vien tik dėsnio apskritai ir jo formos vaizdiniu ), o visi pasitaikantys galimų poelgių atvejai gali būti tik empiriniai, t.y. priklauso patyrimui ir gamtai, – tai atrodo visiškai beprasmiška norėti jutimais suvokiamame pasaulyje aptikti tokį atvejį, kuris, kiek jis visada pavaldus tik gamtos dėsniui, leistų jam taikyti laisvės dėsnį ir kuriam gali būti taikoma antjuslinė dorovinio gėrio idėja, juo turinti būti pavaizduota in concreto, bet ne bendrai ( in abstracto ). Mes teturime gamtą, kurioje turime ieškoti pasaulio įvykių ryšio ir tvarkos. Laisvė nuo gamtos dėsnių yra, tiesa, išsilaisvinimas nuo prievartos, bet taip pat ir nuo bet kurių taisyklių kaip kelrodžio. Sutikit, juk negalima teigti, kad pasaulio vyksmo priežastingume vietoj gamtos dėsnių ima veikti laisvės dėsniai, nes, jei lasvė būtų apibrėžta dėsniais, ji būtų jau ne laisvė, o ne kas kita, kaip gamta. Darome išvadą, kad gamta ir laisvė skiriasi viena nuo kitos kaip dėsningumas ir dėsningumo nebuvimas, chaosas. Tai yra visiški antonimai. Pirmoji jų, tiesa, intelektui užkrauna sunkų uždavinį ieškoti įvykių atsiradimo priežasčių eilėje kaskart vis aukščiau ir aukščiau, nes jų priežastingumas visada sąlygotas, bet, kaip atlyginimą už visa tai, jis žada visišką ir dėsningą patyrimo vienumą. Tuo tarpu laisvės miražas tiriančiajam protui, intelektui, tiesa, žada ramybę ilgoje priežasčių grandinėje, atvesdamas jį prie besąlygiško priežastingumo, kuris pradeda veikti savaime. Bet kadangi šis priežastingumas aklas, tai jis nutraukia taisyklių, be kurių negalimas ištisai ryškus patyrimas, kelrodė. Taigi, transcendentalinė laisvės idėja išreiškia tik veikimo absoliutų spontaniškumą, kaip tikrąjį jo savaveiksmiškumo pagrindą. I.Kanto nuomone, ji yra tikroji kliūtis filosofijai, kuri turi patirti neįveikiamus sunkumus, pripažindama tokio pobūdžio besąlygišką priežastingumą. Proto poreikį gamtinių priežasčių eilėje remtis iš laisvės išplaukiančia pirmąja pradžia ( eilė laike gali prasidėti savaime, todėl galime teigti, kad ir pačiame pasaulio vyksme įvairios eilės jų priežastingumo požiūriu prasideda savaime ) akivaizdžiai patvirtina tai, kad visi senovės filosofai ( išskyrus epikuriečių mokyklą ) judėjimams pasaulyje paaiškinti buvo priversti tarti esant pirmąjį judintoją, t.y. mūsų terminais tariant, laisvai veikiančią priežastį, kuri pirmoji ir savaime pradėjo šią būvių eilę. Pažvelkime į transcendentalinės laisvės idėją iš kito taško. Priskyrus pasauliui laisvai veikiančią priežastį, iš esmės išnyktų reiškinių, būtinai vienas kitą apibrėžiančių pagal visuotinius
ryšys, vadinamas gamta, ir kartu su juo išnyktų empirinės tiesos skiriamasis požiūris, patyrimas skiriantis nuo sapno, nuo iliuzijos. Laisvės įtakos pastoviai, nepailstamai keistų gamtos dėsnius, ir todėl būtų supainiotas bei taptų padrikas reiškinių vyksmas, kuris, kai seka vien tik gamta, yra taisyklingas ir vienodas. Vadinasi, jei laisvę norima priskirti būtybei, kurios egzistavimas apibrėžtas laike, tai bent jau šiuo atžvilgiu jos egzistavimo, taigi ir jos poelgių, negalima išskirti iš visų įvykių gamtinio būtinumo dėsnio; tai būtų visiškai tas pats, kaip atiduoti ją aklam atsitiktinumui. O kadangi šis dėsnis neišvengiamai liečia kiekvieną daiktų priežastingumą, kiek jų egzistavimas apibrėžiamas laike, tai, jei šitai būtų tas būdas, kuriuo reikėtų įsivaizduoti ir šių daiktų pačių savaime egzistavimą, laisvę reikėtų atmesti kaip tuščią ir negalimą sąvoką. Bet jei dar norima ją išgelbėti, nelieka nieko kita, kaip daikto egzistavimą ir priežastingumą, pagal gamtinio būtinumo dėsnį, priskirti tik reiškiniui, o laisvę – tai pačiai būtybei, kaip daiktui savaime. Tačiau laisvės klausimas į dienos šviesą iškelia dar vieną problemą, kiek būtybės, priklausančios jutimais suvokiamam pasauliui, laisvė turi būti suderinama su gamtos mechanizmu, sunkumą, kuris grasina visiškai sunaikinti laisvę. Bet gerai pagalvojus viena aplinkybė vis tiek teikia viltį, kad laisvės patvirtinimo klausimas vis tik bus sėkmingai išspręstas: egzistavimas, apibrėžiamas laike ir erdvėje, laikomas daiktų pačių savaime egzistavimu; vadinasi, šis sunkumas nepriverčia mūsų atsisakyti svarbiausios prielaidos – laiko, kaip grynos juslinio stebėjimo formos, taigi, kaip gryno įsivaizdavimo būdo, kuris būdingas subjektui, kaip priklausančiam jutimais suvokiamam pasauliui, idealumo – ir, vadinasi, tik reikalauja šią prielaidą jungti su laisvės idėja. Vienintelė laisvės sąvoka įgalina mus neišeiti už mūsų pačių ribų, kad tam, kas sąlygota ir jusliška, surastume tai, kas besąlygiška ir galima vien tik mąstyti. Juk pats mūsų protas per aukščiausią ir besąlygišką praktinį dėsnį pažįsta save ir būtybę, kuri įsisąmonina šį dėsnį ( mūsų pačių asmenį ), kaip priklausančią grynajam intelektu mąstomam pasauliui, ir netgi kartu pažįsta būdo, kuriuo ji kaip tokia, gali būti veikli, apibrėžimą. Objektą mąstyti ir objektą pažinti nėra tas pat. Pažinime dalyvauja būtent du dalykai: pirma, sąvoka, kuria apskritai objektas mąstomas (kategorija), ir, antra, stebinys, kuriuo objektas pateikiamas. Juk negalėtų būti jokio sąvoką atitinkančio stebinio, tai sąvoka būtų mintis savo forma, bet be jokio objekto, ir ja nebūtų galima pažinti jokio daikto, todėl kad nebūtų, nė negalėtų būti nieko, kam mūsų mintis galėtų tikti. Kiekvienas mums prieinamas stebėjimas -juslinis, reiškia, kad mintis apie objektą gali tapti pažinimu tik tada, kai ji susijusi su jutimų objektais. Juslinis stebėjimas gali būti dviejų tipų: arba grynas stebėjimas ( erdvė ir laikas ) arba empirinis stebėjimas to, kas pojūčiais įsivaizduojama erdvėje ir laike betarpiškai kaip tikra. Apibrėžę grynąjį stebėjimą, mes galime įgyti žinių apie objektus, bet tik jų formos požiūriu, kaip apie reiškinius, t.y. mes gauname matematines žinias. Bet erdvėje ir laike daiktai duoti tiek, kiek jie yra suvokimai ( vaizdiniai, lydimi pojūčių ), taigi, duoti tik empirinius vaizdinius. Šis stebėjimas ( grynasis ) tarnauja tik empirinio pažinimo galimybėms. O šis pažinimas vadinamas patyrimu. Pažinimas kyla iš dviejų pagrindinių sielos šaltinių, iš kurių pirmasis yra sugebėjimas įgyti vaizdinius ( imlumas įspūdžiams ), o antrasis – sugebėjimas šiais vaizdiniais pažinti objektą ( sąvokų spontaniškumas ). Jei savo sielos imlumą, sugebėjimą įgyti vaizdinius, kiek siela kokiu nors būdu yra veikiama, mes vadiname juslumu, tai intelektas, priešingai, yra sugebėjimas savarankiškai sudaryti vaizdinius, arba pažinimo spontaniškumas. Taigi, intelektą galime vadinti sugebėjimu mąstyti juslinio stebėjimo objektą. Tačiau nei juslumui, nei intelektui jokiu būdu negalima teikti pirmenybę, nes be juslumo mums nebūtų duotas joks objektas, o be intelekto nė vieno objekto nebūtų galima mąstyti. I.Kantas tai pasakė taip: mintys be turinio – tuščios, stebiniai be sąvokų – akli. Taip pat mes galime suprasti, kad abu minėtieji sugebėjimai, kartais juos dar vadiname gebėjimais, jokiu būdu negali atlikti vienas kito funkcijų. Pažinimas gali kilti tik iš junginio. Bet, šių dviejų dalių negalime “suplakti” pažinime, yra labai svarus pagrindas abi dalis atskirti vieną nuo kitos, izoliuoti. Juk tai du skirtingi dalykai. Mokslą apie juslumo apskritai taisykles vadiname estetika, o mokslą apie intelekto apskritai taisykles, vadiname logika. Intelekto specialaus taikymo logika apima taisyklingo mąstymo apie tam tikros rūšies objektus taisykles. Tai galima pavadinti mokslo organonu.

Šiuo metu Jūs matote 46% šio straipsnio.
Matomi 3437 žodžiai iš 7546 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.