TURINYS
TURINYS 2
ĮVADAS 3
1. PAREIGOS ETIKA 4
2. LAISVĖ IR ETIKA 9
LITERATŪROS SĄRAŠAS 13
ĮVADAS
Etika yra viena iš seniausių filosofijos disciplinų. Nuo trišimtųjų metų prieš mūsų erą, kai etika buvo pripažinta, kaip vieną svarbiausių tyrinėjimo sričių, iki pat šių dienų susidomėjimas ja ir pamąstymai apie ją nemažėja. Skirtingais laikais etikos problemas sprendė tokie filosofai, kaip Aristotelis, Spinoza, Kantas, Marksas.
Iš visų filosofų, kurie rašė etikos temomis, labiausiai išsiskyrė I. Kantas. Jo etika, pagal daugelį aspektų, yra šiuolaikinės filosofijos moralės viršūnė. Tarp vokiečių filosofijos klasikų Kantas daugiausia dėmesio skyrė dorovei (būtent jos specifikai), ir jo etinė koncepcija buvo labiausiai išvystyta, sistemingiausia ir išbaigta. Kantas iškėlė daug kritinių problemų, susijusių su tam tikru dorovės supratimu. Vienas didžiausių Kanto nuopelnų yra tai, kad jis atskyrė klausimus apie dievo egzistavimą, sielą, laisvę – teorinio proto klausimus – nuo praktinio proto klausymų. Jo praktinė filosofija padarė didelę įtaką filosofams, kurie kūrė po jo (A. ir V. Gumboltai, A. Šopengaueris, F. Šelingas, F. Gelderlinas).
I.Kanto etikos tyrinėjimas prasideda nuo 20-ųjų metų. Yra labai daug ir labai skirtingų Kanto etikos vertinimų. Žiūrint metafiziniu požiūriu, vertingiausios jo idėjos yra apie laisvę ir autonominę etiką.
Šiuolaikinis Kanto etikos tyrinėjimas yra bandymas naujai rekonstruoti ir permąstyti kritiškąją etiką. Kritinės Kanto filosofijos atspirties taškas yra praktikos pažinimas, kurioje atsispindi protingi žmogaus poelgiai. Panašiai kaip visa teorinė filosofija kalba apie tiesos egzistavimą ir mokslo žinias, visa praktinė filosofija pašvęsta praktinei žmogaus veiklai. Jo apmąstymai apie laisvės ir moralės santykį yra vieni svarbiausių problemų Kanto praktinėje filosofijoje. Pagal Kantą, kritinės filosofijos vienybės su moralės filosofija reikia ieškoti žmogaus padėtyje pasaulyje. Iš tikro , moraliniai poelgiai reikalauja ne tik pareigos suvokimo, bet ir praktinio pareigos išpildymo.
Kanto etikos ryšys su jo teorine filosofija, jo etinių idėjų prasmė, jo minties įdiegimas mokyme apie laisvę ir etiką, – šios problemos yra svarbiausios nagrinėjant Kanto etines koncepcijas.
1. PAREIGOS ETIKA
Vienintelis dalykas, kuris nuo pat pradžių aiškus yra žmoguje, – jo laimės siekimas, bet kokie žmogaus poreikiai ir interesai galiausiai priveda prie gėrio siekimo. Ir visi žmonių poreikiai bei interesai galiausiai prieina iki to, kad siekiama gėrio. Bet jeigu ir šią realistiška žmogaus aplinką galima atskirti nuo žmogaus asmeninės psichologijos ir priskirti žmogui kažkokį “tikrąjį” interesą ir siekį atskirai nuo jo tiesioginių, faktinių polinkių ir norų, tai vis tiek moralė, šiuo atveju, bus nukreipta link “protingo egoizmo”. Kantas pirmiausia čia svarsto, kaip moralistas, iš pačio dorovingiausio suvokimo taško, tuo pačiu įvedinėdamas savo logiką. Šiuo atveju jis gina moralinio motyvo skaidrumą. Žmogaus moralinis nusiteikimas turi būti toks, kad nelauktu “apdovanojimų” nei šiame, nei kitame pasaulyje, bet vykdyti savo pareigą nekreipiant dėmesio į bet kokias viltis (jų neturėti), kad ir laimės siekimo – “švarus”, tikrasis žmogaus siekis.
Kaip sako Kantas, moralės negalima laikyti priemone kažkokiam rezultatui pasiekti. Taip interpretuojant, dorovė tampa technine ir pragmatiška užduotimi. Toks veikimo principas, aišku turi savo vietą žmonių gyvenimuose, Kantas tai vadina sąlyginiais, hipotetiniais imperatyvais: jei norime pasiekti kažkokio rezultato, tai reikia elgtis kažkaip. Bet esmė tame, kad tokios taisyklės, nustatant priemones(metodai, būdai, keliai, technika) tikslui pasiekti, palieka nuošalyje klausymą apie pačių tikslų nustatymą. Ištikrųjų, negalima moralinius reikalavimus žmogui suvesti į kažkokius techninius dalykus, kurie, tik parodo, kaip efektyviau ir greičiau galima pasiekti norimo tikslo. Pirmiausia, ne kiekvienas tikslas gali būti pripažintas dorovingu, sėkmingi veiksmai gali būti ir antimoralinės krypties. Antra, ir geram tikslui gali būti naudojamos priemonės, nors ir efektyvios, bet antimoralinės. Tokiu atveju, hipotetinis imperatyvas, vadovaujantis techninių veiksmų eiliškumui, nieko nepasako apie veiksmų dorovingumą. Tikslo suvokimas, jokiu būdu neturi sutapti, su moralės reikalavimais – štai kokia problema iškyla šiuo atveju. Jos sprendimas būtų toks: gyvenime žmonės siekia skirtingų tikslų, bet iš jų – ypatingųjų, asmeninių, empirinių – tikslų neįmanoma iškelti dorovės. Priešingai, ši dorovė pripažįsta vienus teisingais ir smerkia kitus tikslus. Atrodo, kad ne tikslo supratimas sąlygoja moralines pareigas, o atvirkščiai, empyriniai tikslai gali būti pateisinami arba atmetami moralės. Todėl, kaip sako Kantas, tikslas, kuris iškeliamas, jau nustato moralės principus.
Kantas pirmasis etikos istorijoje atkreipė dėmesį į viską apimančius dorovės reikalavimus, į tai, kad jie išplinta tarp žmonių. Kantas ypatingą dėmesį
atkreipia į tai, kad moralėje žmogus turi pats suvokti veiksmų būtinumą, ir pats save versti tai daryti. Čia Kantas mato moralės specifiką, skirtingai nuo paprasčiausių žmogaus reikalavimų(vidinio paklusnumo ) išpildymo. Kantas neišveda moralės analizuodamas žmogaus būtį, istoriją, visuomenę, o paprasčiausiai postuluoja, kaip kažką pirmapradį duotą protui, ir kaip kažką ypatingą pasauliui suprasti. Kanto manymu, visiškai laisva valia, kurios principas turi būti kategoriškas imperatyvas, nenukreiptas į visus objektus, tai ir yra “vienintelis įstatymas”, neturintis savyje jokios kitos sudėties. Jis mano, kad iš visiškai formalaus įstatymo, sprendžiant bet kokią moralinę problemą, visada yra įmanoma tik viena išvada, veiksmo pradžia, principas.
Kanto etikoje dorovė glaudžiausiai susijusi su teise. Jeigu kažkokį žmogų pareiga privertė padaryti pasirinkimą ne savo artimo naudai, tai Kantui yra jo dorovės liudijimas. Tikrovėje, čia pasireiškia tik abstraktusis humanizmas – juk toli gražu ne visada tai būtų teisinga tikrovėje, tai yra tikrai ne visada “meilė svetimam” dorovingesnė už “meilę artimam”. Kantas teisus, kad dorovinis imperatyvas reikalauja suteikti žmogui jam reikalingą pagalbą, bet visiškai nereikalauja jų už tai mylėti. Kaip Kantas sakė, kad visiškai neprotinga būtų sakyti, kad privalome mylėti kitus žmones. Žmogus turi daug priežasčių mylėti savo artimą, ir tai yra visiškai teisinga, net jo priešų atžvilgiu. Ir iš tikro, pareigos jausmas, kaip ir nustumia šalin meilės jausmą, nes iš pareigos mylėti neįmanoma. Bet Kantas neteisus, sakydamas, kad šie du jausmai niekada negali sutapti, nes žmogiškumas kalba apie meilę visiems žmonėms, o tada ir kančia ir gailestis bus adekvatūs pareigai.