Kanto etika
5 (100%) 1 vote

Kanto etika

TURINYS

ĮVADAS 3

I. KANTAS – VISŲ LAIKŲ MĄSTYTOJAS 4

KANTO ETIKOS TEORINĖS PRIELAIDOS 4

DOROVĖ – ŽMOGAUS GERA VALIA 3

GALIA – SAVYBĖ AR SUGEBĖJIMAS? 5

KATEGORINIAI IMPERATYVAI 5

AUTONOMIJA 6

MORALUMAS 6

LITERATŪRA 9

Įvadas

Imanuelis Kantas (1724 – 1804), lietuvių kilmės vokiečių filosofas, vienas iš didžiausių visų laikų mąstytojų. Imanuelis Kantas yra žymiausias Naujųjų laikų filosofas, gyvenęs ir dėstęs Karaliaučiuje, pirmasis žmogiškąjį orumą ir žmogiškosios vertės jausmą parodęs esant moralės pagrindu.kanto etika yra principų, moralės pagrindų teorija, o ne elgesio taisyklių sąvadas. Jam daug svarbesnis yra poelgių vidinis neprieštaringumas, poelgio teisingumo suvokimas, o ne išorinis, atsitiktinis jo pateisinimas.

I. Kantas gimė Karaliaučiuje smulkiųjų miestelėnų šeimoje. Ši kilmė paveikė jo asmenybę: įpratino laikytis gyvenime griežtos tvarkos, paremtos nuosaikumo ir vidinės drausmės dorybėmis, išmokė neprieštaraujant susitaikyti su sunkumais, spręsti konfliktus labiau pasikliaujant protu, gerai apgalvojus, o ne pasiduodant aistroms, kad sprendimai galėtų atlaikyti sąžinės teismą, skatino atkakliai pajungti savo mokslinį gyvenimą vienam tikslui, atsargiai ir santūriai žiūrėti į viską, kas nepriklauso savų interesų sričiai ir kompetencijai, ir laisvai, nešališkai bei savarankiškai spręsti apie savo srities dalykus.

I. Kantas – visų laikų mąstytojas

I.Kantas buvo nuoseklus tyrinėtojas. Jaunystėje jis labai domėjosi gamta. Subrendęs ėmėsi proto tyrimų. Proto atžvilgiu jis buvo nusiteikęs labai kritiškai, tačiau niekada nepamiršo, kad būtent protas yra žmogaus žmogiškumo pamatas. Tyrinėdamas gamtą, I.Kantas norėjo rasti visų laikų mąstytojų taip trokštą paaiškinimą, kaip galima materialybė ir idealybė, kokia jų esmė ir kaip jos egzistuoja pasaulio pavidalu. Jo sukurtą Saulės sistemos išsivystymo teoriją mokslas žino kaip Kanto-Laplaso teoriją. Ją kurdamas, I.Kantas įsitikino: jeigu materiją suprasi mechaniškai, t.y. kaip negyvą, inertišką masę, o jos kitimą – kaip Visatos pakeitimą, tai ir gyvasties, ir proto šitokia materialybė pagimdyti negali. Idealumas turi egzistuoti šalia materialumo. Kas yra idealumas, kokia jo kilmė – paslaptis, tačiau jo skirtingumas nuo materialumo – faktas, į kurį negalima nekreipti dėmesio. Tai buvo nepaprastai svarbi I.Kanto gamtos tyrinėjimų sąlygota švada – ja buvo paremta visa proto tyrimų programa. I.Kanto išskirtos moralės charakteristikos tapo pagrindu formuojantis daugumai vėlesnių etinių sistemų. Etinis intuityvizmas, analitinė etika, fenomenologinė vertybių teorija, egzistencializmo ir neoprotestantizmo etika vienaip ar kitaip remiasi kantiškąja moralės samprata.Kanto etikos teorinės prielaidos

Etika 1. Mokslas tiriantis moralę; 2. Žmonių elgesio normų visuma.

Kantas žmogų apibrėžia kaip protingą baigtinę būtybę. ”Proto” sąvoka ypač svarbi visai jo filosofijai. Protas yra bet kokio pažinimo sąlyga. Tai, kad mes pasaulyje įžvelgiame tvarką, be kurios pažinimas būtų neįmanomas, yra proto nuopelnas. Jis suteikia mums galimybę pažinti gamtą, kuri pati savaime nėra tvarkinga ir kurios dėsningumai nėra jai būdingi, tai proto duodamas gamtos matymo būdas. Mums stebint ir tiriant gamtą, protas mums uždeda dėsningumų ” akinius”. Todėl mes gamtą pažįstame ne pačią savaime, o sutvarkytą mūsų sugebėjimo protauti.

“Grynojo proto kritikoje” I.Kantas formuoja tris pagrindinius proto interesus išreiškiančius klausimus:

1. “Ką aš galiu žinoti?”

2. “Ką aš privalau daryti?”

3. “Ko aš galiu tikėtis?”

Atsakyti į šiuos klausimus – reiškia parodyti, kaip galimi žmogaus teorinės ir praktinės veiklos būdai – mokslas ir dorovė.

Tradiciškai į antrąjį klausimą atsako moralės filosofija. Klausimas “Ką aš privalau daryti?” neišvengiamai atveda prie kito klausimo – “Kodėl aš privalau tai daryti”. Atrodytų, labiausiai priimtinas atsakymas – kad būtum laimingas. Toliau klausti tarsi beprasmiška, akivaizdu, kad laimė yra tai, ko trokšta kiekvienas žmogus. Tokiu atveju etika – praktinė disciplina, atsakanti į klausimą: “Ką aš privalau daryti, kad būčiau laimingas?”

I.Kantui toks atsakymas į pagrindinį klausimą nepriimtinas, prieštaraujantis pačiai klausimo esmei. Žodis “privalau” asocijuojasi su prievarta, o argi laimės siekimas žmogui nebūdingas natūraliai, argi nekeista žmogų versti būti laimingą? I.Kanto manymu, moralė nurodo, kaip mes privalome tapti verti laimės, o ne kaip mes privalome tapti laimingi. Taip pirmąkart etikos istorijoje buvo tiesiogiai iškelta dorovinės vertybės specifikos problema.

Atsakymą į klausimą, kame glūdi šis moralinis vertingumas, galįs duoti “įprastinis žmogaus protas”; todėl moralės tyrimas turįs vadovautis tokiu metodu: analitiniu keliu eiti nuo kasdieniško pažinimo prie aukščiausio principo apibrėžimo ir, tiriant tą principą ir jo šaltinius, sintetiniu keliu vėl eiti atgal iki kasdieniško pažinimo, kuriame jis taikomas. Dorovė – žmogaus gera valia

Etika moko, kaip žmogus turi elgtis su kitais žmonėmis. Etikos objektas yra dorovė – toks žmonių bendrabūvis, kuris gali būti laikomas
gėrio apraiška. Visuotinės reikšmės dorovė yra galima, jeigu jos principų bus ieškoma ne praktinio gyvenimo išmintyje (nes patirtis teduoda atsakymą apie vieną kurį atvejį), o grynajame prote, kuris gali duoti vieną visus veiksmus gėrio požiūriu bendravardiklinantį principą.

Pagrindas dorovei yra žmogaus gera valia. Gera valia, kuri vadovaujasi pareiga, niekad netaps blogiu: pareiga visada įjungia privalėjimą dorai elgtis kitų žmonių atžvilgiu. Pareigos šaltinis, kuris valiai iškyla kaip liepinys arba, anot I.Kanto, imperatyvas yra protas. Esama dviejų rūšių imperatyvų – hipotetinių ir kategorinių.

Hipotetiniu imperatyvu vadovaudamiesi, mes siekiame kokio nors išorybėje esančio tikslo – naudos, sėkmės ar pan. – veiksime teisėtai, teisingai, net kilniai – t.y. dorai, bet tai nebus besąlygiška dorovė, nebus absoliutus moralumas.

Visiška dora galima tik vadovaujantis kategoriniu imperatyvu – proto liepiniu valiai elgtis dorai ne dėl kokio nors išorinio tikslo, o dėl pačios doros kaip tikslo. Atskiro žmogaus atžvilgiu kategorinis imperatyvas reikalauja elgtis taip, kad kitas žmogus būtų ne priemonė, o tikslas. Visų žmonių atžvilgiu jis reikalauja elgtis taip, kad elgesys vieno žmogaus atžvilgiu galėtų tapti visuotine elgesio norma. Valstybės atžvilgiu kategorinis imperatyvas reikalauja elgtis taip, kad elgesys neprieštarautų valstybės įstatymams.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1010 žodžiai iš 3090 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.