Kanto ir aristotelio laimės samprata
5 (100%) 1 vote

Kanto ir aristotelio laimės samprata

„Aukščiausias žmogui pasiekiamas gėris yra sielos veikla jai būdingos dorybės prasme“

(Aristotelis)

„Du dalykai mano sielą pripildo vis didesnio susižavėjimo ir pagarbos – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje“

(I.Kantas)

Aristotelio „Nikomacho etiką“ galima vadinti pirmąja etikos sistema.Filosofo etinių pažiūrų centre – teisingos gyvensenos klausimas.Jis remiasi tuo, kad žmogaus veiklos ir poelgių tikslas yra siekti gėrio.Aukščiausią tikslą, kurio siekiama dėl jo paties, Aristotelis apibūdina kaip eudaimoniją arba „laimę“.

Kas, Aristotelio nuomone, sudaro laimę kaip aukščiausią žmogaus tikslą?Į šį klausimą galima atsakyti tik tuomet, kai aišku, kas sudaro apskritai žmogaus kaip būtybės veiklos savitumą.Kokia žmogui būdinga veikla atneša jam laimę?Aristoteliui laimė yra aukščiausias gėris.Laimė, pasak filosofo, žmogaus gyvenimo tikslas: žmogus visada ją pasirenka dėl jos pačios, o ne dėl kokio nors tikslo.Šis tikslas turėtų būti aukščiausias ir labiausiai siektinas, jis tarytum keltų kitus tikslus.

Mąstytojui žmogus – protinga būtybė.Protas esąs žmoguje tai, kas jame geriausia ir vertingiausia.Jau pati žmogaus prigimtis, jos konkretus realizavimas rodo, koks žmogus turi būti.Aukščiausia paskirtis – būti doram, nes tik toks žmogus daro tai, ką jis turi daryti.

Aristotelis teigia, kad kiekviena būtybė iš prigimties siekia jai būdingo gėrio, kuriame randa savo užbaigimą.Žmogiškasis gėris yra protinga sielos veikla.Toje veikloje žmogus randa laimę, kaip galutinį savo siekių tikslą.Eudaimonija „laimė“ nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. „Nikomacho etikoje“ sakoma: „Jeigu žmogaus darbu laikome tam tikrą gyvenimo būdą, t.y. gyvenimą kaip sielos veiklą ir darbą remiantis protinguoju sielos pradu,… tai aukščiausias žmogui pasiekiamas gėris yra sielos veikla jai būdingos dorybės (proto) prasme.“

Tuomet ar laimę sudaro dorybė? Kokių dorybių turėtų įgyti protu besivadovaujantis žmogus, kad būtų laimingas? Dorybė pagal filosofą yra dviejų rūšių: intelektinė ir etinė. Intelektinių dorybių žmogus išmoksta. Tai išmintis, mąstymas, protingumas. Etinių dorybių žmogus įgyja veikdamas.Norint pasiekti etinę dorybę, reikia laikytis vidurio kelio. Veiksmai, kaip mano filosofas, yra geri, kai laikomasi saiko.Perteklius ir stoka priklauso blogiui, o vidurys gėriui.Bet, anot mąstytojo, ne kiekvienas veiksmas ar afektas (pyktis, laimė, drąsa) tinkami vidutiniškumui, nes kai kurie iš jų yra savaime blogi (vagystė, žmogžudystė).

Mąstytojas pripažįsta, kad žmogaus dorybė priklauso nuo įpročių, nuo jų sąsajų su papročiais ir doru žmogų gali padaryti tiktai teisingas auklėjimas, įstatymai. Žmogaus elgesį, kuriam toną duoda aistros ir jausmai, turi padėti valdyti deramas ir nuolatinis auklėjimas, kurio uždavinys – ugdyti dorybes. Aptariamos čia dorybės yra drąsa, santūrumas, nuosaikumas, puikumas, sielos didingumas, geras būdas ar švelnumas, neišsišokimas draugijoje, šmaikštumas, kuklumas. Dorybę, pasak mąstytojo, galime apibrėžti kaip protingą vidurį tarp „per daug“ ir „per mažai“. Žmogus, kuris laikosi tikrojo tikslo, gyvena protingai ir nuosekliai, vengia kraštutinumų. Teisingiausiu keliu tarp dviejų kraštutinumų laiko „aukso vidurį“.

Aristotelis didžiausiu gėriu laiko laimę tokią, kurią lemia dora ir tvarkinga siela. Tai įmanoma, kai deramas auklėjimas suformuoja doros įgūdžius. Auklėjimas verčia ugdyti mąstymo galias, kad žmogus gebėtų rinktis. Žmogus, anot mąstytojo, iš gyvenimo turėtų imti tai, kas padaro „gyvenimą pageidaujamą ir neturint jokių trūkumų“. Atrodo, kad laimė ir yra tai, kas tobula, kas pakanka paties savęs, ji yra mūsų veiklos galutinis tikslas, o aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas – realizuoti save kaip protingą būtybę, sukurti save patį., o aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas – realizuoti save kaip protingą būtybę, sukurti save patį. „Kaip olimpiadose ne tie apvainikuojami, kurie yra gražiausi ir stipriausi, o tie kurie dalyvauja varžybose – iš jų kai kurie tampa nugalėtojais, – taip ir gyvenime tik tie gauna pergalės vainiką, kurie teisingai veikia.“

Doroviniame, pasak autoriaus, tobulėjime, svarbus vaidmuo priklauso žmogaus valiai, kuri turi padėti saugotis to, kas malonu ir smagu.Mąstytojas siūlo vengti malonumo ne apskritai, o kiekvienu atveju apie jį spręsti sveiku protu, visur ieškoti vidurio, o kartais, jei reikia, ir nukrypti į pertekliaus ar stokos pusę, t.y. iš dviejų blogybių pasirinkti mažesniąją. „Jeigu etinė dorybė yra valios laikysena, o valia yra aukštesnis siekis, tai įžvalga turi būti nukreipta į tiesą, siekis turi būti teisingas, jei apsisprendimas turi būti geras, vienas ir tas pat turi būti tai, kam pritaria mąstymas, ir tai, ko ieško siekis“. Aristotelio požiūriui būdinga tai, jog dorovinė laikysena kyla ne iš pačios įžvalgos, bet įgyjama praktika: nuolatinėmis pratybomis, pratimais bei lavinimusi.

Aristotelis sutinka ir su tuo, kad laimei reikia ir išorinių gėrybių, nes neturint materialinių
išteklių, „neįmanoma arba bent nelengva kilniai elgtis.“

Laimei reikia tobulos dorybės ir ištiso gyvenimo. Nė vienas laimingas žmogus negali tapti nelaimingas, teigia filosofas, nes jis niekada nedarys to, kas yra žema ir ko verta neapkęsti. Teigia, kad protingas žmogus visas laimės permainas būtinai iškęs ir kiekvienu atveju pagal aplinkybes kiek tik įmanoma kuo geriausiai jomis pasinaudos.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 872 žodžiai iš 2737 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.