Kanto įtaka baudžiamajai teisei
5 (100%) 1 vote

Kanto įtaka baudžiamajai teisei

112131415161

I.KANTO FILOSOFINIO MOKYMO ĮTAKA

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS TEORIJAI IR

PRAKTIKAI

Kursinis darbas

T u r i n y s:

ĮŽANGA

a) I.Kanto biografija ir gyvenimas…

I. Kantas apie teisę

II. Kanto teisinis pozityvizmas

a) I. Kanto pozityvizmas…

III. Kanto asmens laisvės teorija

a) Liberalizmas-doktrina, iškėlusi asmens laisvės kaip idealo idėją

IV. Nusikaltimas ir jį padariusio asmens valia

a) Kanto priežastinis motyvų ir valios sąlygotumas ir baudžiamoji atsakomybė

IŠVADOS

LITERATŪRA

ĮŽANAGA:

a) I.Kanto biografija ir jo gyvenimas

Nagrinėjama tema įpareigoja apžvelgti vokiečių filosofijos pradininko, mokslininko I.Kanto biografiją ir gyvenimą, kalbant apie svarbą baudžiamosios teisės mokslo teorijai ir praktikai.

1724m.balandžio 22d. Karaliaučiuje, Johano Georgo Kanto šeimoje, gimė sūnus. Pagal senąjį Prūsijos kalendorių buvo švento Immanuelio diena, ir berniuką pavadino šiuo bibliniu vardu, išvertus reiškiančiu” dievas su mumis”1

Kanto prosenelis buvo baltų kraujo, o būsimojo filosofo motina kilusi iš Niurnbergo. Šeimoje jis buvo ketvirtas vaikas. Beveik visą savo amžių jis nugyveno viename mieste-Karaliaučiuje, niekada nebuvo išvykęs iš Rytų Prūsijos.

Suėjus aštuoneriems metams Immanuelį atidavė į “Frydricho kalegiją”, į valstybinę gimnaziją, o jau 1740m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą, 1755 – 1770m. buvo docentas, 1770 –1796m. profesorius, 1768 ir 1788 m. rektorius.

I. Kanto pažiūrų raida skiriama į du laikotarpius: iki kritinį ir kritinį (nuo “Apie jutimiškai suvokiamo ir protu suprantamo pasaulio formą ir principus”, 1770m.). Pirmuoju daugiausia sprendė gamtos mokslų (“Visuotinė gamtos istorija ir dangaus teorija”, 1755m.) ir gamtos filosofijos problemas.

Kritinio laikotarpio svarbą (pirmiausia “Grynojo proto kritikoje”, 1781m.) daugiausia sprendė pažinimo klausimus. Kritika vadino pažinimo formų ir sugebėjimo pažinti ribų tyrimą.Tirdamas Kantas reiškėsi kaip dualistas. Visų pirma postulavo daiktų, kokie egzistuoja iš tikrųjų, nepriklausomą nuo sąmonės buvimą.Toliau nukrypo į subjektyvų idealizmą: daiktai patys savaime esą nepažinųs; pažinti galima tik sąmonės reiškinius, t.y. daiktus, kaip juos atspindi pojūčiai, tik to nepakanka daikto esmei atskleisti, kadangi pojūčiai negalį duoti tikrų žinių apie daiktą. Čia išdėstytos I. Kanto pažiūros į pažinimą, keldamas klausimą, kaip savo ir vaizdinių pagrindu galima pažinti daiktus.

Etiką (“Praktinio proto kritika”, 1788m.) I. Kantas grindė teiginiu , jog moralinis dėsnis galįs būti tik formalus. Moralinio elgesio istoriškai realaus turinio vertinimas neleistų tam dėsniui būti besąlygiškai būtinu ir besąlygiškai visuotiniu. Kantas nenuoseklus: šis kategoriškas reikalavimas prieštarauja reikalavimui elgtis taip, kad kiekviena asmenybė visada būtų laikoma esanti pati sau tikslas ir niekada tik priemonė 1.

Nenuosekli ir formalistinė Kanto estetika (“Sprendimo galios kritika”, 17990m.). meno kūrinio estetinis vertinimas, pasak Kanto, savitas tuo, kad remiasi ne sąvoka, o ypayingu pasitenkinimu, kylančiu stebint kūrinio formą.

Filosofo teisės teorija išdėstyta veikale “Die Metaphysik der Sitten”, jo pirmojoje dalyje “Metafiziniai teisės mokslo pagrindai”, 1977m. Knyga suskirstyta į šias dalis: a) privatinė teisė ir b) viešoji teisė. Pirmojoje dalyje yra tokie skyriai: priemonė turėti ką nors iš išorinio, kaip sava ir priemonė įsigyti ką nors. Savo ruožtu skyrius dalijamas į skyrelius: daikto teisė, asmens teisė, daikto ir asmens teisė, apie idealųjį įgijimą ir subjektyviai sąlyginis įgijimas teismo akivaizdoje. Antroje dalyje tokie skyriai: valstybinė teisė, tarptautinė teisė ir pasaulinė pilietinė teisė 2.

Visi pažinojusieji Kantą sako, kad jis buvo linkęs bendauti, atjaučiantis žmogus. Jis daug dirbo, mėgo savo darbą, tačiau žinojo ne tik dirbti. Jis mokėjo ilsėtis ir pamogauti, gilamintį mokslininką suderindamas su aristokratišku blizgesiu3. Filosofas buvo nedidelio ūgio, šviesūs plaukai, žydros akys, aukšta kakta, graži laikysenaKantas-XVIII amžiaus filosofas. Kritinės filosofijos sistema buvo sukurta ir užbaigta. Jo šlovė pasiekė apogėjų. Kantas buvo trijų akademijų (Berlyno, Peterburgo ir 1789m. Sienos) narys. Bet Kantas niekada nepatirdavo nusiraminimo, tačiau jis žinojo: svarbiausia padaryta4. Buvo 1804m. vasario 12oji, 11 valanda. Kantas mirė.

Kantas yra lyginamas su Sokratu, ir ne be pagrindo: tarp jų esmės ir minties yra giminystį – abu buvo laisvos dvasios ir visai svetimi tuštybei. Jie linkę pažinti gyvenimo uždavinius ir dalykus, o išoriniai padariniai jiems nerūpi: vidaus pašaukimas viešpatauja juose, o išorinė padėtis ir veiksmas jiems turi mažiausią reikšmę5

I.KANTAS APIE TEISĘ

Yra išskiriamos dvi pagrindinės teorijos: pasak Hugo Grotiaus, žmogus yra visuomenės narys, nori gyventi kartu su panašiais į save, bet yra ir kita žmogaus prigimtinė teorija, kurios atstovas Hobees teigė, kad žmogus žmogui yra vilkas. Tačiau giliau pažvelgus pamatysime, kad šios dvi teorijos yra suderinamos, viskas priklauso nuo tų atspirties taškų, kuriuos pasirinkdamas žmogus auklės save. Visuomenėje yra ir savitarpio santaikos ir savitarpio neapykantos pagrindų. Viskas
priklauso nuo to ar asmuo linksta į visuomenę, ar jis jaučia, kad jį kažkas stumia nuo visuomenės santykių, o tie santykiai pareina nuo to, kokia teisė veikia visuomenėje.

Kantas įdėjo didelį indėlį bandant atskleisti teisės turinį, nes tai ,žinoma, labai svarbu ir baudžiamajai teisei, kuri yra teisės sudedamoji dalis ir tik suvokę kas yra teisė apskritai mes galėsime gilintis į baudžiamąją teisę.

Taigi kas yra teisės mokslas pagal I. Kantą?

Tai būtent tie įstatymai, kuriems sukurti galima taikyti išorinę įstatymų leidybą, turinio tyrimas ir vadinamas teisės (jus) mokslu . Kartu tai gali būti ir pozytiviosios teisės mokslo sudedamoji dalis, jeigu tokia įstatymų leidyba yra tikrovėje. Pasak I. Kanto teisės žinojimas arba išmanymas – tai, kai žinoma išorinių įstatymų pritaikymas atskirais atvejais. Žymusis Kantas turėjo tikslą išsiaiškinti kas yra teisė, todėl ieškojo to, kas turi būti pripažinta teise, vadinasi, ieškojo tiesos. Iš karto be tyrinėjimų jis teisę apibrėžė taip: “ teisė yra visuma sąlygų, kurioms esant vieno valia gali būti suderinta su kito valia pagal bendrą laisvės įstatymą”. Tai objektyvi teisės ypatybė, o subjektyvioji tos sąvokos ypatybė išreiškiama kaip pasielgimo taisyklė: “Elkis išoriškai taip, kad laisvas tavo valios išreiškimas galėtų būti suderintas su kiekvieno laisve pagal bendrą įstatymą”, o privalėjimo pagrindo reikia ieškoti dorovėje.3

Pats Kantas labai unikaliai ir protingai skiria teisę nuo kitų etikos normų.

Pagal tikslus normos skiriamos į dvi grupes: techninės normos, etinės normos.

Techninė norma yra apibrėžiama kaip taisyklė, kuri apibrėžia kaip reikia veikti norint pasiekti užsibrėžtų tikslų, kurie gali būti labai įvairūs. Joms būdingas požymis tas, kad jas žmogus gali vykdyti, bet gali ir nevykdyti, o etikos normos yra skirtos žmonių savitarpio tikslam suderinti ir jos visais atvejais yra privalomos. Kalbant apie šių normų turinį reikėtų pastebėti, kad jis nevienodas: techninės normos turinys objektingas, technikos atžvilgiu negali veikti prieš tam tikrus dėsnius, o etikos normų turinys yra subjektingas, nes vykdymas pareina nuo žmogaus įsitikinimų.1 Dabar teaišku, kad teisę priskirime prie etikos normų. Bet pati teisės sąvoka dar neaiški, nes norint apibrėžti bet kokio reiškinio sąvoką reikia nurodyti pagrindinius požymius:

a) pažymis bendras visiems tos giminės reiškiniams;

b) pažymis, kuris skiria juos nuo kitų tos giminės reiškinių2

Pats bendriausias požymis, nurodytas anksčiau yra tas, kad teisė yra etinė norma. Tačiau savo ruožtu šita grupė normų yra klasifikuojama: teisės ir dorovės. Šitokia normų klasifikacija padeda suvokti, kad teisės ir dorovės normos skiriasi, nepaisant to, kad šios normos yra traktuojamos kaip liepimai, kaip elgesio variantai nurodantys tam tikrą elgesį (vieno ar kito nedaryti ir atvirkščiai). Išskirtinis požymis yra asmens valios veikla, kuri savo ruožtu yra skirstoma į motyvą, taisyklę ir pasielgimą. Būna ir taip, kad vienas ar kitas poelgis atitinka ir neprieštrauja etikos normos, bet nepaisoma, neatsižvelgiama į poelgio motyvą, o kitais atvejais vykdant normos liepimą yra žiūrima į motyvą. Taigi, gera valia bus tik ta valia, kurios pasielgimas dorovės norma yra ne vien taisyklė, bet ir motyvas. O valia, kur etikos normą ima sau tik pasielgimo taisykle, ir vykdo ją ne dėl to, kad to reikalauja dorovė, bet dėl kitų priežasčių, todėl ji bus tik legali, teisėta, bet ne dorovinė. Kitaip sakant, dorovė normuoja pasielgimus iš sielos vidaus, o teisė normuoja tik išorės pasielgimus.3 Būtent taip žymus filosofas pateikė teisė ir tokią jos klasifikaciją. Teisė, pagal I.Kantą, yra turinys sąlygų, kuriomis vieno valia gali būti sujungta su kita valia pagal visuotinį laisvės įstatymą4. Kiekvienas tasai veiksmas, kurio taisyklė gali suderinti vieno valios laisvę su kiekvieno kito laisve, remiantis visuotiniu įstatymu. Taip filosofas formuluoja tesę, nekalbant apie tai, kad daug dėmėsio skiria teisingumo, privatinės teisės, būtinumo teisės sąvokų analizei.

POZITYVIZMAS:

a) I. Kanto pozityvizmas

Norint suvokti I. Kanto pozityvizmą pirmiausia turime suvokti ir apibrėžti, kas yra pozytivizmas apskritai, kaip jis suvokiamas bendrąja prasme. Pozityvizmas išvertus iš lotynų kalbos reiškia- teigiamas. Tai šiuolaikinės buržuazinės filosofijos kryptis, skelbianti, kad vienintelis teisingo, tikrojo žinojimo šaltinis yra konkretūs (empyriniai) mokslai, ir neigianti pažintinę filosofinio tyrimo vertę1. Yra teigiama, kad pozityvizmo atsiradimą skatino spekuliatyvinės filosofijos nesugebėjimas, negalėjimas spręsti filosofijos iškeltų problemų, kurių kilimą intensyviai skatino besivystanti mokslų raida. Buvo nukrypimas ir į kitą kraštutinumą. Pozityvizmas iš viso atmetė teorinę spekuliaciją kaip priemonę žinioms gauti, o ankstesnias sąvokas, išvadas (apie būtį) , kurios dėl savo abstraktumo negali būti išsprendžiamos ar patikrinamos patyrimu buvo paskelbtos klaidingomis.

Pats pozityvizmas norėjo vadintis “nemetafizine” filosofija, kurios pagrindinis principas, uždavinys – grynas faktų aprašymas, o ne jų aiškinimas. Pozityvizmo pradininkas buvo Kontas, kuris ir įvedė pozytivizmo sąvoką.

Istoriškai
išskiriami trys pozytivizmo vystymosi etapai. Pirmojo etapo atstovai daugiausia dėmėsio skyrė sociologijai. Skirtingai antrojo etapo atstovai, kuriems svarbiausia buvo atsisakyti formalaus objektyviai realių daiktų pripažinimo, o pažinimo problemas traktavo, laikydamiesi kraštutinio psichologizmo, kuris pereina į subjektyvizmą. Ir trečiasis pozytivizmo etapas, kitaip dar vadinamas neopozityvizmu jungė daugelį krypčių, o pagrindinę vietą užima kalbos, simbolinės logikos problemos, mokslinio tyrimo ir kt. Atmetę psichologizmą, šios pozityvizmo krypties atstovai ėmėsi “mokslo logiką” suartinti su matematika, formallizuoti gnoseologines problemas2.

Pati pozityvioji teisė – tai visuma tų juridinių normų, kurios veikia organizuoto vieneto (dabar valstybės) ribose ir santykiuose tarp organizuotų visuomenės vienetų (tarptautiniuose santykiuose), tokia teisėir vadinama pozitingąja (veikiamąja) teise3 . Kadangi teisė yra interesų apsaugojimo ir laisvės apribojimo forma, tad reiktų teisę skirti į dvi rūšis:viešąją ir privatinę. Priklausomai nuo to kieno reikalavimus saugoja teisė nuo įžeidimų:ar

atskiro asmens, ar visuomenės valdžios. Jei iš teisės pažeidimo suvoksime, kad nukentėjęs gauna teisę reikalauti tiktai atlyginimo – tai bus privatinė teisė. Jei valstybės valdžia imasi tam tikrų priemonių blogiems padariniams atitaisyti, gausime viešąją teisę 1

Nenuostabu, kad ir žymiam filosofui I. Kantui rūpėjo pozityvizmo keliamos problemos: kur ir už ką galima bausti ir pan. Jis visa tai suvokia neatsiejamai nuo realybės. Imanuelis Kantas reikalauja, kad būtų baudžiamas ne žmogus, o tik jo priešinga teisei veika. Ta veika yra priešinga įstatymui, o teisė yra apibrėžiama, pagal I. Kantą, taip: tai turinys sąlygų, kuriomis vieno valia gali būti sujngta su kita valia pagal visuotinį įstatymą. Kaip matome jis apibrėžia ne tik kaltę, filosofas taip pat teigia, kad būtent valstybei priklauso teisė vertinti nusikaltėlio asmenybę. Pozityvizmas pasireiškia ir konkrečiai, realiai, jog baudžiama tada, kai nusikaltėlis pažeidė tam tikras elgesio taisykles ir ši veika buvo sąlygota nusikaltėlio valios, ir tokia valia, nulėmusi priešingą teisei veiką, yra kaltė.

IV. KANTO ASMENS LAISVĖS TEORIJA:

a) Liberalizmas – doktrina iškėlusi asmens laisvės kaip idealo idėją

Moderniojo liberalizmo ištakos siekė Švietimo amžių, kai sustiprėjus reakcijai prieš monarchų absoliutizmą, buvo iškelta asmens laisvės idėja, isivyravo žmogaus prigimtinių teisių idėjos. Valstybei buvo suteikta nauja prasmė – iškelta idėja, kad valstybę valdantieji turi tarnauti valdomiesiems, valstybės uždavinys – pasirūpinti savo žmonių gerove. Šios idėjos buvo grindžiamos visuotinės sutarties teorija, teigiančia jog pati valstybė buvo sukurta, susitarus atskiriems individams ir suteikus jų atstovam išreikšti tautos valią, suverenitetą. Valstybės tikslai, paskirtis įgavo aiškią išraišką Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, kur nurodoma, jog valstybė – tik priemonė, turinti padėti vystytis individui, apsaugodama jo prigimtines teises.

Nagrinėdami I.Kanto filosofinio mokymo įtaką baudžiamosios teisės teorijai ir praktikai, mes negalime nešnekėti apie liberalizmą. Visas baudžiamosios teisės mokslas, galime sakyti, prasidėjo nuo žymiųjų liberalizmo pradininkų darbų – Š.Montekje “Apie įstatymų dvasią”, Ž.Ž.Ruso “Visuomenės sutartis”. Humanistinės idėjos vėliau rado platų atgarsį daugelio pripažintų teisininkų ir filosofų darbuose. Vienas iš jų ir buvo I. Kantas.

Liberalizmas yra tik valstybės teorija, jau nuo Prancūzijos revoliucijos laikų tapusi valstybės veiklos principu. Įstatyminės priemonės, skirtos valstybės veiklos organizacijai, bei šios veiklos ribų nustatymui, buvo ypatingai veikiamos liberalaus požiūrio. Baudžiamoji įstatymleidystė nėra išimtis. Trumpai apibrėžti liberalizmo įtaką beveik neįmanoma, bet galima būtų nurodyti pagrindines šios įtakos kryptis ar, filosofų manymu, svarbiausius liberalizmo ir baudžiamosios teisės sąlyčio taškus:

1) remiantis asmens laisvės postulatu, pozityvioji teisė turi apibrėžti, kokiais atvejais

atsiranda ius puniendi – valstybės teisė nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą. Iš čia seka baudžiamajai teisei svarbus principas nulla poena, nullum crimen sine lege bei analogijos taikymo baudžiamojoje teisėje uždraudimas;

2) valstybės įsikišimas į asmens laisvės sferą turi būti apribotas, ir tokia galimybė gali

atsirasti tik tada, kai reikalinga reakcija į neteisę (priešingus teisei veiksmus). Toks bausmės tikslas yra vienintelis ir bausme neturi būti siekiama kitų tikslų: taigi liberalizmas remiasi bausmės, kaip atpildo ar net keršto už padarytus neteisėtus veiksmus, principo;

3) valstybė gali bausti nusikaltėlį tik tada, kai jis padarė nusikaltimą, vadovaudamasis

savo valia. Tik kaltas nusikaltėlis gali būti nubaustas. Kaltė gali būti traktuojama tik kaip normos pažeidimas, o ne kaip antiteisinės asmens pažiūros. Skirdama bausmę, valstybė neturi atsižvelgti į nusikaltėlio asmenybę, charakterį: liberalizmas supranta kaltę formaliai.

Jei mes pabandytume nukrypti nuo bausmės apskritai ir atsigręžtume į bausmės būdus, priemones, susidurtume su
sunkiausia bausme – mirties bausme, kurios problema aktuali ne tik dabartinėmis dienomis. Mirties bausmės klausimas buvo sprendžiamas jau nuo seniausių laikų, o ypatingai smarkiai iškilo viešumon kartu su asmens laisvės bei valstybės teisės bausti (ius puniendi) pagrindimo idėjomis , kurios ypač rūpėjo filosofui Kantui, t.y. kartu su liberalizmu. Turbūt nekyla klausimų, kodėl liberalizmo , kaip globalaus požiūrio į mus supantį pasaulį, atstovai visais būdais stengėsi įrodyti mirties bausmės žalą ar netgi neteisėtumą (ne pagal pozityvius įstatymus, o pagal prigimtinius, gamtos dėsnius) : prigimtinė žmogaus teisė į gyvybę neliečiama, jos jokia jėga pažeisti negali. Literatūroje dėl to vyrauja tam tikras liberalizmo išskyrimas: liberalizmas, kaip požiūris į supantį pasaulį, ir politinis liberalizmas. Toks politinio liberalizmo atstovas, pateisinęs mirties bausmę, buvo K.G.v. Wachteris, tiek kiek ji reikalinga neteisės pašalinimui ir teisės sankcionavimui, t.y. teisinės tvarkos apsaugai.

Bausmę valstybė taiko tik tiems savo pavaldiniams, kurie įvykdė priešingą teisei veiką kaltai. Kaltės sąvoką liberalizmas siekė išgryninti iki visiškai teisinės prasmės, be jokių jos metateisinių elementų. I.Kantas yra tikras liberalaus mokymo atstovas. Liberalizmas reikalauja, kad būtų baudžiamas ne žmogus, o jo priešinga teisei veika, kadangi kitų tikslų, o ne atpildo už padarytą veiką, susiejimas su bausme, pagal I.Kantą, prieštarauja asmenybės orumui, orumo sąvokai. Valstybei priklauso teisė vertinti nusikaltėlio asmenybę. Liberalizmas baudžia tik tada, kai yra tam tikras, subjektyvus nusikaltėlio santykis su veika, leidžiantis nusikaltėlį “padaryti” atsakingu. Nusikaltėlis savo veika pažeidė tam tikras elgesio taisykles, ši veika buvo sąlygota nusikaltėlio valios, ir tokia valia, nulėmusi priešingą teisei veiką, yra kaltė.

Kaip matome I. Kanto bausmės suvokimas yra ypatingas, o baudžiamajai teisei bausmės sąvoka yra labai svarbi, o jos sprendžiamumas aktualūs ir Kantui ir kitiems liberalizmo šalininkam, kurie pateikė tik vieną valstybės teisės bausti nusikaltėlį pagrindimą: quia peccatum est.

Suvokdami, kad teisė daro neabejotiną įtaką asmens valiai, (būtent kito asmens tam tikri įgaliojimai reikalauti ar paliepimai įvykdyti) turėtume pakalbėti ir apie teisės ir baudžiamosios teisės tikslą. Filosofas, kuris vienas iš pirmųjų sukūrė laisvės intereso teoriją ir jos idėjas perimant galima pritaikyti baudžiamojoje teisėje yra Immanuelis Kantas. Teisės mąstytojai, filosofai šalia asmens laisvės teorijos išskiria ir asmens intereso teoriją. Asmens laisvės teoriją, kaip jau minėjau, sukūrė Immanuelis Kantas dar XVIII amžiuje.

Filosofo nuomone, asmens laisvės teorija turi būti klasifikuojama į dvi grupes:

1) vidinę laisvę;

2) išorinę laisvę.

Pirmąją žymus mąstytojas vadino žmogus valios galėjimu nusistatyti savo veikimui iš teisės reikalavimų, o išorės laisvė – tai asmens galėjimas veikti taip, kaip jam leidžia jo fizinė jėga. Šitas veikimas kliudo kitiems asmenims, ir todėl reikalingas toks žmonių pasielgimų suderinimas, prie kurio kiekvieno laisvė galėtų nekliudyti visų kitų laisvei.1 Immanuelis Kantas labai taikliai ir aiškiai apibrėžia teisės vykdymą teigdamas, kad tai apsielgimų ir suderinamumų vykdymas. Reikalingas toks suderinamumas, kad prie jo kiekvieno žmogaus laisvė turėtų nekliudyti visų kitų žmonių laisvei. Tai aktualus principas įtvirtintas ne tik Lietuvo Respublikos Konstitucijoje (28str.), bet ir BK atskiruose str. , nors ir netiesiogiai, realizuojmas šis principas. Dabar šį principą galima pritaikyti kitaip: svarbus uždavinys yra tai, kad vienas ar kitas socialinis reiškinys netaptų nekontroliuojamas, todėl baudžiamajame įstatyme turi būti nustatomos nusikalstamo elgesio ribos, formuojami baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus, taip pat atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės pagrindai, sąlygos, turi būti nustatytos sankcijos ir pan. Pati teisė šiuo atveju iš vienos pusės tarsi atriboja asmens laisvę, taip suderindama savitarpio santykius (veikdama kaip tam tikras savitarpio santykių reguliatorius), o iš kitos pusės suteikia žmonėm laisvę, taip gindama asmenį nuo tų kurių veikimas kliudo kitiems asmenims veikti. Taigi pagal I.Kantą pagrindinis teisės principas , uždavinys yra užtikrinti asmens laisvę, kas labai svarbu ir baudžiamosios teisės teorijai ir praktikai, nes vienas iš svarbesnių baudžiamosios teisės uždavinių šiuolaikinėje valstybėje yra užtikrinti valstybės saugomus gėrius, į kuriuos įeina ir asmens laisvių užtikrinimas. Remiantis tais pagrindais baudžiamoji politika nustato piliečių teisių ir laisvių gynimą ir jų apsaugos ribas. Taigi matome, kad I. Kanto principas, jog žmonių poelgis turi būti suderintas taip, kad nekliudytų kitiems žmonėms, bei jų laisvei yra naudojamas ir baudžiamosios teisės nuostatose.

Čia pat šalia I.Kanto įtakos, suformuluotos asmens laisvės teorijos, jos įtakos baudžiamajai teisei , reikėtų užsiminti apie dar vieną liberalizmo idėjų šalininką, Francą von Listą. Sociologinės baudžiamosios teisės krypties liberalizmo šviesoje pradininkas. Taip kaip žymusis Kantas, F. v. Listas nebuvo liberalizmo idėjų priešininkas,
būtent, nagrinėdamas baudžiamosios teisės dogmatiką, jis rėmėsi būtent šia doktrina, tvirtindamas, kad visuomenės kova su nusikaltimais gali būti vaisinga tik tada, jeigu, pirma, bus gerai žinomos nusikaltimų prižastys, o antra – toji įtaka, kurią daro valstybės skiriamos bausmės nusikaltėliams. Todėl baudžiamosios teisės mokslas turi būti suskirstytas į kelias šakas, kurios viena kitą papildydamos sudarytų vieningą mokslą:

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3335 žodžiai iš 6522 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.