Įvadas
Rinkos ekonomika dar vadinama kapitalizmu veikia individualaus vartotojo dėka. Rinkos ekonomikosesmė yra ta, kad į klausimus kaip? ką? ir kam? gaminti atsako pirkėjai ir pardavėjai.Rinkos ekonomikos subjektai yra: namų ūkis, įmonė ir valstybė.
Kapitalizmas- ekonomikos sistema , paremta privačia gamubos nuosavybe, konkurencija bei pelno motyvu, kur asmenims bei privačioms firmoms leidžiama turėti didelius kapitalo kiekius, o pagrindiniai verslo sprendimai priimami, esant minimaliam vyriausybės ekonominiam kišimuisi.
Kapitalizmo sąlygos:
Konkurencija – tai rinkos situacija kai yra pakankamai daug pirkėjų ir pardavėjų.
Privati nuosavybė – savininko turtas su kurio galima atlikti veiksmus, kuriuos leidžia įstatymas, tačiau tie veiksmai yra riboti.
Laisvė rinktis – prekės.
Vyriausybės vaidmuo
Pelno motyvas
Savanaudiškumas – savo naudos maksimilizavimas, gamintojas, kad galėtų didesnį pelną mžesniais kaštais.
1. RINKOS STRUKTŪROS IR KONKURENCIJA
Rinkos gyvuoja visur, kur tik žmonės sueina, norėdami pirkti ir parduoti savo prekes ir paslaugas. Prekių ir paslaugų mainymas į pinigus – tai dirvonai žmonėms plėtoti verslą. Ar rinkos visada esti konkurentiškos ir veiksmingos? Rinkos ekonomikos sąlygomis įmonių (firmų) gamybos konkurencija ne tik neišvengiama, bet ir būtina, nes skatina kelti gaminių techninį lygį, ieškoti naujų rinkų ir kt. Konkurencinė rinka turi privalumų. Gamintojai stengiasi mažinti gamybos kaštus ir šitaip didinti pelną. Kuo mažesni gamybos kaštai, tuo ji veiksmingesnė, tuo žemesnės kainos. Konkurencinių rinkų sąlygomis gamintojai stengiasi gaminti geresnius produktus ir prisivilioti daugiau pirkėjų.
Konkurencija – tai rinkos situacija, kai yra pakankamai daug pirkėjų ir pardavėjų, egzistuoja laisvo įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos galimybės bei prieinama informacija apie kitų gamintojų kainas; tai tokia rinkos sandaros(struktūros) forma, kurioje firmų aptarnaujančių rinką skaičius parodo, kokia yra rinka.
Kitaip tariant, konkurenciją reikėtų suvokti kaip varžybas tarp pirkėjų ir pardavėjų, perkant ir parduodant prekes arba paslaugas. Tai toks reiškinys, kai firmos konkuruoja vienos su kitomis dėl savo prekių pirkėjų (ryški firmų kova, remiantis kainų skirtumais, prekių ir paslaugų įvairovės būdais ir tt.).
Kiekvienas žmogus, įmonė (firma) gali dirbti tokį darbą, kuris jam labiausiai patinka, gaminti tokius gaminius, kurie yra reikalingiausi ir duoda didžiausią naudą ir pelną. Rinkos ekonomikai sustiprėjus ir išsiplėtojus, išryškėjo atskirų ūkio šakų ‘struktūra’. Ekonomistai dažnai kalba apie rinkos struktūrą.
Rinkos struktūra- tai ekonomiškai svarbių rinkos požymių visuma, apsprendžianti gamintojų elgesį; tai rinkos sutvarkymo būdas.
Taigi analizuojant rinką reikia žinoti prekių konkurenciją, t.y. ar pardavėjų yra daug, ar mažai, išsiaiškinti konkrečią firmų (įmonių) sąveiką. Rinkos struktūra remiasi gamintojų (arba pardavėjų) santykiniu pajėgumu rinkoje, ji analizuoja pardavėjų skaičių, gaminio rūšį, kainos kontrolę, produkto kelio įrinką sąlygas. Galima išskirti šias pagrindines rinkos struktūras ir organizavimo formas: tobuloji konkurencija; monopolinė konkurencija; oligopolija; monopolija.Pagrindinės ekonominių rinkos struktūrų charakteristikos pateiktos 7.5.1 lentelėje.
7.5.1 lentelė
Ekonominių rinkos struktūrų charakteristika
Tobuloji
konkurencija Monopolinė
konkurencija Oligopolija Monopolija
Firmų
skaičius Daug nepriklau-
somų firmų. Nė
viena jų
nevyrauja
rinkoje Panašias
prekes ir
paslaugas
teikia daug
firmų Panašias
prekes ir
paslaugas
teikia kelios
didelės firmos Viena didelė
firma
Kainų
kontrolė Nėra kontrolės.
Kainą nustato
rinka Įtaką riboja
prekių pakaitų
konkurencija Kainą dažnai
diktuoja
“kainų lyderis“ Labai
kontroliuo-
jamos
Produkto
diferencija-
vimas Nėra
diferencijacijos.
Gaminiai yra
tipiški ir
vienodos
kokybės Gaminiai ir
paslaugos
yra
diferencijuoti
pagal
konkrečių
rinkų reikmes Būdinga kai
kuriems
gaminiams
(kompiute-
riams, automo-
biliams). Rečiau
pasitaiko
standartizuotų
gaminių
(benzino) Nėra
diferencijacijos
Kelias į rinką
(naujos firmos
įkūrimo ir
pateikimo į
rinką kaina) Šioje rinkoje
firmą gana
lengva įkurti ir
pateikti bei
pasitraukti iš jos Palyginus
gana lengva
įsteigti naują
firmą, patekti
ir pasitraukti
iš šios rinkos Sunku patekti į
rinką. Dažnai
reikia didelių
kapitalo
investicijų Labai sunku ir
labai brangu
patekti į rinką
Perkant daugiau prekių, jų kaina kyla, o tai skatina gamintoją jų daugiau gaminti. Pamatę tai, konkurentai irgi darys tą patį. Gamintojai konkuruos (varžysis) vienas su kitu, stengdamiesi sukurti pirkėjams reikalingas prekes ir paslaugas pačia mažiausia kaina, tuo skatindami vartotoją daugiau pirkti. Tokiu būdu konkurencija reiškia varžybas tarp tų, kurie gamina prekes, ir tarp tų, kurie tas prekes perka, nes niekada nėra visko tiek, kad užtektų visiems. Todėl tie, kurie išgali mokėti daugiau, pirks brangesnę prekę, o tie, kurie negali tiek mokėti, – pigesnę.
Konkurencinės rinkos jėgos
priverčia gamintojus ,,šokti pagal vartotojų dūdelę’’:pasikeitus vartotojų poreikiams, pomėgiams, pasikeičia ir kainos;tada gamintojai skatinami didinti produkcijos gamybą arba atvirkščiai- mažinti ją.Tačiau gali vykti ir priešingas procesas, kai vartotojai,,šoka pagal gamintojų dūdelę’’.Pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje galima nusipirkti tik smulkaus cukraus, sufasuoto po 1 kg, arba maišuose po 50 kg.
Tačiau konkurenciją gali reguliuoti ir įvairūs kliuviniai, prie kurių pirmiausiai galima priskirti įstatyminius apribojimus ir produkto diferenciaciją.
Įstatyminiams apribojimams priklauso patentai, apribojimai kurti šakoje naujas įmones bei užsienio prekybos apribojimai.Patentai išradėjui suteikia išimtinę (monopolinę) teisę diegti naują prekę ar procesą, valstybė skatina išradybinę veiklą. Naujų firmų kūrimą šakoje galima riboti teikiant privilegijas, pavyzdžiui, naudojant vandenį, elektrą, gamtines dujas, telefono ryšius. Užsienio prekyba ribojama valstybės nustatomais dideliais muitų tarifais ir kovotomis užsienio firmų produkcijai.
Produkto diferenciacija reiškia, kad beveik kiekviena prekė turi ją pakeičiančią, konkuruojančią prekę –substitutą. Tiksliau tariant, konkreti firmos prekė yra diferencijuota nuo kitų šios šakos prekių, jeigu esant tokiai pat kainai, pirkėjai suteikia pirmumą (arba ignoruoja) būtent šiai prekei.
Todėl ,,grynąją’’ rinkos ekonomikos sistemą šiandieniniame pasaulyje vargu ar rastume. Dabartinio pasaulio šalyse yri mišri – rinkos ir valstybės – ekonomika, kai reiškiasi abiejų sistemų elementai, kurių santykis skirtingose šalyse yra vienodas.Veiksmingiausia laikoma tokia mišri ekonomikos sistema, kurioje vyrauja ne, komandiniai, o rinkos santykiai.
Tobuloji konkurencija – tai ekonomikos sąvoka, idealiai rinkos struktūrai nustatyti. Tobulosios konkurencijos rinkos aplinka apibūdinama šiomis sąlugomis:
1. Didelis dalyvių skaičius. Pardavėjų ir pirkėjų santykis nedaro įtakos kainai.
2. Produkto vienarūšiškumas, t.y., pirkėjo požiūriu, bet kurio pardavėjo siūlomas gaminys yra identiškas kitų pardavėjų siūlomiems produktams.
3. Įėjimo ir įšėjimo laisvė – nėra jokių kliūčių firmai įeiti ir išeiti iš rinkos.
4. Išsami informacija, t.y. kiekvienas gamintojas ir vartotojas yra gerai informuotas apie esamas prekes ir jų kainas.
Tikrovėje tobulosios konkurencijos rinkų labai mažai, egzistuoja tik kai kuriose verslo rūšyse ar ūkio šakose. Pavyzdžiui, ūkininkų ūkiai ir žvejyba, jei vyriausybė nesikiša, nesiūlo subsidijų ir nedotuoja kainų ūkininkams ir žvejams.
Monopolinė konkurencija – tokia rinkos struktūros organizacinė forma, kai veikia daug firmų, gaminančių labai (bet ne idealiai) artimus produktus. Firmos deda didžiausias pastangas, kad vartotojai patikėtų, jog jų produktai yra ‘ypatingi’. Unikalios prekės įspūdžio kūrimas vadinamas produkto diferencijacija. Kai šis procesas sėkmingas, firma susikuria didesnį palankumą savo gaminiams negu panašioms konkurentų prekėms. Gaminių diferiancijavimas reiškia tik fizinius arba tik žmonių, paveiktų reklamos, įsivaizduojamus tam tikrus gaminio skirtumus (reklaminiai įkalbinėjimai pirkti vienos firmos gaminį yra pagrindinė monopolinės konkurencijos savybė). Gamintojai ne ką gali kontroliuti kainas, nes jas prekių pakaitai riboja esant monopoliniai konkurencijai. Ją apibrėžia šios sąlygos:
1. Didelis dalyvių skaičius.
2. Įėjimo ir išėjimo laisvė.
3. produkto įvairiarūšiškumas.
4. Išsami informacija.
Dažniausiai monopolinė konkurencija vyrauja mažmenų prekyboje, kur pardavinėjami drabužiai ar batai; paslaugų srityje – kirpyklose arba restoranuose.
Oligopolija – tai rinka, kurioje visi produktai yra identiški arba artimi pakaitai, produkciją teikia nedaugelis firmų, tačiau nors kelios jų (paprastai nuo trijų iki penkių) yra palyginti didelės vienos ūkio šakos firmos. Pavyzdžiui, pusrytinių avižų dribsnių, tabako, benzino, automobilių bei kompiuterių ūkio šakos. Kai rinkos struktūra pasikeičia taip, kad daugelį firmų, parduodančių diferencijuotus gaminius, pakeičia kelios toje šakoje dominuojančios firmos, ekonomistai sako, kad keičiasi koncentracijos rodiklis (norma). Koncentracijos rodiklis parodo pardavėjų (gamintojų) koncentracijos rinkoje laipsnį. Iš šio rodiklio matyti rinkos pardavimo procentai, kurios galima, paprastai priskirti 4 ar 8 didžiausioms tos šakos firmoms.
Oligopolinės rinkos struktūrai būdinga kainų lydeio buvimas. Tai reiškia, kad kokia nors vienos ūkio šakos firma (paprastai didžiausia) dažnai nustato savo kainą, aukštesnę už esamą, ir tikisi, kad ją palaikys ir kitos firmos. Jei kitos firmos nepalaiko siūlytos kainos, tai toji firma ją sumažina. Oligopolijos dažnai sutelkia dėmesį ir suokalbiams (-tai slaptas dviejų ar daugiau gamintojų susitarimas veikti iš vien, mažinant tarpusavio konkurenciją. Šie susitarimai yra dažnai neteisėti.) bei papročiams (-tai kainų nustatymas ir rinkos pasidalijimas, remiantis ilgalaikia tradicija. Tokie veiksmai gali būti teisėti ir neteisėti.), formuodamos savo kainų politiką. Kitaip sakant, oligopolinėse rinkose kainas lemia vienos ūkio šakos firmų tarpusavio priklausomybė. Didelių firmų vadovai visada turi atsižvelgti į stiprius varžovus.
oligopolijos savybė yra ta, kad kelios žinomos firmos teikia didžiausią bendros produkcijos kiekį konkrečiai rinkai. Oligopolinės rinkos reklama – banali, apeliuoja į pirkęjų ištikimybę.
Oligopolijos egzistuoja todėl, kad konkuruojančioms firmoms labai sunku patekti į rinką. Vyksta ilgalaikė konkurencinė kova, kurioje taktika planuojama kasdien, o kiekvienas esminis sprendimas susilaukia tiesioginio kontrasprendimo. Įėjimas į oligopolinę šaką labai sudėtingas, barjeras – esminė gamybos masto ekonomija. Oligopolinė konkurencija yra aktyvus konkurentų veiksmų ir kontraveiksmų procesas, kuriame vienos firmos pergalė pasiekiama kitos pralaimėjimo kaina.
Monopolija – tokia rinkos situacija, kai atitinkamoje rinkoje dominuoja kurio nors gamintojo produktai. Paprastai rinka vadinama monopoline, jeigu daugiau negu trečdalis pasiūlos tenka vienam gyventojui.
Tobulos konkurencijos sąlygomis rinkos kaina nusistovi ten, kur susikerta pasiūlos ir paklausos kreivės. Tada paklausa ir pasiūla rodo daugelio pirkėjų ir pardavėjų nusistatymus, ir joks asmuo ar grupė rinkos kainos pakeisti negali. Tačiau esant monopolijai, pasiūlą nustato tik viena firma. Šitaip ji gauna galią pasirinkti bet kurią kainą paklausos kreivėje. Kokią kainą ji pasirinks? Aišku tą, kurią parduodama prekes turės didžiausią pelną. Taigi monopolininkas turi didelę galimybę kontroliuti kainą. Pirkėjas yra priverstas pirkti iš jo, nes nėra artimų prekės pakaitų, arba iš viso išsiversti be norimos prekės. Nors monopolininkui vargu ar reikia reklamos, bet jis mėgsta reklamuotis, siekdamas užmegsti gerus ryšius su visuomine. Dažniausiai pasitaikančios monopolinės rinkos ūkio šakos yra komunalinės paslaugos, pavyzdžiui, elektros energijos, dujų tiekimas, vandentiekis ir šiukšlių išvežimas.