ĮVADAS
Paskutinių laikų ūkio plėtrai charakteringas yra vis didesnis kapitalo reikšmės įsigalėjimas. Iš antraeilio gamybos faktoriaus pirmykščiais laikais, kai pagrindinės reikšmės turėjo gamta ir darbas, kapitalas užima pirmaujančią vietą.
Kapitalo vaidmuo gamyboje ne visais laikais buvo vienodas, nors ir užėmė savarankišką vietą. Taigi dabar kapitalas gamyboje didėja ir įgyja vis svarbesnę, gal ir lemiamą reikšmę kuriant materialines vertybes. Pavyzdžiui, aukštas gamybos mechanizavimo ir automatizavimo lygis chemijos, tekstilės, trikotažo, masto, elektronikos ir kitose pramonės šakose. Pagaliau mažėja žmogaus rankų darbas žemės ūkyje. Ir čia didėja kapitalas gamybos priemonėse.
Nepakankamai sukaupusios kapitalo firmos, kurių kapitalo fondai yra nepajėgūs padengti einamųjų išlaidų, turi rasti būdų, kaip padidinti atitinkamus pagrindinius ir apyvartinius kapitalo fondus – antraip ji bankrutuos. Svarbu žinoti kapitalo skolinimosi galimybes, todėl ši tema yra labai aktuali.
Darbo tikslas: nustatyti kapitalo skolinimosi galimybes Lietuvoje.
Darbo uždaviniai: 1. Suformuluoti kapitalo apibrėžimą; 2. Nustatyti kapitalo skolinimosi galimybes Lietuvoje; 3. Sužinoti bankų paskolų išdavimo ribojimus; 3. Sužinoti galimas perspektyvas.
1. KAPITALAS
Paskutinių laikų ūkio plėtrai charakteringas
yra vis didesnis kapitalo reikšmės įsigalėjimas.
Iš antraeilio gamybos faktoriaus pirmykščiais laikais, kai pagrindinės
reikšmės turėjo gamta ir darbas, kapitalas užima pirmaujančią vietą.
PETRAS ŠALČIUS (1893 – 1958)
Kapitalo vaidmuo gamyboje ne visais laikais buvo vienodas, nors ir užėmė savarankišką vietą. Pavyzdžiui, senovės pasaulyje ir viduramžiais pramonės darbą atliko smulkūs amatininkai, šiandien viso ūkio priekyje – stambioji pramonė. Visam ūkiniam gyvenimui ypatingą reikšmę turi įvairios gamybos priemonės, kurios, kaip žinome, ekonomikos moksle apibūdinamos bendu kapitalo pavadinimu. Atsižvelgiant į tai, dabar, ypač pramonėje, pagrindinę reikšmę turi ne darbas, o kapitalas. Čia darbas mašininis, mechanizuotas, automatizuotas, o daugeliui atvejų žmogui tenka jų valdymo operacijos. Kai senovėje nebuvo mašininio darbo, žmogaus darbas turėjo lemiamą reikšmę. Taigi dabar kapitalas gamyboje didėja ir įgyja vis svarbesnę, gal ir lemiamą reikšmę kuriant materialines vertybes. Pavyzdžiui, aukštas gamybos mechanizavimo ir automatizavimo lygis chemijos, tekstilės, trikotažo, masto, elektronikos ir kitose pramonės šakose. Pagaliau mažėja žmogaus rankų darbas žemės ūkyje. Ir čia didėja kapitalas gamybos priemonėse.
1.1. Kaptalo samprata ir reikšmė
Kapitalo terminu apibūdinami tie daiktai, kurių gamybos procese, t.y. visi gamyboje vartojami materialiniai ištekliai, išskyrus žemę ir darbą. Kapitalas egzistuoja tik kaip darbo ir gamtinių išteklių kooperavimo rezultatas.
Norint suprasti ekonominių santykių esmę, reikia išnagrinėti kapitalo funkciją gamybos procese, nes klaidingas šio klausimo supratimas daro žalą ne tik ekonominei teorijai, bet ir realiam gyvenimui. Kai ekonominė sistema efektyvi, žmonės gamina ne dėl pačios gamybos, bet dėl vartojimo. Vartojimą ir apskritai visuomenės gerovę gali užtikrinti jos sugebėjimas gaminti iš žaliavų naudingas prekes ir teikti paslaugas. Šiandien mes vartojame tai, ka pagaminome vakar, o rytdienos vartojimas, be abejo, priklausys nuo šios dienos gamybos lygio. Norėdami pailiustruoti šią paprastą mintį, prisiminsime pirmykštį žmogų, kuris vienąsyk padarė didžiulį atradimą…
Taigi, sakykime, kad pagrindinis jo užsiėmimas buvo žvejyba, ir per 10 ,,darbo“ valandų dieną jis rankomis sugebėdavo sugauti apie 10 žuvų, kurias tą pačią dieną jo šeimyna suvalgydavo. Toks gyvenimo ritmas tęsėsi daugelį metų. Tačiau vieną dieną žvejys susimąstė ir sukūrė bei pasigamino paprasčiausią tinklą. Suvokdamas, kad tinklo gamyba užtruks tam tikrą laiką, tarkime, savaitę, žvejys sąmoningai pasiryžo atsisakyti 70 žuvų savo ir šeimos matinimui. Tą savaitę jie turėjo badauti arba valgyti anksčiau sutaupytą žuvį. Svarbiausias motyvas atsisakyti tos dienos vartojimo buvo viltis padidinti ateities vartojimą, o tai mums žinoma, kaip kaupimas . Su tinklu žvejys sugautų 60 žuvų per dieną, t.y. 50 žuvų daugiau. Išvada: sumažinęs nūdienos vartojimą, žvejys tinklo gamybos metu netiesiogiai didina ateities vartojimo galimybes. Žinoma, padidėjusiu laimikiu žvejys galės džiaugtis tol, kol tinklas nesuplyš ar jo nenuneš vandens srovė.
Taigi galima teigti, kad kapitalas yra pagamintos gamybos priemonės, kilusios iš žemės ir darbo. Žemė ir darbas yra daug efektyvesni ir našesni, kai jie sąveikauja su atitinkamu kapitalo kiekiu. Tačiau kapitalas gamyboje užima savarankišką vietą. Mes žinome, kad žemės, kaip gamybos veiksnio, išnaudojimas prieina tam tikrą ribą. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie darbą. Tuo tarpu kapitalas (gamybos preimonės) gali būti nuolatos gerinamas ir didinamas. Gamtinių išteklių, darbo jėgos ir kapitalo vaidmuo gamyboje ne visais laikais buvo vienodas. Pavyzdžiui, pačiose primityviausiose bendruomenėse kapitalas neegzistuoja. Tačiau, kai tik žmogus, naudodamas savo darbą gamtiniams ištekliams perdirbti, įstengia atidėti dalį javų
ar bulvių sėklai ir sumeistrauja padedančius jam dirbti pirmuosius darbo įrankius, jis jau kaupia kapitalą. Taigi kapitalas yra žmogaus sukurtas gamybos veiksnys.
Mūsų laikais pagrindinę reikšmę gamyboje, ypač pramonės gamyboje, turi ne gamtiniai ištekliai ir darbo jėga, bet kapitalas.
Jau minėta, kad kapitalas – tai sudaiktinto darbo ištekliai. Kapitalas – tai žmogaus darbu pagamintos priemonės, naudojamos tolesnei gamybai. Tiksliausias kapitalo apibrėžimas būtų toks:
Kapitalas – tai žmogaus darbu pertvarkyti gamtiniai ištekliai ir pritaikyti tolesniam perdirbimui, kuriant žmogui reikalingas gėrybes; tai finansinių ir fizinių fondų, kurie gali būti naudojami prekių gamybai ir paslaugoms kurti, vertė; tai – turtas, vertybė.
Todėl šia prasme kapitalu nevadinsime materialinių vertybių, kurios skirtos tiesioginiam žmogaus vartojimui, t.y. tokių vartojimo prekių, kaip maistas, batai, drabužiai, lengvieji automobiliai ir pan., ir tų gamybos priemonių, kurios nesukurtos žmogaus darbu, pavyzdžiui, žemė bei kitos gamtinės jėgos.
Kapitalas pasireiškia įvairiomis formomis, ir pagal tai skirstomas į pagrindinį (pastovų) ir į apyvarinį (kintamąjį). Be to kapitalas dar skirstomas į: realųjį, finansinį, žmogiškąjį. Panagrinėkime finansinį kapitalą.
1.2. Kapitalo finansavimas
Nepakankamai sukaupusios kapitalo firmos, kurių kapitalo fondai yra nepajėgūs padengti einamųjų išlaidų, turi rasti būdų, kaip padidinti atitinkamus pagrindinius ir apyvartinius kapitalo fondus – antraip ji bankrutuos.
Įminės kapitalo finansavimas gali būti ilgalaikis, trumpalaikis bei nuomos būdu; įmonės gali pasirinkti įvairius finansavimo šaltinius ir metodus tuo pačiu metu.
Trumpalaikis finansavimas – tai trumpalaikės skolos, kurias įmonei reikia sumokėti per vienerius metus.
Jis yra naudojamas finansuoti trumpalaikį turtą; dažniausiai tai trumpalaikiai įsiskolinimai, naudojami prekių, paslaugų tiekėjams, įsiskolinimai darbuotojams už jau uždirbtą, bet dar neišmokėtą atlyginimą, banko kreditai, vekseliai ir kiti vertybiniai popieriai, kurie gali būti greit realizuojami, taip pat uždirbtos, bet dar jiems neišmokėtos palūkanos, nesumokėti mokesčiai ir kitos skolos.
Ilgalaikis finansavimas – tai tokios ilgalaikės skolos, kurias reikia grąžinti vėliau negu po vienerių metų nuo jų gavimo.
Ilgalaikės paskolos gali būti kelių tipų:
1. Terminuota ilgalaikė paskola gaunama iš banko ar draudimo kompanijų.
2. Garantuojamos paskolos – tai skolos, garantuojamos pagrindinėmis priemonėmis, kurias įmonės (firmos) užstato kaip įkaitą, sudarydamos įkaitinius raštus.
3. Negarantuojamos paskolos – tai toks skolos tipas, kai reikalavimą apmokėti apsaugota nuosavybės dalis, kuri niekaip kitaip neužstatyta.
Vertybiniai popieriai – tai kredito forma, leidžianti emitentui – įmonei skolininkei – kapitalo rinkoje gauti reikalingų piniginių lėšų. Išleidžiamos obligacijos duoda galimybę emitentui gauti piniginių lėšų tik atitinkamam laikotarpiui, apribotam paskolos terminu. Jam pasibaigus, emitentas savo skolą privalo padengti.
Vienas iš kapitalo finansavimo šaltinių gali būti nuoma, arba lizingas, kuris buhalterijoje rašomas kaip skola. Nuoma – nuomojančios bendrovės aktyvų (daugiausia pastatų, mašinų ir transporto priemonių) pirkimas, kai bendrovė išlaiko tų aktyvų nuosavybės teisę ir po to išnomuojama objektą naudoti klientams, mokantiems sutartą rentą. Nuoma yra naudingas investavimo šaltinis, nes jis leidžia asmenims ar įmonėms naudoti aktyvus, neturint daug kapitalo.