Karaliaučiaus krašto problema ir galimų jos sprendimų reikšmė Lietuvai
5 (100%) 1 vote

Karaliaučiaus krašto problema ir galimų jos sprendimų reikšmė Lietuvai

KARALIAUČIAUS KRAŠTO PROBLEMA IR GALIMŲ JO ATEITIES SPRENDIMŲ REIKŠMĖ LIETUVAI

TURINYS

ĮVADAS 3

1. ŽVILGSNIS Į SENĄJĄ KARALIAUČIAUS ISTORIJĄ 4

1.1. Karaliaučiaus miesto kūrimasis 4

1.2. XIX amžiaus permainos 7

1.3. Karaliaučiaus krašto istorijos pabaiga 8

2. RUSIJOS DILEMA KALININGRADO SRITIES ATŽVILGIU IR VAKARŲ VALSTYBIŲ POZICIJA 11

3. KARALIAUČIAUS KRAŠTO PROBLEMA IR GALIMŲ JO ATEITIES SPRENDIMŲ REIKŠMĖ LIETUVAI 16

Išvados 22

Literatūra 24

ĮVADAS

Rusijos Federacijos Kaliningrado srities (Karaliaučiaus) ypatybė ta, kad ji sudaro eksklavą palei Baltijos jūrą, kurį nuo Rusijos teoriškai skiria Lietuva ir Lenkija, neskaičiuojant Baltarusijos. Pagal teorijos dydį sritis tesudaro penktadalį Lietuvos, bet pagal gyventojų skaičių – trečdalį, t.y. srityje gyvena beveik milijonas, iš kurių pusė – Kaliningrado mieste.

Sritis svarbi geopolitiškai. Ji gali būti geras Rusijos strategijos vakarų kryptimi imdikatorius. Nuo pat eksklavo atsiradimo 1991 m. iki pastarojo laikotarpio Rusijos politika jos atžvilgiu blaškosi tarp alternatyvų: idėjos paversti Kaliningrado sritį vartais, per kuriuos Rusija susijungtų ar bent suartėtų su Vakarais, ir sovietinės tradicijos išlaikyti sritį kaip forpostą prieš Vakarus.

Istoriniu požiūriu Kaliningrado srities problema nepaaiškinama vien rusiškuoju ar sovietiniu periodu. Iki tol, toje pat vietoje buvo Rytų Prūsijos sritis, valdoma Vokietijos reicho, ir vokiškasis periodas taip pat turėjo dilemą: ar Rytų Prūsija turi būti reicho smogiamuoju kumščiu, ar joje turi įsivyrauti regiono kultūrų pliuralizmas.

Darbo tikslas – plačiau išnagrinėti Karaliaučiaus krašto problemą bei galimų jo ateities sprendimų reikšmę Lietuvai.

Darbo uždaviniai:

 atskleisti Karaliaučiaus krašto problemą

 analizuoti galimų Karaliaučiaus krašto ateities sprendimų reikšmę Lietuvai

Darbą sudaro trys dalys:

 pirmojoje dalyje aprašoma Karaliaučiaus krašto istorija;

 antrojoje atskleidžiama Rusijos dilema Kaliningrado srities atžvilgiu ir vakarų valstybių pozicija

 trečiojoje dalyje pateikiama Karaliaučiaus krašto problema bei galimų jo ateities sprendimų reikšmė Lietuvai.

1. ŽVILGSNIS Į SENĄJĄ KARALIAUČIAUS ISTORIJĄ

Kaliningrado sritis – labiausiai į vakarus nutolęs Rusijos Federacijos regionas, čia gyvena apie 1 mln. žmonių. Lietuviškai ši teritorija vadinama Karaliaučiaus kraštu. Tautinė jo sudėtis: rusai – 78 proc., baltarusiai – 8 proc., ukrainiečiai – 7 proc., lietuviai – 2 proc. Daugiausia – 77 proc. miesto gyventojų. Karaliaučiuje (Kaliningrade) gyvena 422 tūkst. žmonių, o kiti du didieji srities miestai – Tilžė (dabartinis Sovetskas) bei Įsrutis (dabartinis Černiachovskas) – turi po 40 – 50 tūkst. gyventojų [7;147p.].

Karaliaučiaus kraštas – tai baltiškų prūsų bei lietuvių genčių gyventa teritorija. Šio krašto žemių ribos keitėsi ne kartą. O čia gyvenusių tautų likimams nestigo dramų, net tragedijų visoje jų istorijoje.

Antikos istoriniuose šaltiniuose kraštas atsirado dėl Gintaro kelio. I – II a. po Kr. ši teritorija patyrė kultūrinę Romos imperijos įtaką, mat romėnus domino gintaras. Imperatoriaus Nerono laikais buvo pasiųsta ekspedicija į gintaro kraštą. Tuomet į Romą buvo pargabentas įspūdingas kiekis gintaro. Taip buvo atvertas Gintaro kelias į Romą Vysla ir Dunojumi gyvavo keturis šimtus metų iki V a. po Kr. vid., kai Europą nuniokojo hunų karai [7;149p.].

VII – VIII a. prūsai palaikė prekybos ryšius su pietų skandinavais. Prie Nogato upės žiočių atsirado stambus prūsų prekybos centras, kurį vėliau sunaikino vikingai. Beveik tuo pat metu Lenkijos karalius Boleslovas I, puldamas prūsų žemes iš pietvakarių pusės, sugriovė svarbų prūsų religinį centrą – Romovę. Šių negandų fone gilėjo vidiniai prūsų visuomenės nesutarimai tarp žynių ir karo vadų. Todėl XI a. dalis įgudusių prūsų karių parsisamdė tarnauti besiformuojančios Lietuvos valstybės teritorijoje. Patys prūsai valstybės taip ir nesukūrė [7;149p.].

1.1. Karaliaučiaus miesto kūrimasis

Ieškodami naujų dirbamų žemių, XII a. prūsai pasiekė šiaurines lenkų kunigaikštijų žemes. Kilo konfliktas su Mozūrija. Jos kunigaikštis Konradas 1226 m., nebegalėdamas atsiginti nuo pagonių puldinėjimų, pasikvietė į pagalbą vokiečių Kryžiuočių ordiną, kuris, kaip parodė laikas, rūpinosi ne tiek pagonių krikštu, kiek naujų žemių užvaldymu. Krikštijimo misijos metodai buvo žiaurūs – tai įprasta kryžiaus žygių epochoje. Vis dėlto prūsai įstengė priešintis iki 1283 m., kai ordinas pasiekė Nemuną. Per 50 metų pavergęs prūsų gentis, ordinas sukūrė jų žemėje savo valstybę, gyvavusią iki 1525 m. Kryžiuočių įsigalėjimui prūsų žemėse labai svarbus buvo 1255 m. Karaliaučiaus pilies pastatymas – Karaliaučiaus įkūrimas. Iš pradžių Keonigsberg vardu buvo vadinama pilis, vėliau jis prigijo visam miestui. Tradicinė Karaliaučiaus vardo kilmės teorija teigia, jog miestas buvo pavadintas kryžiuočių žygyje į Sembą dalyvavusio Bohemijos karaliaus Otokaro II garbei – Kunigsberg (karaliaus kalnas) [7;151p.].

1255 m. pastatyta pilis buvo svarbus strateginis punktas, leidęs
kontroliuoti vandens kelią Priegliumi, kartu ir prekybos traktą, ėjusį per Vyslą į Sembą, bei tęsti prūsų žemių nukariavimą. Miestas kūrėsi šalia pilies šiaurės vakarų kryptimi daugiausiai Liubeko pirklių pastangomis. Jo augimą kiek sutrikdė didysis prūsų sukilimas 1261 – 1263 m., vadovaujamas notango Herkaus Manto. Sukilėliai puldinėjo pilį, tačiau galiausiai Herkus Mantas, sužeistas ietimi, atitraukė kariuomenę. Pilis dar kelis šimtmečius buvo stiprinama ir XIV a. pab. ji jau atliko ne tik gynybinę, bet ir reprezentaciną funkciją [7;152-153p.].

Pilis teikė saugumo jausmą trims šalia jos besiformuojančioms gyvenvietėms. Jos visos buvo savarankiškos, turėjo miestų teisę ir savą valdžią: rotušes, bažnyčias, turgų. Pirmiausia prie pilies susiformavo Senamiestis. 1286 m. jis gavo miesto teises. Įgijus privilegiją prekybai Baltijos jūrios regione, atsivėrė puikios perspektyvos. Tačiau po karų šių dienų mieste Senamiesčio liekanų, deja, nėra [7;153p.].

Antroji gyvenvietė, įgijusi savarankiško miesto statusą 1300 m., – Lyvenikė (prūsiškai Lypenikai – vietovė, kur auga liepos) kūrėsi kaip Naujamiestis į rytus nuo pilies, dešinėje upės pusėje. Šalia tvenkinio įsikūrė žvejai, amatininkai ir gyvulių augintojai [7;153p.].

Vėliausiai – 1327 m. savarankiškumą įgijo saloje tarp senosios ir naujosios Priegliaus vagos susiformavusi gyvenvietė Knypava (prūsiškai Knipabe – susibūrimas) – senojo Karaliaučiaus centras. Pavadinimai – mėsininkų prekystalių gatvė, Duonos prekystalių gatvė, kopūstų turgus – liudijo čia gyvenus prekeivius ir amatininkus [7;155p.].

Kiek vėliau susiformavo dar viena svarbi miesto dalis – Sakaimis (pavadinimas kilęs dėl čia gyvenusių krepšių pynėjų ir maišininkų) bei priemiesčiai. 1724 m., vykdant Prūsijos karalystės miestų stambinimo nuostatą, gyvenvietės sujungtos į vieną Karaliaučiaus miestą. Miestas gavo naują herbą: viduryje buvo Senamiesčio simboliai – baltas kryžius raudonam fone ir karūna, dešinėje Lyvenikės herbas – karūna su dviem žvaigždėmis ir kairėje – Knypavos herbas – karūna su dviem ragais, o juos visus jungė Prūsijos erelis su karūna [7;155p.].

Pradžioje dauguma Karaliaučiau miestiečių buvo liubekiečiai, vėliau – XIV a. atvyko naujakurių iš Saksonijos, Vestfalijos, Pamario, šiek tiek ir iš prūsų žemių.

Didelės reikšmės miestui turėjo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro Ludwigo von Erlichshauseno sprendimas 1457 m. Valstybės sostinę iš Marienburgo perkelti į Karaliaučių. Miestas ėmė sparčiai keistis, pagausėjo gyventojų [7;155p.].

1525 m. didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis, prisiekęs Lenkijos karaliui bei LDK kunigaikščiui Zigmantui Senajam vasalo ištikimybę, įkūrė Prūsijos kunigaikštiją. Albrechtui skleidžiant reformaciją, atsirado sąlygos lietuvybei Prūsų Lietuvoje stiprėti. Tai pačiais metais sudarytos lietuvių apskritys, 1600 – 1846 m. vadintos Lietuvos provincija arba tiesiog Lietuva, vėliau – Rytprūsiais. Karaliaučius tapo ne tik Prūsijos kunigaikštijos sostine, bet ir joje plintančios reformacijos centru. Įvykus „religijos revoliucijai“ Karaliaučiuje veikė 7 bažnyčios. Reformuotas bažnytinis gyvenimas tapo komplikuotesnis: iš tikinčiųjų buvo reikalaujama religinio sąmoningumo, šventųjų gyvenimo supratimo. Visa tai kėlė ir naujus lavinimo reikalavimus – subrendo švietimo reforma. Reformos metu ne tik smarkiai išplėstas pradinių mokyklų tinklas, bet ir įsteigtas universitetas. Jis tapo Karaliaučiaus kultūrinio gyvenimo centru ir neprarado šio vaidmens per visus 400 gyvavimo metų. Labai svarbi kultūrinei Karaliaučiaus pažangai buvo 1524 m. įsteigta pirmoji mieste spaustuvė. Joje kunigaikščio lėšomis išspausdintos pirmosios knygos – katekizmai prūsų ir lietuvių kalba. Per 50 metų nuo šio Martyno Mažvydo katekizmo pasirodymo Karaliaučiuje buvo išspausdinta daugiau nei 20 lietuviškų religinių knygų. Pamaldos lietuvių kalba vyko nuo 1526 m. Manoma, kad XVI a. pab. 20 proc. Karaliaučiaus gyventojų buvo lietuviai. XIX ir XX a. sandūroje Karaliaučiuje gyvenusių lietuvių smarkiai sumažėjo – liko apie 500 žmonių [7;157-159p.]. 1544 m. buvo įkurtas Karaliaučiaus universitetas, suvaidinęs svarbų vaidmenį ne tik Prūsijos, bet ir Lietuvos istorijai [4;524p.].

1618 m., nesant vyriškosios giminės paveldėtojų, Prūsijos kunigaikštija sujungta su Hohencolerių valdoma Branderburgo kunigaikštija, kurios politinio gyvenimo centras buvo Berlynas. Tuoj po šių kunigaikštijų susijungimo Karaliaučiaus gynybiniai įvirtinimai buvo gerokai sustiprinti [7;159p.].

XVII a. Karaliaučiuje atsirado pirmieji laikraščiai, būrėsi muzikos mėgėjų būreliai. Miestas labai atsigavo Fridricho Vilhelmo sūnaus Fridricho III laikais. Po Olivos taikos kraštas perėjo Branderburgo žinion. Tokiu būdu prūsiškos žemės politiškai susijungė su vokiškomis, tačiau teoriškai jas dar skyrė lenkiškas pajūris. Silpstant Lenkijos – Lietuvos valstybei, Branderburgo kiurfiurstas Frydrichas I 1701 m. sukūrė karalystę ir pavadino Prūsijos vardu [4;524p.]. Karaliaučius vėl tapo valstybės centru ir pagal gyventojų skaičių (apie 40 tūkst.) tuomet buvo beveik dvigubai didesnis už Berlyną ir tai skatino ordino valstybės palikuonis vis aktyviau reikšti savo teises
Prūsiją. Todėl Prūsijos karaliaus aplinka skatino „prūsiškumo“ reminiscencijas: imta daug rašyti apie prūsus, jų tikėjimą, kalbą, o kadangi senųjų prūsų ir jų kalbos jau nebuvo, tai žvilgsnis krypo į etniškai jiems artimus lietuvininkus. Prūsiškoji politika plačiau atvėrė kelią leidiniams lietuvių kalba: antai 1735 m. Karaliaučiuje pasirodė pirmas visos Biblijos leidimas [7;161p.].

Tačiau Fridrichas I garsėjo išlaidumu – taigi reikėjo nuolat didinti mokesčius. Padėtis darėsi kritiška. 1706 m. Karaliaučiaus karo rūmai paskelbė nerimastingą žinią, jog viešpatauja neturtas, stinga maisto, ištuštėjo daugelis kaimų. Atėjo lemtingi 1709 – ieji: labai lietingas ruduo užtvindė laukus, o žiema buvo tokia šalta, jog net gegužės mėnesį buvo galima rogėmis važinėti po Kuršių marias, iššalo žiemkenčiai ir sodai. Prasidėjo badas, o netrukus ir maro epidemija. Karalaiučius tapo epidemijos židiniu: per nevisus metus mieste mirė 10 tūkst.., ketvirtadalis gyventojų. Nušlavusi beveik trečdalį Rytų Prūsijos gyventojų, 1711 m. epidemija užgeso, tačiau po jos prasidėjo didelės permainos. Kad būtų atkurtas rytinės Prūsijos karalystės dalies ūkis, Fridrichas Vilhelmas I 1722 – 1736 m. pradėjo masinę kolonizaciją. Daugiausia kolonistų atsikėlė iš pietų ir vidurio Vokietijos kraštų. Apskritai jau nuo kunigaikščio Albrechto laikų kolonizacija buvo Prūsijos valstybės strategija, o XVIII a. pb. iš maždaug 1 mln. valstybės gyventojų, trečdalis buvo kolonistai arba jų palikuonys [7;161p.].

Centrinėje aikštėje šeštadieniais vykdavo gyva prekyba palapinėse. Palei siauras gatveles spietėsi kelių aukštų aštriaskliaučiai namai, buvo gausu parduotuvių. Miesto gyvenimo tempą diktavo uostas: burlaiviai su įvairiakalbiais jūreiviais atgabendavo prekių net iš tolimųjų egzotiškų kraštų. Ištisus kvartalus užėmėm prekių, grūdų, kuro sandėliai [7;163p.].

XVIII a. II p. Karaliaučius buvo vadinamas vokiečių Atėnais ir laikomas Vokietijos dvasinio gyvenimo centru. Bene tikriausias ženklas, kad Karaliaučius vėl atgyja, buvo teatro įkūrimas 1755 m. XIII a. pb. Karaliaučius labai pasikeitė. 7 – ame ir 8 – ame deš. Liepsnos pasiglemžė ištisus senojo miesto centro kvartalus. Ryškus tuomet Karaliaučiaus bruožas buvo daugiakalbiškumas: be vokiečių kalbos, čia kalbėta lenkiškai, lietuviškai ir prancūziškai[7;163p.].

1772 m. po pirmojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, istoriškai prūsiškos žemės jau ir teoriškai buvo sujungtos su vokiškomis [4;524p.]. Prūsijai prisijungus žemes į vakarus nuo Vyslos, atsirado Vakarų Prūsija; senoji teritorija tarp Vyslos ir Nemuno buvo vadinama Rytų Prūsijos provincija [7;163p.].

1.2. XIX amžiaus permainos

1806 m. rudenį per mėnesį Napoleonas nukariavo Prūsiją – vieną didžiausių to meto Europos valstybių. Savo tradicijomis garsėjusi prūsų kariuomenė buvo visiškai bejėgė pasipriešinti Didžiajai armijai. Europa buvo sutrikusi ir įbauginta. 1807 m. birželio 14 d. prie Fridlando sutriuškinęs ir rusų kariuomenę, Napoleonas įžengė į Kraliaučių, paskui įsikūrė Tilžėje. Pagal 1807 m. Tilžės sutartį Prūsijai liko tik dalis turėtos teritorijos. 1808 – 1809 m. Karaliaučius tapo Prūsijos sostine: iš Klaipėdos savo rezidenciją perkėlė karalius. Tuo metu Karaliaučiuje buvo paskelbta nemaža reformų, nulėmusių Prūsijos modernėjimą ir skatinusių vokiečių nacionalinės savimonės augimą. Vienas iš svarbiausių – miestų valdymo reforma: miestiečiai buvo kur kas plačiau įtraukti į savivaldą. Lietuvių mieste tolydžio mažėjo, tačiau XIX a. Karaliaučius buvo lietuviškosios periodinės spaudos centras. XIX a. pab. Lietuviškos spaudos centras persikėlė arčiau Didžiosios Lietuvos sienos – į Tilžę, Gumbinę, Klaipėdą, Priekulę ir kt. Per Karaliaučių ėjo garsių muzikantų gastrolių maršrutų. Mieste lankėsi daug žymių rašytojų [7;165-167p.].

1861 m. spalio 18 d. Karaliaučiaus pilyje antrą kartą Prūsijos istorijoje vainikuotas karalius – Vilhelmas I. Po dešimtmečio – 1871 m., Prūsijai suvienijus vokiečių žemes, jis tapo Vokietijos kaizeriu [7;167p.]. Susikūrus Reichui, Vokietijos vyriausybei dėl Rytų Prūsijos valdymo kilo dvejonių. Svyruota tarp nuostatos suvokietinti regione gyvenusius lenkus, lietuvius bei tada dar tebebuvusias prūsų liekanas ir nuostatas neslopinti regiono saviraiškos. Sakoma, kad geležinis kancleris Bismarckas netgi buvo linkęs lietuvių daugumos apgyvendintą Klaipėdos kraštą perleisti Rusijai, taip pašalindamas vieną iš galimo karo įtampų. Tačiau po Bismarcko kiti Vokietijos kancleriai ne tik kad nemažino karo įtampų, bet jėga plėtė Reicho ribas, ir Vokietija tapo kone svarbiausia pasaulinio karo sukėlėja [4;524p.].

Suvienyta Vokietija tapo viena stipriausių valstybių ir siekė jau padalytame pasaulyje gauti „savo dalį“. Stiprinant karinę galią vis daugiau dėmesio buvo skiriama laivynui, vadinasi ir uostams. Dideli jūriniai garlaiviai galėjo atplaukti iki pat miesto. Visi šie darbai atlikti 1902 – 1906 m. Taigi, Karaliaučius tapo vienu svarbiausių vokietijos uostų – greta Hamburgo, Bremeno, Štetino ir Dancigo [7;167p.].

Išsiplėtus miestui, atėjo metas pasirūpinti komunaliniais patogumais. 1874 m. pradėta kurti vandentiekio sistema, 1894 m.
kanalizacijos. Karaliaučaus gatves apšvietė dujiniai žibintai, nutiesti šaligatviai. 1895 m. pradėjo veikti pirma elektrinio tramvajaus linija. Kaip ir anksčiau miesto ekonominiam gyvenimui buvo svarbus uostas: grūdų prekyba skatino malūnų verslą, o medienos plukdymas – celiuliozės ir popieriaus gamybą. Kartu buvo plėtojama mašinų gamyba, chemijos pramonė, laivų statyba. Susiformavo pramoninis miesto peizažas, augo darbininkų priemiesčiai, juose buvo statomi nebrangūs municipaliniai būstai [7;169p.]

1.3. Karaliaučiaus krašto istorijos pabaiga

XX a. pr. Karaliaučiuje gyveno beveik ketvirtis milijono žmonių, jis tapo moderniu didmiesčiu. 1905 – 1908 m. miesto ribos prasiplėtė: prie jo prijungta 17 aplinkinių gyvenviečių, šiandieniniai miesto centro rajonai. 1914 m. veikė 10 įvairaus tipo vidurinių ir 28 pradinės mokyklos. Jau XIX a. miesto kultūrinis gyvenimas buvo labai gyvas: veikė filharmonija, dainavimas, dainų šventės ir daugybė koncertų [7;169p.].

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2526 žodžiai iš 8342 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.