Karas ir taika
5 (100%) 1 vote

Karas ir taika

11

Karas – ginkluotas susidūrimas tarp valstybių ar organizuotų visuomenės grupių vienoje valstybėje. Karai tarp valstybių kyla dėl teritorinių ginčų, ekonominių interesų, siekimo dominuoti, karinio prestižo, rasinių, ideologinių ir kitų priežasčių. Karu siekiama pakeisti esamą padėtį arba priversti kitą valstybę priimti kokį nors sprendimą. Karai tarp valstybių yra “autorizuojami”, tai yra juos skelbia aukščiausioji valstybės valdžia – monarchas, prezidentas ar krašto vadovybė. Valstybės viduje kylantis ginkluotas konfliktas tarp atskirų krašto dalių, visuomenės grupuočių, tarp vietinių gyventojų ir jų okupantu vadinamas sukilimu. Jis gali peraugti į pilietinį karą – didelį, ilgai trunkantį, vyriausybės nekontroliuojamą konfliktą. Karas dar gali būti gynybinis, puolamasis ir prevencinis. Pastaruoju siekiama sutrukdyti priešo pasirengimą pulti.

Karas tarptautinės teisės požiūriu

Iki 1920 m., tai yra iki Tautų Sąjungos įkūrimo, karas buvo laikomas teisėta konfliktų tarp valstybių sprendimo priemone. Buvo reikalaujama vieno dalyko – kad karas būtų teisingas (bellum justum), o apsispręsti dėl jo reikalingumo buvo paliekama pačiai valstybei.

Tautų Sąjungos statutas laidavo jos narių politinę nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą. Neutralumo, nesikišimo karinį konfliktą principas pakeistas bendrų veiksmų principu. Buvo pripažinta, kad karas ar karo grėsmė yra ne tik ginčo šalių, bet ir visos Tautų Sąjungos reikalas. Taikos palaikymas ir saugumas tapo pagrindiniais Tautų Sąjungos tikslais. Vietoj karo siūlomos ir remiamos taikios ginčų tarp valstybių sprendimų priemonės: tarpininkavimas, arbitražas, teismas, garantijos ir t.t. kad sustabdytų agresyvių valstybių karinius veiksmus, kitos valstybės gali imtis nekarinių sankcijų – diplomatinių ryšių, ūkinės paramos nutraukimo, prekybos su kariaujančiomis šalimis ribojimo ir panašiai.

1945 m. buvo įkurtos Jungtinės tautos. Vienas pagrindinių šios organizacijos tikslų yra taikos ir saugumo palaikymas. Iškilus karo tarp valstybių grėsmei, JT Saugumo Taryba gali pareikalauti nutraukti ugnį arba imtis kolektyvinių karinių veiksmų – pasiųsti į konflikto židinius stebėtojus arba taikos palaikymo būrius. Ypatingais atvejais JT Saugumo Taryba autorizuoja, tai yra savo vardu skelbia karo veiksmus (pavyzdžiui, prevencinį karą).

XX a. karai

XX amžius – didžiausių ir kruviniausių žmonijos istorijoje karų liudytojas. Kariniu požiūriu šių laikų ginklai yra “ypač veiksmingi” – jie gali sunaikinti daug daugiau žmonių. Visuomenės informavimo priemonės kasdien praneša apie karų aukas ir baisumus, tačiau įvairiose pasaulio šalyse vis dar netrūksta žavėjimosi “šauniais” karo vaidais ir galinga bei “puikia” karo technika.

XX a. pradžioje 9 iš 10 karo aukų būdavo kareiviai. Dabar yra atvirkščiai: 9 iš 10 žuvusiųjų – civiliai, dauguma moterys, vaikai ir seni žmonės.

Pirmajame pasauliniame kare (1914 – 1918) žuvo beveik 9 milijonai žmonių, maždaug 21 milijonas buvo rimtai sužeisti.

Antrasis pasaulinis karas (1939 – 1945) nusinešė 15 milijonų 600 tūkstančių kareivių ir 39 milijonų 200 tūkstančių civilių gyvybes.

Dar baisesni yra kai kurie kiti faktai apie XX a. karus:

• Pirmajame mūšyje prie Somos (1916.VII.1 – XI.19) daugiau kaip 1 030 000 karių žuvo apkasuose.

• Nacių Osvencimo koncentracijos stovykloje 6000 žydų buvo nužudyti per vieną dieną.

• 1945.VIII.6, numetus atominę bombą, Hirosimoje žuvo 140 000 žmonių.

• 1945 m. vasarį sąjungininkų kariuomenė oro antskrydžiais per keturiolika valandų visai sugriovė Dresdeno miesto centrą. Žuvo 135 000 žmonių, daugiausia civilių.

Karas luošina ne tik kūnus, bet ir protus. 1971 m. Bangladeše vykusio karinio konflikto metu buvo išniekinta nuo 200 000 iki 400 000 moterų. Dar nesuskaičiuota, kiek civilių gyventojų „dingo be žinios“ buvusios Jugoslavijos kare, bet jau aišku, kad šio karo nuostoliai – ne tik daugybė žuvusiųjų ir krašto suniokojimas. Į karą įtrauktų tautų tragedija yra iracionali, fanatiška neapykanta, nepasitikėjimas, baimė ir kaltės jausmas, kurie trukdo susitaikyti.

Branduoliniai ginklai

Nuo to laiko, kai 1945 m. pirmoji atominė bomba buvo numesta ant Hirosimos, pasaulis padarė didžiulę pažangą branduolinės technikos srityje. Beveik pusę šimtmečio siaubą kelianti branduolinių ginklų galybė kėlė pasauliui pražūties, masinio sunaikinimo grėsmę.

Nors Rusija ir Jungtinės Amerikos Valstybės pastaraisiais metais sudarė nemaža sutarčių dėl radikalių nusiginklavimo priemonių, žmonijos branduolinio sunaikinimo pavojus nėra visiškai išnykęs. Pavyzdžiui, buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo 300 000 kovinių branduolinių galvučių. Branduolinius ginklus turi arba stengiasi pagaminti šios šalys: Egiptas, Prancūzija, Izraelis, Iranas, Irakas, Argentina, Indija, Pakistanas, Šiaurės ir Pietų Korėja, Taivanas, Kinija, Rusija, Ukraina, Brazilija, Didžioji Britanija, Sirija, JAV, Pietų Afrikos Respublika. Taigi daugybė šalių gamina ir laiko branduolinius ginklus ir tai vadinama branduolinių ginklų platinimu.

Šių laikų branduoliniai ginklai – didžiulis naikinimo potencialas:

• Trišakė raketa su aštuoniomis kovinėmis galvutėmis turi 853
kartus didesnę sprogstamąją galią negu Hirosimos bomba.

• Branduolinės galvutės, kurias neša vienas trišakis povandeninis laivas, turi tokią sprogstamąją galią, kad galėtų sunaikinti viso Šiaurės pusrutulio tautas ir visus didesniuosius miestus.

• Įvairus šių laikų branduolinių ginklų arsenalas savo galingumu prilygsta milijonui Hirosimų.

Krikščionių požiūris į branduolinius ginklus:

„Branduolinio ginklo išsigimėliška galia turės fatališkų pasekmių Žemės gyvybei. Todėl teisingumas, blaivus protas ir žmoniškumas reikalauja, kad ginklavimosi varžybos būtų nedelsiant sustabdytos, o branduolinis ginklas uždraustas.“

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 840 žodžiai iš 1623 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.