Karieso zala
5 (100%) 1 vote

Karieso zala

Referatas

Karieso morfologiniai pokyčiai

Įvadas

Dantys, jų pagalbinis aparatas ir burna sudaro sudėtingą, vieningai funkcionuojančią sistemą.

Dažniausiai pasitaikančios dantų ir jų pagalbinio aparato ligos ir sindromai bei jų komplikacijos yra dantų kariesas ir akmenys, chroniniai pulpos pokyčiai , pulpitas, periodontitas, parodontitas bei odontogeniniai navikai.

Burnos ertmėje visada yra daug įvairių mikroorganizmų, kurie sudaro įprastinę burnos mikroflorą. Tai bakterijos, grybai, virusai ir spirochetos. Vieni jų čia gyvena nuolat, kiti, patekę atsitiktinai, greitai prisitaiko esamų sąlygų. Burnos mikroflora, antagonistiškai veikdama egzogeninius mikroorganizmus, yra savotiškas biologinis organizmo barjeras. Kai įvairūs išoriniai ir vidiniai veiksniai pažeidžia šį barjerą ir (arba) sutrinka mikroekologinė pusiausvyra, tapusi sąlygiškai patogeniška įprastinė mikroflora gali sukelti endoinfekcinį procesą. Taip atsitinka sergant sunkiomis ligomis (kraujodaros organų ligomis, chroninėmis infekcijomis, piktybiniais navikais ir kt.), intensyviai ir ilgai gydant antibiotikais, imunosupresantais, pasireiškus disbakteriozei arba atsiradus atsparių mikroorganizmų. Dažniausiai burnos endoinfekcinį procesą sukelia bakterijos, grybai ir virusai.

DANTŲ KARIESAS

Dantų kariesas, arba dantų ėduonis (lot. caries dentium) – danties emalio ir dentino nekrozė. Paprastai prasideda balzgana dėmele emalio paviršiuje ar jo duobutėse. Po to dėmelės paviršiuje susidaro ertmė, kuri lėtai, o kartais gana greitai didėja ir pasiekia danties pulpą. Atsiranda dėl mikroelementų (pvz., fluoro), vitaminų stokos maiste, angliavandenių pertekliaus maiste, o taip pat dėl kramtymo funkcijos sumažėjmo vartojant daugiau susmulkintą maistą. Sumažėjus danties emalio atsparumui, susidaro sąlygos burnoj esančių bakterijų bei virusų fermentams lengvai tirpdinti emalį.

Esant dantų kariesui gelia ir skauda dantis nuo šaltų, karštų, saldžių ir rūgščių produtų, ligonis negali normaliai sukramtyti maisto. Skaudant damntims, sutrinka ne tik seilių išsiskyrimas, bet ir skrandžio sulčių gamyba, todėl sutrinka maisto virškinimas. Tokie žmonės dažniau serga skrandžio uždegimu ir opalige.

Danties karieso vyksmas



Apibrėžimas. Dantų kariesas (caries dentium), arba ėduonis yra progresuojantis dantų kietųjų audinių irimas, kai susidaro audinių defektas ir formuojasi kuriozinė ertmė.

Etiologija ir patogenezė. Etiologija nėra visai aiški. Žinoma nemažai kariesą prasidėti skatinančių veiksnių. Pastebėta, kad kariesas dažnesnis, jeigu danties paviršiuje yra daug įdubimų ir plyšių, į kuriuos patenka įvairių maisto dalelių, bakterijų ir jų metabolizmo produktų. Vartojant daug angliavandenių turintį maistą, ant dantų paviršiaus susikaupia organinių rūgščių, bakterijų veiklos produktų, kurie ardo emalio struktūras. Netinkamai prižiūrint dantis, visi šie veiksniai veikia stipriau. Be to, kariesui turi reikšmės pakitusi organizmo angliavandenių, mineralinių medžiagų, mikroelementų, vitaminų apykaita. Karieso raidą skatina nepakankamas fluoridų kiekis geriamajame vandenyje, nes jie įjungiami į kristalizacinę emalio struktūrą, suformuoja fluoroapatitus, kurie yra labiau atsparūs rūgščių poveikiui. Todėl geriamojo vandent fluoravimas yra svarbus karieso, ypač vaikų, profilaktikai. Taip pat kariesą skatina sutrikusi seilių liaukų veikla, nes seilės turi galingą buferinę sistemą, neutralizuojančią burnoje susidariusius rūgščius metabolizmo produktus. Be to, seilės turi daug bakteriostatinių – lizocimo, laktoferinų, laktoperoksidazinę sistemą ir sekrecinių imunoglobulinų, kurie mažina bakterijų aktyvumą. Populiariausios yra mikrobinė ir cheminių medžiagų karieso susidarymo teorijos. Tarp bakterijų svarbiausias vaidmuo tenka streptokokams (Streptococcus mutins et sanguis) ir šiek tiek mažesnis – rūgštinei laktobacilai (Lactobacillus acidophilus), peptokokams (Peptococcus) ir aktinomicetams (Actinomyces viscosus). Šių kariogeninių mikroorganizmų dažnai būna ant gerai nenuvalytų dantų paviršių, jie metabolizuoja angliavandenius ir išskiria daug rūgščių produktų, pradedančių emalio demineralizaciją.

Morfologija ir klinikinės morfologinės formos. Remiantis klinikiniais ir morfologiniais požymiais, skiriamos keturios karieso raidos fazės.

Kariozinė dėmė

(macula cariosa) Paviršinis kariesas

(caries superficialis) Vidurinysis kariesas

(caries media) Gilusis kariesas

(caries profunda)

Kai ant danties paviršiaus atsiranda balta neskaidri dėmelė, ties kuria yra ištirpęs emalio dangalas ir padidėjęs jo laidumas. Iš pradžių išnyksta druskos iš tarprizminės medžiagos, o vėliau iš prizmių, kurios netenka kontūrų, virsta bestruktūre mase. Vėliau padidėja tarpai tarp prizmių. Į tarpus skverbiasi ir jais plinta bakterijos, kurių išskiriami produktai toliau skatina emalio demineralizaciją ir tirpimą. Dėmės dugne emalis minkštėja, formuojasi detritas. Čia kaupiasi maisto medžiagų pigmentai ir, veikiant mikroorganizmams, iš tirozino pasigamina melaninas.
Todėl dėmė pigmentuojasi. Šioje stadijoje kariesas gali nustoti progresuoti, tuomet prasideda remineralizacija ir pigmentinės dėmės vieta vėl pasidaro skaidri. Prie pažeisto emalio esančiame dentine anksti sumažėja mukopolisacharidų, prasideda kolageno skaidulų dezorganizacija. Kai, toliau vykstant emalio demineralizacijai bei irimui, procesas apima dentino sluoksnį prie pažeisto emalio. Vyksta jo demineralizacija ir irsta prizmės. Jeigu kuriozinis procesas progresuoja lėtai, tai šalia kuriozinio defekto esančiuose dentino kanalėliuose kaupiasi mineralinės medžiagos, suvienodėja odontoblastų ataugos, dentinas darosi homogeniškas, stipriau laužia šviesos spindulius, o histologiniuose pjūviuose atrodo šviesus – skaidraus dentino zona. Joje yra susiaurėjusių ar visai užsidariusių dentino kanalėlių, todėl kliudoma bakterijoms plisti į gilesnius sluoksnius. Kai pažeistas visas emalis ir didesnė dalis paviršinio dentino. Iš emalio kuriozinio židinio į išsiplėtusius dentino kanalus skverbiasi mikroorganizmai, dėl kurių toliau vyksta prizmių demineralizacija ir fragmentuojasi odontoblastų ataugos. Išnyksta visi dentino kanalėlių vidiniai dangalai, ir dentinas virsta minkšta bestruktūre mase. Kuriozinė ertmė gilėja, jos dugne kaupiasi daug detrito, sudaryto iš suirusio dentino, maisto medžiagų, mikroorganizmų. Po detritu matosi išlikęs, su išsiplėtusiais kanalais, trūkinėjantis dentinas, į kurio plyšius ir ertmes gausiai skverbiasi ir jais plinta mikroorganizmai. Apie pažeistą vietą išryškėja pradėjusi formuotis skaidraus dentino zona, už kurios būna nepakitęs dentinas. Kuriozinė ertmė yra konuso formos, jos viršūnė nukreipta į danties gilumą, o konusas – į paviršių. Kai suardytas beveik visas dentinas ir tarp kuriozinės bei pulpos ertmių lieka tik plona dentino juostelė su mineralizuotais kanalais. Jeigu suyra ir likęs dentino sluoksnis, į pulpos ertmę prasiskverbę mikroorganizmai sukelia pulpos uždegimą.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 992 žodžiai iš 1909 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.