Kariniai veiksmai (1917 – 1918m) , Vokietijos sutriuškinimasPrasidėjus 1918metams visos sąjungininkų armijos rimtai pajuto didelį karių trūkumą. Prancūzų resursai buvo išsekę, todėl jie Vakarų fronte labai sunkiai surinko 99 divizijas. Italija vis dar negalėjo atsigauti po Kaporeto katastrofos. Penkias divizijas (virš 100 000 vyrų) britai išsiuntė į Italijos frontą, bet tuo pačiu metu stiprias pajėgas rengė naujiems puolimams prieš turkus Palestinoje. Vyriausybė paskelbė BEP reorganizaciją, o tai reiškė, kad šios pajėgos bus sumažintos 141 batalionu, nors frontą pratęsė dar apie 40 km.
Vokietija su Hindenburgu ir Liudendorfu priešakyje dabar jau faktiškai diktavo karo veiksmus. Karo vadai pripažino, jog, nepaisant aiškiai nusilpusių sąjungininkų pajėgų, Vokietijos karinė situacija buvo pavojinga. Sunkios 1917 metų kovos buvo mirtinai nualinusios kariuomenę, ji nebepajėgė efektyviai kovoti, krito karių moralė. Povandeninių (laivų kampanija, į kurią buvo įdėta tiek daug vilčių, turėjusi išspręsti daugybę problemų vos per kelis mėnesius, aiškiai nepavyko. Dabar pati Vokietija kentėjo nuo žiaurios blokados. Nors ir praretėję, amerikiečių daliniai vis dar įstengė kautis; jų skaičius nuolatos didėjo, todėl buvo aišku, jog ilgainiui amerikiečiai įstengs pralenkti iš Rytų fronto atšauktas vokiečių pajėgas. Vokietijos padėtis galėjo tik pablogėti, todėl Aukščiausioji vadovybė dabar nutarė kirsti iš peties — sumušti sąjungininkus visiškai atviru puolimu. Jie suplanavo pavasarinį puolimą prieš Britanijos armiją Somos-Araso fronte.
Vokiečiai pradėjo puolimą kodiniu pavadinimu „Operacija Michaelis“. Pradžioje puolimas vokiečiams buvo sėkmingas ir britų armija ėmė trauktis. Norėdamas išvengti sąjungininkų kariuomenių atsiskyrimo, Heigas kovo 26 d. pareikalavo sudaryti bendrą vadovybę; britų ir prancūzų pajėgoms dabar turėjo vadovauti generolas Ferdinandas Fošas. Netrukus prancūzų daliniai buvo pasiųsti į šiaurę, kad padėtų smarkiai spaudžiamiems britams.
Vokiečiams ir toliau tebesiveržiant, sąjungininkų pajėgoms kilo išblaškymo grėsmė. Generolas Pelenas baiminosi vokiečių atakos, nukreiptos prieš prancūzų sektorių, todėl nenorėjo remti britų. Kovo 28 d. vokiečiai maksimaliai įsirėžė į britų linijas —įsiveržė gilyn 65 km, tačiau jų jėgos jau pradėjo silpti. Neįstengę britų palaužti „Michaelio“ puolimu, vokiečiai smogė antrą smūgį, kurį pavadino („Georgo operacija“), — veržėsi šiauriau į Flandriją, vokiečiams dar kartą nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo.
Dabar vokiečių linijos buvo gerokai išsikišusios ir tarsi prašyte prašėsi kontratakos. Vokiečių pastangos savo linijas dar praplėsti nebuvo sėkmingos; prancūzai, sulaukę britų, amerikiečių ir net italų divizijų pastiprinimo, kirto atsakomąjį smūgį. Paskutinį šiame kare puolimą vokiečiai surengė birželio 15 d., tačiau jų veiksmai iškart buvo užgniaužti. Birželio 18 dieną Fošas smogė atgal — prasidėjo Antrasis Marnos mūšis, kurį laimėję sąjungininkai suprato, jog pagaliau strateginė iniciatyva perėjo į jų rankas.
Negana to, šis mūšis parodė, kad nebeliko jokių Vokietijos puolimo, nukreipto prieš britus Flandrijoje, prielaidų. Pačios BEP dabar ėmė rengtis naujam puolimui, kuris prasidėjo rugpjūčio 8 dieną.; šią datą Liudendortas pavadino „juodąja vokiečių armijos diena“. Tą dieną generolo Rolinsono Ketvirtosios armijos australų, kanadiečių ir britų būriai kartu su atakuojančia prancūzų armija pradėjo Amjeno mūšį. Kaip ir prie Kambre 1917 metais, sąjungininkai iškart daug pasiekė pradėję galingai apšaudyti iš pabūklų ir panaudoję šaudymo pagal apskaičiuotus duomenis metodiką; paskui į operaciją jsijungė 414 tankų, juos maskavo tirštas rūkas. Rugpjūčio 11 dieną dėl mūšio rezultatų jau niekas neabejojo; būtent tą dieną kaizeris pareiškė: „Karas turi būti baigtas“.
Dabar Rolinsono armija artėjo prie 1916 metais nuniokoto Somos mūšio lauko — sunkiai įveikiamos kliūties. Heigas tvirtai laikėsi nuostatos neįklimpti šiame „užkeiktame“ ruože, todėl dabar nuosekliai plėtė atakos frontą šiaurės kryptimi; rugpjūčio 21 dieną. (Albe-ro mūšis) pasitelkęs Trečiąją armiją (Baingas), o rugpjūčio 26 d. (Eskarpo mūšis) — Pirmąją armiją (Hor-nas). Britai veržėsi nesustodami; jiems iš dešinės prancūzai atakavo Nuajoną ir rugsėjo 12 dieną. amerikiečiai susigrūmė ir laimėjo savo pirmą didelį mūšį prie Šen Mihielto.
Viso sąjungininkų puolimo epogėjus buvo rugsėjo mėnesio pabaiga, kai britai atakavo Hindenburgo linijas, o prancūzai ir amerikiečiai pradėjo naujus puolimus Argone; mišri belgų-britų-prancūzų armijų grupė atakavo Flandriją. Rugsėjo 29 dieną. britų Ketvirtoji armija pralaužė Hindenburgo linijas, — tai buvo didelis laimėjimas, kurio metu buvo paimta 35 000 belaisvių ir 380 pabūklų. Tai buvo pabaigos pradžia. Būtent tą dieną vokiečių Aukščiausioji vadovybė padarė išvadas, jog vienintelis jiems likęs dalykas — nedelsiant kreiptis į prezidentą Vudrą Vilsoną ir prašyti paliaubų bei taikos.
Jau iš pat pradžių Vokietijos sąjungininkės ne tik teikė pagalbą, bet ir vertė įsipareigoti. Visos šalys kliovėsi vokiečių sugebėjimais, Vokietijos ginklais
ir amunicija, vokiečių pajėgomis, kovojančiomis įvairiuose frontuose. Vokietijai sąjungininkės davė naudos tik kaip savotiškos diversantės: Austrija-Vengrija prieš Rusiją, Turkija — prieš Britaniją, o Bulgarija — prieš dideles sąjungininkų pajėgas, užspęstas Salonikuose. Tačiau karui užsitęsus visos trys šalys nusilpo ir darėsi priklausomesnės nuo Vokietijos pagalbos, kurią pastaroji vis sunkiau galėjo suteikti, nes ir jos pačios pozicijos blogėjo.
Britų karo kabinetas nekantravo pasigirti propagandine pergale — prieš Kalėdas užimti Jeruzalę; Alenbiui buvo patikėtas galingos pajėgos, perimtos iš Murėjaus. Alenbis nesuklydo pradėjęs pulti spalį; lapkričio 7 dieną. Gaza buvo užimta; gruodžio 9 dieną. britai užėmė Jeruzalę. Dabar Turkija atsidūrė beviltiškoje padėtyje, nes vienu metu turėjo malšinti išplitusį arabų maištą, kuriam įsiliepsnoti padėjo pulkininkas T. E. Lorensas, ir atlaikyti britų smūgį, kurį jie smogė verždamiesi į Mesopotamiją.
Už šiuos sėkmingus žygius vis dėlto teko sumokėti. Britų pajėgos dabar buvo išdėstytos labai neproporcingai; jų mažai liko pagrindiniuose Vakarų frontuose, kur vokiečiai 1918 metaiss rengėsi smogti lemiamus smūgius. Kai visa tai paaiškėjo (tai buvo kovo ir balandžio mėnesiais), teko skubiai atšaukti britų dalinius iš Vidurio Rytų, vadinasi, reikėjo ten sustabdyti puolimo operacijas. Vis dėlto, kai britai Palestinoje ir Mesopotamijoje dislokuotą kariuomenę papildė daliniais iš Indijos ,galėjo atnaujinti puolimą rugsėjį pradėję Megido mūšį. Tai buvo tikra Alenbio pergalė; jis sugebėjo puikiai panaudoti didelį kavaleristų kontingentą ir kelis lėktuvus. Turkai buvo sumušti, jų armija — palaužta. Spalio 1 dieną. į Damaską įžygiavo arabai, spalio 26 dieną buvo užimtas Alepas. Šio nuoseklaus puolimo ir persekiojimo metu Alenbis paėmė 75 000 belaisvių, o pats prarado tik 5600 karių. Visa tai parodė, jog kažkada bauginęs priešas dabar jau visiškai sutriuškintas.
Taip pat atsitiko ir Mesopotamijoje. Po 1916 metų balandžio mėnesio kapituliacijos Kute britai ėmėsi gynybinės politikos ir pradėjo taisyti geležinkelius bei tobulinti susisiekimo priemones upėmis. Britai sukaupė sunkiąją artileriją, atsigabeno Indijos karių pastiprinimą. Visa tai leido naujajam vyriausiajam kariuomenės vadui generolui serui Stenliui Maudžiui gruodžio mėnesį veržtis prie Tigro upės. 1917 metų vasario 24 dieną. britai dar kartą įžengė į Kutą, o kovo 11 dieną. užėmė Bagdadą.